- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- e2-533-781/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02224-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „RVM Investments“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „RVM Investments“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RVM Investments“ iškelta bankroto byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu ir prašė iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „RVM Investments“ bankroto bylą. Nurodė, kad įmonės mokestinė nepriemoka 2018 m. lapkričio 23 d. sudarė 63 848,17 Eur. Pažymėjo, kad atsakovė neturi privalomai registruotino turto.
Atsiliepimas
2. Atsakovė UAB „RVM Investments“ atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad ji nėra nemokios būklės, todėl jai negali būti keliama bankroto byla. Pažymėjo, kad dalį ieškovės reikalavimų – 36 262,20 Eur, apmokėjo atsakovės vadovas. Teigė, kad su dalimi minėtos skolos atsakovė nesutinka. Anot atsakovės, įmonė kreditorių ir skolininkų neturi, teismuose iškeltų bylų bei išieškojimų ne ginčo tvarka, įkeisto turto ir kitų įsipareigojimų nėra, įmonė neturi turto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 25 d. nutartimi iškėlė atsakovei UAB „RVM Investments“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Tamtamas“.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal atsakovės pateiktą 2019 m. sausio 15 d. sudarytą balansą matyti, jog įmonė turi turto už 906 413 Eur, o įmonės mokėtinas sumas ir kitus įsipareigojimus sudaro 187 792 Eur suma. Teismas pažymėjo, kad visas įmonės turtas balanse nurodytas kaip trumpalaikis, kurį sudaro per vienerius metus gautinos sumos, todėl, remdamasis teismų praktika, vertino, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Teismas sprendė, kad nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę. Nustatė, kad atsakovė nuosavybės teisėmis registruoto nekilnojamojo turto bei transporto priemonių neturi; kitų duomenų apie atsakovės nuosavybės teisėmis valdomą kokį nors kitą materialų turtą nėra. Nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis įmonėje darbuotojų nėra, skola fondo biudžetui sudaro 20,40 Eur. Teismas nustatė, kad atsakovė dalį įsiskolinimo – 36 262,20 Eur, ieškovei sumokėjo, tačiau likęs įsiskolinimas nėra apmokėtas.
5. Teismas akcentavo, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė turto neturi, veiklos nevykdo, turi įsiskolinimą ieškovei bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, todėl laikė atsakovę nemokia ir iškėlė jai bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovė UAB „RVM Investments“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį ir ieškovės pareiškimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Nėra jokių aplinkybių, kad iš debitorių nebus atgautos lėšos ar jų atgavimas yra kaip nors apsunkintas. Nurodo, kad byloje pateiktas 2019 m. sausio 17 d. mokėjimo nurodymas ieškovei už UAB „RVM Investments“ 36 262,20 Eur sumai patvirtina, jog jokio apsunkinimo dėl įsiskolinimo dengimo, gaunant lėšas iš debitorių, nėra. Anot atsakovės, šią aplinkybę patvirtina ir naujai teikiamas įrodymas, t. y. jog atsakovės vadovas 2018 m. spalio 19 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo už atsakovę 83 325 Eur sumą UAB „Kredito garantas“.
Atsiliepimas
6.2. Atsakovės vertinimu, nurodyti mokėjimai patvirtina, kad įmonėje vykdoma veikla, yra dengiami įsipareigojimai kreditoriams. Be to, pateikti aktualūs bendrovės duomenys įrodo, kad įmonė nėra nemokios būklės. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovės pateiktus finansinės apskaitos aktualius duomenis, taip pat teismas nevertino, jog įmonės turtą sudaro gautinos lėšos – 786 821 Eur, o įsipareigojimai – tik 68 205 Eur. Be to, atsakovė teigia, kad ji ginčija dalį ieškovės reikalavimo, todėl, priėmus jai palankų sprendimą, įsipareigojimai sumažėtų iki 40 000–50 000 Eur. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino galimybių, jog debitorinės skolos bus realiai išieškotos ir grąžintos bendrovei; atsakovės vertinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, jog bendrovė nedisponuoja trumpalaikiu turtu.
7. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Debitorinės skolos vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas išieškoti aspektu. Pažymi, kad bendrovės pateiktame 2019 m. sausio 17 d. balanse nurodytos debitorinės skolos 786 820 Eur sumai, tačiau nėra pateikta duomenų ar yra realios galimybės jas susigrąžinti. Nurodo, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į įmonės turto realią vertę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.
