Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-06-17 · Administracinė byla Nr. eI2-2043-983/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-06-17Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-08-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-06-17
Bylos Nr.
eI2-2043-983/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00208-2020-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Beata Martišienė, Fausta Vitkienė
Pareiškėjas
UAB „Ceramicoil“, UAB “Darbo ekspresas”
Atsakovas
Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Advokatai
Evelina Dobrovolska
Administracinė byla Nr. eI2-2043-983/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00208-2020-7Procesinio sprendimo kategorija 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (pirmininkė ir pranešėja), Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Ceramicoil“ atstovui A. G. S.,

pareiškėjų UAB “Ceramicoil” ir UAB “Darbo ekspresas” atstovei advokato padėjėjai Evelinai Dobrovolskai,

atsakovės Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Rūtai Kisieliūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjų UAB “Ceramicoil” ir UAB “Darbo ekspresas” skundą atsakovei Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl raštų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjos UAB “Ceramicoil” ir UAB “Darbo ekspresas” skundu prašo panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) raštą Nr. SD-25-15309 ir panaikinti 2019 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštą.

Pareiškėjos skunde nurodo, kad atsakovė neneigia, kad patikrinimai nebuvo inicijuoti savarankiškai, kad patikrinimai buvo pradedami pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) užklausas. Valstybinė darbo inspekcija taip pat patvirtina, kad vykdė neplaninius patikrinimus, o ne tiesiog rinko ir teikė informaciją Tarnybai.

Pažymi, kad Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. rašto pagrindu buvo nustatyta, kad įmonė vykdo fiktyvią veiklą, pareiškėjų darbuotojai buvo pripažinti kaip nedirbantys ir prarado socialinio draudimo išmokas. Teigia, kad Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštas pareiškėjoms nebuvo įteiktas, jos nebuvo su juo supažindintos. Todėl pareiškėjos negalėjo jo apskųsti.

Pažymi, kad šis raštas pareiškėjoms sukelia tiesiogines teisines pasekmes – Lenkijoje yra pradėtos keliolika bylų, kuriose 2015 m. gruodžio 14 d. raštas yra naudojamas kaip vienas iš įrodymų.

Dėl Inspekcijos 2019 m. gruodžio 22 d. rašto nurodo, kad jis parengtas netinkamai, nes dokumentas yra be datos ir numerio.

Šalies argumentai

Pareiškėjų atstovai teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti visiškai. Papildomai nurodė, kad į bylą pateiktas Liublino apeliacinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimas įrodo svarbią bylai aplinkybę, jog Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštas, kuriuo konstatuota, kad darbo santykiai buvo fiktyvūs, pareiškėjams sukelia teisinius padarinius.

Atsiliepimas

Atsakovė Inspekcija atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2019 m. gruodžio 22 d. raštas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspekcijos 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. EV-197 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdomų Informacinių sistemų duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ Inspekcijoje veikiančia elektronine dokumentų valdymo sistema EDVS. Duomenys apie Inspekcijos sudaryto ir išsiųsto pareiškėjų atstovei elektroninio dokumentų datą, dokumentų registracijos numerį nurodyti metaduomenyse. Iš prie Nr. 1 matosi, jog pareiškėjų skundžiamo 2019 m. gruodžio 22 d. Inspekcijos dokumento registracijos data ir numeris yra 2019 m. gruodžio 23 d. Nr. SD-128-16289.

Pažymi, kad Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. SD-25-15309 „Dėl informacijos pateikimo, rengtas Tarnybos direktoriui, yra informacinio pobūdžio dokumentas, todėl jis nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių, t. y. teisių ir pareigų pareiškėjų atžvilgiu. Šiuo raštu buvo pateikta informacija ir jos pagrindu Inspekcijos pateikta nuomonė dėl pareiškėjų atliktų patikrinimų, Tarnybos prašymu Inspekcijos nustatytos kompetencijos ribose. Inspekcijos išsakyta nuomonė rašte nėra privaloma bei neįpareigoja Tarnybos priimti atitinkamus sprendimus,, susijusius su minimomis įmonėmis.

Teigia, kad Inspekcijos raštas nėra individualus administracinis aktas, o informacinio pobūdžio Tarnybai teiktas dokumentas apie atliktus neplaninius patikrinimus ir jų apibendrinimas, Inspekcijai nekilo pareiga informuoti ir įteikti šį raštą pareiškėjoms vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi.

Inspekcijos atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. rašto ir Inspekcijos 2019 m. gruodžio 23 d.rašto, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Inspekcija 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. (25)SD-15309 ,,Dėl informacijos pateikimo“ informavo Tarnybos direktorių apie bendrovėse atliktus patikrinimus, tarp kurių, be kita ko buvo tikrintos pareiškėjos. Šiame rašte nurodyta, jog faktiškai pareiškėjų darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo – šių įmonių patikrinimas atliekamas trečią kartą, ir tais atvejais, kai įmonių įgalioti asmenys vykdo Inspekcijos nurodymus pateikti dokumentus, darbo grafikuose paprastai būna nurodyta, kad tą mėnesį darbuotojai jau yra dirbę arba atostogauja, todėl įmonėse įdarbintų asmenų darbo vietų Inspekcijos inspektoriams patikrinti nepavyksta, o konkrečių darbuotojų darbo vietų įmonių atstovai nenurodo. Tokios besikartojančios schemos leidžia daryti išvadą, kad įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Todėl Inspekcija Tarnybos direktoriui teikia nuomonę, kad patikrintų įmonių darbuotojai (Lenkijos Respublikos piliečiai) Lietuvos Respublikoje jokių darbo funkcijų neatlieka, o pačios įmonės Lietuvos Respublikoje realiai jokios veiklos nevykdo.

Pareiškėjų direktoriai A. G. S. ir M. S. Ž. 2018 m. gruodžio 20 d. pateikė Inspekcijai prašymą panaikinti 2015 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. SD-25-15309.

Inspekcija 2019 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. SD-128-16289 konstatavo, kad Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštas nėra individualus administracinis aktas, o informacinio pobūdžio Tarnybai teiktas dokumentas, apie atliktus neplaninius patikrinimus ir jų apibendrinimas, Inspekcijai nekilo pareiga informuoti ir įteikti šį raštą pareiškėjoms vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 4 dalimi.

2019 m. gruodžio 23 d. rašto, kuriuo pareiškėjų direktoriams atsakyta į jų 2018 m. gruodžio 20 d. skundą, turinys, nagrinėjamu atveju pirmiausia vertintinas, ar jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018). VAĮ 8 straipsnio taikymas, t. y. konstatavimas, kad administracinis sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, turi būti taikomas kartu su atitinkamą sritį, kurioje veikia viešojo administravimo subjektas, reglamentuojančiomis normomis. Be to, minėta bendro pobūdžio teisės norma, įpareigojanti viešojo administravimo subjektus veikti pagal teisės aktų reikalavimus ir priimti motyvuotus sprendimus, turi būti taikoma atsižvelgiant į tai, kokia administracinė paslauga teikiama ar kokio pobūdžio administracinis sprendimas yra priimamas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2248/2012).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, turi būti atsižvelgiama ir į faktinių aplinkybių ir atitinkamus ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų kontekstą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-199-552/2015). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2652-1062/2018).

Pareiškėjos skunde dėl 2019 m. gruodžio 23 d. rašto teisėtumo pasisako tik tiek, kad jis neturi datos ir numerio, kas paneigtina rašytine bylos medžiaga, t. y. pateiktais su atsiliepimu metaduomenimis (atsiliepimo Priedas Nr. 1), iš kurių matyti, kad pareiškėjų skundžiamo Inspekcijos dokumento registracijos data ir numeris yra 2019-12-23, Nr. SD-128-16289. Kitų argumentų dėl 2019 m. gruodžio 23 d. rašto neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimas pareiškėjos nenurodo.

Toliau vertintina, ar Inspekcija 2019 m. gruodžio 23 d. rašte pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. Nr. (25) SD-15309 nėra individualus teisės aktas, o yra tik informacinio pobūdžio raštas siųstas vienos institucijos kitai.

Pareiškėjos skunde nurodo, kad Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštas parengtas po atliko pareiškėjų patikrinimo, todėl negali būti laikomas informacinio pobūdžio raštu. Taip pat teigia, kad į bylą pateiktas Liublino apeliacinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimas įrodo svarbiai bylai aplinkybę, jog Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštas, kuriuo konstatuota, kad darbo santykiai buvo fiktyvūs, pareiškėjoms sukelia teisinius padarinius.

Iš 2015 m. gruodžio 14 d. rašto turinio matyti, kad raštu Tarnyba informuojama apie atlikto pareiškėjų ir kitų ūkio subjektų veiklos patikrinimo rezultatus. Tačiau rašte nėra numatytų jokių teisinių pasekmių pareiškėjoms ar kitiems ūkio subjektams, Tarnybai nesiūloma taikyti pareiškėjoms jokių teisinių įpareigojimų, pvz. įpareigoti pareiškėjas pašalinti pažeidimus, surašyti administracinių nusižengimų protokolą, paskirti baudą ar kt. Rašte nėra nurodomas joks teisės aktas, kurį pareiškėjos būtų pažeidusios. Todėl sutiktina su atsakove, kad pareiškėjoms 2015 m. gruodžio 14 d. raštas neturėjo būti išsiųstas, kadangi minėtas raštas nėra individualus teisės aktas, o yra tik informacinio pobūdžio raštas siųstas vienos institucijos kitai.

Teismo vertinimu, kad minėtas raštas sukelia pareiškėjoms teisinius padarinius neįrodo ir į bylą pateiktas Liublino apeliacinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimas. Įvertinus minėtą teismo sprendimą matyti, kad jis yra priimtas byloje sprendžiant ginčą tarp D. W. ir Liublino socialinio draudimo įstaigos skyriaus dėl socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolės buvimo. Nors minėtame sprendime minimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimas ir teigiama, kad jis paneigė Inspekcijos atliktų įmonės UAB „Ceramicoil“ patikrinimų išvadas, tačiau nei UAB „Ceramicoil“, nei UAB „Darbo ekspresas“ nėra šios bylos proceso dalyviai ir minėtas sprendimas jų teisėms ir pareigoms neturi jokios įtakos.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo naikinti skundžiamo Inspekcijos 2019 m. gruodžio 23 d. rašto pareiškėjų skunde nurodytų argumentų pagrindu. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ginčijamas Inspekcijos 2019 m. gruodžio 23 d. raštas yra teisėtas ir pagrįstas, atmestinas išvestinis skundo reikalavimas panaikinti Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. raštą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų UAB “Ceramicoil” ir UAB “Darbo ekspresas” skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Asta Adamonytė-Šipkauskienė Beata Martišienė Fausta Vitkienė

Teisėjos