Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Ričardo Gilio, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Bronės Vidzėnienės, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 260 str. 1 d. ir nuteistas šešerių metų laisvės atėmimo bausme. Paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., subendrinta su Utenos rajono apylinkės teismo 2008-12-23 nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant Utenos rajono apylinkės teismo 2008-12-23 nuosprendžiu neatliktos bausmės dalį, ir A. K. paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas J. J., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, ne mažiau kaip 14,947 gramo kokaino, kurį laikė, paslėpęs sodo namelyje, esančiame sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, priklausančiame R. K., po J. J., kuris gyveno šiame sodo namelyje, lova. Po to, laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 27 dienos iki 2010 m. birželio 29 dienos, paslėpė ir laikė narkotinę medžiagą–kokainą, kitoje vietoje, t. y. užkasė sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, statomo namo teritorijoje po žemėmis, kur 2010 m. birželio 30 d., 10.55 val., likusią šios narkotinės medžiagos–kokaino dalį (14,947 gramo), kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį, baudžiamąją bylą bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, t. y. apžiūrėjusi prie bylos pridėtus, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai tirti ir nagrinėti daiktus: kompaktinį diską su telefoniniais pokalbiais, svarstykles, stiklainį, 18 vnt. polietileninių maišelių, apklaususi nuteistąjį A. K., liudytojus S. L., A. P. ir D. K., teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau paminėtus įstatymo reikalavimus apylinkės teismas taikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nuostatų, tinkamai motyvavo savo išvadas, pagrįstai A. K. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir jį pripažino kaltu dėl narkotinių priemonių laikymo, turint tikslą parduoti ar kitaip jas platinti pagal BK 260 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. teigia, kad nusikaltimo, kuriuo apkaltintas, jis nepadarė, kad nuosprendis grindžiamas telefoniniais pokalbiais, kuriuos jis neigia, ir pokalbiuose neatpažįsta savo balso, kaip liudytojas apklaustas D. K. taip pat nepatvirtino, kad tokio pobūdžio pokalbiai tarp jų kada nors vyko, todėl prašė skirti fonoskopinę ekspertizę, tačiau jo prašymą teismas atmetė. Taip pat nurodo, kad J. J. parodymai yra abejotini ir prieštaraujantys tarpusavyje, kaip liudytojas apklaustas T. K. abejoja savo parodymų tikslumu, kaip liudytoja apklausta G. Š. nepatvirtino, kad jis statomame name užkasė „Maximos“ maišelį, bei abejoja, ar jo rankose iš viso tokį ar kokį kitą maišelį matė, o kaip liudytojas apklaustas A. P., jį apkalba. Todėl, mano, kad teismas nuosprendį grindė prielaidomis, o ne teisme ištirtais įrodymais. Šie nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Kolegija pažymi, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir atliktas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikalstamos veikos sudėties buvimo, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti. BPK 301 str. 1 d. nustatyta, kad teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 str. 5 d. pažeidimo požymių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrįsta ne prielaidomis, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde, o teisme ištirtų įrodymų visetu: kito šioje byloje nuteistojo - J. J. paaiškinimais, liudytojų A. P., T. K., G. Š. parodymais, kratų, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, specialisto išvada ir kitais bylos įrodymais. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, o jame padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai bei paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme kolegijai neduoda pagrindo abejoti priimto nuosprendžio teisėtumu, pagrįstumu ir daryti priešingą išvadą negu tą, kurią padarė pirmosios instancijos teismas, pripažinęs byloje surinktus įrodymus pakankamais A. K. kaltei dėl narkotinių medžiagų laikymo, turint tikslą parduoti ar kitaip jas platinti pagal BK 260 str. 1 d., patvirtinti.

Jau minėta, kad pagal BPK 20 str. nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinio skundo reikalavimus bei keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo.

Apeliantas savo skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti fonoskopinę ekspertizę, nes jis neigė pokalbius ir pokalbiuose neatpažįsta savo balso, o kaip liudytojas apklaustas D. K. nepatvirtino, kad tokio pobūdžio pokalbiai tarp jų kada nors vyko.

