- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-11
- Bylos Nr.
- 2A-341-252/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05913-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė, Nijolė Danguolė Smetonienė (pran.)
- Ieškovas
- V. D.
- Atsakovas
- J. S.
- Trečiasis asmuo
- A. Š.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 341 - 252 - 2012
Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05913-2011-5
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 11 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (pranešėja), Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė), Ramunės Čeknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-164-223/2012 pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovei J. S., trečiajam asmeniui A. Š. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti negaliojančia 2010-10-29 paskolos sutartį, pagal kurią ji iš atsakovės pasiskolino 2009-08-20 – 17 000 Lt ir 2009-09-03 – 10 000 Lt. Nurodė, kad kreipėsi dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, nes atsakovė iš jos reikalauja pinigų, kurių ji nėra gavusi. Atsakovė pinigų yra davusi savo sūnui A. Š. tik jų bendro gyvenimo pradžiai. Kiek tiksliai pinigų buvo, pasakyti negali. Juos išleido vestuvėms. Kai ji norėjo skirtis, atsakovė reikalavo pasirašyti skolos raštelį, nes kitaip sūnus nesiskirs. Atsakovė ją šantažavo, gąsdino, siuntinėjo žinutes. Skolos raštelį rašė ji, o tekstą diktavo atsakovė. Nutraukiant santuoką ji prisiėmė skolą atsakovei sau, nes norėjo kuo greičiau išsiskirti. Iš pradžių atsakovei mokėjo skolą pagal susitarimą, o vėliau nemokėjo, nes neturėjo pinigų.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad 2010-10-29 buvo surašytas dokumentas (pasirašytas V. D. ir J. S.), kuriame nurodyta, kad V. D. 2009 m. rugpjūčio 20 d. iš J. S. pasiskolino 17 000 Lt, rugsėjo 3 d. – 10 000 Lt, viso – 27 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti per 15 m., mokant kiekvieną mėnesį po 150 Lt. Iš J. S. sąskaitos AB SEB bankas išrašų nustatė, kad iš V. D. į atsakovės sąskaitą įskaitomi pinigai (po 150 Lt) pagal skolos raštą, t. y. 2010-12-14, 2010-11-11, 2011-01-31. Iš Vilkaviškio rajono apylinkės 2011-01-06 sprendimo teismas nustatė, kad nutraukiant santuoką tarp ieškovės V. D. ir trečiojo asmens A. Š. visus sutartinius įsipareigojimus pagal V. D. ir J. S. pasirašytą 2010 m. spalio 29 d. susitarimą dėl skolos grąžinimo po santuokos nutraukimo pasilieka asmeniškai V. D..
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės, atsakovės, trečiojo asmens ir liudytojų paaiškinimus, konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog 2010-10-29 dokumentas buvo sudarytas realaus grasinimo įtakoje, todėl šiuo įstatyminiu pagrindu jis negali būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.91 str.). O būtent – nei vienas iš šių liudytojų nenurodė konkrečių grasinimų, negalėjo paaiškinti, kuo jie pasireiškė iš atsakovės pusės. Nurodė, kad pinigų skolinimosi faktą patvirtino ir atsakovė, ir tretysis asmuo, taip pat liudytojai A. P. ir I. S., kurių nurodyti faktai sutampa, prieštaravimų tarp jų nėra. Ieškovė vykdė šį savo susitarimą su atsakove ir pervedinėjo jai sutartą piniginę sumą – kas mėnesį po 150 Lt (2010-12-14, 2010-11-11, 2011-01-31), nurodydama, kad tai daroma pagal skolos raštą. Teismo nuomone, tai reiškia, kad ieškovė savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog pinigus gavo ir turi pareigą (bei ją vykdo) skolą grąžinti. Be to, pažymėjo, kad ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog toliau kasmėnesinių įmokų nemokėjo, nes neturėjo tam lėšų. Taip pat, pagal Vilkaviškio rajono apylinkės 2011-01-06 teismo sprendimą, visus sutartinius įsipareigojimus pagal V. D. ir J. S. pasirašytą 2010-10-29 susitarimą dėl skolos grąžinimo po santuokos nutraukimo pasilieka asmeniškai V. D.. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad ieškovė skolinosi pinigus (27 000 Lt) iš atsakovės, visus juos gavo, kas yra jos asmeninė skola. Teismo nuomone, ieškovės paaiškinimai, jog tokią santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį sudarė verčiama noro greičiau nutraukti santuoką, susiformavo siekiant išvengti savo pareigos mokėti skolą tada, kai atsakovė iškėlė bylą dėl paskolos grąžinimo. Iki tol ieškovė jokių reikalavimų dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia nekėlė. Pažymėjo ir tai, kad iškėlus atsakovei bylą dėl paskolos grąžinimo Vilkaviškio rajono apylinkės teisme, ieškovė ir tada neginčijo paskolos sutartinių santykių su atsakove ir pinigų gavimo fakto, o kitos versijos buvo iškeltos tik šioje byloje.
