Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovei D. A., atsakovo atstovei J. K., trečiojo suinteresuoto asmens UAB „TELE-3“ atstovei advokatei R. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „TELE -3“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija skundą Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys R. M. ir UAB „TELE-3“).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjas VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 7–9) ir patikslintu skundu (b. l. 3–5), kuriais prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009-03-09 sprendimą Nr. SPR-17. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamo sprendimo išvada, kad laidos „Teisė žinoti“ vedėjos R. M. (toliau – ir žurnalistė) teiginio dalis „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ yra neatitinkanti tikrovės žinia. Pareiškėjas paaiškino, kad nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos, o jos nepaskleisdamas, nepažeidė ir UAB „TELE-3“ dalykinės reputacijos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo akreditacijos atėmimo iš žurnalisto A. Z. iki 2008-12-24, t. y. iki tada, kai UAB „TELE-3“ generalinė direktorė L. B. ėmėsi ginti savo darbuotoją, praėjo daugiau kaip dvi savaitės. Laidos „Teisė žinoti“ žurnalistės R. M. teiginys „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ ir 2008-12-24 UAB „TELE-3“ generalinės direktorės L. B. pasirašytas skundas Lietuvos Respublikos Seimo valdybai dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2008-12-11 sprendimo Nr. S-2008-10159 dėl akreditacijos nutraukimo yra tarpusavyje nesusiję: žurnalistė kalba apie žurnalistų teises varžančių naujų jų darbo taisyklių priėmimu pasibaigusio konflikto su Seimo vadovybe pradžią ir teiginiu „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad tada (t. y. iš karto, nedelsiant, kai atimama akreditacija) UAB „TELE-3“ administracija negina savo darbuotojo.

Pareiškėjas nurodė, kad žurnalistė R. M. laidoje „Teisė žinoti“ nesakė, kad UAB „TELE-3“ apskritai negynė savo darbuotojo ir toks teiginys laidoje nebuvo paskelbtas. Laidoje buvo nagrinėjami UAB „TELE-3“ vadovybės veiksmai iki skundo padavimo. Kalbėdama apie juos, buvusi Žinių tarnybos vadovė J. B. tvirtino, kad kanalo vadovybė uždraudė TV3 žiniose rodyti reportažą apie akreditacijos atėmimą ir šie teiginiai laikytini iliustracija dėl tuometės kanalo vadovybės pozicijos ginant arba ne žurnalistų teises. Laidos vedėja R. M. iš pokalbio su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku D. R. žinojo, jog A. Z., jo klausiamas, ar televizijos vadovybė gina žurnalistą, ar jam reikalinga Lietuvos žurnalistų sąjungos pagalba, akreditacijos netekęs žurnalistas sakėsi negalįs pasakyti, ar UAB „TELE-3“ jį gina, nes to nežino.

