- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-24
- Bylos Nr.
- 1A-763-113-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-3-00010-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valentinas Janonis (pirm.), Dalius Jocys, Savinijus Katauskas
- Kaltinamasis
- D. K.
- Nuteistasis
- A. J.
- Advokatai
- Algis Staškūnas, Angelija Morkvėnienė
- Kategorijos
Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-763-113/2011
Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-33-3-00010-2010-4
2011 m. lapkričio 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir išteisintosios D. K. bei nukentėjusiojo, išteisintojo ir nuteistojo A. J. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011-06-21 nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. dėl 2008-11-10 padarytos veikos laisvės apribojimu 1 metams. D. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. J. D. K. naudai priteista 325,47 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 800 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti.
A. J. pagal BK 140 str. 1 d. dėl 2009-05-20 padarytos veikos išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
D. K. išteisinta pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. J. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. J. nuteistas už tai, kad jis 2008-11-10 ryte (duomenys neskelbtini), Plungės r., tarp jo ir D. K. kilus konfliktui dėl bendro naudojimo keliuko tvarkymo darbų, stumdė D. K., ją tampė už rūbų, nagu sužalojo veidą, lūpą, užlaužė ranką, padarydamas jai poodines kraujosruvas ir nubrozdinimus veide, kairio peties sąnario raiščių ir sausgyslių patempimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.
A. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009-05-20, apie 13 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tarp jo ir D. K. kilusio konflikto metu keletą kartų sudavė ranka į galvą D. K. ir padarė jai poodines kraujosruvas ir muštines žaizdas galvoje, galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
D. K. buvo kaltinama tuo, kad ji 2008-11-10, apie 9.30 val., gyvenamojo namo kieme, (duomenys neskelbtini), jos prašymu S. P. traktoriumi užtempus ant kelio stulpą, taip užtvėrus A. J. privažiavimą prie jam priklausančios namo dalies, A. J. reikalaujant stulpą nuo kelio nutempti į šalį, sviedė į A. J. rankoje turėtą pagalį bei juo sužalojo ranką. A. J. bandant nustumti ją į šalį nuo traktoriaus, ji priešinosi ir draskėsi, trenkė A. J. į veidą ir nagais bandė iškabinti akis, taip nubrozdindama A. J. veidą. A. J. bandant gintis ir ją nustumti, ji įsikibo į A. J. striukę ir taip ją tyčia suplėšė, padarydama 150 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji ir išteisintoji D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, nagrinėdamas įrodymus dėl 2009-05-20 jai padarytų sužalojimų, kažkodėl patikėjo suinteresuotų asmenų – A. J. žmonos J. J. ir jos sesers I. V. – parodymais, kad neva tai A. J. tą dieną nebuvo namuose ir jis negalėjo jos sužaloti, neva tai jie visi sveikinę J. J. ir I. V. motiną su gimtadieniu. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad buvo darbo diena, kad paprastai tokie sveikinimai organizuojami artimiausią nedarbo dieną. Be to, apeliantės teigimu, jos vyras A. K. parodė, kad kai ji jį išsikvietė ir jis grįžęs į namus rado ją sumuštą, ji jam pasakė, kad ją sumušė A. J.. Vyras ją tuojau nuvežė į ligoninę, kur buvo gydytojo užfiksuoti jai padaryti sužalojimai. A. K. parodė, kad grįžęs į namus, matė po kiemą vaikštantį A. J., tai paneigia A. J. liudytojų parodymus, kad A. J. tada nebuvo namuose. Tačiau teismui jos vyro parodymai kažkodėl buvo neįtikinami, o A. J. artimųjų parodymai teisingi. Teismas rėmėsi ir liudytojos V. G. parodymais, kad neva tai ji kažkada gegužės mėnesį ėjo pro jų sodybą, girdėjo kieme didelį barnį ir matė A. K. prie namo su pagaliu. V. G. tvirtino, kad esą ji daug kartų mačiusi ją, D. K., su vyru besimušančius, tačiau jokių konkrečių datų ir faktinių aplinkybių nenurodė. Tokiais nekonkrečiais ir abejotinais parodymais teismas patikėjo, o liudytojų A. K., S. J. bei L. N. parodymus atmetė kaip nepatikimus. Apeliantės nuomone, teismas, tendencingai vertindamas liudytojų parodymus dėl 2009-05-20 įvykių, padarė neteisingą išvadą, todėl priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį A. J., taip pat nepagrįstai sumažino jai priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį.