Pažymėtina, kad teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų. Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 str. 5 d.). Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio, pirmosios instancijos teismas nuteistojo ir jo gynėjo prašymą skirti byloje fonoskopinę ekspertizę išsprendė, nors jo netenkino. Be to, tai, kad nuteistasis nurodo neatpažįstantis pokalbiuose savo balso, nepašalina galimybės teismui šią aplinkybę įrodinėti ir kitomis priemonėmis, pvz. liudytojų parodymais, kas šiuo atveju ir buvo padaryta bylą nagrinėjant Panevėžio apygardos teisme. Apie tai bus pasisakyta vėliau, analizuojant apelianto kaltę.

Nagrinėjamoje byloje A. K. nuteistas už vienos iš BK 260 str. 1 d. numatytų alternatyvių nusikalstamų veikų padarymą, t. y. už narkotinės medžiagos – kokaino laikymą, turint tikslą parduoti ar kitaip ją platinti. Bylos duomenys rodo, kad narkotinė medžiaga – kokainas, už kurios laikymą, turint tikslą parduoti ar kitaip ją platinti, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas A. K., 2010-06-30 kratos metu buvo rasta užkasta nebaigtame statyti name, sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Kartu su šia narkotine medžiaga rasta ir 18 vnt. užspaudžiamų polietileninių maišelių (t. 1, b. l. 9, 10-11). Byloje nustatyta, kad minimame sode gyveno šioje byloje už A. K. priklausiusių narkotinių medžiagų laikymą, neturint tikslo jų platinti (BK 259 str. 1 d.), nuteistas J. J., kuris buvo pasamdytas dirbti darbus bei prižiūrėti sodą ir už tai gaudavo pinigų bei maisto, o pats sodas priklausė nuteistojo A. K. motinai R. K.. Kad nebaigtame statyti name rasta medžiaga yra narkotinė medžiaga – kokainas, kurios masė yra 15,148 gramo, patvirtina byloje esanti specialisto išvada (t. 1, b. l. 20-23). Iš 2010-07-14 kratos protokolo matyti, kad tame pačiame sodo sklype, lauke, prie mūrinio namelio, po metalinės talpos indu buvo rastos ir paimtos elektroninės svarstyklės su kartotine dėže (t. 1, b. l. 13, 14-15). Pirmiau paminėta specialisto išvada nustatyta, kad ant elektroninių svarstyklių paviršių yra narkotinės medžiagos - kokaino pėdsakų. Pats nuteistasis A. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino ir iš esmės nedavė jokių naudingų paaiškinimų apie sodo namelyje rastas narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. K. iškėlė versiją, kad jokių narkotinių medžiagų jis neplatino, o tik gal porą kartų jų savo reikmėms įgijo iš J. J.. Šie apelianto argumentai niekuo nepagrįsti ir atmetami, nes juos visiškai paneigia kiti bylos įrodymai, t. y. kito nuteistojo - J. J. paaiškinimai, liudytojų A. P., T. K., G. Š. parodymai, kratų, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, specialisto išvada ir kiti bylos įrodymai. Nuteistasis apeliaciniame skunde abejoja J. J. paaiškinimais, teigdamas, kad jo paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nesutampa. Be to, apelianto nuomone, J. J., duodamas parodymus, nebuvo įpareigotas juos duoti teisingus, nes kaip kaltinamasis neatsakė už melagingų parodymų davimą. Tačiau ir su šiais apelianto skundo argumentais kolegija nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme davė analogiškus paaiškinimus. Jis nuosekliai tvirtino, kad nebaigtame statyti sodo name rastos narkotinės medžiagos priklausė A. K., kad jas 0,5 l talpos stiklainyje, kuris buvo įdėtas į „Maximos“ polietileninį maišelį, atnešė ir po jo lova paslėpė būtent A. K.. J. J. paaiškino, kad tą pačią dieną, kai atnešė narkotines medžiagas, A. K., pasiėmęs iš maišelio stiklainį su milteliais bei kartu su savimi atsivežtas elektronines svarstykles, pasibarstė nedidelį kiekį miltelių, juos pasvėrė, susipylė į maišelį ir išsinešė. Likusią narkotinę medžiagą padėjo po jo lova. J. J. teigimu, A. K. į sodo namelį atvykdavo maždaug kartą per savaitę, pasverdavo miltelius, supildavo juos į maišelius ir išvykdavo. 