Pareiškėjas nesutiko su ginčijamo sprendimo teiginiu, kad skundo Seimo valdybai dėl akreditacijos nutraukimo padavimo terminas analizuojant ginčo teiginyje paskleistų žinių atitikimo tikrovei yra visiškai nereikšmingas. Paaiškino, kad žurnalistė ginčo teiginiu paskleidė informaciją apie tai, kad nuo akreditacijos iš A. Z. atėmimo iki UAB „TELE-3“ skundo padavimo Seimo valdybai momento praėjo daugiau kaip dvi savaitės. Inspektorius, analizuodamas ginčo teiginio atitikimą tikrovei, nepaisė sąvokos „tada“ reikšmės. Jis analizavo ne teiginio „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“, o teiginio „kanalo vadovybė jo negina“ atitikimą tikrovei.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokia prasme buvo paminėtas veiksmažodis „ginti“. Inspektorius neteisus, sakydamas, kad po UAB „Tele-3“ skundo padavimo Seimo valdybai praėjo mėnuo ir žurnalistė galėjo pasitikslinti. Žurnalistė žinojo informaciją, kad skundas paduotas, ji neturėjo ketinimo paskleisti informaciją, kad apskritai vadovybė negynė. Atsakovo sprendimas turi būti panaikintas ne tik kaip pažeidžiantis Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją, kaip kliudantis laisvai ir teisėtai rinkti bei platinti informaciją, bet ir kaip pažeidžiantis žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 26 straipsnį.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepimu prašė jį atmesti. Atsakovo manymu, ginčo teiginys yra žinia, kadangi kalbama apie konkrečius kanalo vadovybės veiksmus (neveikimą), t. y. asmens (ne)gynimą, kurių egzistavimą galima patikrinti įrodymų priemonėmis. Faktą, jog nagrinėjamame teiginyje buvo paskleista tikrovės neatitinkanti žinia, patvirtina 2008-12-24 UAB „TELE-3“ generalinės direktorės L. B. pasirašytas skundas Lietuvos Respublikos Seimo valdybai dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2008-12-11 sprendimo Nr. S-2008-10159 dėl akreditacijos nutraukimo. Atsakovas pažymėjo, kad toks kanalo vadovybės vykdytas savo žurnalisto gynimas buvo rezultatyvus, nes sprendimas dėl reporterio A. Z. akreditacijos Lietuvos Respublikos Seime nutraukimo buvo atšauktas. Atsakovas mano, kad pareiškėja nepagrįstai žodį „tada“ tapatina su terminu „iš karto“, „nedelsiant“, nes tai nėra tapačios sąvokos. Pagal nagrinėjamo teiginio prasminį turinį, kanalo vadovybė kaltinama negynusi savo žurnalisto po to, kai iš jo buvo atimta akreditacija. Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad toks kaltinimas yra nepagrįstas, kadangi po to, kai iš žurnalisto A. Z. buvo atimta akreditacija, transliuotojo administracija jį gynė ir savo tikslą pasiekė.

Inspektorius nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad ginčo teiginiu žurnalistė paskleidė informaciją apie tai, kad nuo akreditacijos iš A. Z. atėmimo iki UAB „TELE-3“ skundo padavimo Seimo valdybai momento praėjo daugiau kaip dvi savaitės. Atsakovo nuomone, tokia pareiškėjos interpretacija yra nepagrįsta, nes laidoje iš viso neminimas faktas apie UAB „TELE-3“ skundo padavimą Seimo valdybai ginant žurnalistą. Jeigu tokia informacija televizijos laidoje būtų buvusi pateikta, šis teisminis ginčas dėl nagrinėjamo teiginio vertinimo nebūtų kilęs. Atsakovas pažymėjo, kad UAB „TELE-3“ skundo LR Seimo valdybai dėl akreditacijos nutraukimo padavimo terminas, analizuojant ginčo teiginyje paskleistos žinios atitikimą tikrovei, yra nereikšmingas, nes neatitinka tikrovės pats faktas, neva kanalo vadovybė negina savo žurnalisto. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai savo iniciatyva nustatinėja terminus, per kuriuos darbdavys tariamai turi ginti darbuotoją, o praėjus dviems savaitėms tokio gynimo nelaiko gynimu. Atsakovas pažymėjo, kad joks teisės aktas nenustato tokio (dviejų savaičių) Seimo kanclerio sprendimų dėl akreditacijos žurnalistui nutraukimo apskundimo termino. Prieveiksmis „tada“ nėra apibrėžtas dviejų savaičių laiko tarpu, todėl skundo padavimo termino sureikšminimas, nutylint esminį faktą apie patį apskundimą, laikytinas pareiškėjo neobjektyvumu ir šališkumu. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo laida į eterį išėjo 2009 m. sausio 21 d. t. y. praėjus beveik mėnesiui po to, kai skundas dėl akreditacijos nutraukimo buvo pateiktas Seimo valdybai. Todėl pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos rengėju, turėjo objektyvią galimybę ir pakankamai laiko patikrinti ketinamą skelbti informaciją, kad visuomenei pateikiami duomenys apie tam tikrus įvykius būtų teisingi ir pagrįsti faktais.