9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta iškelti atsakovei UAB ‚,RVM Investments“ bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
10. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
11. Atsakovė UAB „RVM Investments“ kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius jos paaiškinimus – mokėjimo nurodymo išrašą, patvirtinantį atsakovės vadovo tam tikros sumos sumokėjimą (už atsakovę) UAB „Kredito garantas“; taip pat preliminarų atsakovės 2019 m. sausio 17 d. balansą, sudarytą 2019 m. vasario 4 d.; taip pat 2019 m. kovo 28 d. papildomai pateikė skundo, pateikto VMI, dėl dalies reikalavimo perskaičiavimo nuorašą.
12. Atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į tai, kad nauji įrodymai, kuriuos šalys turi teisę duoti teismui ne tik žodžiu, tačiau ir raštu (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 302 ir 338 straipsniai), yra susiję su byloje kilusiu ginču (dėl atsakovės turto ir įsipareigojimų nustatymo), siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų
13. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja bankroto bylos iškėlimo sąlygos, t. y. įmonė yra nemoki, nevykdo veiklos, turi pradelstų įsipareigojimų kreditoriams bei neturi turto.
14. Pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Įstatymas nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Įstatymas nenustato galimybės spręsti apie įmonės nemokumą remiantis vien prielaidomis apie įmonės finansines perspektyvas artimiausiu metu. Kaip ne kartą teismų praktikoje buvo išaiškinta, įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-611/2014).
15. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymų leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymas) ir vidinį (neigiamas įmonės aktyvų ir pasyvų santykis) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1701-330/2018).
16. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018). Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018).
17. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018).
Dėl įmonės (ne)mokumo vertinimo
18. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės atskirojo skundo argumentų, pirmiausia, pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2635/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad UAB „RVM Investments“ yra moki bei turi realias galimybes toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais.
19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad visas įmonės turtas, nurodytas bendrovės 2019 m. sausio 15 d. balanse, yra trumpalaikis, kurį sudaro per vienerius metus gautinos sumos, tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, todėl šios sumos faktiškai neįskaitė į bendrovės turto realią vertę. Atsakovė nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendrovė nedisponuoja trumpalaikiu turtu.
20. Iš atsakovės į bylą pateikto įmonės 2018 m. gruodžio 31 d. balanso, sudaryto 2019 m. sausio 15 d. (kuriuo ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas), matyti, kad visą bendrovės turtą – 906 413 Eur, sudaro trumpalaikis turtas, t. y. 906 412 Eur per vienerius metus gautinos sumos ir 1 Eur pinigai bei pinigų ekvivalentai; o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 187 792 Eur.
21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovės nurodytas 906 412 Eur debitorines skolas, neįtraukdamas jų į bendrą turimo turto vertę. Dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Nagrinėjamu atveju atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų šių debitorinių skolų egzistavimą, taip pat šių skolų susigrąžinimo realumą, net nepateikė tikslaus kreditorių sąrašo, taip pat duomenų, jog pati siekė šias skolas susigrąžinti (pavyzdžiui, siuntė pretenzijas, raginimus ir pan.).
22. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė bendrovės preliminarų 2019 m. sausio 17 d. balansą, sudarytą 2019 m. vasario 4 d., kuriame nurodyta, kad visą bendrovės turtą – 786 821 Eur, sudaro trumpalaikis turtas, t. y. 786 820 Eur per vienerius metus gautinos sumos ir 1 Eur pinigai bei pinigų ekvivalentai; o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 68 205 Eur. Kita vertus, apeliantė ir su atskiruoju skundu nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių duomenų apie minėtas per vienerius metus gautinas sumas (debitorines skolas), t. y. nepateikė jokių tikslių skolininkų sąrašų, neįrodė šių skolų susigrąžinimo realumo ir pan. (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad vien tai, jog atsakovės vadovas padengė dalį ieškovės reikalavimo bei anksčiau (2018 m. spalio mėn.) sumokėjo kitai galimai atsakovės kreditorei (nors tikslių duomenų dėl to taip pat byloje nepateikta) tam tikrą skolą už atsakovę, nesudaro pakankamo pagrindo vertinti, jog egzistuoja realios galimybės susigrąžinti atsakovės balanse nurodytas debitorines skolas (CPK 185 straipsnis). Byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė kito turto, išskyrus nurodytą trumpalaikį turtą (debitorines skolas), neturi.
23. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme iš esmės neginčijo, jog turi tam tikro dydžio įsiskolinimą VMI. Nors atsakovė ir teigė, kad su dalimi VMI reikalavimo nesutinka ir jį ginčys, tačiau pirmosios instancijos teismui nenurodė nei tikslios ginčijamos VMI reikalavimo dalies, nei pateikė įrodymų, jog teikė pretenzijas VMI dėl kažkokios konkrečios reikalavimo dalies; dėl to pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino kaip neįrodytas.
