Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Rasa Valentinienė Teisėja Kristina BaškienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-847-106-2011Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00191-2010-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.23.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2011 m. spalio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. (S. G.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas S. G. laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai pardavė narkotinę medžiagą:

jis, 2010 m. balandžio 22 d., apie 11.45 val., prie parduotuvės „Skibalė“, Taikos pr. 100, Klaipėdoje, už 30 Lt pardavė asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla 2011m. birželio 2 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi atskirta, vieną popierinį lankstinuką su milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,002 g narkotinės medžiagos – heroino.

Nors liudytojas J. J. iš esmės patvirtino liudytojų G. S. ir R. A. parodymus, paaiškindamas, jog jis stebėjęs mūsų susitikimą sėdėdamas automobilyje maždaug iš 15-20 m atstumo, tačiau kas, kam ir ką perdavė ir kas ką gavo mainais, jis nematė. Savo prielaidų dėl narkotinių medžiagų pardavimo (kas, kam ir ką perdavęs ir kas ką gavęs mainais), skirtingai nei liudytojai G. S. ir R. A., liudytojas J. J. neišsakė.

Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas preziumuoja (daro prielaidą) jį įvykdžius narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir laikymo faktus, siedamas šią prezumpciją su narkotinių medžiagų pardavimo fakto nustatymu. Mano, kad tai nėra logiška, nes pagal bylos medžiagą pripažinus, kad tarkim jis 2010 m. balandžio 22 d. R. K. pardavė narkotikus, teismo nuomone šio fakto įrodymas leidžia padaryti vienas išvadas, o jeigu pardavimo faktas nėra įrodytas, vadinasi, teismo nuomone, tai besąlygiškai reikštų, kad jis nėra įgijęs, gabenęs ir laikęs narkotines medžiagas.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog narkotikų pardavimas yra galimas tik po to, kai jie yra įgyjami, o galimai ir gabenami bei laikomi prie savęs. Todėl šiuo atveju būtų protinga, jeigu teismas būtų padaręs kitokią prezumpciją - nenustačius narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir laikymo faktų, jų realizavimas nėra įmanomas. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktikoje galiojantis principas, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo arba teisiamojo naudai, tokia teismo prezumpcija būtų logiška ir suprantama. Konstatuoja, kad buvo pažeistos BPK 20 str. 5 d. įtvirtintos įrodymo vertinimo taisyklės.

Be to, apeliantui nesuprantamas teismo nuosprendis toje dalyje, kad jo paaiškinimai dėl to, kad 2011m. balandžio 22 d. ne R. K. pirko iš jo narkotines medžiagas, o du lankstinukus jis pirko iš jo, teismo nuomone, tokie jo parodymai vertinant BPK 20 str. tvarka patikrintų kitų įrodymų kontekste neatitinka esminių įvykio aplinkybių, tačiau kokių įvykio aplinkybių ir kokių įrodymų kontekste jo parodymai neatitinka jų, iš nuosprendžio nėra aišku.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl kaltės

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimtas pirmos instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nors nuteistasis S. G. neigia padaręs BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, jo kaltė įrodyta byloje surinktais, teismo posėdyje ištirtais ir, kaip to reikalauja BPK 20 str. 5 d. nuostatos, teisingai įvertintais įrodymais.

S. G. neneigia nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje susitikęs su R. K., tačiau teigia, jog ne jis pardavė R. K. narkotinės medžiagos, o būtent R. K. jam pardavė narkotinės medžiagos heroino. Pirmosios instancijos teismas labai išsamiai motyvavo, kodėl atmeta šiuos S. G. parodymus, ir kolegija su pirmosios instancijos teismo motyvais visiškai sutinka. Teismas nuosprendyje pabrėžė, kad S. G. parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes prieštaringi, paneigti kitais byloje surinktais įrodymais.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. K. yra suinteresuotas asmuo, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi jo parodymais. Kolegija neturi pagrindo netikėti R. K. nuosekliais parodymais, duotais tiek iš karto po sulaikymo, tiek ir teisminio nagrinėjamo metu (t. 3 b. l. 24-25; 32; 133-134). Apklausiamas R. K. davė pakankamai aiškius, nuoseklius parodymus apie tai, kad yra narkomanas, nuolat narkotinės medžiagas perka iš S. G. ir kt. Netikėti nuosekliais R. K. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti faktiniai bylos duomenys, apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad kiekvienas įtariamasis ar kaltinamasis yra suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau vien dėl to netikėti R. K. parodymais, kad jis galbūt yra suinteresuotas bylos baigtimi ir dėl to, kad jo parodymai yra nepalankūs S. G., nėra pagrindo.

Kaip jau buvo minėta, R. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, kurie paneigia S. G. gynybinę versiją, kad ne jis, o R. K. pardavė jam narkotinę medžiagą.