2010 m. birželio mėnesį jis sugrįžęs į sodą iš atvykusios jo aplankyti savo dukros G. Š. sužinojo, kad buvo atvykęs A. K., kuris iš po lovos pasiėmė maišelį, nunešė jį į šalia esantį nebaigtą įrengti namą ir nebepasirodė. Suprato, kad tuos narkotikus A. K. paslėpė statome name ar prie jo. J. J. patvirtino, kad statomame name atkastas „Maximos“ maišelis su narkotine medžiaga, esančia 0,5 l talpos stiklainyje, yra tas pats maišelis, kurį A. K. buvo paslėpęs po jo lova. J. J. paaiškinimu, jis maždaug po savaitės laiko, kai policijos pareigūnai rado užkastą maišelį su narkotine medžiaga, lauke po bidonu paslėpė svarstykles, nes nenorėjo problemų dėl tų narkotikų. Vėliau pats svarstykles pateikė policijos pareigūnams. Pastarasis taip pat patvirtino, kad 2010 m. birželio mėn. į sodo namelį buvo atvažiavęs A. K. draugas (kaip byloje nustatyta, tai - A. P.), kuris pasiėmė svarstykles, pasvėrė mažus maišelius, kuriuose buvo balti milteliai ir išvažiavo. Šie J. J. paaiškinimai kolegijai abejonių nekelia, nes juos patvirtina ne tik kiti rašytiniai bylos įrodymai (J. J. parodymų patikrinimo vietoje, kratų, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, specialisto išvada ir kt.), bet ir kitų asmenų, t. y. liudytojų A. P., T. K., G. Š. parodymai. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog J. J. buvo verčiamas duoti A. K. nepalankius paaiškinimus ar kad juos jam būtų nurodęs duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kitas asmuo. Pats J. J. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad paaiškinimus jis davė savo noru, policijos pareigūnai jam jokio poveikio nedarė ir niekas jo nevertė duoti A. K. nepalankius paaiškinimus. Tai, kad viešėdama pas savo tėvą J. J. matė, kaip į sodą atvykęs A. K. nuėjo į sodo namelio kambarį, kuriame gyveno tėvas ir iš to kambario išėjo nešinas „Maximos“ maišeliu, su kuriuo nuėjo į statomą namą, patvirtino ir kaip liudytoja apklausta G. Š.. Minėtos liudytojos teigimu, prieš įeidamas į tėvo gyvenamąją vietą A. K. to maišelio su savimi neturėjo. Ji apie tai ką matė, pasakė tėvui. Minėtos liudytojos parodymai taip pat viso bylos proceso metu buvo nuoseklūs, todėl kolegija neturi pagrindo jais netikėti. Be to, jie atitinka ir kitus bylos įrodymus. Kaip liudytojas apklaustas A. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė, kad A. K. prašymu jis, nuvažiavęs pas jį (A. K.) į sodo namelį, paėmė du maišelius po 1,2 gramo narkotinės medžiagos ir šią narkotinę medžiagą A. K. nurodymu nuvežęs prie (duomenys neskelbtini) g. sankryžos perdavė ten jo laukusiam asmeniui (kaip nustatyta byloje, D. K.). Minėtas liudytojas taip pat nurodė, kad narkotinė medžiaga buvo stiklainyje, o stiklainis buvo įdėtas į „Maximos“ maišelį, kuris buvo padėtas po lova. A. P. parodė ir tai, kad A. K. jam siūlė narkotikų, sakė, jog turi „kokso“, kad jeigu jam reikės narkotinių medžiagų, jis gali kreiptis į jį, jis galės padėti tuo klausimu. Kad šie jo parodymai yra teisingi liudytojas A. P. patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Kolegija neturi pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, nes jie visiškai atitinka jau aptartus J. J. paaiškinimus, liudytojos G. Š. parodymus ir kitus bylos įrodymus. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutarties išrašo matyti, kad teismas sankcionavo techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka – slaptą A. K. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir jos turinio fiksavimą jo (A. K.) naudojamais mobiliojo ryšio telefonais, kurių abonento Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 28 d. Teismui sankcionavus techninių priemonių naudojimą specialia tvarka buvo klausomasi A. K. telefoninių pokalbių. Iš byloje esančio operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad buvo atlikti operatyviniai veiksmai A. K. atžvilgiu ir buvo užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp A. K. ir D. K., A. K. ir A. P. (t. 1, b. l. 28-30, 31-40). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų A. K. ir D. K. bei A. K. ir A. P. telefoninių pokalbių turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas. Iš šių pokalbių stenogramų matyti, kad pokalbiai tarp A. K. ir D. K. vyko apie narkotines medžiagas bei jų kainas. Buvo įvardytas konkretus kiekis - du gramai ir suma už juos – 360 Lt. Taip pat iš užfiksuotų pokalbių tarp A. K. ir A. P. matyti, kad šias narkotines medžiagas paimti ir jas perduoti turėjo A. P.. Kaip minėta, nuteistasis A. K. neigia telefoninius pokalbius, teigdamas, kad neatpažįsta savo balso ir apie narkotines medžiagas jis su niekuo telefonu nekalbėjo. Tačiau tokius A. K. argumentus apeliacinės instancijos teisme visiškai paneigė papildomai kaip liudytojas apklaustas A. P.. Pastarasis, perklausius telefoninių pokalbių garso įrašus, patvirtino, kad pokalbiai telefonu vyko tarp jo ir A. K., kad buvo kalbama apie narkotines medžiagas, kurias jis paėmė iš A. K. nurodytos vietos, vežė į A. K. nurodytą vietą ir perdavė A. K. nurodytam asmeniui. Iš pokalbio Nr. 10849 matyti, kad A. K. informuoja D. K. apie tai, jog narkotikus jam greitai priveš su mėlynu „Peugeot 406“ automobiliu, angliškos modifikacijos. Apeliacinės instancijos teisme A. P. patvirtino, kad jis tuo metu važinėjo su A. K. priklausančiu automobiliu „Peugeot 406“, angliškos modifikacijos. Tas pats buvo pakartota ir pokalbio metu, kurio įrašas Nr. 10861. Taip pat iš įrašo Nr. 10861 akivaizdu, kad narkotinės medžiagos turėjo būti pristatytos asmeniui, kuris laukia sankryžoje link Upytės ((duomenys neskelbtini) g. sankryža). Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. P. patvirtino, kad A. K. jam nurodė vietą, kur jis turėjo nuvežti narkotinę medžiagą. Tas pats užfiksuota ir pokalbio metu, įrašo Nr. 10868, iš kurio matyti, kad A. K. A. P. liepia važiuoti prie pirmos sankryžos iš sodų pusės ((duomenys neskelbtini) g. sankryža) ir ten sustoti. Iš pokalbio Nr. 10848 matyti, kad A. K. pasiteiravo A. P., ar jis jau važiuoja link jo (A. K.) sodo, paragina jį važiuoti greičiau bei nurodo reikiamą paimti narkotinės medžiagos kiekį – „porą“. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. P. patvirtino, kad čia jis kalbasi su A. K. apie narkotines medžiagas, jų kiekį. „Du“ tai reškia du gramus, kuriuos jis turėjo paimti iš A. K. sodo. Iš pokalbio Nr. 10862 matyti, kad A. P. informuoja A. K., jog jau paėmė narkotines medžiagas, t. y. „du po vieną“. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. P. patvirtino, kad kalbasi su A. K., pokalbio metu A. K. jo klausė, koks kiekis yra maišeliuose. A. K. atsakė, kad du maišeliai po vieną gramą. Nuteistasis A. K. neteisus apeliaciniame skunde nurodydamas, kad A. P. jį apkalba, nes tokiu būdu galėjo išvengti atsakomybės šioje byloje ir tikisi išvengti atsakomybės ar ją sušvelninti kitoje, dviejų žmonių nužudymo, byloje, iš kurios išskirta ši byla. Bylos duomenys rodo, kad nagrinėjamoje byloje prokurorės nutarimais buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas A. P. atžvilgiu dėl narkotinių medžiagų platinimo, o D. K. atžvilgiu - dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo, kadangi byloje nebuvo nustatytas nusikaltimo dalykas – A. P. įgyta ir D. K. perduota, kaip įtariama narkotinė medžiaga – kokainas, nebuvo paimta, neatliktas jos tyrimas, todėl nebuvo galimybės patikrinti, kokia būtent tai buvo medžiaga ir koks buvo jos kiekis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. P. tiek apklausiamas kaip įtariamasis, tiek ir apklausiamas kaip liudytojas, davė analogiškus parodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų manyti, jog A. P. buvo verčiamas duoti parodymus prieš save arba buvo verčiamas duoti A. K. nepalankius parodymus. Kitoje byloje, kurią mini nuteistasis, t. y. dviejų žmonių nužudymo byloje, A. P. buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Taigi nuteistojo A. K. argumentai, kad A. P. jį apkalba, siekdamas išvengti atsakomybės, neatitinka tikrovės. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad A. P. neužtikrintai atpažino D. K., kuriam jis neva perdavė narkotines medžiagas, o pats D. K. neigia kada nors pirkęs narkotines medžiagas. Tačiau tai, kad A. P. D. K. atpažino tik kaip panašų į tą asmenį, kuriam jis perdavė narkotinę medžiagą, bei tai, kad D. K. neigia kada nors pirkęs narkotines medžiagas, neleidžia abejoti A. P. aplinkybių, kurios buvo nurodomos visose jo apklausose, svarbiausia patvirtintos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, tikrumu. Kad A. K. laikė narkotines medžiagas, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip jas platinti, patvirtina ir kaip liudytojo apklausto T. K. parodymai. Apeliaciniame skunde taip pat abejojama šio liudytojo parodymų tikslumu, nurodant, kad liudytojas T. K. teismo posėdyje nepatvirtino, jog būtent jis (A. K.) atnešė narkotines medžiagas pas S. L.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas T. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne vieną kartą, tarp jų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Minėto liudytojo parodymai visų apklausų metu buvo vienodi. Jis nurodė, kad narkotines medžiagas pas S. L. atnešė A. K.. Teisiamojo posėdžio metu šiuos parodymus liudytojas patvirtino. Todėl nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis abejoja T. K. parodymais, neatitinka tikrovės.