24. Viena vertus, atsakovė 2019 m. kovo 28 d. pateikė naują įrodymą, t. y. kad ji 2019 m. kovo 25 d. pateikė VMI skundą, kuriame prašo įpareigoti VMI perskaičiuoti jai taikytą pelno mokestį; antspaudas ant minėto skundo patvirtina, jog jis buvo gautas VMI, tačiau nėra duomenų ar jis buvo priimtas. Kita vertus, nėra duomenų, kad būtų nuginčytas ar ginčijamas VMI sprendimas išieškoti nurodytą mokestinę nepriemoką iš atsakovės (su kuria atsakovė nesutinka). Pažymėtina, kad, remiantis VMI paaiškinimais, pagrindinė dalis atsakovės mokestinės nepriemokos susidarė dar 2016 m., tačiau nėra duomenų, jog atsakovė būtų reiškusi pretenzijas dėl šių mokestinių nepriemokų paskaičiavimo (tiek iki VMI kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tiek iki atskirojo skundo dėl skundžiamos nutarties pateikimo); atsakovės nurodytas skundas (kuris faktiškai vertintinas kaip prašymas perskaičiuoti tam tikrų mokesčių skaičiavimą, nes atsakovė neskundžia paties sprendimo, kurio pagrindu buvo paskaičiuota atitinkama nepriemoka) pateiktas tik jau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (porą dienų iki paskirto atskirojo skundo nagrinėjimo).
25. Kaip minėta, nurodytas skundas vertintinas ne kaip skundas, o tik kaip prašymas dėl mokesčių perskaičiavimo, atitinkamai negali būti laikoma, jog tarp atsakovės ir VMI kilo mokestinis ginčas, kaip jis apibrėžtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 2 straipsnio 22 dalyje, bei negali būti taikomos atsakovės nurodytos MAĮ 110 straipsnio nuostatos, pagal kurias skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių priverstinį išieškojimą (nes faktiškai atsakovė neginčija nurodytų mokesčių, o tik prašo juos perskaičiuoti).
26. Iš viešų VMI duomenų matyti, kad atsakovės mokestinė nepriemoka sudaro 24 449,72 Eur; nėra duomenų, jog VMI būtų sustabdžiusi jos išieškojimą ar atidėjusi jos mokėjimą; pagal VSDFV viešus duomenis, įmonė neturi apdraustų darbuotojų, skolos fondo biudžetui nenurodyta; antstolių informacinėje sistemoje nėra duomenų apie vykdomus išieškojimus iš atsakovės. Pažymėtina, kad atsakovė preliminariame 2019 m. sausio 17 d. balanse pati nurodė, jog per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudaro 68 205 Eur, t. y. kad atsakovė turi ir kitų kreditorių, išskyrus VMI reikalavimą, tačiau jų nekonkretizavo, taip pat nenurodė kurie iš jų yra pradelsti. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog atsakovės pradelsti įsipareigojimai sudaro ne mažesnę nei 24 449,72 Eur sumą (įsipareigojimas VMI).
27. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino UAB „RVM Investments“ nemokia, nes pradelstų atsakovės įsipareigojimų suma (kuri yra ne mažesnė nei 24 449,72 Eur) viršija pusę jos realios turto vertės (atsakovei nepagrindus jos turimo trumpalaikio turto (debitorių skolų) realumo, laikytina, jog įmonė neturi jokio turto). Be to, byloje nėra duomenų, kad bendrovė būtų pajėgi atsiskaityti su jos kreditoriais (bent jau su šiuo metu žinoma kreditore – VMI); taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog įmonė vykdo veiklą ir gauna pajamas, tuo labiau jog ji, kaip minėta, net neturi darbuotojų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad įmonės vadovas padengė tam tikras atsakovės skolas, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl įmonės vykdomos veiklos. Taigi, visos šios aplinkybės tik patvirtina, kad atsakovė yra nemoki ir neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai nekelia abejonių dėl atsakovės nemokumo, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų ir kitų įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
29. Kita vertus, pažymėtina, kad bendrovės bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. visiems kreditoriams atsisakius savo reikalavimų ir teismui priėmus nutartį priimti atsisakymus, bankrutuojančiai įmonei atsiskaičius su visais kreditoriais (ar šiuo atveju panaikinus VMI paskaičiuotą mokestinę nepriemoką atsakovei ir nelikus kitų kreditorių) ir administratoriui teismui pateikus tai įrodančius dokumentus arba pasirašius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taigi, bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog atsakovė yra pajėgi įvykdyti prievoles, jos bankroto byla gali būti nutraukta.
30. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.