Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą pareiškėjui A. K., tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kyla dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-1233, kuriuo pareiškėjui neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, teisėtumo ir pagrįstumo (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas A. K. Užimtumo tarnybai 2020 m. liepos 3 d. pateikė prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui. Užimtumo tarnyba 2020 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. SSI(19.2)-860 nusprendė pareiškėjui neskirti išmokos. Pareiškėjas dėl minėto sprendimo apskundimo kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių. Ginčų komisijos 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 21R1-163 (AG1-130/08-2020) pareiškėjo skundas buvo patenkintas, atsakovės 2020 m. liepos 7 d. sprendimas Nr. SSI(19.2)-860 panaikintas.

Iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, Užimtumo tarnyba 2020 m. spalio 2 d. priėmė naują sprendimą Nr. SSI(19.2)-1233, kuriuo nusprendė pareiškėjui neskirti išmokos. Pareiškėjas minėtą sprendimą apskundė Ginčų komisijai, kuri 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu panaikino Užimtumo tarnybos 2020 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. SSI(19.2)-1233.

Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ir mokėjimo ypatumus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną apibrėžia Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnis.

Ginčui aktuali Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies redakcija (galiojusi nuo 2020-08-01 iki 2021-01-01) numato, jog, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, prie savarankiškai dirbančių asmenų, be kita ko, yra priskirti fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis.

Žemės ūkio valdos ar ūkininko bendrasis standartinis gamybinis pelnas ir ekonominis dydis, išreiškiamas ekonominio dydžio vienetais, apskaičiuojamas vadovaujantis Žemės ūkio valdos ar ūkio bendrojo standartinio gamybinio pelno ir ekonominio dydžio, išreiškiamo ekonominio dydžio vienetais, apskaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 3D-1106 „Dėl Žemės ūkio valdos ar ūkio bendrojo standartinio gamybinio pelno ir ekonominio dydžio, išreiškiamo ekonominio dydžio vienetais, apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Už valdos ar ūkio bendrojo SGP ir ekonominio dydžio, išreiškiamo EDV, apskaičiavimą ir ekonominio dydžio pateikimą valdų ar ūkių valdytojams ir valstybės institucijoms atsakingas ŽŪIKVC. Aprašo 2 punkte nustatyta, kad valdos ar ūkio bendrasis SGP ir ekonominis dydis už praėjusių metų laikotarpį, prasidedantį sausio 1 d. ir pasibaigiantį gruodžio 31 d., apskaičiuojamas ir skelbiamas einamųjų metų sausio 30 d., t. y. vieną kartą per metus nurodant sausio 1 d. rodmenis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 nuo 2020 m. kovo 16 d. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną. Tam, kad gautų Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnyje numatytą išmoką, savarankiškai dirbantis asmuo turi atitikti šio įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Atsakovė ginčijamą sprendimą grindžia tuo, kad pareiškėjas neatitinka Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos, t. y. savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių.

Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 6 dalis nustato, kad išmokas savarankiškai dirbantiems asmenims, atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalyje nurodytus Užimtumo tarnybos priimtus sprendimus, moka ir išieško Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar jos paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga. Minėto straipsnio 8 dalis nustato, kad kreipimosi dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui, šios išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarka nustatoma Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintuose išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatuose, suderintuose su išmokų mokėtoju. Pagal Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-129 patvirtintų Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 punkto nuostatas, sprendimus dėl išmokų skyrimo, neskyrimo ir mokėjimo nutraukimo priima Užimtumo tarnyba, vadovaudamasi VSDFV ir kitų kompetentingų institucijų duomenimis apie prašymą pateikusio savarankiškai dirbančio asmens atitiktį Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems reikalavimams; Užimtumo tarnyba elektroniniu būdu pateikia VSDFV užklausą dėl prašymą pateikusio asmens atitikties Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems reikalavimams, o VSDFV taip pat elektroniniu būdu Užimtumo tarnybai pateikia informaciją apie prašymą pateikusio asmens atitiktį Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems reikalavimams (pagal kiekvieną sąlygą).

Nagrinėjamu atveju VSDFV Užimtumo tarnybai pateikė duomenis, kad A. K. kaip savarankiškai dirbančio asmens veikla registruota nuo 2020 m. sausio 1 d., jo savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Minėtus duomenis patvirtina ir VSDFV pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas, kaip asmuo, vykdantis individualią žemės ūkio veiklą, kurio žemės ūkio valdos (ūkio) ekonominis dydis lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis, Mokesčių mokėtojų registre įregistruotas tik nuo 2020 m. sausio 1 d. Šiuos duomenis taip pat patvirtina ir Užimtumo tarnybos duomenų bazės duomenys bei ŽŪIKVC rašte nurodyti duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjo ūkio ekonominis dydis 2020 m. sausio 1 d. viršijo 4 EDV (9,16).

Pareiškėjas atsiliepime teigia, kad jis, kaip savarankiškai dirbantis asmuo, yra išdirbęs daugiau kaip 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, nes jis yra ūkininkas ir individualią veiklą vykdo nuo 2019 m. balandžio 16 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas ūkininko veiklą vykdo nuo 2019 m. balandžio 16 d., tačiau pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio prasmę, teisę į šiame straipsnyje numatytą išmoką turi ne kiekvienas individualią veiklą vykdantis asmuo, atitinkantis šio straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, o tik tas, kuris atitinka VSDĮ 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką.

Pirmiau nurodytų duomenų pagrindu darytina išvada, jog pareiškėjo, kaip savarankiškai dirbančio asmens (kaip ši sąvoka apibrėžta VSDĮ 2 straipsnio 9 dalyje), savarankiška veikla iki 2020 m. kovo 16 d. buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos, todėl neįgijo teisės gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas).

Administracinių teismų praktikoje aiškinant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjui ginčijamas sprendimas buvo išsiųstas kartu su 2021 m. spalio 2 d. raštu Nr. SD (198.2)-9310, kuriame papildomai išsamiai išdėstyti motyvai, pagrįsti teisiniu reglamentavimu. Darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.

Ginčų komisija ginčijamo sprendimo neteisėtumą, be kita ko, grindė dar ir tuo, jog pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 5 dalį ir Nuostatų 7 punktą, sprendimą dėl išmokos priima Užimtumo tarnyba. Nagrinėjamu atveju ne Užimtumo tarnyba, o Užimtumo tarnybos skyrius priėmė sprendimą dėl išmokos neskyrimo pareiškėjui. Tokius argumentus nurodo ir pareiškėjas atsiliepime į atsakovės skundą.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 2 dalį, administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės.

Skundžiamą sprendimą pasirašė Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno jaunimo užimtumo skyriaus laikinai atliekanti vedėjo funkcijas Kauno miesto skyriaus vyriausioji specialistė, o pagal Kauno klientų departamento Kauno jaunimo užimtumo skyriaus nuostatų 3 punktą skyrius yra Užimtumo tarnybos struktūrinis padalinys, tiesiogiai pavaldus departamento direktoriui. Teismui dėl sprendimą pasirašiusio asmens kompetencijos ginčo nekyla. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skunde Ginčų komisijai nenurodė aplinkybių, susijusių su Užimtumo tarnybos skyriaus vedėjo kompetencija, todėl jos nesudaro skundo pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šio pobūdžio ginčus yra pažymėjęs, kad ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (neprivaloma), į teismą „persikelia“ ginčas ne dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo, o dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Taigi, esminis teisinio išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos (neprivalomos) aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvaziapeliacinės funkcijos tikrindamas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai taip pat reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi ne vertinti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (neprivaloma) institucijos sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų ABTĮ nustatytų taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančio ABTĮ 87 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byla Nr. eAS-310-415/2020).

Nagrinėjamu atveju teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir įvertinęs šio ginčo faktines ir teisines aplinkybes, sprendžia, kad atsakovė, priimdama ginčijamą administracinį aktą, užtikrino objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, teisingai taikė teisės aktų nuostatas, todėl dėl minėtų argumentų atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundas tenkintinas ir panaikintinas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. 21R1-265 (AG1-251/12-2020), paliekant galioti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. SSI(19.2)-1233, A. K. skundą atmetant.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 21R1-265 (AG1-251/12-2020).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.