Atsakovas nurodė, kad paskelbdamas žinią apie „TELE-3“ vadovybę, kaip negynusią savo žurnalisto po akreditacijos atėmimo, viešosios informacijos rengėjas neįsitikino skelbiamos informacijos teisingumu ir tikslumu, netikrino savo informacijos šaltinio patikimumo, kritiškai jo nevertino ir tokiu būdu nevykdė teisės aktuose jam numatytų pareigų. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui, kaip nacionaliniam transliuotojui, keliami ypatingai aukšti objektyvumo ir nešališkumo reikalavimai. Įstatymų leidėjas nacionalinio transliuotojo veiklą ir teisinį statusą reglamentavo specialiu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymu. Iš Inspektoriaus Sprendime rašytiniais įrodymais nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas, kaip nacionalinis transliuotojas, jam keliamų reikalavimų nesilaikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TELE-3“ su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 50–52) paaiškino, kad UAB „TELE-3“ 2008 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo kancleriui priėmus sprendimą, kuriuo TV3 Žinių tarnybos reporteriui A. Z. buvo nutraukta akreditacija Lietuvos Respublikos Seime, nedelsdama ėmėsi visų būtinų veiksmų tam, kad toks Seimo kanclerio sprendimas būtų panaikintas ir žurnalistui A. Z. būtų grąžinta turėta akreditacija. Apie šį reikšmingą bei įmonei neigiamas pasekmes sukėlusį įvykį UAB „TELE-3“ nedelsdama informavo akcininkus, taip pat kreipėsi į kompetentingus teisininkus tam, kad būtų rengiamas skundas dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio ir 2008 m. gruodžio 24 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos Seimo valdybai. Laida „Teisė žinoti“ buvo tiesiogiai transliuojama 2009 m. sausio 21 d., t. y. praėjus beveik mėnesiui po to, kai skundas dėl akreditacijos buvo pateiktas Seimo valdybai, todėl šios laidos rengėjai turėjo pakankamai laiko patikrinti ketinamą viešai skelbti informaciją, kad visuomenei pateikiami duomenys apie tam tikrus įvykius būtų teisingi ir pagrįsti faktais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su skundo teiginiu, kad žurnalistė R. M. norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad tada (t. y. iš karto, nedelsiant, kai atimama akreditacija) UAB „TELE-3“ apskritai negynė savo darbuotojo. Mano, kad žurnalistė R. M., pažeisdama Žurnalistų etikos kodekso 38 straipsnyje nustatytą pareigą neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų, pasiremdama tik kelių asmenų nuomone, nesikreipusi tiesiogiai į UAB „TELE-3“ vadovybę tam, kad sužinotų konkrečius atliekamus TV3 Žinių tarnybos reporterio A. Z. gynybos veiksmus, viešai paskelbė visuomenei tikrovės neatitinkančią informaciją. Šia paskelbta tikrovės neatitinkančia žinia visuomenė buvo suklaidinta, be to, ši žinia pažeidė UAB „TELE-3“ dalykinę reputaciją kadangi visuomenei buvo paskleistos neigiamai UAB „TELE-3“ apibūdinančios tikrovės neatitinkančios žinios. Televizijos laidos „Teisė žinoti“ tiesioginės transliacijos metu R. M. pasakytos frazės ir viso vedamo pokalbio kontekste žodis „tada“ neturėjo skiriamojo požymio, visuomenė nebuvo visapusiškai informuota, kadangi laidos metu apskritai nutylėtas tas faktas, jog UAB „TELE-3“ ėmėsi aktyvių veiksmų, gindama žurnalistą A. Z., nebuvo informuota apie skundo pateikimą Lietuvos Respublikos Seimo valdybai, nors žurnalistė R. M. turėjo pakankamai laiko dar prieš televizijos laidos „Teisė žinoti“ transliaciją patikrinti šių faktų egzistavimą, tikrovę bei patikimumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad paskleidžiant UAB „TELE-3“ elgesio nepriimtinumą parodančią tikrovės neatitinkančią informaciją, UAB „TELE-3“ buvo diskredituota visuomenės akyse ir tokio pobūdžio žinios ne tik pakenkė UAB „TELE-3“ dalykinei reputacijai, geram vardui, bet ir pažeidė teisėtą UAB „TELE-3“ interesą, kad viešoji nuomonė apie ją būtų formuojama tikrųjų jos veiksmų pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. M. su pareiškėjos skundu sutiko. Atsiliepime (b. l. 55–56) paaiškino, kad laida buvo surengta kitą dieną po TV3 žinių tarnybos J. B. atleidimo. Sprendimą aptarti šį įvykį laidoje priėmė dėl to, kad šis įvykis sukėlė didelį atgarsį ne tik žurnalistų bendruomenėje, bet ir visuomenėje – TV3 žinių tarnybos vadovė buvo atleista iš darbo už tai, kad vykdė ne tik pilietinę, bet ir profesinę pareigą – reikalavo panaikinti žurnalistų darbo suvaržymus Lietuvos Respublikos Seime ir drauge su