- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-26
- Bylos Nr.
- 1A-15-581/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas, Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- R. D.
- Nukentėjusysis
- G. P.
- Advokatai
- Marius Kuzminovas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
nuteistajam R. D., jo gynėjui advokatui Mariui Kuzminovui (prokuroro, nuteistojo ir jo gynėjo dalyvavimas užtikrintas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. gynėjo advokato Mariaus Kuzminovo apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. buvo nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;
- pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 300 MGL dydžio bauda.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės buvo subendrintos jas apimant ir jam buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas 3 metams.
Žemesnės instancijos teismas
Iš R. D. priteista:
- Panevėžio teritorinei ligonių kasai – 429,97 Eur turtinei žalai atlyginti;
- Nukentėjusiajam G. P. – 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. D. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiuoju patruliu, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir neteisėtai panaudojo fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį G. P., taip nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą, o būtent:
tarnybos metu 2019 m. liepos 26 d. apie 22.20 val., reaguodamas į Policijos registruojamų įvykių registre registruotą įvykį ROIK (duomenys neskelbtini), atvykęs į butą, esantį (duomenys neskelbtini), siekdamas G. P. pristatyti į (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatą administracinio nusižengimo protokolo dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnio 2 dalyje, surašymui, priėjęs prie G. P., nesant tam jokio teisėto pagrindo ir G. P. neatlikus jokių veiksmų, dėl kurių būtų iškilęs reikalingumas naudoti prieš jį fizinę prievartą, viršydamas įgaliojimus, neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą prieš G. P. – tyčia sudavė teleskopine lazda ir ranka į krūtinę bei dešinįjį šoną, tuo G. P. ne mažiau kaip 3 trauminiais poveikiais padarydamas dešiniųjų dvigubus VIII, IX, X ir viengubą XI šonkaulių lūžius, poodines kraujosruvas krūtinės dešinėje pusėje, dešiniame šone, t. y. tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. P. sveikatą.
Šiais veiksmais R. D. viršijo jam suteiktus įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 27 straipsnyje (2016 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. XII-2366 redakcija) dėl fizinės prievartos panaudojimo, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti, pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes, fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai, fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi) užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms; taip tyčia sulaužė 2015 m. liepos 27 d. duotą pareigūno priesaiką, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje numatytą asmens garantiją nebūti kankinamam, žalojamam, žeminamam, kad nebūtų su juo žiauriai elgiamasi, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7, 8, 9, 10, 12, 13 punktuose numatytus nesavanaudiškumo, sąžiningumo ir nešališkumo, padorumo, pagarbos žmogui ir valstybei, profesionalumo ir teisingumo principus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos, etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, tokiais nusikalstamais veiksmais padarydamas didelę neturtinę (fizinę ir moralinę) žalą nukentėjusiajam G. P. bei didelę neturtinę žalą valstybės institucijai – policijai ir Lietuvos valstybei, nes buvo sulaužyta pareigūno priesaika, šiurkščiai pažeisti įstatymai, pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškreipta tarnybinės veiklos esmė, sumenkintas policijos, kaip valstybės institucijos įvaizdis bei autoritetas, diskredituotas šios institucijos ir valstybės tarnautojo vardas.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. D. gynėjas advokatas M. Kuzminovas prašo: R. D. išteisinti dėl nusikalstamų veikų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį; civilinius ieškinius atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:
2.1. Teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nesilaikė in dubio pro reo principo, pagal kurį visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl R. D. kaltės. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, kad apklausos metu teismas uždavinėjo R. D. itin smulkius klausimus bei reiškė pastebėjimus dėl šių parodymų teisingumo, kyla abejonės ir dėl teismo nešališkumo.
2.2. Teismas nepagrįstai įvertino nuteistojo R. D. parodymus kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, o nukentėjusiojo G. P. ir liudytojų T. V. ir K. J. parodymus įvertino kaip nuoseklius, sutampančius tarpusavyje, atitinkančius kitus byloje surinktus įrodymus, todėl paneigiančius nuteistojo versiją. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis R. D. nuo pat pradžių, t. y. surašydamas tarnybinius pranešimus, nurodė, kad G. P. buvo nugriuvęs. Šiuo atveju nėra jokių prieštaravimų tarp R. D. tarnybinių pranešimų bei jo parodymų. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kaip aplinkybės, jog įvykio metu nebuvo daromas garso įrašas bei T. V. mobiliojo telefono paėmimas ir nuvežimas į policijos komisariatą, rodo nuteistojo parodymų prieštaravimus.
