- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-30
- Bylos Nr.
- N-575-2834-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-65-3-00304-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarties Ž. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi Ž. M. skundo nepatenkino ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro (toliau – ir Institucija) viršininko 2010 m. spalio 4 d. nutarimą (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo buvo nepatenkintas jo prašymas sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo 48 (keturiasdešimt aštuoniems) mėnesiams terminą, paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ž. M. 2010 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į Instituciją su prašymu sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą, kartu pateikdamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 329 straipsnyje nurodytus dokumentus, tačiau Institucija Nutarimu šio asmens pašymo nepatenkino, nurodžiusi, jog 2008 m. birželio 3 d. nutarimas, kuriuo jam už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą buvo paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 48 mėnesiams bei kurį Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi paliko galioti, įsiteisėjo tik 2009 m. gruodžio 14 d., t. y. Ž. M. nutarimą apskundus apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui jo apeliacinio skundo netenkinus, todėl prašymo nagrinėjimo metu dar nebuvo suėjęs ATPK 329 straipsnyje nustatytas terminas. Nurodė, jog Ž. M., be kita ko, savo prašymą sutrumpinti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą motyvavo tuo, jog Institucijos pareigūnas, priimdamas ginčijamą nutarimą, neįvertino aplinkybės, jog nutarimas skirti specialiosios teisės atėmimo nuobaudą buvo pradėtas faktiškai vykdyti dar iki jo įsiteisėjimo, t. y. nustatyta tvarka išduotas laikinas leidimas vairuoti transporto priemones paskutinį kartą jam buvo pratęstas iki 2008 m. rugsėjo 15 d., todėl jo manymu, būtent nuo šios datos ir turėtų būti pradėtas skaičiuoti specialiosios teisės atėmimo terminas. Pažymėjo, jog sisteminė ATPK normų (326 straipsnio 1 dalies, 295 straipsnio, 304 straipsnio 2 dalies, 330 straipsnio 1 dalies) analizė leidžia daryti išvadą, kad tik tuo atveju, kai asmuo pažeidimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jis laikomas netekęs specialios teisės, įskaitant ir teisės vairuoti transporto priemones, nuo nutarimo skirti nurodytą administracinę nuobaudą priėmimo dienos, o šioje byloje Ž. M. atžvilgiu 2008 m. birželio 3 d. priimtame nutarime nėra konstatuota, kad jis administracinį teisės pažeidimą padarė apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 20 d. surašant Ž. M. administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. F050228 buvo paimtas jo vairuotojo pažymėjimas, o 2008 m. birželio 3 d. – asmeniui išduotas laikinas leidimas Nr. 474803, kurio galiojimas buvo tęsiamas iki 2008 m. rugsėjo 15 d. Pažymėjo, jog Ž. M. teigė, kad po to jis nebesikreipė į policijos įstaigą su prašymu pratęsti laikino leidimo galiojimą ir neskundė policijos pareigūno veiksmų, leidusių suprasti, kad jo prašymas pratęsti laikiną leidimą nebus tenkinamas. Akcentavo, jog asmuo gali būti laikomas netekusiu specialiosios teises tik tuo atveju, jeigu jis realiai šia teise negali naudotis, o nagrinėjamu atveju ATPK 269 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos Ž. M. užtikrino teisę iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo skundo naudotis laikinu leidimu ir turėti teisę vairuoti transporto priemones. Padarė išvadą, jog ta aplinkybė, kad asmuo laisva valia ir savo nuožiūra disponavo įstatymo garantuojama teise, tačiau nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. faktiškai nebesinaudojo teise vairuoti transporto priemones, negali būti vertinama kaip nutarimo, kuris tuo metu buvo asmens ginčijamas, vykdymas ar laikoma priežastimi kitaip, nei numato ATPK nuostatos, skaičiuoti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, todėl Ž. M. ir jo atstovo teiginius, kad nuobaudos vykdymo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2008 m. rugsėjo 15 d., t. y. tos datos, kada jam baigėsi nustatyta tvarka išduoto laikino leidimo vairuoti transporto priemones galiojimo terminas, teismas pripažino nepagrįstais. Konstatavo, jog Ž. M. prašymas sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą neatitiko esminio ATPK 329 straipsnyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo, t. y. jis į nuobaudą paskyrusią instituciją kreipėsi praėjus mažiau nei pusei paskirtojo laiko, todėl Institucijos Nutarimas, kuriuo šį terminą sutrumpinti atsisakyta, yra pagrįstas ir teisėtas.