Teismas, įvertinęs tai, kad 2010-10-29 dokumento surašymo metu atsakovė jokių piniginių sumų ieškovei neperdavė, sprendė, jog šis dokumentas paskolos sutartimi negali būti pripažintas, nes neatitinka CK 6.870 str. numatytų reikalavimų. Laikė, jog 2010-10-29 dokumentas yra susitarimas dėl jau sudarytos žodinės paskolos sutarties vykdymo tvarkos ir terminų ir tik kaip dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties sudarymo faktą. Tokiu būdu, jis negali būti nuginčytas pagal CK 6.875 str. 1 d. nurodytą paskolos sutartims ginčyti nustatytą pagrindą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė V. D. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė ją įvairiai šantažavo. Šią aplinkybę teisme bandė įrodyti liudytojų pagalba, tačiau liudytojai labai stipriai jaudinosi ir negalėjo tinkamai paaiškinti visų aplinkybių, paaiškino tik labai mažą dalį jų. Viso teisminio proceso metu atsakovė elgėsi arogantiškai. Iš to galima daryti išvadą apie tai, kad ji yra psichologiškai už ieškovę stipresnė ir galinti daryti psichologinį poveikį. Nustatant aplinkybę dėl 17 000 Lt perdavimo ieškovei, teismas tiek trečiojo asmens A. Š., tiek liudytojų A. P. ir I. S. parodymus turėjo vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti, kadangi faktą patvirtinantis asmenys yra atitinkamai atsakovės sūnus, gera draugė ir sutuoktinis, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, teismas neatkreipė dėmesio, kad tretysis asmuo paaiškino, jog 17 000 Lt buvo duoti jam ir ieškovei, t. y. dviem asmenims. Priešingai nei sprendė teismas, 10 000 Lt perdavimo fakto ieškovei nepatvirtina atsakovės išrašas iš sąskaitos, kurioje yra nurodyta, jog atsakovė pinigus perveda trečiajam asmeniui – savo sūnui. Taip pat nepagrįstai bylos nagrinėjimo metu tretysis asmuo aiškino teismui, jog jo mama – atsakovė jam pervedė pinigus į jo sąskaitą, o iš jo sąskaitos pasiėmė ieškovė. Apeliantės teigimu, teismas nepagristai sprendė, kad ieškovės pateiktas dokumentas nėra paskolos sutartis ir jo negalima ginčyti vadovaujantis CK 6.875 str. 1 d. Šiuo atveju vienos šalies konkliudentiniai veiksmai dar neįrodo, jog paskolos sutarties dalykas buvo perduotas. Ji (ieškovė) teismui ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu yra paaiškinusi, kodėl mokėjo atsakovei pinigus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė J. S. ir tretysis asmuo A. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė remiasi tik faktu, jog sandorį sudarė sau nepalankiomis sąlygomis. Priešingai, sudaryto sandorio pagrindu ieškovei buvo perduoti pinigai – 27 000 Lt, todėl jos įsipareigojimas grąžinti paskolos sumą per atitinkamą laikotarpį negali būti laikomas nepalankia jai sąlyga. Tai paneigtų paskolos sutarties, kaip civilinio sandorio, esmę. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė grasino jai prieš sudarant sandorį ar sandorio sudarymo metu. Iš atsakovės pateiktos garso įrašo išklotinės galima daryti išvadą, kad ieškovės ginčijamo 2010-10-29 dokumento surašymo metu joks psichologinis smurtas, spaudimas ar šantažas prieš ieškovę nebuvo naudojamas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 str. 2 ir 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., 338 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su ieškovės V. D. skundo argumentu, jog teismas nepagristai sprendė, kad ieškovės pateiktas 2010-10-29 dokumentas nėra paskolos sutartis ir jo negalima ginčyti vadovaujantis CK 6.875 