Nukentėjusioji ir išteisintoji D. K. apeliaciniu skundu prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2011-06-21 nuosprendžio dalį, kuria A. J. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d. dėl 2009-05-20 nusikalstamos veikos, panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. J. pripažinti kaltu ir nuteisti, taip pat padidinti jai priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 5000 Lt.
Nukentėjusysis, išteisintasis ir nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis iš dalies yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra padarytos tinkamai neįvertinus byloje surinktų įrodymų. Apelianto teigimu, jis buvo apkaltintas tyčiniais smurtiniais veiksmais, kurių neatliko. Savo skunde D. K. iškraipė faktines įvykio aplinkybes, o teismas jos parodymais rėmėsi ir be jokio pagrindo patikėjo, kad jis ją 2008-11-10 tyčiniais veiksmais sužalojo. Jis pateikė teismui savo priešpriešinį skundą, kad D. K. būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., nes jos nusikalstama veika yra susijusi su jam pareikštu kaltinimu. 2008-11-10, apie 9.30 val., grįžęs iš darbo, jis pamatė, kad S. P. su traktoriumi tempia ant kelio stulpą, taip mėgindamas užtverti jam privažiavimą prie namo dalies, kuri jam priklauso nuosavybės teise. S. P. paaiškinus, kad šis pažeis jo teises, jis pasakė, kad jam taip liepė D. K., ir pažadėjo stulpą nutempti. Įėjęs į namus persirengti, pro langą pamatė, kad S. P. stulpą užtempė ant kelio. Išėjęs į lauką, pamatė, kad kieme stovi S. P. ir A. K.. Jis pareikalavo stulpą nutempti į šalį. S. P. sutiko, o išėjusi į kiemą kaltinamoji D. K. sviedė į jį rankoje turėtą pagalį ir pataikė į ranką, kuria jis prisidengė galvą. Po to pačiupusi kūjį puolė jį. Jis pasitraukė į šalį ir bandė užkabinti trosą prie stulpo. D. K. atsistojo prieš traktorių ir neleido S. P. važiuoti. Jis, A. J., bandė ją nustumti į šalį, tačiau ji priešinosi ir draskėsi, o po to trenkė jam į veidą ir nagais bandė iškabinti akis, taip nubrozdindama jam veidą. Jis gindamasis bandė ją atstumti nuo savęs, tačiau ji įsikibo jam į striukę ir tyčia ją suplėšė. Jam tik iš kelinto karto pavyko išsilaisvinti ir kaltinamąją atstumti bei pasislėpti savo namuose. Taigi ne jis D. K., o ji jį užpuolė ir sužalojo, nes trukdė jam pašalinti kliūtį nuo kelio, taip savavaldžiaudama ir ribodama jo, kaip savininko, teises. Besistumdant galbūt kokie nors sužalojimai D. K. ir buvo padaryti, tačiau prieš ją jis jokių tyčinių smurtinių veiksmų neatliko. Apelianto nuomone, šie jo veiksmai vertintini kaip būtinoji gintis pagal BK 28 str. ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismo išvados, kad jis D. K. sužalojo tyčia, yra nepagrįstos ir neteisingos. Ji pati pradėjo konfliktą ir iš esmės jį užpuolė, o jis turėjo gintis. D. K. jam tyčia pagaliu sudavė į ranką, trenkė į veidą, nagais bandė iškabinti akis, taip sukeldama fizinį skausmą. Taip ji įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d. Tuo pačiu metu ji tyčia jam suplėšė striukę, kurios vertė 150 Lt, ir įvykdė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 187 str. 3 d. Šiuos veiksmus ji atliko tyčia smurtaudama. Nors specialisto išvados dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo jis neturi, tačiau fizinio skausmo sukėlimo faktui, atliekant smurtinius veiksmus, tokia išvada nėra reikalinga. Byloje apklaustas ekspertas D. V. parodė, kad smurtiniai veiksmai, kuriuos prieš jį atliko D. K., neabejotinai sukėlė jam fizinį skausmą. Teismo išvada, kad jis pradėjo konfliktą, yra neteisinga, nes jis tokių parodymų nedavė, o jo priešpriešiniame skunde nurodyta tikroji įvykių eiga, kurią jis patvirtino ir teisme. Teismas rėmėsi S. P., S. J. ir A. K. parodymais. Liudytojas S. J. gyvena D. K. namuose ir yra jų darbininkas bei turi protinę negalią, o S. P. yra jų draugas bei sugėrovas, todėl šie visi liudytojai yra suinteresuoti ir negali būti objektyvūs. S. P. nurodė, kad jis, A. J., su D. K. stumdėsi, nenurodė, kad jis prieš ją smurtavo. D. K. yra fiziškai stipri, nebijo pakelti ranką prieš vyrus ir anksčiau buvo teista už smurtinius veiksmus prieš kitą asmenį. Teismas nepagrįstai atmetė jo sutuoktinės J. J. parodymus, kurie iš esmės sutampa su jo parodymais, tačiau tai nereiškia, kad jo sutuoktinė melavo ar norėjo padėti jam išvengti atsakomybės. Teismas, apelianto teigimu, pripažindamas, kad konfliktas kilo dėl susiklosčiusių priešiškų tarpusavio santykių, netgi nevertino D. K. provokuojančio elgesio, aiškiai neteisėtų jos veiksmų, ribojant jo galimybes įvažiuoti į jam priklausančio namo kiemą, nepagrįstai ją išteisino dėl jos smurtinių veiksmų, sukėlusių jam fizinį skausmą.
A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2011-06-21 nuosprendžio dalį, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., ir jį išteisinti, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. K. buvo išteisinta pagal BK 140 str. 1 d., 187 str. 3 d., pripažinti ją kalta pagal BK 140 str. 1 d., 187 str. 3 d. ir paskirti jai bausmę, iš D. K. priteisti jam 150 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei advokato atstovavimo ir gynybos išlaidas.
Teismo posėdžio metu D. K. prašo jos apeliacinį skundą tenkinti, o A. J. apeliacinį skundą atmesti, jos gynėja palaiko tokį prašymą. A. J. prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o D. K. apeliacinį skundą atmesti, jo gynėjas palaiko tokį prašymą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl D. K. apeliacinio skundo argumentų
Iš D. K. apeliacinio skundo matyti, kad ji ginčija nuosprendžio dalį, kuria A. J. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d. dėl 2009-05-20 veikos, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje nesurinkta A. J. kaltę dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo patvirtinančių duomenų, ir pagrįstai A. J. išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir ištirtus duomenis dėl 2009-05-20 įvykio. Iš byloje surinktų ir ištirtų duomenų matyti, kad tik pati D. K. tvirtino, kad 2009-05-20 ją sumušė A. J., daugiau tiesioginių įvykio liudytojų nebuvo. Liudytojas A. K. parodė, kad jis dirbo kitoje sodyboje, jam buvo pranešta, jog skambino žmona ir prašė greitai grįžti į namus, nes atsitiko nelaimė, parvažiavęs namo rado žmoną sužalota galva ir išvežė į ligoninę, jam žmona sakė, kad ją sumušė A. J.. Liudytoja L. N. patvirtino, kad lyg ir 2009 m. pavasarį ar vasarą buvo toks įvykis, kai paskambino D. K. ir paprašė pasakyti vyrui, kad greičiau važiuotų į namus, nes reikia važiuoti į ligoninę, kas konkrečiai atsitiko, D. K. nepasakė, po to ji matė D. K. su sumušimais paakiuose, tada ji pasakė, kad ją sumušė kaimynas. Taigi minėti liudytojai paties įvykio nematė, jokių konkrečių įvykio aplinkybių nurodyti negalėjo, pakartojo tik pačios D. K. jiems pasakytus žodžius, kad ją sumušė A. J.. Pats A. J. teigė, kad tokiu laiku išvis nebuvo namuose, todėl negalėjo sumušti D. K.. Liudytojos J. J. ir I. V. patvirtino šiuos A. J. parodymus. Nors specialisto išvadoje konstatuoti D. K. padaryti sužalojimai, nurodyta, kad jie galėjo būti padaryti D. K. nurodytu laiku ne mažiau kaip trimis smūgiais, tačiau tai patvirtina tik patį sužalojimo faktą, o ne nurodo sužalojimus padariusį asmenį. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į D. K. ir A. J. kurį laiką besitęsiančius konfliktiškus santykius, padarė teisingą išvadą, jog apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiosios parodymais, kai jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, negalima. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Šiuo atveju buvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas, išnaudotos visos išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo galimybės, bet nepavyko pašalinti abejonių ir prieštaravimų. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o šiuo atveju byloje nesurinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių A. J. dalyvavimą BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padaryme 2009-05-20, jis teisėtai ir pagrįstai išteisintas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2011-06-21 nuosprendžio dalį, kuria A. J. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d. dėl 2009-05-20 nusikalstamos veikos, ir priimti A. J. apkaltinamąjį nuosprendį.