Taigi iš pirmiau aptartų įrodymų akivaizdu, kad narkotinę medžiagą – kokainą, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip ją platinti, laikė būtent A. K.. Byloje esantys duomenys rodo, kad iš pradžių A. K. narkotinę medžiagą 0,5 l talpos stiklainyje, įdėtame į „Maximos“ maišelį, laikė paslėpęs motinai priklausančiame sodo namelyje po ten gyvenusio J. J. lova, o vėliau šią narkotinę medžiagą užkasė to paties sodo sklype esančio statomo namo teritorijoje. Būtent šis maišelis su narkotine medžiaga, užkastas statomo namo teritorijoje, ir buvo rastas kratos metu. Kad narkotinės medžiagos buvo laikomos turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti patvirtina ir tos aplinkybės, jog narkotinėms medžiagoms sverti buvo naudojamos svarstyklės, ant kurių buvo rasta narkotinės medžiagos – kokaino pėdsakų bei rasta 18 vienkartinių užspaudžiamų maišelių. Tai rodo, kad narkotinės medžiagos buvo paruoštos suskirstyti į mažesnius kiekius (dozes), nes buvo skirtos parduoti ar kitaip platinti. Kaip jau minėta, nuteistasis A. K. apeliacinės instancijos teisme iškėlė versiją, kad jis jokių narkotinių medžiagų neplatino, o pats jas įgijo iš J. J. savo reikmės. Tačiau jau aptarta, kad šią nuteistojo tik apeliacinės instancijos teisme iškeltą versiją visiškai paneigė byloje esantys ir pirmiau aptarti įrodymai, kuriais kolegija neturi pagrindo abejoti ir kurie akivaizdžiai patvirtina, jog nuteistojo A. K. motinai priklausančiame sode statomo namo teritorijoje rastos užkastos narkotinės medžiagos priklausė būtent A. K.. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog narkotines medžiagas būtų įgijęs ir jas platinęs J. J.. Be to, iš pirmiau aptartų įrodymų akivaizdu, jog A. P. paimti narkotines medžiagas į jo motinai priklausantį sodą važiavo būtent A. K. nurodymu, kas visiškai paneigia apelianto versiją, jog narkotinės medžiagos priklausė J. J.. Apelianto versiją, kad jis narkotines medžiagas įgijo savo reikmės, paneigia ir Panevėžio apskrities priklausomybės ligų centro pateikta pažyma, iš kurios matyti, kad A. K. organizme narkotinių ar psichotropinių medžiagų nerasta (t. 1, b. l. 176). Taigi iš pirmiau aptartų įrodymų akivaizdu, kad pats A. K. narkotinių medžiagų nevartojo, o jas laikė, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, todėl jį dėl šios veikos išteisinti, kaip to savo apeliaciniame skunde prašo nuteistasis A. K., nėra jokio teisinio pagrindo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, skirdamas A. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį – veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, jo asmenybę – anksčiau teistas tris kartus, aptariamą tyčinį nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, t. y. A. K., būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui, vėl padarė tyčinį, sunkų nusikaltimą, todėl, vadovaujantis BK 27 str. 1 d., jis yra laikomas recidyvistu, baustas administracine tvarka, psichikos sveikatos centre ir narkologinėje įskaitoje neįrašytas, iki suėmimo dirbo, į tai, kad nėra jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Įvertinęs visas minėtas aplinkybes apylinkės teismas A. K. pagal BK 260 str. 1 d. paskyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Pagal įstatyme įtvirtintą sankciją (BK 260 str. 1 d. – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų) matyti, kad apylinkės teismas A. K. dėl narkotinių medžiagų laikymo, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, paskyrė didesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis laisvės atėmimo bausmę, kuri, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, apelianto asmenybę, nėra aiškiai per griežta.