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismo motyvuojamoji sprendimo dalis, kurioje konstatuota, kad V. D. ir J. S. 2010-10-29 pasirašytas dokumentas paskolos sutartimi negali būti pripažintas, nes neatitinka CK 6.870 str. numatytų reikalavimų, šalintina. CK 6.870 str. apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Bylos faktinės aplinkybės (ieškovės, atsakovės, trečiojo asmens, liudytojų paaiškinimai, paskolos raštelio turinio analizė) įrodo, jog tarp šalių buvo susiklostę būtent paskolos teisiniai santykiai. CK 6.871 str. 1 d. reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. To paties straipsnio 3 d. nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Iš šios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Kaip matyti, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, įstatymas neįpareigoja šalių būtinai pasirašyti paskolos sutartį tuo metu, kai perduodami pinigai. Nagrinėjamoje byloje esminė paskolos sutarties sąlyga – atsakovės J. S. pinigų (27 000 Lt) perdavimas ieškovei V. D. ir pastarosios įsipareigojimas šią sumą grąžinti nustatytu terminu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).
Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą (CPK 185 str.), nenustatytas kokių nors kitokių, nei paskolos teisinių santykių, egzistavimas tarp ginčo šalių.
Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 str. 1 d.). Tai reiškia, kad kilus ginčui dėl paskolos sutarties vykdymo įrodinėjimo našta tenka paskolos gavėjui, ir jis privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje. Iš byloje pateiktos rašytinės paskolos sutarties (b. l. 13) turinio matyti, kad šia sutartimi ieškovė V. D. iš atsakovės J. S. pasiskolino 27 000 Lt (2009-08-20 – 17 000 Lt ir 2009-09-03 – 10 000 Lt), pripažindama, jog pinigus gavo, bei, kad paskolos terminas apibrėžtas konkrečia data. Kolegijos vertinimu, sutarties tekste esantis žodis „pasiskolinau“ reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų įvertinimu, kad byloje esanti paskolos sutartis (nors teismas ją laikė susitarimu dėl jau sudarytos žodinės paskolos sutarties vykdymo tvarkos ir terminų) yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą, bei kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes apie pinigų perdavimą: 17 000 Lt grynų pinigų perdavimo faktą patvirtino tretysis asmuo A. Š., liudytojai A. P. ir I. S.; likusios piniginės sumos gavimo faktas įrodytas atsakovės sąskaitos išrašu, iš kurio matyti, kad pinigai buvo pervesti į A. Š. sąskaitą (b. l. 62-64). Apeliantė nurodo, kad teismas savo išvadas grindė vien tik liudytojų parodymais, kurie suinteresuoti bylos baigtimi – tretysis asmuo A. Š. yra atsakovės sūnus, liudytojai A. P. ir I. S. yra gera draugė ir sutuoktinis. Apeliantės argumentai atmestini, kadangi teismas vertino ne tik šių asmenų paaiškinimus, tačiau byloje esančių įrodymų visumą, pažymėjo, kad tiek trečiojo asmens, tiek liudytojų nurodyti faktai sutampa, prieštaravimų tarp jų nėra. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė pagal su atsakove pasirašytą paskolos sutartį pervedinėjo atsakovei sutartą piniginę sumą kas mėnesį – po 150 Lt (2010-12-14, 2010-11-11, 2011-01-31), nurodydama, kad tai daroma būtent pagal skolos raštą (b. l. 25, 37-38). Be to, iš Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011-01-06 sprendimo matyti, kad nutraukiant santuoką tarp ieškovės V. D. ir trečiojo asmens A. Š. visus sutartinius įsipareigojimus pagal V. D. ir J. S. pasirašytą 2010-10-29 susitarimą dėl skolos