Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-24 · Administracinė byla Nr. I-3357-790/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-24
Bylos Nr.
I-3357-790/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
M. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3357-790/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01298-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2, 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 24 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras,dalyvaujant pareiškėjui M. A.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. A. skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nuo 2016 metų buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Kamerose buvo blogas apšvietimas, buvo drėgna, bloga ventiliacija, žiemą šalta, o vasarą karšta. Kamerų sienos bei lubos buvo purvinos, pasidengę pelėsiu. Karantino tipo kamerose patyrė didelių nepatogumų, nes jose nebuvo stalo, kėdžių, maistas buvo dedamas šalia sanitarinio mazgo. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, jis nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, jame neužtikrinamas privatumas. Nuo kamerų lubų byrėdavo tinkas. Kamerose buvo buitinių parazitų. Išduodami čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, antklodės purvinos. Pasivaikščiojimo kiemeliai būdavo netvarkingi, šiukšlini. Pareiškėjas teigia, kad į dušą buvo vedamas kartu su sergančiais ŽIV ir tuberkulioze asmenimis. Lipdamas į kamerose esančių lovų antrą aukštą ne kartą yra kritęs, nes nėra įrengta kopėtėlių. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašo priteisti.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37–47). Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-06-13 iki 2016-12-08. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m. aukščio sienele. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, kopėtėlių lovose įrengimas neprivalomas pagal teisės aktus. Laikomi asmenys tinkamai aprūpinami minkštuoju inventoriumi, kuris yra švarus ir dezinfekuotas. Sergantys užkrečiamomis ligomis asmenys į dušą vedami atskirai. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundo reikalavimus palaikė, prašė skundą tenkinti. Teigė, kad nuo kopėtėlių į antrąjį lovos aukštą buvo nukritęs prieš du-tris mėnesius, tikslios datos nurodyti negali. Paaiškino, kad apgyvendintas kartu su sergančiais užkrečiamomis ligomis nebuvo, o apie tai, jog yra vedamas į dušą kartu su sergančiais tuberkulioze asmenimis, sužinodavo iš jų pačių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-06-13 iki 2016-12-08.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) naujausioje savo praktikoje yra pasisakęs, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT minėtoje byloje taip pat vertino, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (LVAT 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).

Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-06-13 iki 2016-06-20, nuo 2016-09-28 iki 2016-10-03, nuo 2016-10-19 iki 2016-10-24, nuo 2016-12-06 iki 2016-12-08 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, 109, 118, 218, 367, 380, 382 (b. l. 37–38). Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017-05-03 pranešimo (b. l. 69–70) matyti, kad sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. Pareiškėjas beveik visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, išskyrus 4 paras, kuomet su juo 7,84 kv. m ploto kameroje Nr. 367 (2016-06-16 – 2016-06-17) ir 7,25 kv. m ploto kameroje Nr. 382 (2016-10-22 – 2016-10-23) buvo laikomas dar vienas asmuo. Todėl, įvertinus pateiktus duomenis, pripažintina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nepažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimo – jam teko nuo 3,63 iki 7,84 kv. m kameros ploto neatėmus sanitarinio mazgo užimamo ploto.

Sprendžiant, ar kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija dėl pareiškėjui tekusio Lukiškių TI-K kamerų gyvenamojo ploto, įvertinus byloje esančius duomenis atskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą kamerų plotą, pripažintina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu Konvencijos 3 straipsnis pažeistas nebuvo. Pareiškėjui tekęs kameros plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m – jam teko nuo 3,35 iki 7,28 kv. m kamerų ploto atskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, jis nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, jame neužtikrinamas privatumas. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017-05-19 pranešimo (b. l. 85) matyti, kad kamerose šiuo metu įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu; dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpa šiuo metu įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų, įrodančių, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos ar atskiros kabinos. Todėl, teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas kamerose pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitu asmeniu ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo blogas apšvietimas. HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) 2016-04-21 patikrinimo akto (b. l. 59–60) matyti, kad kameroje Nr. 118 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-09-28) dirbtinė apšvieta buvo 261,2 lx ir atitiko higienos normų reikalavimus. Iš NVSC 2016-05-16 patikrinimo akto (b. l. 61–62) matyti, kad kameroje Nr. 218 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-12-05 – 2016-12-08) dirbtinė apšvieta buvo 358,1 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerų apšvietimas iš esmės atitiko teisės aktais nustatytus dirbtinio apšvietimo reikalavimus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo drėgna, bloga ventiliacija. HN 134:2015 16 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–65 proc. Minėtos higienos normos 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, kad visos kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Iš NVSC 2016-05-16 patikrinimo akto (b. l. 61–62) matyti, kad kamera Nr. 218 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-12-05 – 2016-12-08) vėdinama per atidaromus langus, santykinė oro drėgmė buvo 61,9 proc. ir tai atitiko higienos normos reikalavimus. Pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 53). Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu kamerose ventiliacija, drėgmė neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad kamerose žiemą buvo šalta, o vasarą karšta. HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Vilniaus VSC) 2016 m. kovo 3 d. patikrinimo akto (b. l. 57) matyti, kad kameroje Nr. 109 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-06-13) oro temperatūra buvo 18,2 °C ir atitiko nustatytus reikalavimus. Iš Vilniaus VSC 2016-03-21 patikrinimo akto (b. l. 65–66) matyti, kad kameroje Nr. 218 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-12-05 – 2016-12-08) patikrinimo metu oro temperatūra buvo 18,9 °C ir atitiko nustatytus reikalavimus. Todėl pripažintina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis nustatytus reikalavimus gyvenamųjų patalpų oro temperatūrai.