kitų Lietuvos žiniasklaidos priemonių atstovais pasirašė bendrą reikalavimą nevaržyti jų darbo ir galimybių teikti informaciją visuomenei. R. M. paaiškino, kad kalbant apie šiuos suvaržymus ir Seimo politikų siekius riboti žiniasklaidos veiklą buvo minimas TV3 žinių tarnybos reporterio A. Z. atvejis, kai iš žurnalisto, esą dėl per garsiai vykusios tiesioginės transliacijos iš Seimo posėdžio, buvo atimta akreditacija. Aptariant minimą epizodą kaip tik ir buvo nagrinėjamas televizijos kanalo vadovybės požiūris į žurnalistų ir politikų bei valdininkų konfliktą, analizuojama, ar jis galėjo vystytis kitaip, jei TV3 vadovybė būtų pareiškusi griežtą poziciją ginti savo žurnalistą, o ne delsusi tą daryti ir taip nuolaidžiavusi Seimo vadovybei. R. M. nurodė, kad jos pasakyta frazė „tada kanalo vadovybė jo negina“ reiškia tą, kad konflikto pradžioje žurnalistas nebuvo ginamas, maža to, Žinių tarnybai buvo uždrausta rodyti reportažą apie tai, kas, be kita ko, prieštarauja ir administracijos nesikišimo į redakcinius dalykus principams. R. M. nurodė, kad UAB „TELE-3“ skundėsi Žurnalistų etikos inspektoriui, esą laidoje paskelbus šį teiginį buvo pakenkta dalykinei televizijos reputacijai, o Žurnalistų etikos inspektorius savo sprendime tvirtina, kad taip buvusi paskelbta tikrovės neatitinkanti žinia. R. M. paaiškino, kad atėmus akreditaciją iš žurnalisto – t. y. konflikto užuomazgoje, žurnalisto teisės nebuvo ginamos, ir šio fakto niekas nepaneigė – žurnalistas nebuvo ginamas ir neturėdamas akreditacijos nebūtų galėjęs rengti reportažų iš Seimo. Skundas Seimo valdybai buvo parašytas gerokai vėliau, tačiau laidoje anaiptol nebuvo siekiama įteigti, ar sudaryti įspūdžio, kad tokio skundo apskritai niekada nebuvo – šis faktas kaip tik ir buvo minimas anksčiau minėtų aplinkybių kontekste, jį paminėti laidoje buvo naudinga, iliustruojant kanalo vadovybės poziciją. R. M. paaiškino, kad siekiant surengti kuo objektyvesnę ir abiejų konflikto pusių pozicijas kuo plačiau atspindinčią laidą TV3 vadovybė buvo prašoma atsiųsti savo atstovą į laidą, kad apie pagrindinę laidos temą – sprendimą atleisti Žinių tarnybos vadovę – nebūtų kalbama už jį priėmusiųjų akių, tačiau jokio atstovo nesulaukė, o sulaukė tik pretenzijų ir skundų po laidos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009-03-09 sprendimą Nr. SPR-17.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad UAB „TELE-3“ 2009-01-30 Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai pateikė skundą (b. l. 30–33), kuriame prašė nustatyti Lietuvos televizijos laidoje „Teisė žinoti“ paskelbta informacija padarytus Visuomenės informavimo įstatymo, Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso ir kitų teisės aktų pažeidimus, bei dėl jų įspėti už pažeidimų padarymą atsakingus asmenis; pareikalauti, kad Lietuvos televizija nustatyta tvarka suteiktų atsakymo teisę į paskelbtus tikrovės neatitinkančius ir dalykinę reputaciją žeminančius teiginius. Inspektorius, išnagrinėjęs UAB „TELE-3“ skundą 2009-03-09 priėmė sprendimą Nr. SPR-17 (b. l. 11–18), kuriame nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją – VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo; reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas – VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ sudarytų UAB „TELE-3“ galimybę pačiam atsakyti ir paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią ir jo dalykinei reputacijai kenkiančią informaciją. Sprendime Inspektorius konstatavo, kad laidos vedėjos R. M. teiginio „<...> žurnalistas galbūt kalbėjo šiek tiek per garsiai? Tada iš jo atimama akreditacija, tada kanalo vadovybė jo negina <...> dalis, dėl kurios kilo ginčas „tada kanalo vadovybė jo negina <...>“, yra laikytina žinia, kadangi yra kalbama apie konkrečius kanalo vadovybės veiksmus (neveikimą), t. y. asmens (ne)gynimą, kurių egzistavimą galima patikrinti įrodymų priemonėmis. Sprendime taip pat nurodoma, kad faktą, jog nagrinėjamame teiginyje „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ buvo paskleista tikrovės neatitinkanti žinia, patvirtina 2008-12-24 UAB „TELE-3“ generalinės direktorės pasirašytas skundas Lietuvos Respublikos Seimo valdybai dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio 2008-02-11 sprendimo Nr. S-2008-10159 dėl akreditacijos nutraukimo.Ginčas tarp šalių kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009-03-09 sprendimo Nr. SPR-17 teisėtumo ir pagrįstumo.