Tačiau apylinkės teismas, subendrindamas A. K. nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, paskyrė savo dydžiu aiškiai per didelę subendrintą bausmę.

Apylinkės teismas, nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrindamas su ankstesniu Utenos rajono apylinkės teismo 2008-12-23 nuosprendžiu paskirta bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, vadovavosi BK 64 str. nuostatomis, tai yra bausmes subendrino pagal nuosprendžių sutaptį.

BK 64 str. 3 d. numatyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Taigi teismas prieš subendrindamas bausmes turi nustatyti, kuri bausmė – paskirtoji ar neatliktos bausmės dalis – yra didesnė, nes nuo to priklauso, prie kurios bausmės reikia pridėti kitą bausmę.

A. K. aptariamą nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, t. y. neatlikęs ankstesniu Utenos rajono apylinkės teismo 2008-12-23 nuosprendžiu paskirtos 2 metų 1 mėnesio 22 dienų laisvės atėmimo bausmės dalies. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-08-30 nutartimi A. K. panaikintas lygtinis paleidimas ir jis pasiųstas atlikti nuosprendžiu paskirtos 2 metų 1 mėnesio 22 dienų laisvės atėmimo bausmės dalies. Minėta nutartimi bausmės pradžia nustatyta nuo A. K. sulaikymo dienos. Bylos duomenys rodo, kad minėtą 2 metų 1 mėnesio 22 dienų laisvės atėmimo bausmės dalį A. K. atlieka nuo 2010-12-30. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 str. 1 d., 3 d. nuostatomis, subendrino nauju nuosprendžiu paskirtą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę su ankstesnio pirmiau paminėto nuosprendžio neatliktos bausmės dalimi ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą septyneriems metams, o bausmės pradžią nurodė skaičiuoti nuo A. K. sulaikymo, vykdant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-08-30 nutartį, kuria A. K. pasiųstas atlikti likusios Utenos rajono apylinkės teismo 2008-12-23 (skundžiamame nuosprendyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant nuosprendžio datą 2008-08-26, vietoj 2008-12-23) nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies. Taigi apylinkės teismas, bendrindamas keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės – 6 metų laisvės atėmimo, pridėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį – 1 metus. Tačiau apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dieną (2012-02-27) nuteistajam A. K. buvo likę mažiau nei vieneri metai atlikti ankstesniu Utenos rajono apylinkės teismo 2008-12-23 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies. Taigi, kaip matyti iš apylinkės teismo paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydžio – 7 metai, ji netgi viršija visiško sudėjimo būdu galimą maksimalų bausmės dydį, t. y. net bausmes sudėjus visiškai, galutinė bausmė būtų mažesnė nei bausmė, kurią iš dalies sudėdamas paskyrė apylinkės teismas. Taigi atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad apylinkės teismo A. K. paskirta galutinė subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė viršija dalinio sudėjimo būdu galimą maksimalų bausmės dydį. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam A. K. bausmės subendrintos pagal BK 64 str. 1 d., 3 d. nuostatas, keistina dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. paskirtos galutinės subendrintos bausmės pakeisti.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., A. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Utenos rajono apylinkės teismo 2008-12-23 nuosprendžiu paskirta bausme, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos šešerių metų laisvės atėmimo bausmės pridedant Utenos rajono apylinkės teismo 2008-12-23 nuosprendžiu neatliktos bausmės dalį ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 6 (šešerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.