2.3. Nuteistasis R. D. neturėjo jokio motyvo naudoti prieš G. P. fizinį smurtą. Tai patvirtina nukentėjusiojo parodymai bei vaizdo įrašai iš tarnybinio automobilio, kad po įvykio R. D. buvo ramus, net kai ant jo rėkė liudytojai. Per tarnybos metus nepasitaikė jokių R. D. agresyvaus elgesio atvejų. Be to, nuteistojo R. D. parodymus patvirtina liudytojo D. G. parodymai, kurie buvo nuoseklūs ir nekeičiami.
2.4. Cituojant nukentėjusiojo G. P., liudytojų J. P., T. V., K. J. parodymus, parodymų patikrinimo vietoje metu jų nurodytas aplinkybes, teigiama, kad visų jų parodymai skiriasi tiek dėl G. P. suduotų smūgių skaičiaus, tiek dėl to, kur ir kuo šie smūgiai buvo suduoti bei kurioje buto vietoje. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, šios nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytos esminės įvykio aplinkybės yra prieštaringos, įvykio metu pastarieji taip pat buvo smarkiai apgirtę, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi tokiais parodymais, spręsdamas R. D. kaltės klausimą.
2.5. Vertindamas liudytojo K. J. parodymus, teismas neatkreipė dėmesio, kad pagal nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus įvykio metu K. J. neblaivus gulėjo lovoje. Pagal šio liudytojo parodymus R. D. stovėjo į jį nugara bei užstojo G. P.. Vadinasi, K. J. neturėjo galimybės matyti galimą R. D. smurtą prieš G. P.. Juolab, kad jis vienintelis iš liudytojų, kuris parodė, jog R. D. sudavė G. P. ir kumščiu. Tai visiškai nelogiška, nes toje rankoje R. D. turėjo turėti lazdą. Be to, duodamas parodymus teisme, K. J. teigė prisijingęs prie kompanijos tik 2019–07–26 vakare po darbo, nors liudytoja A. G. teisme parodė, kad K. J. su G. P., J. P. buvo atėjęs pas ją į namus girti dienos metu. Visa tai rodo, kad liudytojas K. J. davė teismui melagingus parodymus ir galėjo sumeluoti ir dėl kitų aplinkybių. Kad nukentėjusysis ir liudytojai galėjo susitarti apkalbėti nuteistąjį patvirtina ir tai, jog G. P. prieš kelis metus R. D. buvo nubaustas administracine tvarka, nukentėjusiojo ir liudytojų išgertuvės buvo nutrauktos ir dalis jų buvo išvežti į policijos komisariatą. Taip pat nukentėjusiojo G. P. pareikštas 12 000 Eur dydžio civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti neleidžia atmesti jo bandymo pasipelnyti iš šio įvykio. Be to, jei būtų nustatyta, kad G. P. susižalojo kitomis aplinkybėmis dėl jo neblaivumo jam būtų galėję tekti susimokėti už gydymą.
2.6. Liudytojų T. V. ir K. J. parodymus paneigia specialisto išvada, pagal kurią G. P. buvo padaryti mažiausiai 3 trauminiai poveikiai. Taip pat ekspertė negalėjo paneigti versijos, kad G. P. susižaloti galėjo pats. Nors ekspertė paaiškino, kad kraujosruvos ant kūno gali išryškėti ir vėliau, tačiau nebuvo aiškinamasi, kiek tai yra tikėtina esant lūžusiems šonkauliams. Taip pat iš ekspertės paaiškinimų matyti, kad smūgio ar kito trauminio poveikio jėga turėjo būti itin stipri. Byloje nebuvo aiškinamasi, ar įvykio vietoje – mažos erdvės bute – buvo įmanoma stipriai užsimoti teleskopine lazda. Be to, ekspertė paaiškino, kad po tokios traumos vedant žmogų už nugaros į viršų užlaužtomis rankomis turi labai skaudėti. Kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, G. P. į policijos tarnybinį automobilį buvo vedamas tokiu būdu, tačiau šios abejonės nebuvo pašalintos.
2.7. Pagal liudytojos A. G. parodymus 2019 m. liepos 26 d. dienos metu G. P. vaikščiojo normaliai. Bet byloje esantys vaizdo įrašai, liudytojų parodymai patvirtina, kad tos pačios dienos vakare G. P. vaikščiojo itin sunkiai. Nukentėjusysis patvirtino negalėjęs atsistoti iš fotelio, vis krisdavęs atgal. Jis parodė turintis tokį sveikatos sutrikimą. Kadangi pagal nukentėjusiojo parodymus jis vartoja psichotropinius vaistus, galima teigti, kad dėl šių vaistų sumaišymo su alkoholiu jo liga galėjo paūmėti. Byloje nebuvo pašalinta abejonė, kad G. P. galėjo pats ne kartą nukristi bei susižaloti. Užduotyje teismo medicinos ekspertei nebuvo pateikta užduotis įvertinti, ar sužalojimai galėjo būti padaryti jam krentant visu ūgiu ant žemės, jai nebuvo pateiktas vaizdo įrašas įvertinti G. P. judėjimą po traumos ir šios aplinkybės nebuvo išsamiau tiriamos.
2.8. Teismas neįvertino liudytojo V. P. parodymų, kad 2019 m. liepos 26 d. vakare jis girdėjo stumdymąsi G. P. bute. Liudytoja A. G. parodė, kad 2019 m. liepos 26 d. G. P. su J. P. ir K. J. atėjo pas ją neblaivūs ir agresyviai nusiteikę. Tai iškelia dar vieną galimą versiją, kad G. P. galėjo būti sužalotas jo bute kilusio konflikto metu, jam galėjo būti suduota, jis galėjo kristi, atsitrenkti į daiktus. Vaizdo įrašas iš policijos komisariato patvirtina, kad G. P. buvo išsamiai apžiūrėtas greitosios medicinos pagalbos darbuotojo. Šios apžiūros metu jis niekaip nereagavo į jo kūno lietimą, pats sėdėjo ant kėdės, matėsi tik nežymūs jo kūno paraudimai. Įvertinus, kad jam buvo lūžę šonkauliai bei pradurtas plautis, jis turėjo jausti fizinį skausmą bei jį išreikšti. Šios aplinkybės kelia abejonių, ar policijos komisariate G. P. jau buvo sužalotas, tačiau teismas nepagrįstai to nevertino R. D. naudai.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl nuteistojo R. D. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo G. P. sveikatą. Skunde apeliantas nurodo tokius esminius argumentus: 1) apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas grindė prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo G. P., liudytojų T. V., K. J. bei J. P. parodymais; 2) vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė išskirtinai nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymams, nesivadovavo nuteistojo R. D. ir liudytojo D. G. neprieštaringais ir nuosekliais parodymais; 3) pirmosios instancijos teismas nepaneigė gynybos iškeltų versijų, kad nukentėjusysis G. P. ir kartu su juo gėrę liudytojai siekia pakenkti nuteistajam R. D. jį apkalbėdami, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats arba jį galėjo sužaloti kiti asmenys išgertuvių metu. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
6. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį R. D. kaltu, savo išvadas motyvavo ne tik nukentėjusiojo G. P. parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais – teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir paties nuteistojo parodymus, visų liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina jų visuma. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
7. Šioje byloje nustatyta, kad 2019 m. liepos 26 d. nukentėjusiojo G. P. bute buvo švenčiamas K. J. gimtadienis. Be G. P. ir K. J. išgertuvėse dalyvavo T. V. ir J. P.. Dėl G. P. bute garsiai leistos muzikos ir triukšmo buvo iškviesta policija. Apie 19 valandą į šį iškvietimą reagavo policijos pareigūnai – tai nuteistasis R. D. ir jo kolega D. G.. Atvykę į įvykio vietą – minėtą butą, pastarieji G. P. išaiškino atsakomybę už triukšmą bei jį dėl to įspėjo. Tada muzika buvo pritildyta. R. D. ir D. G. išėjus iš buto, tie patys asmenys tęsė išgertuves. Apie 22 valandą R. D. ir D. G., vėl reaguodami į pranešimą dėl triukšmo iš to paties buto, nuvyko į įvykio vietą. Jiems atvykus, kambaryje sėdėjo visi prieš tai minėti asmenys – tai G. P., T. V., J. P. ir K. J.. D. G. išvedė J. P. iš buto į namo laiptinės koridorių. Po kiek laiko R. D. ten pat išvedė vieną po kito T. V. ir G. P.. K. J. buvo paliktas bute. R. D. ir D. G. tarnybiniu automobiliu nuvežė G. P., T. V. ir J. P. į policijos komisariatą. Policijos komisariate apie 23 valandą G. P. apžiūrėjo GMP slaugytoja G. T.. G. P. buvo nustatytas nugaros skausmas, girtumas. G. P. atsisakė vykti į ligoninę. Po to R. D. ir D. G. parvežė G. P. ir T. V. atgal į G. P. butą. Kitą dieną, t. y. 2019 m. liepos 27 d. vėl tie patys asmenys susirinko G. P. bute girtauti. Apie 16.41 val., dėl šonų skausmo ir pasunkėjusio kvėpavimo G. P. išsikvietė M. A. 16.55 valandą G. P. apžiūrėjusi slaugytoja jam nustatė krūtinės ląstos sumušimą. G. P. buvo išvežtas į ligoninę, kur jam buvo diagnozuoti daugybiniai šonkaulių lūžiai, trauminis pneumotoraksas. Dėl šių sužalojimų G. P. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tokias aplinkybes patvirtina nuteistojo R. D., nukentėjusiojo G. P., liudytojų T. V., K. J., J. P., D. G., G. T., A. G., V. P. parodymai, teismo medicinos ekspertės R. G. paaiškinimai, specialisto išvada, vaizdo ir garso įrašai, GMP kvietimo kortelės, policijoje registruojamų įvykių registro išrašai bei kiti rašytiniai bylos įrodymai. Šios faktinės aplinkybės byloje iš esmės nėra ginčijamos, todėl jos laikomos nustatytomis ir išsamiau nebeaptarinėjamos.
8. Apeliaciniame skunde gynėjas nesutinka su tuo, kad nuteistasis R. D. prieš nukentėjusįjį G. P. naudojo fizinį smurtą, t. y. 2019 m. liepos 26 d. apie 22.20 val. nukentėjusiojo bute teleskopine lazda ir ranka sudavė jam į krūtinę bei dešinį šoną, dėl ko padarė jam pirmosios instancijos teismo nustatytus sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis R. D. viso proceso metu tai neigė. Tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą – pripažino, jog R. D. smurtavo prieš nukentėjusįjį G. P. nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė byloje yra įrodyta ne tik nukentėjusiojo G. P. parodymais, tačiau ir liudytojų T. V., K. J. parodymais, specialisto išvada, teismo medicinos ekspertės paaiškinimais bei kitais bylos įrodymais.
9. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo G. P. ir liudytojų T. V. bei K. J. parodymų nepatikimumas grindžiamas tuo, kad viso šio proceso metu jie įvairiu laiku duodami parodymus skirtingai nurodė įvykio aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šių asmenų parodymuose esama neatitikimų (kur nukentėjusiajam buvo smūgiuojama bei kiek kartų), tačiau jie mažareikšmiai ir nesudaro pakankamo pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu bei objektyvumu. Teisėjų kolegija su tuo sutinka. Nukentėjusiojo G. P. ir liudytojų T. V. bei K. J. parodymų (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje) turinys išsamiai atskleistas bei aptartas skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija jų išsamiai nebekartoja. Kaip jau minėta, D. G. išvedus J. P. iš buto į namo laiptinės koridorių, buto kambaryje liko nuteistasis R. D., nukentėjusysis G. P. ir liudytojai T. V. bei K. J.. Pagal pastarųjų parodymus kambaryje G. P. sėdėjo fotelyje, netoli jo buvo T. V., o K. J. pusiau sėdomis (atsirėmęs į sieną) gulėjo ant lovos priešais G. P.. Nukentėjusysis G. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje iš esmės nuosekliai parodė, kad jam sėdint fotelyje R. D. teleskopine lazda kelis kartus sudavė į dešinį šoną; po to, nusivedęs į virtuvę, R. D. sudavė jam kelis kartus ta pačia lazda į tą pačią vietą bei po to kumščiu smūgiavo po vieną kartą į abu jo šonus. Kad jį iš vakaro mušė policijos pareigūnas, nukentėjusysis 2019–07–27 nurodė ir Bendrojo pagalbos centro operatorei (1 t., b. l. 81-86). Liudytoja T. V. taip pat nuosekliai patvirtino, kad matė, kaip R. D. fotelyje sėdinčiam G. P. teleskopine lazda kelis kartus sudavė į dešinę nugaros pusę; po to pagal R. D. nurodymą ji išėjo į virtuvę; po kurio laiko R. D. atvedė G. P. į virtuvę, kur kumščiu jam sudavė kelis kartus į šonus. Jos parodymus patvirtina garso ir vaizdo įrašai iš policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje įrengtų kamerų, iš kurių matyti, kad vežami į policijos komisariatą G. P. dejavo, ne kartą skundėsi, jog jam skauda, o T. V. vis priekaištavo R. D. dėl mušimo bei kad dėl to bus rašomas pareiškimas (1 t., b. l. 87-96). Liudytojas K. J. taip pat patvirtino, kad R. D. fotelyje sėdinčiam G. P. teleskopine lazda vieną kartą sudavė per nugarą; kas vyko virtuvėje jis nematė, nes liko gulėti lovoje, tik girdėjo smūgių garsą, G. P. prašymą nemušti bei jo replikas, jog jam skauda. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo G. P. ir liudytojų T. V. bei K. J. parodymai iš esmės sutampa bei papildo vienas kitą.
10. Vieninteliai neatitikimai, kuriuos galima įžvelgti liudytojų T. V. ir K. J. parodymuose ir apie kuriuos nurodoma apeliaciniame skunde, yra tai, kad tik liudytojas K. J. parodė, jog R. D. fotelyje sėdinčiam G. P. smūgiavo kumščiu į kairį šoną, bei tai, kad liudytoja T. V. nepatvirtino, jog R. D. teleskopine lazda sudavė G. P. ir virtuvėje. Visų pirma, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad fizinės prievartos panaudojimas vyko staiga ir truko ganėtinai trumpą laiką. Kartu teismas įvertino, kad įvykio metu tiek nukentėjusysis G. P., tiek liudytojai T. V. ir K. J. buvo neblaivūs. Taigi, negalima iš jų tikėtis, kad jie įvykio aplinkybes įvertintų vienodai. Be viso to, įvykio metu K. J. gulėjo lovoje bei visų R. D. veiksmų prieš G. P. stebėti negalėjo, nes R. D. jam užstojo nukentėjusįjį. Pagal nukentėjusiojo G. P. ir liudytojos T. V. parodymus, kuriuos jie patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, virtuvėje R. D. nurodė T. V. nusisukti į sieną, ką pastaroji ir padarė. Taigi, stebėdami įvykio detales, liudytojas K. J. galėjo sąžiningai klysti dėl to, kad R. D. sėdinčiam fotelyje G. P. sudavė kumščiu į kairį šoną, o T. V. paprasčiausiai galėjo nematyti, kaip R. D. teleskopine lazda sudavė smūgius G. P.. Pripažįstama, jog nurodyti neatitikimai liudytojų parodymuose nedaro jų parodymų nepatikimų visa apimtimi, kadangi, kaip jau minėta, dėl kitų esminių aplinkybių jų parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso proceso metu, juos patvirtino kiti bylos įrodymai. Tad apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų prieštaravimo nėra pagrindas vertinti juos kaip nepatikimus visa apimtimi, nes sprendžiant dėl tokių duomenų patikimumo ir nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės, tačiau jų visuma. Dėl to, kad R. D. prieš nukentėjusįjį G. P. naudojo fizinį smurtą – sudavė jam teleskopine lazda ir ranka (kumščiu) į dešinį šoną (dešinę nugaros pusę), nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai iš esmės buvo nuoseklūs. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiais įrodymų šaltiniais.
11. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad nukentėjusysis G. P. ir liudytojai T. V., K. J. bei J. P. apkalbėjo R. D. bei tyčia jį kaltina smurtu. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas šią gynybos versiją aptarė bei ją motyvuotai atmetė. Byloje nėra įrodymų, kad iš vienos pusės – nuteistojo R. D., ir iš kitos pusės – nukentėjusiojo G. P. bei minėtų liudytojų, tarpusavio santykiai būtų priešiški. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nukentėjusysis G. P. ne kartą pakartojo, kad nuoskaudos dėl to, kad praeityje R. D. jį yra baudęs administracine tvarka, nejaučia ir supranta, kad tada jis vykdė savo tarnybines pareigas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad tiek nukentėjusysis G. P., tiek liudytojai T. V., K. J. ir J. P. davė sąžiningus parodymus. Tai galima spręsti ne tik iš pakankamai nuoseklių ir sutampančių jų parodymų, tačiau ir iš to, kad visi liudytojai parodė tik tai, ką matė bei girdėjo ir kaip tai suvokė (J. P. parodė, jog nematė, kas vyko bute, nes buvo iš jo išvestas pirmas, o K. J. parodė, jog nematė, kas vyko virtuvėje, nes pasiliko gulėti lovoje). Apelianto argumentus, kad nukentėjusysis bei liudytojai galėjo jausti nuoskaudą dėl nutrauktų išgertuvių, paneigia garso ir vaizdo įrašai iš policijos tarnybinio automobilio, iš kurių matyti, kad jie jokių priekaištų dėl nutrauktų išgertuvių policijos pareigūnams neišsakė, išskyrus tai, kad R. D. mušė G. P., paėmė T. V. mobilųjį telefoną, išsivežė juos be jiems suprantamos priežasties, be batų. Įvertinus visa tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusysis bei liudytojai jautė nuoskaudą dėl nutrauktų išgertuvių ar praeities įvykių bei siekė pakenkti R. D. neteisingai jį apkaltindami. Juolab, kad nukentėjusiojo G. P. ir liudytojų T. V., K. J. ir J. P. parodymai nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys R. D. kaltę nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą.
12. Apeliaciniame skunde keliamos versijos, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam G. P. nustatytus sužalojimus padarė ne nuteistasis R. D., bet galimai kiti asmenys išgertuvių metu, arba nukentėjusysis G. P. pats susižalojo, kai griūdamas virtuvėje dešiniu šonu atsitrenkė į spintelės kraštą ir nugriuvo ant dešinio šono (kaip kad viso proceso metu parodė nuteistasis). Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija sutikti neturi pagrindo. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas šias gynybos versijas taip pat išsamiai aptarė bei jas motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra objektyvių įrodymų apie tai, kad sužalojimai nukentėjusiajam G. P. galėjo būti padaryti kitoje vietoje, kitu laiku bei kito asmens (ne nuteistojo R. D. pagal nuosprendyje nustatytas aplinkybes). Pagal liudytojo V. P. parodymus iš G. P. buto sklindančio triukšmo jis sprendė, kad bute kažkas stumdėsi, grūmėsi, vertėsi, tačiau kartu su V. P. gyvenusi liudytoja A. G. to nepatvirtino. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, kad V. P. ir A. G. butas – ketvirtame aukšte, o G. P. – antrame, darytina išvada, kad V. P. subjektyviai įvertino tai, ką girdėjo iš G. P. buto. O be to, vien ta aplinkybė, jog G. P. bute vyko išgertuvės, dar nesudaro pagrindo teigti, kad išgertuvių dalyviai smurtavo vienas prieš kitą.
13. Nukentėjusysis G. P. ir liudytojai T. V., K. J. bei J. P. vieningai parodė, kad G. P. negriuvinėjo, tarpusavyje jie nesimušė nei prieš atvykstant policijos pareigūnams, nei po to jiems grįžus atgal į butą iš policijos komisariato bei iki tol, kol G. P. išsikvietė M. L. A. G. patvirtino, kad prieš policijos iškvietimą dėl kažkokių nesutarimų ir ieškodami V. P., atėjo G. P. su dar dviem vyrais. Liudytoja nematė, kad G. P. būtų sumuštas ar sunkiai eitų. Ji taip pat nepatvirtino, kad kiti su G. P. atėję vyrai buvo akivaizdžiai sužaloti. Pagal liudytojų V. P. ir A. G. parodymus taip pat galima spręsti, kad po policijos iškvietimo jie daugiau negirdėjo jokių įtartinų garsų iš G. P. buto. Taip pat iš nuteistojo R. D. bei liudytojo D. G. parodymų matyti, kad įvykio vietoje jie nepastebėjo grumtynių požymių, kad kažkas iš išgertuvių dalyvių buvo akivaizdžiai sumuštas ar kad bute mėtėsi lazdos ar kiti panašūs daiktai (pagal specialisto išvadą bei teismo medicinos ekspertės paaiškinimus G. P. buvo sužalotas kieto, buko, ribotą paviršių turinčio daikto – teleskopine lazda, medine lazda, pagaliu ar pan.). Atsižvelgiant į visa tai bei įvertinus, jog iš karto po įvykio T. V. priekaištavo R. D. dėl G. P. sumušimo, jo klausinėjo, ar jam skauda, o pastarasis tai patvirtino (garso ir vaizdo įrašai iš policijos pareigūnų tarnybinio automobilio), daroma išvada, kad nukentėjusysis G. P. pats nugriuvęs nebuvo ir prieš jį nebuvo smurtaujama nei prieš į įvykio vietą atvažiuojant policijos pareigūnams, nei po to pastarajam grįžus iš policijos komisariato.
14. Vienintelė galimybė, kada nukentėjusiajam G. P. buvo padaryti daugybiniai šonkaulių lūžiai, jei tikėti nuteistojo R. D. parodymais, tai yra virtuvėje nukentėjusiajam griūnant bei dešiniu šonu atsitrenkus į spintelės kraštą bei nugriuvus ant dešinio šono. Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tokią daugybinių dešiniųjų šonkaulių lūžių galimybę visiškai paneigia specialisto išvada ir teismo medicinos ekspertės R. G. paaiškinimai. Pagal specialisto išvadą bei teismo medicinos ekspertės R. G. paaiškinimus G. P. nustatyti dešiniųjų dvigubi VIII, IX, X ir viengubas XI šonkaulių lūžiai nėra būdingi vienkartiniam griuvimui ir atsitrenkimui į kietą paviršių, t. y. į virtuvinę spintelę. Pirmosios instancijos teismas, jau aptartų įrodymų visumoje įvertinęs specialisto išvada nukentėjusiajam G. P. nustatytus sužalojimus, jų pobūdį bei padarymo aplinkybes (daugybiniai dešiniųjų šonkaulių lūžiai, poodinės kraujosruvos krūtinės dešinėje pusėje, dešiniame šone, padaryti mažiausiai 3 trauminiais poveikiais smūginiu kieto, buko, ribotą paviršių turinčio daikto (daiktų) poveikiu, galimai teleskopine lazda), padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad taip yra patvirtinami nukentėjusiojo G. P. ir liudytojų T. V. bei K. J. parodymai, jog G. P. buvo sužalotas nuteistojo R. D. jų nurodytomis aplinkybėmis.
15. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad policijos komisariate G. P. apžiūrėjusi GMP slaugytoja pastarajam nenustatė daugybinių šonkaulių lūžių. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo skundžiamame nuosprendyje, šie sužalojimai G. P. nebuvo nustatyti ir kitą dieną jam pačiam išsikvietus GMP bei slaugytojai jį dar kartą apžiūrėjus, t. y. daugybiniai šonkaulių lūžiai nukentėjusiajam buvo nustatyti tik ligoninėje jam atlikus papildomus tyrimus. Tai patvirtina ir specialisto išvada bei teismo medicinos ekspertės R. G. paaiškinimai, kad priklausomai nuo plaučių audinio sužalojimo pobūdžio ir su tuo susijusio patenkančio oro kiekio ir greičio į krūtinplėvės ertmę, nuo pneumatorakso atsiradimo iki jo klinikinės išraiškos, t. y. pasunkėjusio kvėpavimo, gali praeiti keliolika valandų, todėl G. P. sužalojimai, gauti 2019 m. liepos 26 d. apie 22 val., galėjo būti nediagnozuoti tos pačios dienos 23.10 val., t. y. slaugytojai policijos komisariate apžiūrint G. P.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusysis G. P. jau vedamas į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį bei policijos komisariate nurodė, jog jam skauda. Tai patvirtina nukentėjusiojo G. P., liudytojų T. V., J. P., G. T. parodymai, garso ir vaizdo įrašas iš policijos pareigūnų tarnybinio automobilio. Kad nukentėjusiajam G. P. skausmą slopino jo girtumas, patvirtino tiek liudytoja G. T., apžiūrėjusi jį policijos komisariate, tiek teismo medicinos ekspertė R. G.. Tačiau, kad G. P. blaivėjant, skausmas jam stiprėjo bei darėsi sunkiau kvėpuoti, patvirtina tiek jo paties, tiek liudytojų T. V., K. J., J. P. parodymai, jog naktį G. P. aimanavo iš skausmo, iš ryto gėrė vaistus nuo skausmo ir nebeištvėręs skausmo bei dusulio pats išsikvietė M. T., įvertinus visa tai, darytina išvada, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad nukentėjusysis G. P.jam nustatytus sužalojimus būtų pasidaręs pats ar būtų sužalotas kito asmens ar kitoje vietoje. Daroma išvada, jog bylos įrodymų visetas paneigia gynybos versiją, kad pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nukentėjusįjį sužalojo ne nuteistasis R. D..
16. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo tiek nuteistojo R. D., tiek liudytojo D. G. parodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo parodymus toje dalyje, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusįjį G. P., kaip paneigtus kitais byloje surinktais įrodymais, nereiškia, jog į jo parodymus nebuvo atsižvelgta ir jie nebuvo tinkamai įvertinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojo D. G. parodymai nepaneigia anksčiau išdėstytų įrodymų bei nepatvirtina nuteistojo R. D. versijos, kadangi šis liudytojas nuo to momento, kai jis iš buto išvedė J. P., iki G. P. surakinimo antrankiais, bute nebuvo ir nežino, kas ten vyko. Akivaizdu, kad šio liudytojo parodymai nėra informatyvūs ir besąlygiškai neparodo, kad nukentėjusysis G. P. buvo sužalotas kaip nors kitaip, nei tai nustatė pirmosios instancijos teismas.
17. Taigi , teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad R. D. teleskopine lazda ir ranka sudavė nukentėjusiajam G. P. į krūtinę bei dešinį šoną, dėl ko pastarajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris įrodytas anksčiau aptartais įrodymais, jų visuma. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią R. D. veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
18. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. D. nusikalstamą veiką pagal sutaptį kvalifikavo ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Neturtino pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Toks pažeidimas, autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-335/2013).
19. Policijos pareigūnai fizinę prievartą prieš asmenį turi naudoti proporcingai ir jokiu būdu neviršyti jos panaudojimo būtinybės. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, R. D., būdamas valstybės tarnautojas, naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį G. P., nesant jokio būtinumo panaudoti jėgą. Nuteistasis R. D. pripažino, kad iki antrankių uždėjimo nukentėjusiajam prieš pastarąjį nebuvo jokio reikalo naudoti fizinę jėgą, kadangi jis tik atsikalbinėjo bei keikėsi. Taigi, nebuvo jokios priežasties panaudoti jėgą prieš nukentėjusįjį, kai jis nesipriešina, ypač tokią, dėl kurios jam lūžo šonkauliai. Todėl teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, įvertinusi, jog R. D. prieš nukentėjusįjį G. P. smurtavo kitų asmenų – T. V. ir K. J., akivaizdoje, prieš jį panaudojo specialiąją priemonę – teleskopinę lazdą, suduotų smūgių skaičių ir intensyvumą (ne mažiau 3 trauminiais poveikiais), padarytus nukentėjusiajam sužalojimus (daugybiniai šonkaulių lūžiai, trauminis pneumatoraksas) ir jo sveikatos sutrikdymo mastą (nesunkus sveikatos sutrikdymas), orumo pažeminimą, sprendžia, kad nuteistasis neabejotinai viršijo jam suteiktus įgaliojimus bei padarė didelę neturinę žalą (fizinę ir moralinę) nukentėjusiajam bei didelę neturtinę žalą policijai ir valstybei. Ši jo veika atitinka nusikalstamos veikos pagal BK 228 straipsnio 1 dalies požymius, taigi, baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.
20. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo R. D. gynėjo advokato Mariaus Kuzminovo apeliacinį skundą.