Inspektorius skundžiamame sprendime nustatė, kad pareiškėja pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Šioje byloje teismas vertino, ar ginčo teiginys „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“, laikytinas laidos vedėjos nuomone, ar žinia.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 punkte nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų; šio įstatymo 2 straipsnio 69 punkte nustatyta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 7 punkte pažymima, kad atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, teismas turi vadovautis tomis sampratomis, jog faktas – tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė – asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti įstatyme numatytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Nuomonės yra subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, pasisakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją ir kt. Todėl atribojant žinią nuo nuomonės, turi būti analizuojamas pačios paskleistos informacijos būdas – laidos turinys, kontekstas, kitos aplinkybės. Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo, atribojant nuomonę nuo žinios yra labai svarbus laidos turinys ir kontekstas, todėl teismas, atribodamas žinią nuo nuomonės analizuoja visos laidos tekstą, laidos vedėjos kalbos tekstą, pateikto klausimo aplinkybes ir sakinio konstrukciją, nes tai bendrieji reikalavimai, suformuluoti teismų praktikos.

Laida „Teisė žinoti“ buvo parodyta 2009 m. sausio 21 d. per Lietuvos televiziją, kurią vedė žurnalistė R. M.. Šios laidos tema „Kodėl buvo atleista žinoma žurnalistė J. B., dėl to, kad nevykdė darbdavių reikalavimų, kaip teigia jie, ar dėl to, kad darbdaviai vykdė politikų reikalavimus, kaip teigia pati Jolanta. Ar tai paprastas ir teisėtas darbdavių noras samdyti jiems reikalingus ir tinkamus darbuotojus, ar nerimą keliantis signalas dėl žurnalistų padėties Lietuvoje ir dėl žiniasklaidos suvaržymų“ (b. l. 64). Į laidą buvo pakviesti keturi asmenys, kuriems pateikdama klausimus R. M. vedė pokalbį.

Iš laidos konteksto teismas nustatė, kad prieš pateikdama klausimus pašnekovams, vedėja apibendrina jai žinomas aplinkybes ir iš jų konstruoja klausimą. Todėl analizavo R. M. ginčo sakinį „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ viso klausimo kontekste. Laidos vedėja sako: „<...> Bet iš tikrųjų jei grįžtume prie Seimo. Seime žurnalistams jau vietos ženklais nužymėtos, todėl noriu paklausti R. Ž. dabar jau kaip atstovo Seime. Iš tikrųjų nuo ko prasidėjo visi šie dalykai? Nuo to nelemto atvejo, kai žurnalistas galbūt kalbėjo šiek tiek per garsiai, tada iš jo atimama akreditacija, tada kanalo vadovybė jo negina? Dabar na turime didelę sniego gniūžtę, kuri pavirto į didžiulį sniego kamuolį <...>“. Toliau seka R. Ž. atsakymas (b. l. 64). Taigi teiginys formuluojamas klausimo forma, kuris pateikiamas pašnekovui ir jo tikslas sužinoti pašnekovo nuomonę. Iš visos laidos teksto ir klausimo konteksto teismas priėjo išvadą, kad vedėja, apibendrindama faktines aplinkybes, pašnekovams pateikia savo nuomonę, kad toliau būtų vystomas pokalbis ir išsiaiškinta problema, kuri yra suformuluota laidos temoje.

Teismas, įvertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojos parodymus, priėjo išvadą, kad atsakovas nepagrįstai ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad sakinys „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“, laikytinas žinia.

Analizuodamas sąvoką „gynimas“ teismas atkreipė dėmesį, kad „gynimas“ nebūtinai gali būti išimtinai formalaus teisinio pobūdžio ir nereiškia vieno ar kito teisinio veiksmo. Tai yra supratimas bendros situacijos vieno ar kito veiksmo atžvilgiu. Gynimas yra visuma veiksmų, todėl ši sąvoka yra daugiareikšmė. Teismas sutiko su R. M. ir liudininkės J. B. nuomone, kad tai gali būti moralinės, teisinės priemonės, palaikymas, viešumas (b. l. 88 antra pusė, 89 antra pusė). Televizija yra visuomenės informavimo priemonė, įgyvendindama savo funkcijas turi visas galimybes informuoti visuomenę apie savo atliktus veiksmus bei išreikšti viešai savo palaikymą. Kadangi viešoje erdvėje žurnalisto palaikymo UAB „TELE-3“ neišreiškė, būtent tai ir galėjo reikšti kitokį laidos vedėjos supratimą apie gynybą, kaip ji ir nurodė per teismo posėdį (b. l. 88 antra pusė).