II.
Ž. M., nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 39 – 42), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas ginčijamoje nutartyje pritaikė neteisingus specialiosios teisės atėmimo termino skaičiavimo principus bei taisykles. Pažymi, kad teismas priėjo prie klaidingos išvados, kad jis savo laisva valia ir nuožiūra nepasinaudojo įstatymo garantuojama teise naudotis laikinu leidimu vairuoti transporto priemonę iki bus išnagrinėtas jo skundas ir priimtas galutinis sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje. Nurodo, jog laikino leidimo vairuoti neprasitęsė dėl pareigūnų nenoro tą padaryti. Teigia, jog paskutinį kartą pratęsiant laikinąjį leidimą iki 2008 m. rugsėjo 15 d. policijos pareigūnai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė, kad daugiau jam leidimas vairuoti transporto priemones pratęstas nebus, todėl jis kompetetingais policijos pareigūnais patikėjo. Priduria jog 2008 m. rugsėjo viduryje žodžiu prašė šį laikinąjį leidimą pratęsti, tačiau tai padaryti policijos pareigūnai atsisakė, o jis pareigūnų veiksmų, nors su jais ir nesutiko, neskundė. Akcentuoja, jog tiek ATPK 269 straipsnio 4 dalis, tiek Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos nuostatos bei Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo nuostatos įsakmiai numato policijos pareigūnų pareigą tam tikrais atvejais išduoti laikinąjį pažymėjimą vairuoti transporto priemones ir, nesibaigus administraciniam procesui, pratęsti jo galiojimo terminą. Pabrėžia, jog laikinojo leidimo išdavimas ir jo galiojimo laiko pratęsimas yra vienintelis objektyvus kriterijus, kuriuo remiantis, galima nustatyti realų specialiosios teisės atėmimo laiką. Teigia, jog policijos pareigūnai be pagrindo, neteisėtai nevykdė teisės aktų reikalavimų ir savavališkai nepratęsė jam laikinojo leidimo vairuoti transporto priemones galiojimo, tuo nepagrįstai nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. atimdami jam teisę vairuoti transporto priemones. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atleido policijos pareigūnus nuo prievolės įrodinėti jų tinkamą pareigų vykdymą. Pažymi, jog administracinėje byloje esantys duomenys įrodo, kad jam paskirtą baudą jis yra sumokėjęs, o teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpiu kitų teisės pažeidimų jis nepadarė, pateikė visuomeninės organizacijos ir darbdavių tarpininkavimo raštus, geras charakteristikas bei kitus dokumentus, pagrindžiančius būtinybę sutrumpinti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Nurodo, jog teismui atmetus jo skundą ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą skaičiuojant nuo 2009 m. gruodžio 14 d., jis dėl šios teisės atėmimo termino sutrumpinimo kreiptis galės tik 2011 m. gruodį, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo dienos, kada faktiškai prarado teisę vairuoti transporto priemonę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilo dėl specialiosios teisės atėmimo termino skaičiavimo. Ž. M. mano, kad Institucija, jam 2010 m. rugsėjo 28 d. kreipusis su prašymu sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą, kartu pateikiant ATPK 329 straipsnyje nurodytus dokumentus, neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė šį terminą sutrumpinti, nes tuo metu jau buvo praėję pusė paskirtojo laiko, kadangi jis teisės vairuoti transporto priemones faktiškai neturėjo nuo 2008 m. rugsėjo 15 d., t. y. nuo tada, kai pasibaigė jam išduoto laikinojo leidimo vairuoti transporto priemones galiojimas.
ATPK 329 straipsnyje nustatyta, kad jeigu asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę, teisės atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo, nuobaudą paskyręs organas (pareigūnas) gali, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, pagal visuomeninės organizacijos, darbdavio tarpininkavimą, o kai tokia teisė atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, – ir pagal Vyriausybės įgaliotų atlikti medicininę ir švietėjišką atestaciją institucijų pažymą sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viena iš ATPK 329 straipsnyje numatytų sąlygų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui sutrumpinti yra tai, jog turi būti praėję ne mažiau kaip pusė specialiosios teisės atėmimo termino.
Pažymėtina, kad ATPK 269 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas atėmimas teisės vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę, – iki byloje priimto nutarimo iš vairuotojo, vidaus vandenų transporto priemonės vairuotojo paimamas vairuotojo pažymėjimas <...> ir išduodamas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę arba laikinas transporto priemonės registracijos dokumentas ir apie tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo protokole. Jeigu priimamas nutarimas atimti teisę vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę, vairuotojo pažymėjimas <...> negrąžinamas, o laikino leidimo galiojimas pratęsiamas, iki baigsis terminas, nustatytas skundui paduoti, arba iki bus priimtas sprendimas dėl skundo. ATPK 295 straipsnyje numatyta, jog skundo nustatytu laiku padavimas sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą iki skundo išnagrinėjimo <...>. Remiantis ATPK 304 straipsnio 2 dalimi, apskundus nutarimą skirti administracinę nuobaudą, šis nutarimas turi būti vykdomas po to, kai skundas lieka nepatenkintas <...>.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, kad Institucija Nutarimu pagrįstai netenkino Ž. M. prašymo sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo 48 mėnesiams terminą. Atkreiptinas dėmesys, jog iš bylos duomenų matyti, kad administracinė nuobauda, t. y. specialios teisės atėmimas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį Ž. M. įgaliotojo pareigūno nutarimu buvo paskirta 2008 m. birželio 3 d. Pridurtina, jog Ž. M. šį nutarimą nustatyta tvarka apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi jo skundo nepatenkino ir šį nutarimą paliko nepakeistą, o tuomet šią teismo nutartį jis apskundė apeliacine tvarka. Akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi asmens apeliacinį skundą atmetė ir minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, todėl akivaizdu, jog Ž. M. atžvilgiu 2008 m. birželio 3 d. įgaliotojo policijos pareigūno priimtas nutarimas įsiteisėjo tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį ir turėjo būti pradėtas vykdyti būtent nuo šios dienos. Taigi konstatuotina, jog jis 2010 m. rugsėjo 28 d. į nuobaudą paskyrusią instituciją kreipėsi praėjus mažiau nei pusei paskirtojo laiko.
Tuo tarpu tai, kad jam išduotas laikinasis leidimas vairuoti transporto priemones paskutinį kartą jam buvo pratęstas iki 2008 m. rugsėjo 15 d., bylos baigčiai, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmės neturi, nes kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jis savo laisva valia nepasinaudojo įstatymo garantuojama teise naudotis laikinu leidimu vairuoti transporto priemonę iki bus išnagrinėtas jo skundas ir priimtas galutinis sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje, o byloje duomenų apie tai, kad pareigūnai šį laikiną leidimą jo atžvilgiu pratęsti būtų atsisakę, nėra, taigi nepagrįsta teigti, jog nuobaudos vykdymo momentas turi būti skaičiuojamas nuo laikinojo leidimo nepratęsimo momento. Teisėjų kolegija pažymi, jog Ž. M. bylos nagrinėjimo metu – nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu – išvis neužsiminė apie tai, kad ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, kad šis laikinas leidimas jam būtų pratęstas, nėra aišku, kodėl jis pareigūnų veiksmų, kuriais jie neva atsisakė pratęsti jam laikinojo leidimo galiojimą neskundė. Priešingai – teismo posėdžio metu Ž. M. pažymėjo, jog „aš supratau, kad teisės vairuoti transporto priemonės netekau po Panevėžio apygardos administracinio teismo nutarties“ (b. l. 32) ir pripažino, kad tik pasikonsultavęs su advokatu suvokė, kad nutarimas skirti jam nuobaudą įsiteisėjo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutarties. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie Ž. M. teiginiai patvirtina, jog jis nuobaudą vykdyti pradėjo sava valia, o ne dėl pareigūnų nepagrįsto atsisakymo pratęsti laikinojo leidimo galiojimą, juo labiau, kad apie pareigūnų nenorą pratęsti šį leidimą jis nurodė tik apeliaciniame skunde, kas vertintina kritiškai, kaip jo gynybinės taktikos dalis. Tačiau tai, kad Ž. M. subjektyviai ne taip suprato nuobaudos vykdymo tvarką, neleidžia konstatuoti, jog jis jau nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. buvo netekęs specialiosios teisės ir negalėjo šia teise realiai naudotis, bei nesudaro pagrindo teigti, kad specialiosios teisės atėmimo terminas jam turėjo būti skaičiuojamas būtent nuo šios dienos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Ž. M. prašymas sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo 48 mėnesiams terminą pagrįstai nebuvo tenkintas, o pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ž. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.