Byloje yra užfiksuoti pokalbiai telefonu, įvykę 2010 m. balandžio 22 d. tarp S. G. ir R. K.. Pirmosios instancijos teismas detaliai šiuos pokalbius nuosprendyje aptarė. Iš šių pokalbių matosi, kad R. K. minėtą dieną 11:13:14 val. telefonu, kurio numeris „duomenys neskelbtini“, paskambino S. G. ir susitarė tuoj pat su juo susitikti prie „Skibalės“ parduotuvės. 11:14:27 val. R. K. vėl paskambino S. G. ir pasitikslino, kur yra „Skibalės „ parduotuvė. 11:35:07 val. S. G. paskambino vyriškiui, kuris perdavė telefoną R. K. ir dar patikslino, kur R. K. laukia ( t. 1, b. l. 82-83).

Kaip nustatyta, R. K. į susitikimą atvyko taksi automobiliu ir kalbėdamasis su S. G. naudojosi taksi vairuotojo telefono aparatu. Kad telefono aparatas tikrai priklausė taksi vairuotojui, matosi iš liudytojo J. J. parodymų ( t. 3, b. l. 158), bei telefonu užfiksuoto pokalbio, kurio metu paskambinus S. G., taksi vairuotojas telefono aparatą perdavė R. K..

Iš užfiksuotų pokalbių visiškai aišku, kad susitikimo iniciatorius buvo R. K.. Pagal S. G. versiją išeitų, kad R. K., kuris apelianto teigimu pardavė S. G. narkotinę medžiagą, neturėjo net mobiliojo ryšio telefono, pats iš taksisto pasiskolintu telefono aparatu paskambino pirkėjui, siūlydamas susitikti, nors akivaizdu, kad pardavėjas negali žinoti, kuris pirkėjas turi pinigų ir pageidauja įsigyti narkotikų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė, kad S. G. telefoninių pokalbių įrašų protokolai patvirtina, kad įvairūs asmenys nuolat skambindavo S. G., norėdami susitikti ir visada būtent S. G. nurodydavo susitikimo laiką ir vietą. Nuosprendyje neteigiama, kad iš šių pokalbių galima daryti neginčijamą išvadą, jog S. G. pardavinėjo narkotines medžiagas, tačiau iš užfiksuotų pokalbių turinio akivaizdu, kad buvo kalbama užuominomis, S. G. sistemingai susitikinėjo su įvairiais asmenimis ir šių pokalbių turinys nepaneigia R. K. parodymų, kad narkotines medžiagas jis įsigijo iš S. G.. Nuteistojo skundo argumentai, kad teismas nenustatė asmenų su kuriais jis kalbėjosi telefonu ir neapklausė jų, neduoda pagrindo daryti išvadą, jog bylos tyrimas atliktas nepilnai. Tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia byloje surinktų įrodymų pakankamumo klausimą bei pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, vertina byloje surinktus įrodymus.

Apeliantas teigia, kad liudytojai G. S. ir R. A. nematė, kad apeliantas pardavė narkotikus, skirtingai nurodė atstumą, iš kurio stebėjo jo ir R. K. susitikimą, todėl jų parodymais teismas negalėjo remtis, nes šie liudytojai nieko nematė ir savo parodymus grindžia tik prielaidomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai G. S. ir R. A. tiek apklausos metu tiek ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad 2010 balandžio 22 d. apie 11.45 val. S. G. priėjo prie R. K. ir jie abu vienas kitam kažką padavė (t. b. l. 12-15; 16-18; t. 3 b. l. 135-137; 155-158). Tokias pačias aplinkybės parodė ir liudytojas J. J. (t. 2 b. l. 19-20, t. 3 b. l. 158-159). Nors šie liudytojai nematė, ką konkrečiai vienas kitam perdavė S. G. ir R. K., tačiau patvirtino, kad tikrai jie kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvo susitikę, vienas kitam kažką perdavė.

Kaip nustatyta, R. K. buvo sulaikytas netrukus po narkotikų įsigijimo, pinigų pas jį nerasta rasti tik narkotikai, kuriuos jis ketino susileisti ( t. 1, b. l. 155-157 ). Jei būtų pardavęs narkotikus S. G., pinigų pas jį turėjo būti. Kaip teisingai nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, S. G. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas 2010 m. liepos 15 d. parodė, kad balandžio 22 d. prie „Skibalės „ parduotuvės iš R. K. už 50 litų įsigijo du lankstinukus heroino ( Apžiūros protokolas, t.2, b. l. 109-110). Teisiamajame posėdyje S. G. parodymus pakeitė, teigdamas, kad pinigų R. K. nemokėjo. Tai prieštarauja liudytojų G. S., R. A. , J. J. parodymams, kurie matė, kad S. G. ir R. K. vienas kitam kažką perdavė.

Šiais ir kitais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais apelianto kaltė visiškai įrodyta.