Iš UAB „TELE-3“ ir TV3 žinių tarnybos reporterio A. Z. pateikto skundo Lietuvos Respublikos Seimo valdybai matyti, kad jie Seimo darbo trikdymą nelaikė tokia veika, už kurią reikėtų taikyti kraštutinę poveikio priemonę, nutraukiant žurnalistui akreditaciją, todėl prašė Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio sprendimą dėl akreditacijos nutraukimo panaikinti. Pagal viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų atstovų akreditavimo Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijoje tvarkos aprašo 4 dalį, Seimo kanceliarijoje gali būti akredituojami Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruotų ir pateikusių duomenis Vyriausybės įgaliotai institucijai viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų atstovai. Iš šios normos turinio matyti, kad televizijos atstovai gali būti akredituoti Seime. Šiuo atveju buvo akredituotas UAB „TELE-3“ reporteris A. Z.. Akredituotas žurnalistas Seime atlieka veiksmus, kurie susiję su informacijos apie Seimo, kaip institucijos, veiklą rengimu. Žurnalistas, parengęs informaciją, ją pateikia televizijai, kurioje dirba. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad UAB „TELE-3“ direktorė kartu su reporteriu pasirašydama skundą Lietuvos Respublikos Seimo valdybai gynė savo institucijos, viešosios informacijos rengėjo, teises gauti informaciją ir ją paskleisti visuomenei, t. y. įgyvendinti savo funkciją, numatytą Visuomenės informavimo įstatyme, o ne žurnalistą dėl konkretaus elgesio, juo labiau, kad teisės norma dėl viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų atstovų akreditavimo Lietuvos Respublikos Seime nėra imperatyvi, kadangi atstovas gali būti, o ne privalo būti akredituojamas.

III.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Mano, kad teismas nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, todėl netinkamai atribojo nuomonės ir žinios sąvokas. Be to, netinkamą paskleistos žinios vertinimą kaip nuomonės įtakojo ir ta aplinkybė, kad teismas nemotyvuotai ignoravo asmens gynimą teisinėmis priemonėmis – UAB „TELE-3“ direktorės skundą Lietuvos Respublikos Seimo valdybai dėl akreditacijos nutraukimo.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „TELE-3“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Mano, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 ir 69 dalyse įtvirtintas nuostatas, darydamas išvadą, kad laidoje buvo paskelbta ne žinia, o nuomonė.

Mano, kad ši išvada taip pat prieštarauja 1998 m. gegužės 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Nutarime Nr. 1 pateiktiems sąvokų „faktas“, „duomenys“ išaiškinimams. Be to, kad laidoje buvo pateiktas faktas, o ne nuomonė, atsiliepime sutiko ir R. M..

Nesutinka su teismo išvada, kad UAB „TELE-3“ direktorė, kartu su reporteriu pasirašydama skundą Lietuvos Respublikos Seimo valdybai gynė savo institucijos – viešosios informacijos rengėjo – teises gauti informaciją ir ją skleisti. Teigia, kad buvo kovota dėl savo žurnalistų pažeistų teisių ir jos buvo apgintos. Kadangi apeliantas UAB „TELE-3“ žurnalistą A. Z. gynė pasirinktomis teisėtomis priemonėmis, kurios žurnalistei televizijos laidos transliacijos metu buvo žinomos, tai ginčijamo teiginio „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ viešas paskleidimas neatitiko tikrovės ir pažeidė apelianto dalykinę reputaciją.

Be to, pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo valdybos sprendimu patvirtinto Viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų atstovų akreditavimo Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijoje tvarkos aprašo 1 ir 5 punktą, akreditacija suteikiama ne įmonei, įstaigai ar organizacijai, o žurnalistui. Ši aplinkybė įrodo, kad UAB „TELE-3“ pateikdamas skundą Lietuvos Respublikos Seimo valdybai gynė ne savo, o žurnalisto teises.

Pažymi, kad teismas, konstatavęs, kad ginčijamas teiginys buvo pateiktas klausimo forma, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Pastarasis yra konstatavęs, kad žinių paskleidimo formos nėra svarbios, kadangi visuomet reikia atsižvelgti į tai, ar atitinka tikrovę žinios, sudarančios jų esmę, ar jos nėra iškreiptos.

Pareiškėjas VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija atsiliepimais prašo apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniai skundai grindžiami tuo, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio žurnalistų pareigas, 2 dalies 1 punkte nustatyta žurnalistų pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.