Pareiškėjas teigė, kad kamerų sienos bei lubos buvo purvinos, pasidengę pelėsiu. HN 134:2015 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka, o 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Minėtos higienos normos 39 punktas numato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys suimtieji ir nuteistieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus VSC 2016-03-21 patikrinimo aktas (b. l. 65–67). Minėtu patikrinimo aktu Lukiškių TI-K kamerose taip pat nenustatyta ir pelėsio požymių. Pelėsio požymių nenustatyta ir kituose į bylą pateiktuose patikrinimo aktuose, kuriais buvo tikrintos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pvz., NVSC 2016-05-16 patikrinimo aktas dėl kameros Nr. 218 (b. l. 61–62). Pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 53), todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl purvinų kamerų, pelėsių buvimo jose atmeta kaip neįrodytus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K karantino tipo kamerose patyrė didelių nepatogumų, nes jose nebuvo stalo, kėdžių, maistas buvo dedamas šalia sanitarinio mazgo. Pažymėtina, kad Įsakymas Nr. V-124 ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja atskirų patalpų su trumpalaikio laikymo kameromis priimtiems į tardymo izoliatorių (išvykstantiems iš jo) įrengimo sąlygų. HN 134:2015 2 punktas numato, kad ši higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameroms). Trumpalaikio laikymo kamerose suimtieji ir nuteistieji yra laikomi neilgai – iki dviejų valandų. Pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kuriose konkrečiai trumpalaikio laikymo kamerose buvo jo nurodomi pažeidimai, su skundais ar prašymais dėl šių aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 53). Todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamai įrengtų trumpalaikio laikymo kamerų ir jose patirtų nepatogumų vertina kaip abstrakčius ir neįrodytus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad nuo kamerų lubų byrėdavo tinkas. HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, minėta higienos norma nereglamentuoja remonto atlikimo dažnio. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Iš Lukiškių TI-K ūkio skyriaus 2017-05-03 pranešimo (b. l. 69–70) matyti, kad 2005-2017 m. kamerose Nr. 106, 109, 118, 367, 380 buvo atliktas remontas. Pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų, kuriose lubų būklė buvo netinkama, laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl byrančio tinko nesikreipė. Teismas iš byloje esančių Vilniaus VSC ir NVSC pateiktų patikrinimo aktų nenustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo tokio pobūdžio higienos normų pažeidimų. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamos kamerų lubų būklės atmestini kaip abstraktūs ir neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo buitinių parazitų. HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodo, kad sudaro sutartis su įmonėmis, organizuojančiomis profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus VSC nenustatė Lukiškių TI-K pažeidimų šioje srityje (pvz., 2016-03-21 patikrinimo aktas (b. l. 65–67)). Todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad išduodami čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, antklodės purvinos. HN 134:2015 41 punktas numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Vilniaus VSC 2016-03-21 patikrinimo aktu (b. l. 65–67) nustatyta, kad Lukiškių TI-K minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodės, pagalvės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose, įstaigoje yra pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas; minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) buvo tvarkingas, iš audinių, tinkamų dezinfekuoti dezinfekavimo kamerose; įstaigoje naudojami skalbiniai skalbiami ne įstaigos skalbykloje; yra sudaryta 2016-01-04 sutartis su UAB ,,Vilniaus skalbykla“; švarūs skalbiniai iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas yra laikomi korpusuose jiems skirtose švariose uždarose spintose; gyventojų asmeniniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam išduodamas minkštasis inventorius buvo netinkamos būklės, buvimo Lukiškių TI-K metu dėl šių aplinkybių nesiskundė. Minėtas patikrinimo aktas paneigia tokio pobūdžio pareiškėjo skundo teiginius, todėl pripažintina, kad pareiškėjui išduodamo minkštojo inventoriaus būklė Lukiškių TI-K iš esmės atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai būdavo netvarkingi, šiukšlini. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K yra įrengti 48 įvairaus ploto pasivaikščiojimo kiemeliai. Pareiškėjas jo laikymo įstaigose metu dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės su skundais ar prašymais į įstaigų administracijas nesikreipė, nenurodė, kuomet ir kurie konkretūs kiemeliai buvo netvarkingi. Atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokio pobūdžio skundo teiginius. Todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu vertintini kaip abstraktūs ir atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigia, kad į dušą buvo vedamas kartu su sergančiais ŽIV ir tuberkulioze asmenimis. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Šio straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato specialius izoliavimo reikalavimus tik asmenims, sergantiems aktyvia plaučių tuberkulioze, – jie turi būti laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Minėtas teisės aktas nenustato izoliavimo reikalavimų suimtiesiems, užsikrėtusiems ŽIV. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė (b. l. 43), kad nuteistųjų išvedimas į dušą organizuojamas vadovaujantis Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264. Pagal minėto aprašo 9 punktą Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai, gavę informaciją, kad įstaigoje yra laikomas suimtasis arba nuteistasis, sergantis atvira plaučių tuberkuliozės forma, nedelsiant apie tai praneša direktoriaus budinčiajam padėjėjui arba budinčiojo padėjėjo pavaduotojui, kuris užtikrina, kad budinčios pamainos pareigūnai būtų informuoti apie šį asmenį ir imtųsi apsaugos priemonių. Atvira plaučių tuberkuliozės forma sergantis suimtasis arba nuteistasis nusiprausti į dušą vedamas paskutinis. Šiam suimtajam ar nuteistajam pasinaudojus dušu, Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas atlieka dušo patalpos dezinfekciją. Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus tarnybinio pranešimo (b. l. 53) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su prašymais ar skundais į Lukiškių TI-K administracijos direktorių nesikreipė, įrodymų apie tai, kad buvo vedamas į dušą kartu su sergančiais tuberkulioze asmenimis, nepateikė. Teismo posėdžio metu pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad apie tai, jog kartu su juo buvę duše asmenys serga tuberkulioze, sužinojo iš jų pačių. Todėl teismas tokius pareiškėjo skundo teiginius atmeta kaip abstrakčius ir neįrodytus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad lipdamas į kamerose esančių lovų antrą aukštą ne kartą yra kritęs, nes nėra įrengta kopėtėlių. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktas numato, kad kamerose turi būti įrengtos pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato, kokio dizaino ir išmatavimų turi būti lovos, nedraudžia įrengti dviaukščių lovų ar gultų. Nors pareiškėjas teigia, kad kamerose įrengti gultai buvo nesaugūs, tokie teiginiai atmestini, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu dėl kokių nors lovų (gultų) trūkumų jis būtų susižalojęs, tokių duomenų nėra ir pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašuose ginčui aktualiu laikotarpiu (b. l. 10–35). Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą su skundu, jog naudojantis dviaukščiais ar nesaugiais gultais jam kilo nepatogumų. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas iš viso 24 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl teismas vertina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Konvencijos 3 straipsnį. Konstatuotina, kad dėl kalinimo sąlygų visumos, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į privatumo neužtikrinimo trukmę, suėmimo sąlygų visumą. Vis dėlto, pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad privatumo pažeidimas lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Pareiškėjas laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 53). Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 8 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2015-12-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, 2016-02-25 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl privatumo neužtikrinimo teisingai atlygins 50 Eur sumos priteisimas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (b. l. 47) pateikė prašymą atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 1,62 Eur, nes patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis LVAT praktika, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos (2009-08-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2012-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–113/2012, 2009-05-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS575–233/2009, 2009-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS442–292/2009).

Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas su atsiliepimu į skundą, kuriuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė 27 lapus su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatuotina, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Kita vertus, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš esmės yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis aukščiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, atsakovo atstovo prašymas priteisti iš pareiškėjo patirtas 1,62 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 5 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo M. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Netenkinti atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras