- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-26
- Bylos Nr.
- A-822-1712-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01790-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- D. A.
- Advokatai
- Rimantas Strončikas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. A. (D. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja – D. A. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokato Rimanto Strončiko (teisinių paslaugų sutartis Nr. 08-17 (b. l. 4–6), atstovavimo sutartis Nr. 08-17 (b. l. 43)) su skundu (b. l. 1–3, 40–42) ir patikslintu skundu (b. l. 88–91) (toliau šiame sprendime skundo ir patikslinto skundo prasme vartojama skundo sąvoka) kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei D. A. (D. A.), panaikinimo ir atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir sprendimas Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040)); įpareigoti atsakovą – Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje; priteisti pareiškėjai iš atsakovo – Migracijos departamento turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodo, kad ji, (duomenys neskelbtini) pilietė, 2010 m. vasario 26 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu A. O. (A. O.), 2010 m. birželio 28 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Migracijos valdybai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendime išdavė leidimą pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., kad jos veiksmai, paduodant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atitiko Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad sutuoktinis, A. O., 2010 m. rugpjūčio 26 d. laikinai išvyko į (duomenys neskelbtini) dirbti dėl sunkios šeimos materialinės padėties, į Lietuvą buvo grįžęs 2010 m. gruodžio 29 d., 2011 m. sausio 5 d., 2011 m. birželio 20 d., tai pat nurodo, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius sprendime Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7259673, galiojusį iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., ir atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau šis sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas tinkamai neįvertinus faktinių aplinkybių ir šio teisinio santykio reguliuojančių teisės normų. Pareiškėjos skundas grindžiamas tokiais argumentais. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi; pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi būti nustatyta, ar sudaryta santuoka ir registruota partnerystė nėra fiktyvi.
Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintų Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklių 32 punktą, jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka arba registruota partnerystė yra fiktyvi.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniosios specialistės A. D. 2011 m. birželio 21 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-27-PR5-1136 nurodytas iš esmės vienintelis motyvas, kurio pagrindu yra priimtas sprendimas Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040): tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis A. O. neneigia, jog vyras gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), o žmona dirba ir gyvena Lietuvoje, kad patikrinimo metu nustatyta, jog sutuoktiniai gyvena atskirai.
Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka. Nei sutuoktinių apklausa, nei kiti atsakovo pateikti dokumentai nepatvirtina skundžiamo sprendimo išvadų, o tas faktas, kad sutuoktiniai kartu negyvena, nepagrindžia santuokos fiktyvumo. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus išvadas, kad pareiškėja ir jos vyras nuo santuokos sudarymo negyveno ir negyvena, palaikydami realius santuokinius ar šeimyninius santykius, deklaruoja skirtingas gyvenamąsias vietas, neveda bendro ūkio, kad pateikti duomenys leidimui gyventi Lietuvoje gauti neatitinka tikrovės, paneigia su skundu pateikti dokumentai ir nuotraukos: Europos humanitarinio universiteto diplome nurodyta, kad pareiškėja 2010 m. baigė pagrindinių universitetinių studijų (duomenys neskelbtini) programą ir įgijo istorijos bakalauro laipsnį Vilniuje, Lietuvoje (šis dokumentas įrodo, kad pareiškėja Lietuvoje gyvena ketverius metus (nuo 2006 m.)); Vilniaus m. savivaldybės Antakalnio seniūnijos 2010 m. birželio 28 d. pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. (2010-42396-PD)-1066; A. K. 2010 m. birželio 18 d. pareiškimas dėl sutikimo, kad pareiškėja gyventų ir deklaruotų gyvenamąją vietą jam nuosavybės teise priklausančiame bute / patalpoje-kambaryje, adresu: (duomenys neskelbtini); pažymėjimai apie lietuvių kalbos mokėjimą; UAB „Studio Moderna“ 2011 m. rugpjūčio 18 d. pažyma, kad pareiškėja yra šios įmonės darbuotoja; UAB „Studio Moderna“ pažyma apie pareiškėjos darbo valandas ir jai išmokėtą darbo užmokestį 2010 m. rugpjūčio mėn.