Dėl veikos kvalifikavimo

Apeliantas teigia, kad teismas neradęs pagrindo jį pripažinti kaltu dėl to, kad jis iki 2010 m. balandžio mėn. 22 d., tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatyti, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip vieną popierinį lankstinuką su milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,002 g narkotinės medžiagos – heroino“, turėjo priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, o ne naikinti dalį kaltinimų. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pažymi, kad BK 260 str. 1 d. dispozicijoje nurodyta: ,,Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas...“. Šioje dispozicijoje nustatyta keletas alternatyvių šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų (veikos) požymių. Kadangi nebuvo nustatytos narkotinės medžiagos įsigijimo, gabenimo ir laikymo aplinkybės, kurias būtų galima patikrinti BPK 20 str. 4 d. nustatyta tvarka, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai panaikino dalį kaltinimo. Veikai kvalifikuoti pagal BK 260 str. 1 d. užtenka jei nustatomas bent vienas dispozicijoje išvardytų alternatyvių veikos požymių. Nusikaltimas yra baigtas, kai asmuo padaro bent vieną iš įstatymo dispozicijoje numatytų veikų, turėdamas tikslą narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti arba kitaip platinti. Šiuo atveju byloje buvo įrodyta, jog S. G. pardavė narkotinę medžiagą – heroiną, todėl apylinkės teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 str. 1 d.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymų laikymosi

Apeliantas mano, jog telefoninių pokalbių įrašų protokolai nėra įrodymai, patvirtinantys jo kaltę pardavus narkotines medžiagas, nes pokalbių įrašai nebuvo tiriami baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu - jie nebuvo išklausyti, dėl jų nebuvo išsakyti jokie paaiškinimai, nebuvo galimybės užduoti klausimų. BPK 301 str. 1 d. nuosprendį leidžia grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisminiame posėdyje ir teigia, kad teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 290 str. 1 ir 2 d., BK 241 str. 1 d. nuostatose nenustatyta jokio imperatyvo teisme būtinai atlikti garso įrašų perklausą. Tai paprastai priklauso nuo proceso dalyvių motyvuoto prašymo ir konkrečių bylos aplinkybių (pvz., kai kelia pagrįstų abejonių pats įrašyto pokalbio buvimo faktas, garso įrašo autentiškumas, yra objektyvių prielaidų manyti, jog yra iškraipytas ar netiksliai užrašytas konkretaus pokalbio turinys ir pan.). Tačiau tokio pobūdžio aplinkybių nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta ir prašymų perklausyti byloje pokalbių įrašus nebuvo pareikšta (t. 3 b. l. 166). Todėl, vertinant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, konstatuotina, kad teismas neabejotinai vadovavosi BPK 20, 242 ir 290 straipsnių nuostatomis, bylos dokumentuose užfiksuotas aplinkybes ištyrė nepažeisdamas BPK 301 str. 1 d. reikalavimų ir pagrindė nuosprendį tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisme. Kad protokoluose ir suvestinės yra užfiksuoti S. G. pokalbiai nekyla abejonių. Juose nurodyta, kad kontroliuojami S. G. pokalbiai telefonu Nr. „duomenys neskelbtini“. Kaip matosi iš asmens kratos protokolo bei apžiūros protokolo ( t.1, b. l. 186,198-200 ir t. 2, b. l. 1-2), pas S. G. rastas mobilusis telefono aparatas, kurio abonento numeris yra analogiškas – „duomenys neskelbtini“. Kaip matosi iš pokalbių išklotinių, dauguma skambinusių asmenų kreipdavosi į S. G. vardu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme S. G. netvirtino, jog išklotinėse yra užfiksuoti ne jo pokalbiai, o kažkokio kito asmens. To neteigia ir apeliaciniame skunde.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pareiškiant įtarimą ir kaltinimą nebuvo laikomasi BPK 187 str., 219 str. 3 p. norminių aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl tos kaltinimo dalies, kurioje S. G. yra nuteistas, tiek įtarimas, tiek ir kaltinimas buvo pareikšti tinkamai, nurodyti visi S. G. padarytos nusikalstamos veikos požymiai, numatyti BK 260 str. 1 d., o nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos taip, kaip reikalauja BPK 187 str. 2 d. bei 219 str. 3 p. nuostatos. BPK 219 str. 3 p. numatyta, kad kaltinamajame akte turi būti aprašyta nusikalstama veika, tai yra padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, duomenys apie nukentėjusįjį, kaltininko atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. 2010 m. rugpjūčio 4 d. surašytame kaltinamajame akte, laikantis BPK 219 str. 3 p. reikalavimų, nurodytos visos įstatymo reikalaujamos aplinkybės: „ 2010 m. balandžio 22 d., apie 11.45 val., prie parduotuvės „Skibalė“, Taikos pr. 100, Klaipėdoje, už 30 Lt S. G. pardavė asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla 2011m. birželio 2 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi atskirta, vieną popierinį lankstinuką su milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,002 g narkotinės medžiagos – heroino“. Šis kaltinimas visiškai aiškus ir konkretus. (t. 2 b. l. 172-178). Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad kaltinamojo akto dalis, kurioje pareikštas kaltinimas S. G. platinus narkotines medžiagas, surašyta iš esmės pažeidžiant BPK 219 str. 1 d. 3 p. reikalavimus ir tai trukdė nagrinėti bylą bei buvo apribota teisė žinoti, kuo apeliantas kaltinamas, bei pažeista teisė į gynybą.

Apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

S. G. apeliacinį skundą atmesti.