Ginčijamame atsakovo sprendime padaryta išvada, kad laidos „Teisė žinoti“ vedėjos R. M. teiginio dalis „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ yra neatitinkanti tikrovės žinia.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad televizijos laida „Teisė žinoti“ buvo parodyta 2009 m. sausio 21 d. per Lietuvos televiziją, kurią vedė žurnalistė R. M., šios laidos tema „Kodėl buvo atleista žinoma žurnalistė J. B., dėl to, kad nevykdė darbdavių reikalavimų, kaip teigia jie, ar dėl to, kad darbdaviai vykdė politikų reikalavimus, kaip teigia pati J. Ar tai paprastas ir teisėtas darbdavių noras samdyti jiems reikalingus ir tinkamus darbuotojus, ar nerimą keliantis signalas dėl žurnalistų padėtis Lietuvoje ir dėl žiniasklaidos suvaržymų“ (b. l. 64), į laidą buvo pakviesti keturi asmenys, kuriems pateikdama klausimus R. M. vedė pokalbį.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs minėtą televizijos laidą, padarė pagrįstą išvadą, kad iš visos laidos konteksto matyti, kad prieš pateikdama klausimus pašnekovams, vedėja apibendrina jai žinomas aplinkybes ir iš jų konstruoja klausimą, ir analizavo R. M. ginčo sakinį „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ viso klausimo kontekste. Laidos vedėja sako: „<...> Bet iš tikrųjų jei grįžtume prie Seimo. Seime žurnalistams jau vietos ženklais nužymėtos, todėl noriu paklausti R. Ž. dabar jau kaip atstovo Seime. Iš tikrųjų nuo ko prasidėjo visi šie dalykai? Nuo to nelemto atvejo, kai žurnalistas galbūt kalbėjo šiek tiek per garsiai, tada iš jo atimama akreditacija, tada kanalo vadovybė jo negina? Dabar na turime didelę sniego gniūžtę, kuri pavirto į didžiulį sniego kamuolį <...>“. Toliau seka R. Ž. atsakymas (b. l. 64).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į televizijos laidos struktūrą, jos vedimo būdą, laidos vedėjo ir dalyvavusių laidoje svečių vaidmenį televizijos laidoje, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje aktualiame aukščiau cituotame R. M. pasisakyme laidos vedėja, apibendrindama iki tol kalbėjusių laidoje svečių pateiktas nuomones, pozicijas ar informaciją ir panaudodama metaforą, pašnekovams pateikia savo požiūrį klausimo forma ir tokiu būdu siūlo laidos svečiams vesti pokalbį tam tikru klausimu, siekiant išsiaiškinti su laidos tema susijusią problematiką. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepagrįstai ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad sakinys „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ laikytinas žinia.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje nuomonė apibrėžiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Gi žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys (Įstatymo 2 straipsnio 69 punktas). Atsakovas ginčijamame sprendime visiškai nepaaiškina, dėl kokių priežasčių „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ teiginį laikė žinia, nes konkrečiame laidos vedėjos pasisakyme, kuriame buvo ir minėtas teiginys, visiškai neminima konkreti žurnalisto pavardė ar konkreti vadovybė, ir tokiomis aplinkybėmis žinia galėtų būti tik nuspėjama, dėl to jos buvimą būtina būtų pagrįsti. Tokio pagrindimo ginčijamame sprendime nėra.

Kadangi teisėjų kolegija „<...> tada kanalo vadovybė jo negina <...>“ teiginį pripažįsta nuomone, tai apeliacinių skundų argumentai, susiję su žinios teisingumu, nebus nagrinėjami.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Patikrinusi nagrinėjamą bylą joje surinktų įrodymų įvertinimo teisingumo aspektu, teisėjų kolegija atsižvelgia į išvardintus argumentus bei, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir pateiktomis išvadomis, pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstu.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu ir paliktinas nepakeistu, o atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „TELE-3“ apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „TELE-3“ apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.