- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-11
- Bylos Nr.
- eI-218-790/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00136-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- T. K.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Aleksander Višnevski
- Kategorijos
- 12.13.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.13.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjo T. K. atstovui advokatui Aleksanderui Višnevskiui (Aleksander Višnevski), atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Igoriui Janavičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas T. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. S-241 (7-242/2015) (toliau – MGK sprendimas); 2) atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015 m. rugsėjo 15 d. Nr. 68-164 sprendimą (toliau – VMI sprendimas); 3) trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-394 (toliau – Vilniaus AVMI).
Šalies argumentai
Nurodo, kad Vilniaus AVMI pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas iš Latvijos Respublikoje registruotų bendrovių SIA „RAVENA“ ir SIA „NELTEN“ (toliau – ginčo bendrovės) į savo asmeninę sąskaitą „Swedbank“, AB banke 2008 m. iš viso gavo 399 040,10 Lt (115 570 Eur ) ir 17 000 Lt (4 923,54 Eur) piniginių lėšų. Vilniaus AVMI konstatavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 22 straipsnio 3 dalies nuostatomis, gautos pajamos, kurios nepriskiriamos A klasės pajamoms, priskiriamos B klasės pajamoms. Vadovaujantis GPMĮ 25 bei 27 straipsnių nuostatomis, gyventojas, gavęs B klasės pajamų, privalo jas deklaruoti metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir nuo jų sumokėti mokesčius. Pagal mokesčių administratorių, pareiškėjas, vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio 1 dalimi, privalėjo pateikti 2008 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir deklaruoti kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas, apskaičiuoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM). Pareiškėjas mano, kad skundžiami sprendimai, kuriais jam apskaičiuota papildomai GPM ir su juo susijusius sumos, yra nepagrįsti ir neteisėti, nes jis 2012 m. birželio 2 d. pateiktame paaiškinime paaiškino, kad jokių sąsajų su ginčo bendrovėmis neturi, jokių sandorių nesudarė, o minėtos piniginės lėšos į jo sąskaitą buvo pervestos pareiškėjo draugo T. M. tėvo S. M. prašymu, atitinkamai, visos minėtos piniginės lėšos buvo išgrynintos banke ir atiduotos S. M.. Pareiškėjo teigimu, priimant skundžiamus sprendimus neatsižvelgta į tai, kad ginčo bendrovės Latvijos Respublikos mokesčių administratoriui nepateikė jokio atsakymo į jo siųstus paklausimus, bendrovės yra išregistruotos iš pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro, ataskaitų neteikia ir nurodytu adresu nerandamos, todėl darytina išvada, kad Vilniaus AVMI neturi jokių įrodymų ar informacijos, kurių pagrindu būtų galima apmokestinti į pareiškėjo sąskaitą pervestas ir išgrynintas lėšas. Pareiškėjo parodymai yra nuoseklūs ir logiški, sutampa su kitų liudytojų A. B. ir V. J. parodymais, kurių sąskaitomis buvo pasinaudota tokiomis pat aplinkybėmis. Pareiškėjo amžius ir nepakankama patirtis su finansinėmis operacijomis lėmė tai, kad S. M. pareiškėjo pagalba gautų iš ginčo bendrovių pinigus, o mokesčius už gautus pinigus sumokėtų pareiškėjas. Pareiškėjas nesutinka su MGK argumentu, jog į jo sąskaitą pervestos pinigų sumos yra laikomos jo pajamomis ir neturi reikšmės aplinkybė, kiek laiko pareiškėjas tas pajamas turėjo savo žinioje bei ką su jomis vėliau padarė. Vilniaus AVMI savo poziciją grindžia S. M. duotais parodymais apie tai, kad jis reikalų su pareiškėju nėra turėjęs ir jo pavardė nėra girdėta, todėl remdamasi tik vienu iš įrodymų, neatsižvelgusi į byloje surinktų įrodymų visetą, pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjo žiniomis, Vilniaus AVMI yra apmokestinusi ir S. M. gautas pinigines sumas, kurios gali būti gautos iš pareiškėjo, todėl laikytina, kad tos pačios lėšos galėjo būti apmokestintos du kartus. Kadangi mokestinė nepriemoka pareiškėjui yra paskaičiuota neteisėtai, taip pat neteisėtai yra paskaičiuoti delspinigiai bei paskirta bauda.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į skundą (b. l. 40–43) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad nesant pakankamų rašytinių įrodymų (dokumentų), patvirtinančių pareiškėjo, kaip tarpininko, statusą pervedant ginčo sumas, esant neįtikinamiems bei tarpusavyje prieštaraujantiems su pareiškėjo nurodytais tarpininkavimo santykiais turėjusių būti susijusių asmenų paaiškinimams, pareiškėjo nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais. Esant nustatytam pinigų pervedimo į pareiškėjo asmeninę sąskaitą faktui bei nesant įrodymų apie kokį nors kitą ginčo pinigų sumos patekimo į asmeninę sąskaitą pagrindą, centrinis mokesčių administratorius neturi pagrindo ginčo sumą 416 040,10 Lt (115 570 Eur ir 17 000 Lt) traktuoti kaip nors kitaip, nei laikyti ją pareiškėjo pajamomis. Tai, kad pareiškėjas tą pačią dieną iš savo sąskaitos lėšas išgrynino, neturi reikšmės, nes atitinkama pinigų suma buvo tapusi pareiškėjo pajamomis ir nėra svarbu, kiek laiko atitinkamas pajamas pareiškėjas turėjo savo žinioje. Įrodymus, kad ginčo bendrovių pareiškėjui pervestos lėšos nepagrįstai apmokestintos (pareiškėjui neatsirado prievolės šių lėšų deklaruoti įstatymų nustatyta tvarka ir sumokėti priklausančius mokesčius), turi pateikti ne mokesčių administratorius, o mokesčių mokėtojas, kuriam tokia prievolė atsirado. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjo atstovas 2014 m. vasario 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydamas įvertinti S. M. veiksmų teisėtumą ir pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju. Prašymas buvo persiųstas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, kuri 2014 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. AT-10-1-8-99 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą S. M. atžvilgiu jo veikloje nesant nusikalstamų veikų požymių. Pareiškėjas ginčijamų sandorių metu buvo pilnametis, atsakantis už savo veiksmus ir jų sukeltas pasekmes, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo amžius ar patirtis nelaikytini aplinkybe, paneigiančia patikrinimo metu surinktų duomenų pagrįstumą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog minėtos piniginės lėšos netapo jo disponuojamomis lėšomis, todėl konstatuotina, kad Vilniaus AVMI pagrįstai į pareiškėjo asmeninę sąskaitą gautas lėšas pripažino pareiškėjo gautomis apmokestinamosiomis B klasės pajamomis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į skundą (b. l. 38) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad palaiko VMI atsiliepime išdėstytus argumentus.
Šalies argumentai
Teismo posėdžiuose pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas paaiškino, kad į banką išgryninti gautas pinigines lėšas eidavo kartu su jo draugo T. M. tėvu S. M.. Jam nei draugas, nei jo tėvas nepaaiškino, kodėl S. M. reikalinga pareiškėjo asmeninė sąskaita. Todėl su skundžiamais sprendimais pareiškėjas nesutinka.
Atsiliepimas
Teismo posėdžiuose atstovo atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
2016 m. kovo 15 d. teismo posėdyje dalyvavęs liudytojas V. J. paaiškino, kad pareiškėjas yra jo vaikystės draugas, juos sieja draugiški santykiai. Pareiškėjo situacija yra tokia pati kaip ir jo. Jo atveju 2007 m. T. M. kreipėsi į jį, prašydamas leisti pasinaudoti jo asmenine sąskaita. Leidus, į jo asmeninę sąskaitą buvo pervedamos piniginės lėšos, kurios kaskart buvo išgrynintos banke ir iškart atiduotos S. M.. Liudytojas nurodė, jog tais pinigais nedisponavo ir, kaip pareiškėjo atveju, tai nebuvo jo pajamos. Patvirtino, jog nematė, kai pareiškėjas perduodavo pinigus S. M., o aplinkybę, kad pareiškėją kaip ir jį su S. M. sieja tokie patys santykiai, susiję su piniginių lėšų perdavimu, žino iš paties pareiškėjo.