–2011 m. liepos mėn.; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 19 d. pažyma Nr. 4-8-10118 „Apie D. A. valstybinį socialinį draudimą nuo 2006-01-01 iki 2010-08-19“; 2010 m. rugpjūčio 18 d. darbo sutartis Nr. 840 ir kt.; išvardyti dokumentai tai pat patvirtina rimtus pareiškėjos ketinimus gyventi ir dirbti Lietuvoje. Sutuoktinių apklausos dokumentuose, kuriuos pateikė Migracijos departamentas, nurodyta, kad būtent studijų metu pareiškėja susipažino su būsimu vyru ir nusprendė susituokti. Ne mažiau svarbus faktas yra tas, kad 2012 m. balandžio mėn. pareiškėja įgyja teisę prašyti gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo metu pareiškėjos gyvenimas kartu su sutuoktiniu ir jų bendro ūkio vedimas nėra įmanomas, kadangi vyras išvykęs į (duomenys neskelbtini) dirbti ir uždirbti pinigų šeimai (kurį laiką Lietuvoje jis nerado darbo). Su sutuoktiniu pareiškėja palaiko ryšį elektroninėmis priemonėmis, susirašo trumposiomis žinutėmis ir programa „Skype“. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad Europos Komisija 2011 m. rugpjūčio 25 d. pranešime nurodė, jog Europos Komisija ryžtingai siekia, kad Europos Sąjungos laisvo judėjimo taisyklės būtų veiksmingai taikomos visose valstybėse narėse, jog sprendžia problemas, susijusias su 2004 m. Europos Sąjungos laisvo judėjimo direktyvos (2004/38/EB) perkėlimu į valstybių narių teisę, kad Europos piliečiai galėtų nevaržomai naudotis savo teisėmis.
Atsiliepimas
Atsakovas – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjos skundą (b. l. 51–54; b. l. 100–103) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2010 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus. 2010 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7259673, galiojęs iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėja, ketindama toliau gyventi Lietuvos Respublikoje su sutuoktiniu Lietuvos Respublikos piliečiu A. O., 2011 m. birželio 20 d. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dokumentus, patvirtinančius teisę gauti minėtą dokumentą. Kartu su pareiškėjos byla Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriui buvo atsiųstas ir Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos 2011 m. birželio 21 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-27-PR5-1136. Tiek pagal šį tarnybinį pranešimą, tiek pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis A. O. 2010 m. rugpjūčio 26 d. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini), t. y. iš karto po Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus priimto sprendimo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau iki naujo (pakeisto) leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pažymėtina, kad pareiškėja prašė pakeisti jai leidimą laikinai Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis).
Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai naują (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis A. O., o Vilniaus apskrities Migracijos valdyba būtent šiuo pagrindu ir išdavė leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo metu, t. y. 2010 m. rugpjūčio 31 d. jos sutuoktinis buvo išvykęs gyventi / dirbti į (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, kad A. O. dirba ir gyvena (duomenys neskelbtini), taip pat patvirtino tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis; jie apklausos lapuose dėl sudarytos santuokos įvertinimo nurodė / pripažino, kad A. O. gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), o pareiškėja gyvena ir dirba Lietuvoje. Pažymėtina ir tai, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Informacinės sistemos duomenimis pareiškėjos sutuoktinis nuo leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo dienos (2010 m. rugpjūčio 31 d.) iki Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus sprendimo panaikinti jai leidimą laikinai gyventi dienos (2011 m. liepos 21 d.) Lietuvos Respublikoje buvo tik 14 dienų (2010 m. lapkričio 4 d.–2010 m. lapkričio 6 d., 2010 m,. gruodžio 29 d.–2011 m. sausio 9 d., 2011 m. birželio 20 d.–2011 m. birželio 22 d.).
Taigi, pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpiu jos sutuoktinis Lietuvos Respublikoje negyveno ir pareiškėjai turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis, nebuvo teisinio pagrindo. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai: duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); užsienietis ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Pažymėtina, jog pareiškėja 2010 m. birželio 29 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad leidimo laikinai gyventi keitimo pagrindas – šeimos susijungimo atvejis, Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis. Tačiau iš tikrųjų iš karto po Migracijos departamento Imigracijos skyriaus priimto sprendimo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dar iki naujo (pakeisto) leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai, jos sutuoktinis išvyko gyventi ir dirbti į (duomenys neskelbtini) ir nuo leidimo laikinai gyventi D. A. išdavimo dienos (2010 m. rugpjūčio 31 d.) iki Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus sprendimo panaikinti jai leidimą laikinai gyventi dienos Lietuvos Respublikoje buvo tik 14 dienų. Akivaizdu, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėja ir jos sutuoktinis Lietuvos Respublikoje negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius, vadinasi, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius teisėtai ir pagrįstai sprendime Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7259673, galiojusį iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos sutuoktinis A. O. savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) vėl deklaravo tik 2011 m. birželio 20 d., t. y. po to, kai pareiškėja 2011 m. birželio 20 d. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos 2011 m. birželio 21 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-27-PR5-1136 nurodoma, kad A. O. 2011 m. birželio 20 d. atvyko į Lietuvą, kartu pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir dar tą pačią savaitę žada išvykti į (duomenys neskelbtini), nes ten dirba, taip pat nurodoma, kad patikrinimo metu nustatyta, jog sutuoktiniai gyvena atskirai – A. O. gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), o pareiškėja – Lietuvoje. Taigi, A. O. Lietuvos Respublikoje negyvena, nes gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Taigi, darytina išvada, kad A. O. 2011 m. birželio 20 d. gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo tik tam, kad pareiškėja galėtų pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Be to, yra rimtas pagrindas manyti, kad D. A. ir A. O. nuo santuokos sudarymo negyveno ir negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeiminius santykius, bendro ūkio neveda, duomenys, kuriuos pateikė minėti sutuoktiniai, norėdami gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje D. A., neatitinka tikrovės. Remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktais, pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); užsienietis ir jo šeimos narys, kuris atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius (35 straipsnio 1 dalies 10 punktas).
Taigi, galima teigti, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius turėjo teisinį pagrindą sprendimu Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Migracijos departamentas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjos ir A. O. santuoka fiktyvi, kai tuo tarpu sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi ir atsisakyti išduoti naują leidimą gyventi paremtas kitais pagrindais, t. y. tuo, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės bei tuo, kad ji ir jos sutuoktinis daugiau negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius. Pagrindas manyti, jog sudaryta fiktyvi santuoka, yra atskiras atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi ar šio leidimo panaikinimo pagrindas, kuriuo Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesirėmė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies.
Panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei D. A. (D. A.), panaikinimo ir atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos – D. A. 2011 m. birželio 20 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje ginčo dėl santuokos, sudarytos tarp pareiškėjos ir A. O., fiktyvumo nėra: skundžiamas Migracijos departamento sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi ir atsisakyti išduoti naują leidimą gyventi paremtas kitais pagrindais, t. y. tuo, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės bei tuo, kad ji ir jos sutuoktinis daugiau negyvena kartu, palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius.
Teismas pabrėžia, jog skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas tikrovę atitinkančiais faktais bei teisės aktų nuostatomis. Vadinasi, konstatuoti, remiantis tik prielaidomis, kad pareiškėja, teikdama 2010 m. birželio 28 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (prašymo kopija (b. l. 59–62)), pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, negalima; aplinkybė, kad vėliau A. O. išvyko į užsienio valstybę, neturi reikšmės duomenų, ar jie atitiko prašymo pateikimo metu tikrovę, ar ne, vertinimui. Įvertinęs šias ginčo aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A75-422/2009). Konstatavo, kad skundžiamas atsakovo sprendimas, kuriame buvo padarytos išvados, jog pareiškėja, teikdama 2010 m. birželio 28 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (prašymo kopija (b. l. 59–62)), pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, o nurodytoje apimtyje net neatitinka tikrovės.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei D. A. (D. A.), panaikinimo ir atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dalyje, kurioje nuspręsta panaikinti (duomenys neskelbtini) pilietei D. A., gim. 1989 m. vasario 23 d., išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7259673, galiojusį iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., panaikino kaip nepagrįstą.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) dalyje, kurioje nuspręsta atsisakyti pakeisti (duomenys neskelbtini)pilietei D. A., gim. 1989 m. vasario 23 d., leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat panaikino kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas reiškia, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai užsienietis sudaro nefiktyvią santuoką su, be kita ko, Lietuvos Respublikos piliečiu (kaip yra nagrinėjamoje administracinėje byloje), kuris gyvena Lietuvoje. Tačiau kartu šiame punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas nereiškia, kad teisėtai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kaip yra šioje administracinėje byloje) galima būtų nepakeisti, nors santuoka yra nefiktyvi, o sutuoktinis laikinai faktiškai negyvena Lietuvoje. Priešingas aiškinimas sudarytų sąlygas pažeisti piliečio konstitucinę teisę išvažiuoti iš Lietuvos bei sudarytų prielaidas ardyti Lietuvos piliečių santuokas.
Pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2010 m. rugpjūčio 19 d. priėmė pagrįstą sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus (žr. sprendimą Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) (b. l. 35–36, 44–45, 74–75)) ir kad pareiškėja su A. O. yra sudariusi santuoką, kad reguliariai su juo susitikinėja, kad jų interesai yra bendri (žr. apklausas (b. l. 55–58)). Vadinasi, vien tas faktas, jog pareiškėjos vyras išvyko dirbti į užsienį, negali būti laikomas pagrįsta aplinkybe nepakeisti pareiškėjai leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 132-134) nesutinka su 2011 m. lapkričio 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Išvadą, kad pareiškėja prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė tikrovę neatitinkančius duomenis, atsakovas padarė remdamasis faktiniais duomenimis. Teigia, kad D. A. ir jos sutuoktinis A. O. Lietuvos Respublikoje negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius.
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 142-143) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja savo poziciją grindžia analogiškais argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja taip pat pažymi, kad ne mažiau svarbus faktas yra tas, kad 2012 metų balandžio mėnesį pareiškėja įgyja teisę prašyti gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei D. A., panaikinimo ir atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.
Pabrėžtina, kad minėtas 2011 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) dalyje, kurioje nuspręsta panaikinti (duomenys neskelbtini) pilietei D. A., gim. 1989 m. vasario 23 d., išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7259673, galiojusį iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamame sprendime dalyje dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo apskritai nėra nurodyta, kuriuo iš įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nustatytų pagrindų buvo remiamasi priimant minėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas darė prielaidą, kad atsakovas panaikindamas leidimą laikinai gyventi rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, pagal kurią išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pirmosios instancijos teismo prielaida atitinka ginčijamo sprendimo motyvus.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2010 m. birželio 28 d., t. y. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo momentu (kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte) A. O. gyveno Lietuvoje ir tik 2010 m. rugpjūčio 26 d. deklaravo išvykimą gyventi į užsienio valstybę (duomenys neskelbtini), dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja, teikdama 2010 m. birželio 28 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Ginčijamas atsakovo sprendimas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog pareiškėja, teikdama 2010 m. birželio 28 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pagrįstas ir teisėtas.
2011 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. (15/4-2)31-491(00235, 00040) dalyje, kurioje nuspręsta atsisakyti pakeisti (duomenys neskelbtini) pilietei D. A., gim. 1989 m. vasario 23 d., leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame, kaip jau yra minėta, įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, bei 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Nors apeliaciniame skunde atsakovas užsimena, kad D. A. ir A. O. Lietuvos Respublikoje negyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius, tačiau teisėjų kolegijai akivaizdu, kad ginčijamame sprendime atsakovas savo pozicijos negrindžia argumentais dėl fiktyvios santuokos. Atsakovo pozicija paremta tuo, kad D. A., norėdama pakeisti leidimą gyventi, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėja ir A. O. kartu negyvena ir iš esmės nėra tenkinama Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta sutuoktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlyga. Ši atsakovo išvada paremta tuo, kad 2011 m. birželio 20 d. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinis, o jos sutuoktinis A. O., 2010 m. rugpjūčio 26 d. deklaravęs išvykimą į (duomenys neskelbtini), tik tą pačią dieną, t. y. 2011 m. birželio 20 d., vėl deklaravo savo gyvenamąją vietą Vilniuje. Išanalizavusi minėtas aplinkybes teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis neslėpė tos aplinkybės, kad A. O. dirba ir gyvena (duomenys neskelbtini) (2011 m. birželio 20 d. pareiškėjos ir jos sutuoktinio apklausos lapai), dėl to nėra pagrindo teigti, kad D. A., teikdama prašymą dėl leidimo gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės. Kaip jau minėta, ginčijamame sprendime nėra pateikta argumentų dėl fiktyvios santuokos.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad tuo atveju, kai užsienietis siekia pakeisti leidimą laikinai gyventi, išduotą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (šeimos susijungimo atvejis), laikinas sutuoktinio išvykimas iš Lietuvos Respublikos nebūtinai turi būti vertinamas kaip paneigiantis minėtą sutuoktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygą. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo dieną A. O. buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą Vilniuje, o D. A. ir A. O. santuokos pats atsakovas nelaikė fiktyvia, atsakovas neįrodė, kad A. O. išvykimas paneigia Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte sutuoktinio gyvenimo reikalavimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas taip, kad teisėtai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje būtų draudžiama pakeisti tuo atveju, jei sutuoktinis laikinai faktiškai negyvena Lietuvoje, bet santuoka nėra fiktyvi.
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.