- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-05-18
- Bylos Nr.
- 1A-366-350-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-2-00007-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis
- Nukentėjusysis
- G. M.
- Nuteistasis
- V. R.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas, Rima Keblienė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eligijaus Gladučio ir Valdo Petro Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. ir nukentėjusiojo G. M. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012-03-02 nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir jam paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Iš V. R. 500 Lt G. M. priteista nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R. nuteistas už tai, kad pasikėsino sukčiauti, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, o būtent: 2009 m. spalio 8 d. reikalavimu pareikalavo, kad G. M. grąžintų jam žinomai neesamą 2000 Lt skolą, kurios negavęs, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2009 m. lapkričio 25 d., remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 431 str. kreipėsi pareiškimu į Utenos r. apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė iš G. M. priteisti jam žinomai nesamą 2000 Lt skolą, pateikdamas G. M. rašytą raštelį, neva patvirtinantį skolos egzistavimą, tačiau iš tikrųjų surašytą patvirtinti nuostolių, patirtų dėl V. R. brolio R. R. 2009 m. balandžio 19 d. G. M. padarytų sužalojimų, atlyginimą, bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2010 m. sausio 12 d. kreipėsi su ieškiniu į Utenos r. apylinkės teismą dėl žinomai neesamos minėtos skolos priteisimo jo naudai iš atsakovo G. M., o 2010 m. kovo 23 d. kreipėsi į Utenos r. apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu dėl nepagrįsto praturtėjimo, prašydamas iš G. M. priteisti 2000 Lt be pagrindo įgytą turtą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi 2010 m. birželio 7 d. Utenos r. apylinkės teismas jo ieškinį atmetė dėl to, kad tarp šalių neatsirado paskolos teisiniai santykiai, nes perduotų pinigų paskirtis ne paskola, o ieškovo, t.y. jo, brolio R. R. padarytos žalos atsakovui, t.y. G. M., atlyginimas, o Panevėžio apygardos teismas, atmetęs jo apeliacinį skundą, šį Utenos r. apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. R. apeliaciniu skundu prašo 2012 m. vasario 9 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodė, kad Utenos rajono apylinkės teismas neteisingai taikė BK 182 str. nuostatas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl priėmė iš esmės neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Apelianto teigimu, G. M. niekada neneigė pinigų gavimo fakto, tai patvirtina ir jo surašytas pakvitavimas. Tačiau šie pinigai buvo perduoti kaip užstatas, garantas, kad atvykęs jo brolis R. R., kuris su G. M. buvo sukonfliktavęs, patys susitars dėl vienas kitam padarytų sužalojimų atlyginimo. Pažymi, kad jis asmeniškai jokios žalos G. M. nepadarė, todėl neturėjo pareigos ją atlyginti. Teigia, kad perduodamas pinigus G. M., pastarąjį buvo įspėjęs, kad susitarus su R. R. dėl žalos atlyginimo, pinigus jis privalės grąžinti, priešingu atveju - kreipsis į teismą dėl ko ši suma tik padidės, šių aplinkybių neneigia ir G. M. Be to, jo veiksmai po šio garanto perdavimo – civilinio ieškinio pareiškimas patvirtina jį suvokus, kad perduoti pinigai nėra žalos atlyginimas. 2011-09-27 d. sutartyje „Dėl nusikalstama veika padarytos žalos dydžio ir jos atlyginimo“ G. M. nurodė, kad 2500 Lt žalą jam atlygino R. R., o ne jis. Ši sutartis patvirtinta 2011-09-29 Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra įsiteisėjęs. Aplinkybę, kad R. R. pats atlygino G. M. konflikto metu padarytą žalą patvirtina ir G. M. ranka rašytas raštas.
Nurodo, kad tik sužinojęs, kad R. R. atlygino G. M. konflikto metu padarytą žalą, siekdamas atgauti savo pinigus, kreipėsi tiek į patį G. M., o jam vengiant grąžinti pinigus - įstatymų nustatyta tvarka į teismą, tokiu būdu pasinaudodamas tiek Konstitucijoje, tiek ir CPK įtvirtintų pažeistų teisių teisminės gynybos principu, tuo pačiu nepaneigdamas G. M. teisės į žalos atlyginimą iš R. R. Apeliantas tvirtina, kad net ir tuo atveju konstatuojant, kad jo perduoti pinigai buvo kaip žalos atlyginimas už R. R. veiksmus, nors ir neprivalėdamas bei neturėdamos jokios pareigos ją atlyginti, pačiam R. R. atlyginus žalą G. M., jis įgijo reikalavimo teisę susigrąžinti savo pinigus, perduotus G. M.
V. R. pažymi, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo jokios naudos sau siekimo ar noro praturtėti G. M. sąskaita, kreipdamasis į teismą jis G. M. neklaidino, neturėjo ketinimo apgaulės būdu pasisavinti jo pinigų, o tik norėjo atgauti savo pinigus, kartu pateikdamas tiek teismui, tiek ir pačiam G. M. jo reikalavimo teisę pagrindžiantį dokumentą. V. R. nuomone, jo veiksmai kreipiantis į teismą dėl G. M. perduotų 2000 Lt yra išimtinai susiję su civiliniu ir civilinio proceso įstatymais ir savo prigimtimi neturi jokio ryšio su baudžiamuoju įstatymu, todėl civilinių - teisinių santykių klausimų sprendimas turi būti siejamas su CK ir CPK taikymu, o baudžiamoji atsakomybė taikoma kaip ultima ratio priemonė.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje įvertinęs byloje surinktus įrodymus taip pat padarė išvadą, kad jo veiksmai, pareiškiant nepagrįstą ieškinį, apeliacinį skundą turi tik piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Todėl nagrinėjamu atveju kyla ne baudžiamoji, o civilinė atsakomybė, numatyta CPK 95 str.
Nurodo, kad jo veiksmuose nėra būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str., tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių, todėl teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Apelianto nuomone, Utenos rajono apylinkės teismas nuosprendį iš esmės grindė tik nukentėjusiajam G. M. palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme metu pateiktų įrodymų visumos, nepateikė jokių objektyvių išvadų ir motyvų, kurie iš įrodymų patvirtina nusikalstamos veikos sudėties jo veiksmuose buvimą. Be to, nuosprendyje painiojamos bylai reikšmingos detalės, susijusios pranešimais policijai dėl aptariamos konfliktinės situacijos ir atitinkamai priimtais procesiniais sprendimais, o taip pat byloje liko nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo G. M., jo, liudytojo R. R. duotų parodymų, neatsižvelgta į tai, kad G. M. yra jam grasinęs susidorojimu, nevertinti jo duoti parodymai, patvirtinti liudytojo V. G., kad 2009-05-14 d. iškviestas šio pareigūno, jis atvyko pasiimti 2009-05-12 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl G. M. nusikalstamų veiksmų jo atžvilgiu, o ne tartis dėl žalos atlyginimo su G. M., kaip nurodoma nuosprendyje, nes tokios sumos jis neturėjo. Pažymi, kad nebuvo atsižvelgta, kad pareigūno S. G., kuris yra G. M. draugas, įtakoje ir reikalaujant nukentėjusiajam, būtent tą dieną, aptariamą užstatą jis pasiskolino iš Z. R..
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi prejudicinės galios neturinčiais teismų sprendimais civilinėje byloje bei neverto jį teisinančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad G. M. žalą atlygino pats R. R. Kas kelia pagrįstas abejones dėl teismo šališkumo, o tai, kad Utenos rajono apylinkės teismo išvados nepagrįstos išsamiu Baudžiamojo proceso kodekse numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų duomenų įvertinimu (BPK 20 straipsnis) duoda pagrindo išvadai, kad teismas priėmė abejonėmis ir prieštaravimais pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Apeliantas taip pat nesutinka su G. M. priteista neturtine žala. Pažymi, kad išnagrinėjus civilinę bylą ir atmetus jo ieškinį, atsakovui buvo atlygintos visos su civiline byla patirtos išlaidos, todėl teismas nepagrįstai iš dalies tenkino G. M. ieškinį vėl priteisdamas 500 Lt dėl civilinės bylos nagrinėjimo, kurios jau yra kompensuotos. Teismas nesivadovavo suformuota praktika, kad baudžiamojo proceso tvarka priteisiama tik tiesioginė reali turtinė žala, padaryta sukčiavimo išdavoje. Todėl mano, kad atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo jis nepadarė, o jo veika kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d, 182 str. 1 d., t.y. pasikėsinimas padaryti sukčiavimą, teismas neteisėtai ir nepagrįstai iš dalies patenkino G. M. ieškinį.
Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2012-03-02 nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo ir pilnai patenkinti jo civilinį ieškinį – priteisti iš V. R. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir patirtas atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad dėl V. R. veiksmų jis turėjo problemų su teisėsaugos institucijomis daugiau nei dvejus metus. Turėdamas įrodinėti savo nekaltumą patyrė labai didelių pergyvenimų, dėl bylinėjimosi pablogėjo jo reputacija draugų ir artimųjų aplinkoje, jis buvo laikomas nepatikimu skolininku. Dėl šių pergyvenimų sušlubavo jo sveikata ką patvirtina medicininiai dokumentai pateikti byloje. Tai, kad sveikata pablogėjo įpusėjus teisminiams procesams, šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas susieti jo sveikatos problemas su V. R. nusikalstamais veiksmais. Kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme negalėjo pateikti atstovavimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, prašo šias išlaidas priteisti iš nuteistojo nagrinėjat skundą apeliacine tvarka ir pateikia tai pagrindžiantį pinigų priėmimo kvitą.
Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėja prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo - atmesti. Nukentėjusysis, pastarojo atstovas ir prokurorė prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas tenkinamas, nukentėjusiojo G. M. - atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurie tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.).
Nuteistojo apeliaciniame skunde dėstoma jo pozicija, kurios jis laikėsi ir viso bylos ikiteisminio tyrimo metu bei ją nagrinėjant teisme – t.y. kad jis, siekdamas atgauti G. M. perduotus kaip užstatą pinigus, kreipdamasis tiek į patį G. M., tiek į teismą pasinaudojo Konstitucijoje ir CPK įtvirtintų pažeistų teisių teisminės gynybos principu nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. R. 2009-10-08 G. M. adresuotu reikalavimu dėl skolos grąžinimo kreipėsi į pastarąjį nurodydamas, kad 2009-05-15 jis jam paskolino 2000 Lt, kurie buvo perduoti tą pačią dieną pasirašant skolos raštelį, bei reikalaudamas ne vėliau kaip iki 2009-11-09 šią pinigų sumą grąžinti. G. M. nereagavus į šį reikalavimą 2009-11-25 pareiškimu, remdamasis CPK 431 str. ir 2009-10-08 Reikalavimu dėl skolos grąžinimo bei skolos rašteliu, kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas iš G. M. priteisti 2000 Lt. Šis V. R. pareiškimas buvo patenkintas ir 2009-12-21 Utenos rajono apylinkės teismo įsakymu nutarta išieškoti iš G. M. 2000 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 415 Lt bylinėjimosi išlaidų V. R. naudai. Tačiau teisme gavus G. M. prieštaravimą dėl įsakymo V. R. teismo pranešimu buvo išaiškinta teisė pateikti ieškinį. V. R. 2010-01-12 dėl to pateis dalyko kreipėsi į teismą su ieškiniu, o 2010-03-23 teismui pateikė patikslintą ieškinį prašydamas iš G. M. priteisti 2000 Lt kaip be pagrindo įgytą turtą. Teismas 2010-06-07 sprendimu šį V. R. ieškinį atmetė, nes nustatė, jog tarp šalių paskolos teisiniai santykiai neatsirado, nes V. R. reikalaujami priteisti pinigai buvo skirti ieškovo brolio R. R. atsakovui G. M. 2009-04-19 konflikto metu padarytos žalos atlyginimui. Panevėžio apygardos teismas 2010-12-02 nutartimi atmetė V. R. apeliacinį skundą ir paliko Utenos rajono apylinkės teismo 2010-06-07 sprendimą nepakeistą konstatavęs, kad tarp V. R. ir G. M. nebuvo susiklostę nei paskoliniai, nei be pagrindo įgyto 2000 Lt sumos teisiniai santykiai. Kartu nutartyje pažymėta, kad V. R. veiksmai, pareiškiant nepagrįstą ieškinį, apeliacinį skundą, turi piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 str., todėl jam galėjo būti paskirta piniginė bauda (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini).
Teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme V. R. tvirtino, kad konfliktinės situacijos tarp jo, jo brolio R. R. ir G. M. kavinėje, kurioje nukentėjusysis G. M. dirbo (duomenys neskelbtini), išdavoje G. M. pareikalavo atlyginti jam padarytą žalą. Nors jis apie tai informavo tiesiogiai su G. M. konfliktavusį savo brolį R. R., tačiau šiam negalint atvykti susitarti dėl žalos atlyginimo su nukentėjusiuoju jis pats asmeniškai perdavė G. M. 2000 Lt, ką patvirtina G. M. ir jo pasirašytas raštas. Nuteistasis tiek teikdamas ieškinį civiline tvarka, tiek ikiteisminio tyrimo metu G. M. perduotą sumą įvardijo kaip pastarojo skolą, tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodė, kad tai buvo garantas, jog atvykęs jo brolis su G. M. patys susitars dėl vienas kitam padarytos žalos atlyginimo, kartu pažymėdamas, kad pats jokios žalos G. M. nebuvo padaręs, todėl ir neturėjo pareigos jos atlyginti. V. R. pažymėjo, kad sužinojęs, jog jo brolis R. R. G. M. padarytą žalą atlygino, ėmė iš pastarojo reikalauti grąžinti skolą, o šiam vengiant tai atlikti kreipėsi įstatymo nustatyta tvarka į teismą. Taigi V. R. iš esmės neigia savo kaltę apgaulės būdu siekęs įgyti teisę į G. M. turtą – 2000 Lt, nurodydamas, kad tokią reikalavimo teisę jis turėjo ir ją įgyvendino nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų.
Tačiau tai, kad toks V. R. reikalavimas buvo nepagrįstas įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, taip pat ir įsiteisėjusiais sprendimais minėtoje civilinėje byloje.
Liudytojas V. G. atlikęs muštynių kavinėje (duomenys neskelbtini) medžiagos tyrimą parodė, kad V. R. jo prašė G. M. telefono. Jis dėl to patarė kreiptis į S. G..
Skirtingai nei nurodo V. R., liudytojas S. G. patvirtino, kad būtent tariamo skolos raštelio surašymo dieną - 2009-05-14 V. R. į policijos komisariatą buvo atvykęs tartis dėl brolio G. M. padarytos žalos atlyginimo, kad V. R. iniciatyva į policijos komisariatą iškvietė G. M. ir jie (V. R. ir G. M.) pradėjo tartis dėl žalos atlyginimo, po to jie abu išėjo į koridorių, o netrukus grįžęs G. M. pasakė, kad susitarė su V. R. dėl 2000 Lt žalos atlyginimo ir išvyko į prokuratūrą.
Šias aplinkybes visiškai patvirtino G. M., kuris nurodė, kad kai dėl jo sužalojimo buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jis su skundu kreipėsi į Utenos rajono apylinkės prokuratūrą, o po kelių dienų, t.y. 2009-05-14 sulaukė skambučio iš pažįstamo policijos pareigūno S. G., kuris kvietė atvykti į komisariatą. Ten susitiko V. R., kuris pasiūlė atlyginti jo brolio R. R. konflikto metu jam padarytą žalą ir susitaikyti. Susitarę dėl žalos atlyginimo nuvyko į prokuratūrą, kur jis pasirašė pareiškimą, kad R. R. jokių pretenzijų neturi. Po to V. R. perdavė jam 2000 Lt, bei paprašė pinigų gavimo faktą patvirtinančio raštelio, kurio tekstą padiktavo. 2009-05-16 jam paskambino V. R. brolis R. R. ir paprašęs susitikti paprašė dar kartą parašyti raštą, kad jam žala atlyginta ir kad G. M. jokių pretenzijų jam neturi. 2009 m. gruodžio mėnesį gavo pranešimą, kad remdamasis jo ranka rašytu raštu dėl žalos atlyginimo V. R. teismine tvarka reikalauja grąžinti nesamą 2000 Lt skolą.
Taigi aukščiau aptarti liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai paneigia V. R. iškeltą versiją, kad jo G. M. perduota pinigų suma neturi nieko bendro su jo brolio V. R. konflikto metu padarytos žalos G. M. atlyginimu, o jis G. M. tiesiog aptariamus pinigus paskolino. Toks V. R. tariamas elgesys - asmeniui, su kuriuo turėjo konfliktą skolinti pinigus - prasilenkia su bet kokia logika, ypač įvertinus aplinkybę, kad nuteistasis apeliaciniame skunde jau tvirtina, kad tai buvo užstatas ar garantas, kad G. M. su R. R. taikiai išspręs tarp jų įvykusį konfliktą, kurį G. M. privalėjo jam grąžinti.
Baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį kyla asmeniui, savo ar kitų naudai įgijusiam svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengusiam turtinės prievolės arba ją panaikinusiam panaudojant apgaulę. Taigi, sukčiavimas kaip nusikalstama veika susideda iš dviejų tarpusavyje betarpiškai susijusių veikų- apgaulės panaudojimo ir svetimo turto ar teisės į jį įgijimo ir baudžiamajai atsakomybei pagal BK 182 straipsnį atsirasti būtina, kad apgaulė būtų naudojama kaip priemonė svetimam turtui ar teisei į jį įgyti. Apgaulė gali būti panaudojama ne tik prieš turto savininką, tačiau ir teisėtą svetimo turto valdytoją, taip pat asmenį, turintį teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus kaltininko siekiamo įgyti turto atžvilgiu. Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyvios tiesos iškraipymo šių asmenų sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai neegzistuojančių faktų, kurie paskatina suklaidintą asmenį perduoti kaltininkui jo siekiamą įgyti turtą ar teisę į jį.