D. K. nesutinka ir su jai priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, prašo jai priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 5000 Lt. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad iš A. J. D. K. naudai priteista 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, vadovavosi CK 6.250 str., 6.251 str. normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, tinkamai jas pritaikė ir savo sprendimą motyvavo. Teismas atsižvelgė į visus reikšmingus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui kriterijus, įvertino su tuo susijusias šios bylos aplinkybes. Todėl teismo nustatytas ir D. K. naudai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai pamatuotas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, kartu nenukrypo ir nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo panašaus pobūdžio bylose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo tenkinti D. K. prašymo dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo padidinimo.
Dėl A. J. apeliacinio skundo argumentų
Nors A. J. apeliaciniu skundu ginčija jo nuteisimą pagal BK 140 str. 1 d. dėl 2008-11-10 padarytos veikos ir D. K. išteisinimą pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d. dėl 2008-11-10 įvykio, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir išvada, kad A. J. 2008-11-10 nežymiai sutrikdė D. K. sveikatą, t. y. padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, o D. K. 2008-11-10 nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, įvertindamas kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą. Teismas, vykdydamas BPK 301 str. 1 d. reikalavimus, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, laikydamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė A. J. iškeltą įvykio aplinkybių versiją. Vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl A. J. kaltės padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir dėl D. K. išteisinimo pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d. Nuteistojo A. J. versija, kurią jis pateikė tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde, kad jis prieš D. K. jokių tyčinių smurtinių veiksmų neatliko, ji pati jį puolė ir sužalojo, jis tik nuo jos gynėsi, neatitinka tikrovės, yra aptarta skundžiamame nuosprendyje ir motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.
Teismas išanalizavo D. K., A. J., liudytojų parodymus, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, tinkamai juos įvertino visos įrodomosios medžiagos kontekste, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi ir kuriais bei dėl ko nesirėmė. Teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo A. J., pagrįstai skundžiamame nuosprendyje rėmėsi D. K., liudytojų S. P., S. J. ir A. K. parodymais, nes jie patvirtina, papildo vieni kitus, atitinka ir specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis, sudaro vientisą visumą, ir pagrįstai nesirėmė A. J. ir J. J. parodymais, nes jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Remiantis aptartais įrodymais nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, nėra jokio pagrindo A. J. veiksmus prieš D. K. vertinti kaip būtinąją gintį, nes jais yra paneigta A. J. versija, kad D. K. išprovokavo konfliktą, metė į jį pagalį ir sužalojo jam ranką, puolė jį su kūju, suplėšė jo vilkėtą striukę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, kad A. J. 2008-11-10 padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., ir jį išteisinti dėl šios veikos nėra teisinio pagrindo. Dėl D. K. 2008-11-10 veikos, atvirkščiai, byloje nėra jos kaltę pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d. patvirtinančių įrodymų, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria ji išteisinta pagal BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., ir ją nuteisti dėl šių veikų nėra teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, nėra teisinio pagrindo ir kitaip spręsti A. J. civilinio ieškinio bei turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nukentėjusiosios ir išteisintosios D. K. bei nukentėjusiojo, išteisintojo ir nuteistojo A. J. apeliacinius skundus atmesti.