- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-222/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė (pran.), Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- E. K., E.
- Atsakovas
- V., V. V.
- Advokatai
- Tamazi Kasradze
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 28.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr.L2-1040-436/2005 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovei V. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė E. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. V. dėl 164 276 Lt skolos priteisimo (b. l. 23). Nurodė, kad pagal 1998 m. lapkričio 20 d., 1999 m. kovo 25 d., gegužės 6 d., rugpjūčio 4 d. ir rugpjūčio 16 d. sudarytas paskolos sutartis paskolino atsakovei 35 200 Lt. Visos sutartys buvo sudarytos vieno mėnesio terminui bei jose numatyta atsakovės pareiga mokėti palūkanas, kurių dydis buvo nuo 4 iki 6 procentų per mėnesį. Atsakovė savo įsipareigojimų nevykdė, skolos negrąžino, todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 35 200 Lt negrąžintos paskolos bei 129 076 Lt palūkanų.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2000 m. gruodžio 27 d. grąžino ieškovei 3 600 Lt, o kitą paskolų dalį bei palūkanas grąžino ieškovės įgaliotiniui G. S..
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei 2 104 Lt paskolos grąžinimui. Iš byloje esančio 2000 m. gruodžio 27 d. pakvitavimo teismas nustatė, jog atsakovė grąžino ieškovei 3 600 Lt. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovė 2001 m. spalio 11 d. įgaliojo G. S. atstovauti ją dėl skolų grąžinimo. Šį įgaliojimą ieškovė panaikino 2002 m. balandžio 8 d., tačiau teismas konstatavo, kad atsakovė įgaliojimui galiojant, tai yra laikotarpiu nuo 2001 m. lapkričio 8 d. iki 2002 m. sausio 20 d., ieškovės įgaliotiniui G. S. perdavė 31 tūkst. Lt.. Dėl šio teismas laikė, jog atsakovė tinkamai įvykdė dalį savo prievolės, tai yra grąžino 31 tūkst. Lt. paskolos. Teismas taip pat konstatavo, kad šalys nebuvo susitarusios dėl sutartyse numatyto dydžio palūkanų mokėjimo iki visiško paskolų grąžinimo, todėl sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti palūkanų tik už vieną mėnesį, o tai, teismo nuomone, sudaro 1 504 Lt. Be to, šalys nesusitarė dėl įmokų paskirstymo, todėl, vadovaudamasis CK 6.54 straipsniu, teismas laikė, kad palūkanų sumą atsakovė sumokėjo 2000 m. gruodžio 27 d., todėl sprendė, jog atsakovė pagal minėtas sutartis liko skolinga ieškovei 2 104 Lt. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovei neužkertamas kelias ateityje pareikšti ieškinį atsakovei dėl patirtų nuostolių atlyginimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį visiškai patenkinti. Nurodo, kad G. S. buvo iškelta baudžiamoji byla Nr.1-135/2004 dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo. Nors byla buvo didelės apimties, ilgai nagrinėjama, atsakovė ne kartą apklausta, tačiau nė karto nei ji, nei G. S., net neužsiminė, kad atsakovė per keletą kartų perdavė jam 31 tūkst. Lt. Apeliantės nuomone, teismo sprendimas nepagrįstas dar ir todėl, kad nors buvo prašoma išreikalauti peržiūrai minėtą baudžiamąją bylą, teismas nesiėmė visų priemonių, o pasitikėjo suklastotais atsakovės raštais.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovė prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovės nuomone, teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus oficialus rašytinius įrodymus, o apeliantė savo teisėmis naudojasi nesąžiningai ir neprotingai, nes visa skola bei priklausančios palūkanos jai yra grąžintos tiesiogiai ar per jos įgaliotinį G. S.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė bylos aplinkybes, neteisingai įvertino surinktus įrodymus, o taip pat suklydo aiškindamas bei taikydamas materialinės bei proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, ir dėl to neteisingai išnagrinėjo šią bylą (CPK 185, 263 str.). Skundžiamas teismo sprendimas naikinamas remiantis tokiais motyvais:
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas laikė, jog atsakovė įrodė, kad tinkamai įvykdė prievolę grąžinti ieškovei pasiskolintus 35 200 Lt, dalį – 3600 Lt, grąžindama pačiai ieškovei, o 31 tūkst. Lt - jos įgaliotam atstovui G. S. Teismas sprendė, kad toks prievolės įvykdymo būdas atitinka CK 6.44 straipsnio pirmosios dalies reikalavimus. Ieškovė neigė atgavusi šią skolą, tačiau teismas laikė, kad atsakovės teiginius patvirtina byloje esantis dokumentas, tai yra G. S. ranka (taip teigė atsakovė) ant ieškovės jam išduoto įgaliojimo padaryti įrašai, kad jis 2001 m. lapkričio 8 d. – 2002 m. sausio 20 d. laikotarpiu iš atsakovės per keletą kartų gavo 3 600 Lt. G. S. nėra įtrauktas į bylą ir teismo nebuvo apklaustas dėl nagrinėjamo ginčo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas nepilnai ištyrė aplinkybes, susijusias su šios skolos grąžinimu ir nesant pakankamo pagrindo laikė, jog minimas dokumentas su įrašais, kad G. S. iš atsakovės gavo pinigus, įrodo atsakovės atsiskaitymą pagal šias paskolos sutartis su ieškovės įgaliotu asmeniu (CPK 185 str.). Kaip žinoma, tinkamo atsiskaitymo su kreditoriumi įrodinėjimo našta tenka skolininkui (CPK 178 str.).