2016 m. kovo 15 d. teismo posėdyje dalyvavęs liudytojas A. B. paaiškino, kad pareiškėjas yra jo kaimynas, draugas. Teigė, kad kaip ir pareiškėju, taip ir juo S. M. pasinaudojo. Apie pareiškėjo situaciją sužinojo tik po mokestinio patikrinimo, kai pradėjo eiti laiškai iš VMI. Nedalyvavo, kai pareiškėjas išgrynindavo pinigus ir juos perduodavo S. M.. Teigė, kad S. M. yra jo draugo tėvas, jų šeimos bendraudavo artimai. Šiuo metu su T. M. bendravimas vyksta retai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo mokėjimo laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, kurio pagrindu surašė 2015 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-273 (MGK medžiagos 1 t., b. l. 57–61), kuriuo, nustatęs, kad pareiškėjas 2008 m. iš ginčo bendrovių į savo asmeninę sąskaitą iš viso gavo 115 570 Eur ir 17 000 Eur piniginių lėšų, tačiau nėra pateikęs 2008 m. metinės pajamų mokesčio deklaracijos, pareiškėjo pajamas priskyrė B klases pajamoms ir vadovaujantis GPMĮ papildomai apskaičiavo pareiškėjui 28 651,53 Eur GPM už 2008 m. Skundžiamu Vilniaus AVMI sprendimu (MGK medžiagos 1 t., b. l. 48–51) patvirtintas patikrinimo aktas ir apskaičiuota mokėtina 28 652 Eur GPM, 21 263 Eur GPM delspinigių ir 2 865 Eur GPM bauda. Pareiškėjas, nesutikęs su tokiu Vilniaus AVMI sprendimu, kreipėsi į VMI su skundu (MGK medžiagos 1 t., b. l. 27–31), prašydamas, be kita ko, panaikinti Vilniaus AVMI sprendimą. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė skundžiamą VMI sprendimą (MGK medžiagos 1 t., b. l. 23–25), kuriuo konstatuota, kad Vilniaus AVMI sprendimu papildomai apskaičiuotos GPM sumos yra pagrįstos pakankamais įrodymais, todėl Vilniaus AVMI sprendimas patvirtintas. Nesutikęs su VMI sprendimu, pareiškėjas su skundu (MGK medžiagos 1 t., b. l. 1–5) kreipėsi į MGK, prašydamas panaikinti skundžiamus Vilniaus AVMI ir VMI sprendimus. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, MGK sprendimu (MGK medžiagos 2 t., b. l. 121–129) patvirtino VMI sprendimą.
Ginčas byloje kilo dėl aukščiau išvardintų Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis mokestinės bylos medžiaga nustatyta, kad į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą 2008 m. iš ginčo bendrovių dalimis buvo pervesta 120 493,54 Eur (115 570 Eur + 17 000 Lt), kuriuos pareiškėjas dalimis po pervedimų išgrynindavo ir perduodavo S. M., kuris savo mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose nurodė, kad su pareiškėju jokių finansinių sandorių neturėjo (MGK medžiagos 1 t., Vilniaus AVMI 2017 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktas, b. l. 57–61). Kadangi pareiškėjas nepateikė mokesčių administratoriui jokių juridinę galią turinčių dokumentų ar kitos informacijos apie gautų piniginių lėšų perdavimą, o jo paaiškinimai skiriasi nuo S. M. paaiškinimų, mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu konstatavo, kad į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą pervestos piniginės lėšos yra pareiškėjo B klasės pajamos, kurioms taikytinas GPM 24 proc. tarifas (MGK medžiagos 1 t., b. l. 60). Todėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotas GPM ir su juo susijusios sumos (MGK medžiagos 1 t., b. l. 49).
Pagal ginčo santykį reglamentuojančio GPMĮ (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d. su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 straipsnį, pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs nuolatinis Lietuvos gyventojas (GPMĮ 4 straipsnis). GPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad pajamos yra pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra išskyrus šioje dalyje nustatytas išimtis. Pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu (GPMĮ 8 straipsnio 1 dalis). Pagal GPMĮ 22 straipsnio 3 dalį, B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. GPMĮ 25 straipsnis reguliuoja nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio nuo B klasės pajamų deklaravimo, apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, GPMĮ nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo.
Byloje ginčo nėra dėl aritmetinio pareiškėjui priskaičiuotų GPM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo. Taip pat ginčo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą pervestas pinigines lėšas priskyrė kitoms GPM apmokestinamoms B klasės pajamoms, taip pat nėra.
Nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl to, kad į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą pervestų piniginių lėšų gavėju turėjo būti pripažintas ne pareiškėjas, o S. M..
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad mokesčių administratorius jokiais įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių, kuriuos patvirtino ir liudytojų parodymai, kad į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą gautos piniginės lėšos buvo perduotos S. M., o jo sprendimai grindžiami iš esmės tik vienu įrodymu, t. y. paties S. M. rašytiniais paaiškinimais, kuriais nepateikta jokia tiksli informacija apie pinigų perdavimą. Tuo tarpu mokesčių administratorius teigia, kad nesant rašytinių duomenų apie į pareiškėjo asmeninę sąskaitą pervestų piniginių lėšų perdavimą S. M., pareiškėjo gautos piniginės lėšos buvo pagrįstai apmokestintos.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes, priešingu atveju, tokie sprendimai būtų niekiniai bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą, išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr. 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-2839-11, 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1052-14, 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1946-14, 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016 ir kt.). Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei mokesčių administratoriaus nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo, kaip tarpininko statutą pervedant į jo asmeninę banko sąskaitą pinigines lėšas, ir esant neįtikinamiems bei tarpusavyje prieštaraujantiems pareiškėjo ir S. M. paaiškinimams, konstatavo, kad į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą pervestos piniginės lėšos yra pareiškėjo pajamos. Vadinasi, siekiant paneigti mokesčių administratoriaus išvadą, ne pats mokesčių administratorius, o pareiškėjas turi įrodyti aplinkybę, kad ginčo pinigų suma iš tikro buvo perduota kitam asmeniui (kaip teigia pareiškėjas – S. M.), kuris realiai ir gavo šias pajamas. Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius nesurinko įrodymų, paneigiančių paties pareiškėjo nurodomą aplinkybę dėl gautų piniginių lėšų perdavimo S. M..
Teismas pažymi, jog ginčo piniginių lėšų perdavimo faktas turi būti įrodinėjimas arba teisiškai reikšmingiausiais tiesioginiais įrodymais (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, kurie gavo pajamas paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos), arba bent netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556?1527/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju ginčo piniginių lėšų perdavimo fakto S. M. nepatvirtina jokie tiesioginiai ir netiesiogiai objektyvūs įrodymai, įskaitant ir liudytojų parodymus, kadangi jie patvirtino, jog nėra matę, kaip pareiškėjas į jo asmeninę banko sąskaitą gautas pinigines lėšas išgrynino ir atidavė S. M.. Todėl įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, teismo posėdžiuose proceso šalių pateiktus žodinius paaiškinimus, liudytojų parodymus teismas sprendžia, kad pareiškėjas byloje nepateikė faktinių duomenų, įrodančių, jog išgryninęs į jo asmeninę banko sąskaitą pervestas pinigines jas perdavė kitam asmeniui (kaip teigia pareiškėjas – S. M.) ir dėl to neturi būti laikomas gautų piniginių lėšų gavėju. Atitinkamai, nesant tiesioginių ir netiesioginių įrodymų dėl realaus į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą pervestų piniginių lėšų perdavimo kitam asmeniui (kaip teigia pareiškėjas – S. M.), pareiškėjo argumentai dėl apmokestinimo GPM nepagrįstumo yra atmestini.
Teismas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje pareiškėjo atstovo pateikti Vilniaus AVMI 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-FR0680-230 (b. l. 84–96) ir VMI 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 68-221 „D. S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2015-10-19 prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir 2015-10-19 skundo“ (b. l. 97–103) tik patvirtina, kad pareiškėjo apmokestinta pinigų suma yra gauta iš kitų subjektų, nei apmokestinti S. M. gauti pinigai (b. l. 95, 102), todėl pareiškėjo skundo teiginiai ir teismo posėdyje pareiškėjo atstovai pateikti žodiniai paaiškinimai dėl galimo dvigubo apmokestinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Vertindamas pareiškėjo atstovo argumentus dėl sunkios pareiškėjo finansinės padėties, teismas atkreipia dėmesį, kad pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu, kurio pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 2 dalimi, sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Kadangi teismas kaip jurisdikcinė institucija neturi įgaliojimų perimti mokesčių administratoriui suteiktų įgaliojimų ir už jį spręsti jo kompetencijai priskirtų klausimų, todėl pareiškėjui išaiškintina, kad mokesčių administratoriui įrodžius šias sąlygas jis jam apskaičiuotą mokėtiną mokestinę priemoką gali atidėti arba išdėstyti.
Dėl išdėstytų argumentų teismas sprendžia, kad pareiškėjų skundžiami mokesčių administratoriaus ir mokestinius ginčus nagrinėjusių institucijų sprendimai pagrįsti ir teisėti, pagrindo jų naikinti nenustatyta. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Pareiškėjo atstovas teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikė prašymą, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsniu, pranešti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui dėl S. M. veiksmuose galimai nusikalstamos veikos požymių. Visų pirma, pažymėtina, kad remiantis šiuo teisiniu reguliavimu teismas neprivalo tirti galimai padaryto nusikaltimo aplinkybių ir tik privalo, esant pakankamai nusikaltimo požymių, pranešti prokurorui apie padarytą nusikaltimą (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-171/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas S. M. nusikalstamos veikos požymių nenustatė, todėl kreiptis į prokurorą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atstovo prašymas atmestinas. Asmenys, turėdami pagrindą manyti, kad jų atžvilgiu yra padarytos nusikalstamos veikos, paprastai turėtų patys kreiptis į įstatymu įgaliotas valstybės institucijas (prokuratūrą, policiją, specialiųjų tyrimų tarnybą) šiuos klausimus reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka (žr. 2010 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Al46-118/2010).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo T. K. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.