Utenos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui L. T. dėl asmeninės nuosavybės pripažinimo, suinteresuotas asmuo valstybės įmonė turto Turto bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė S. K. prašo teismo pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusiai 2007 m. spalio 21 d.

Ieškovė nurodė, jog jos motinos V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios 2007 m. spalio 21 d., mirties, liko palikimas - vieno kambario butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Dėl šio buto paveldėjimo ieškovė S. K. trijų mėnesių laikotarpyje kreipėsi į notarą. Notaras atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, kadangi nustatė, jog butą V. T. įsigijo būdama santuokoje su L. T., gimusiu (duomenys neskelbtini).

Ieškovė paaiškino, jog jos tėvai V. T. ir L. T. susituokė 1960 m. spalio 22 d. Estijos Respublikos Valgasko rajono civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). gimė ieškovė S. K. (mergautinė pavardė T.), o 1975 metais šeima (ieškovė kartu su tėvais) grįžo gyventi į Lietuvą, Ignaliną. Tėvui L. T. nepatiko Lietuvoje ir jis po dviejų savaičių, t.y. tais pačiais 1975 metais išvyko į Kazachstaną, kur ieškovės žiniomis visą laiko ir gyveno. Ieškovė S. K. nurodo, jog iki pilnametystės ji gyveno kartu su motina V. T., tėvas L. T. nė karto nebuvo pas jas atvykęs, nesistengė palaikyti ryšių, nepadėjo žmonai ir dukrai materialiai, jokių santykių vieni su kitais nepalaikė. Santuoka tarp V. T. ir L. T. buvo tik formali. Sulaukusi pilnametystės S. K. išvyko gyventi į Rusiją, o motina L. T. liko Lietuvoje. Į Lietuvą ieškovė S. K. grįžo prieš dvidešimt metų, suprastėjus motinos V. T. sveikatai. Ieškovės S. K. tėvas L. T. mirė 1990 m. vasario 23 d. Kazachstano Almatos srityje. Ieškovė nurodo dalyvavusi laidotuvėse, tačiau tuo metu nepagalvojusi paimti tėvo mirties liudijimą. O šiuo metu ieškovė kreipėsi į Almatos srities Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių, tačiau gavo atsakymą, jog šio skyriaus archyve už 1988-1993 metus L. T. mirties akto įrašo nėra.

1992 m. vasario 11 d. ieškovės motina V. T., vadovaudamasi 1991 m. gegužės 28 d. įstatymo Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo vieno kambario butą adresu (duomenys neskelbtini), už jai priklausiusius investicinius čekius. L. T., nuo 1975 m. nevedęs bendro ūkio su V. T., nedalyvavo ir buto privatizavimo procese. V. T. butą privatizavo viena ir gyveno šiame bute viena iki pat savo mirties 2007 m. spalio 21 d. Minėtas butas buvo registruotas vienos V. T. vardu.

Atsakovui L. T. apie iškeltą bylą ir apie įvyksiantį teismo posėdį pranešta 2016 m. spalio 18 d. viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklalapyje (b.l. 28-30), tačiau jis nepateikė atsiliepimo į ieškinį ir į teismo posėdį neatvyko.

Atsižvelgiant į paminėtas faktines bylos aplinkybes, byla nagrinėtina atsakovui nedalyvaujant (Civilinio proceso kodekso 246 straipsnio 2 dalis).

Tretysis asmuo valstybės įmonė Turto bankas gavęs pareiškimą, jo priedus ir teismo pranešimą nurodė, jog ieškovės ieškinys galėtų būti tenkintinas tik tuo atveju, jeigu teismas Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nustatytų esant šioje teisės normoje nurodytų sąlygų visumą, t.y. 1) kad V. T. ginčo turtą pirko iš asmeninių lėšų arba lėšų, gautų realizavus jos asmenine nuosavybe esantį turtą; 2) turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta V. T. valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Tretysis asmuo valstybės įmonė Turto bankas prašo ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra, valstybės įmonės Turto bankas atstovui nedalyvaujant.

Teismo posėdyje liudytoju apklausta P. J. parodė, kad ji nuo 1973 metų gyvena name, adresu (duomenys neskelbtini) ir gerai pažinojo V. T. (ieškovės S. K. motiną), kuri minėtame name apsigyveno nuo 1991 metų. Liudytoja nurodo, jog ji ne tik buvo V. T. kaimynė, tačiau kartu su ja dirbo ir Ignalinos valstybinėje rajono statybos organizacijoje (RSO). Liudytojos žiniomis, V. T., kaip ir liudytoja, įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), pirkdama jį už investicinius čekius. V. T. gyveno viena, ir tik tuomet, kai ji išėjo į pensiją, kartu su ja pradėjo gyventi dukra S. K., iki tol gyvenusi Rusijoje. Apie tai, jog V. T. yra ištekėjusi ir turi vyrą, liudytoja nurodo nežinojusi, nes niekada jokio vyro nėra mačiusi. V. T. iki pat mirties gyvenusi viena.

Teismo posėdyje liudytoju apklaustas K. G. parodė, kad jis nuo 1981 metų gyvena adresu (duomenys neskelbtini) ir gerai pažinojo ieškovės S. K. motiną V. T., gyvenusią tame pačiame name bute Nr. (duomenys neskelbtini). V. T. gyveno viena, apie tai, jog ji ištekėjusi ir turi vyrą niekas nežinojo, nes niekada, joks vyras pas ją nesilankė.