grąžinimo po santuokos nutraukimo pasilieka asmeniškai V. D. (b. l. 30). Protingumo principas suponuoja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pati apeliantė, teigdama, jog paskolos raštelį pasirašė dėl valios neturėjimo trūkumų, t. y. skolą atsakovei prisiėmė sau, nes norėjo kuo greičiau išsiskirti, veikė neapdairiai, tuo labiau, kad ji turi vidurinį išsilavinimą, dirba atsakingą darbą, dalyvauja politinėje veikloje, turi pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad tokie ieškovės paaiškinimai susiformavo siekiant išvengti savo pareigos mokėti skolą tada, kai atsakovė iškėlė bylą dėl paskolos grąžinimo. Būtent iki tol ieškovė jokių reikalavimų dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia nekėlė.
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas dėl sandorio (paskolos sutarties) pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto dėl psichologinio smurto ar šantažo (CK 1.191 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą nuginčyti paskolos sutartį CK 1.91 str. numatytais pagrindais. Duomenų, kad apeliantės atžvilgiu būtų panaudotas realus grasinimas tikslu priversti ją pasirašyti paminėtą paskolos raštelį, nėra. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad viso teisminio proceso metu atsakovė elgėsi arogantiškai, kas reiškia, jog ji yra psichologiškai už ieškovę stipresnė ir galinti daryti psichologinį poveikį, nepatvirtina realaus psichologinio smurto panaudojimo CK 1.91 str. prasme. Taip pat nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė konkrečių grasinimų, negalėjo paaiškinti, kuo jie pasireiškė iš atsakovės pusės. Apeliantės teiginys, jog liudytojai labai stipriai jaudinosi ir negalėjo tinkamai paaiškinti visų aplinkybių, įrodymais nepagrįstas. Kaip minėta, teismas savo išvadas grindė byloje esančių įrodymų visuma. Teismas sprendime pažymėjo, kad ir pati ieškovė, aiškindama tokias aplinkybes, buvo labai nekonkreti, jos paaiškinimai nevisai logiški, nesuprantami, painūs, smulkmeniški ir menkaverčiai, ji faktiškai nenurodė nei vieno aiškaus ir konkretaus fakto, kokį psichologinį smurtą ar šantažą jos atžvilgiu naudojo atsakovė. Būtent norint sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.91 str., turi būti įrodyta, kad grasinimai ir smurtas buvo tiek realūs, kad palaužė priešingos sandorio šalies valią ir jis sudarė sandorį pats to nenorėdamas. To ginčo byloje nenustatyta.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė leistinais rašytiniais įrodymais neįrodė, kad pagal 2010-10-29 paskolos sutartį pinigų negavo, o ją pasirašė dėl panaudoto psichologinio smurto ir šantažo (CK 6.871 str. 3 d., CPK 178 str., 185 str.). Vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, į šias įstatymo nuostatas atsižvelgė ir jų nepažeidė. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada priimant skundžiamą procesinį sprendimą pagrįsta įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.). Todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato pagalbos išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 dalis, 98 str. 1, 3 d.). Už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme atsakovė J. S. sumokėjo 600 Lt (b. l. 133). Prašomų priteisti išlaidų sumą patvirtina mokėjimo dokumentas, jų dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šios išlaidos priteisiamos iš apeliantės V. D..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 600,00 (šešis šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.