Visų pirma, teismas be pagrindo laikė, jog byloje esantis dokumentas, ant kurio padaryti minimi įrašai, yra E. K. įgaliojimas G. S. gauti už ją pinigus iš skolininkų (b. l. 29), nes tai tik niekieno nepatvirtinta dokumento fotokopija. Advokatės patvirtinimas, kad kopija tikra, yra tik kitoje lapo pusėje, po minėtais įrašais, apie pinigų gavimą. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad ieškovė 2002 m. balandžio 8 d. pareiškimu panaikino įgaliojimą ir Kauno m. 7 – ojo notarų biuro raštas patvirtina, jog šis pareiškimas 2002 m. balandžio 17 d. buvo asmeniškai įteiktas G. S. (b. l. 40). Antra, teismas be pagrindo laikė, kad minimi įrašai apie tai, jog G. S. gavo iš V. V. pinigus, neginčijamai patvirtina jos atsiskaitymą su ieškove, nes šiuose įrašuose nėra jokių duomenų, kad mokėjimai yra susiję su E. K. ir V. V. paskoliniais santykiais ir kad pinigus G. S. priėmė kaip E. K. įgaliotas asmuo. Šias aplinkybe patvirtina tik atsakovės paaiškinimai, tuo tarpu ieškovė, kaip minėta, neigia, kad su ja buvo atsiskaityta. Tiriant ir vertinant šiuos įrodymus būtina įvertinti ir ieškovės teiginius, kad pati atsakovė vertėsi pinigų skolinimu, G. S. buvo jos vyro bendradarbis ir tai ji rekomendavo ieškovei šį asmenį. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų, šių aplinkybių neneigia ir pati atsakovė.
Kaip žinoma, civiliniame procese leidžiama taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo. Taigi tokia teismo išvada turi būti pagrįsta visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis CPK 176 – 182 straipsniuose suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, dėl kurių taikymo konkrečiose bylose nekartą yra pasisakęs kasacinis teismas (pvz., Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga” Raseinių filialas; bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta byloje UAB „AAA” v. Valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta byloje G. U. v. O. I. , bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta byloje UAB „Korporacija Lietverslas” v. E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003 ir kt.). Taigi tik visapusiškai ištyrus atsakovės tvirtinimą, kad ginčijamą skolą ji yra sumokėjusi G. S. , kuris turėjo teisę atstovauti ieškovę, darytina išvada dėl ieškinio pagrįstumo (CPK 185 str., CK 6.44 str., 6. 873 str. 5 d.).
Be to, teisėjų kolegija laiko, kad teismas nepilnai ištyrė aplinkybes, susijusias su palūkanų priteisimu. Teismas laikė, jog šalys sutartyje nesusitarė, kokio dydžio palūkanos turėtų būti mokamos iki visiško paskolų grąžinimo. Tačiau taip aiškindamas sutartis teismas įvertino ne visas jų sąlygas. Taip, visose sutartyse nurodyta, jog 4 procentų palūkanos mokamos ,,kas mėnesį“, nors pinigai pagal visas sutartis buvo paskolinti tik vienam mėnesiui (CK 6.193 str.). Taigi teismo išvada, kad šalys buvo susitarusios tik dėl vienkartinių palūkanų, prieštarauja sutarčių nuostatoms. Tuo labiau, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nei viena iš šalių tokiu būdu šių sutarčių dalių neaiškino. Priešingai, pažymėtina tai, kad atsakovė nei prieštaravime dėl teismo įsakymo, nei atsiliepime į pareikštą ieškinį, nei pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, nesirėmė tokiu sutarčių aiškinimu palūkanų dalyje, kokį išdėstė teismas (b. l. 21, 28, 36 - 37, 54 - 55): teismo posėdžio 2005 m. spalio 19 d. protokole užfiksuotas atsakovės teiginys, jog dėl palūkanų ji nesiginčija (b. l. 63), o pagal 2005 m. gruodžio 7 d. teismo posėdžio protokolą – atsakovė prieštaravo ieškovės reikalavimui priteisti paminėto dydžio palūkanas, teigdama, kad ši ,,...iki 2005 m. augino palūkanas“. Kaip žinoma, įrodinėjimo dalyką nustato pačios ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus. Priešingu atveju yra pažeidžiami dispozityviškumo bei rungimosi principai (CPK 12, 13 str.). Tokiu būdu teismo išvados, susijusios su palūkanų priteisimu, prieštarauja CK 6.210 straipsnio pirmosios dalies ir 6.874 straipsnio nuostatoms.
Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija skundžiamą teismo sprendimą naikina (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) ir bylą grąžina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes siekiant visapusiškai ir pilnai ištirti bylos aplinkybes, būtina įtraukti į bylą G. S. , kuris dalyvavo minimuose teisiniuose santykiuose, papildomai rinkti ir įvertinti įrodymus (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies ketvirtuoju punktu,
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.