Iš skundžiamo nuosprendžio galima suprasti, kad teismas V. R. panaudota apgaule laikė tai, kad jis, žinodamas, jog jam G. M. surašytas raštelis patvirtina faktą, jog G. M. gavo iš V. R. pinigus kaip jo brolio R. R. veiksmais padarytos žalos atlyginimą, šį raštelį pateikdamas teismui jį interpretavo kaip skolos, kurios iš tikrųjų nebuvo, įrodymą.
Taigi, V. R. kreipėsi įstatymo nustatyta civilinio proceso tvarka į teismą su reikalavimu apginti, kaip nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, realiai neegzistuojančią savo turtinę teisę, savo reikalavimą grįsdamas tikru dokumentu - G. M. surašytu rašteliu, jo turinį nesąžiningai, žinomai neteisingai interpretuodamas - nurodydamas raštelio turinį palankų sau, bet iš esmės kitokį, nei tikroji juo išreikšta raštelio autoriaus G. M. valia.
Šiuo atveju pažymėtina, kad sutinkamai su CPK 2 str. nuostatomis vienas iš civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti ar ginčijami, interesus. CPK II skyriuje nustatyti civilinio proceso principai nagrinėjant V. R. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, o po to civilinę bylą pagal jo ieškininį pareiškimą pažeisti nebuvo, pats procesas vyko sąžiningai. Kolegijos nuomone, šiuo atveju itin svarbi aplinkybė, kad V. R. teismui nepateikė jokių netikrų dokumentų ar duomenų. Dėl to G. M. buvo tinkamai informuotas apie vykstantį procesą, turėjo galimybę jame aktyviai dalyvauti ir ginti savo teises. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju V. R. turėto G. M. surašyto raštelio tikrojo turinio nežinojo tik teismas, tačiau jį puikiai žinojo procese dalyvavęs G. M., todėl akivaizdu, jog raštelio pateikimu ir jo turinio interpretavimu V. R. negalėjo suklaidinti G. M., kuris prieštaravo V. R. pateiktai raštelio turinio interpretacijai ir ginčą sprendusiam teismui nurodė savo raštelio turinio interpretaciją, kurią pagrindė kitais įrodymais ir todėl teismas civilinėje byloje priėmė jam palankų sprendimą, atmesdamas V. R. ieškinį.
Taigi, V. R. byloje nustatytais veiksmais iš esmės nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį. Už tokį veikimą atsakomybė yra numatyta CPK 95 straipsnyje, numatančiame teismui galimybę skirti nesąžiningam civilinio proceso dalyviui iki 20000 litų baudą, kurios dalis gali būti skiriama kitam proceso dalyviui, taip pat teisę kitam proceso dalyviui pareikalauti iš nesąžiningo proceso dalyvio nuostolių atlyginimo.
Todėl šiuo atveju kyla baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra pasisakęs, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) taip pat nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis).
Iš aukščiau aptarto darytina išvada, kad baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tais atvejais, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.
Esant šioms aplinkybėms, t.y. už nesąžiningą nepagrįsto ieškinio pareikšimą esant numatytai atsakomybei pagal Civilinio proceso kodekse numatytas taisykles, tokia V. R. veika negali būti kriminalizuojama, todėl kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, V. R. padaryta veika neperžengė civilinių teisinių santykių ribų ir V. R. pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai. Dėl to apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis - V. R. išteisinamas dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d. 1 p).
Kadangi V. R. išteisinamas aukščiau nurodytais motyvais, sutinkamai su BPK 115 str. 3 d. 2 p. nuostata civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Dėl šios priežasties kolegija dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo, susijusio išimtinai su civiliniu ieškiniu nepasisako ir nukentėjusiojo skundas atmetamas.
Pažymėtina, kad šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, taip pat ir ginti savo teisėtus interesus CPK 95 str. tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kad V. R. yra (duomenys neskelbtini), o kolegijos nuomone, šioje byloje nustatyti jo veiksmai nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą civilinį ieškinį akivaizdžiai prieštarauja (duomenys neskelbtini) profesinės etikos kodekso reikalavimams, šio dokumento nuorašas nusiųstinas (duomenys neskelbtini).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d.,-
nusprendė:
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendį, kuriuo V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: V. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo G. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
G. M. apeliacinį skundą atmesti.
Šio nuosprendžio nuorašą nusiųsti (duomenys neskelbtini).