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad V. T. ir L. T. (L. T.) susituokė 1960 m. spalio 22 d., santuoka įregistruota Estijos Respublikos Valgasko rajono civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) (b.l. 2-3), o (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra S. T. (įrašo Nr. 177) (b.l. 4,5), vėliau pakeitusi pavardę į K. (b.l. 16). Valstybės įmonės Registrų centro išduotame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše įtvirtinta, jog 1992 m. vasario 11 d. V. T., pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-703 pagrindu (b.l. 36), įsigijo vieno kambario butą adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 7). 1991 m. gruodžio 19 d. V. T. per Taupomąjį banką (pavedimo Nr. 7617) į Ignalinos valstybinės rajono statybos organizacijos sąskaitą Lietuvos banke pervedė 7594 rublių už buto įsigijimą (b.l. 35). 1992 m. balandžio 27 d. tarp V. T. ir Ignalinos valstybinės rajono statybos organizacijos buvo pasirašyta pastato eksploatavimo ir paslaugų apmokėjimo sutartis (b.l. 34). Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus išduotame mirties liudijime nurodyta, jog V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr. 160) (b.l. 6). Almatos srities Teisės departamento Civilinės metrikacijos ir apostilizavimo darbo organizavimo skyriaus 2008 m. gegužės 5 d. rašte nurodyta, jog šio skyriaus archyve už 1988-1993 metus L. T. (l.T.) mirties akto įrašo nėra (b.l. 9,10). Pateiktos nuotraukos kopijoje, matyti laidotuvių ištrauka (b.l. 12). 2016 m. liepos 20 d. Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus išvadoje Nr. M10-1 „Dėl mirties įrašo atkūrimo“, nurodyta, jog atsisakoma atkurti L. T., gimusio (duomenys neskelbtini) Donecko srityje, mirties įrašą, įrašytą 1990 m. vasario 21 d., Almatos srities, Jeskildinsko rajono Civilinės metrikacijos skyriuje (b.l. 13).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies prasme bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: 1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; 2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; 3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; ir kt. Analogiška nuostata buvo numatyta ir iki 2001-07-01 galiojusio Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnyje.

Anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Tačiau faktiškai buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu, pakanka daryti išvadai, jog toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė.

Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija remiasi sutuoktinių santykiu pobūdžiu: bendru gyvenimu, tarpusavio pasitikėjimu, neformaliais ryšiais, bendru reikalų tvarkymu, nesavanaudiškumu, bendrais poreikiais bei interesais ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-491/2009). Byloje pakanka rašytinių įrodymų, kurie pagrindžia ieškovės teiginius, jog nors V. T. ir L. T. nebuvo nutraukę 1960 m. spalio 22 d. Estijos Respublikos Valgasko rajono civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruotos santuokos, tačiau realiai V. T. su sutuoktiniu L. T. jau nuo 1975 metų nebegyveno ir bendro šeimos ūkio nebevedė bei bendriems poreikiams tenkinti neįsigijo jokio bendrosios jungtinės nuosavybe priklausančio turto. Šiuo atveju nustatyta, kad V. T. butą adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo 1992 m. vasario 11 d. vadovaujantis 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis, pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-703 pagrindu, t.y. praėjus beveik 16 metų nuo to laiko, kai paskutinį kartą matė sutuoktinį L. T., be to, būdama įsitikinusi (gavusi žinių, paremtų nuotraukomis), jog sutuoktinis L. T. mirė dar 1990 m. vasario 23 d. Kazachstane. 1991 m. gruodžio 19 d. V. T. per Taupomąjį banką (pavedimo Nr. 7617) į Ignalinos valstybinės rajono statybos organizacijos sąskaitą Lietuvos banke pervedė 7594 rublių už buto įsigijimą, o 1992 m. balandžio 27 d. tarp V. T. ir Ignalinos valstybinės rajono statybos organizacijos buvo pasirašyta pastato eksploatavimo ir paslaugų apmokėjimo sutartis. Tai, jog butą, adresu (duomenys neskelbtini), V. T. įsigijo už savo santaupas, jos sutuoktinis L. T., V. T. įsigijus minėta butą, nebuvo atvykęs į Lietuvą, nepalaikė su V. T. jokių santykių, be ieškovės S. K., patvirtina ir teismo posėdžio metu liudytojais apklausti V. T. kaimynai P. J. ir K. G..

Svarbu paminėti, kad Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalyje išvardinti kriterijai, pagal kuriuos turtas gali būti priskirtas vieno sutuoktinio asmeninei nuosavybei: turto įgijimo laikas, turto įgijimo pagrindas, turto pobūdis, vieno iš sutuoktinių lėšų panaudojimas, aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Visi bylos duomenys akivaizdžiai įrodo, kad santykiai tarp V. T. ir L. T. nutrūko 1975 metų laikotarpyje, sutuoktiniams nusprendus gyventi atskirai, t.y. dar iki buto įsigijimo 1992 m. vasario 11 d. Nurodytų aplinkybių pagrindu bei turint omenyje faktą, jog V. T. buvo gavusi žinių apie sutuoktinio L. T. mirtį 1990 m. vasario 23 d., pagrįstai darytina išvada, kad buto, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo (1992 m. vasario 11 d.) metu buvo aiškiai išreikšta V. T. valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendron nuosavybėn ir jį V. T. įsigijo iš savo asmeninių lėšų, kas atitinka įstatyme numatytas sąlygas, leidžiančias turtą pripažinti asmenine nuosavybe.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Nustatyti, kad V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios 2007 m. spalio 21 d., vardu įregistruotas vieno kambario butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra V. T. asmeninė nuosavybė.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Ignalinos rajono apylinkės teismą.