- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-24
- Bylos Nr.
- I-1245-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01590-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas V. G. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 54). Pareiškėjas nepateikė prašymo dėl bylos nagrinėjimo.
Pareiškėjas skundu (b. l. 2) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti jo naudai 2 MGL dydžio už kiekvieną pažeidimo parą neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto pažeidimą, ir dėl šio pažeidimo atsiradusius judėjimo suvaržymus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja ir dėl to, kad kamerose nebuvo įrengtų langų, tinkamo dieninio ir naktinio apšvietimo, nebuvo sanitarinio mazgo, spintelių ar sieninių lentynų dviem nuteistiesiems susidėti knygoms ar daiktams, nebuvo spintelių higienos reikmėms laikyti, nebuvo pakabų rūbams arba jos buvo sulaužytos (netvarkingos). Dėl tokių Šiaulių TI veiksmų (neveikimo) pablogėjo jo sveikata, pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, padidėjusią baimę aplinkai ir pan. Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti. Pareiškėjo nuomone, neturtinės žalos dydį didina ta aplinkybė, jog Šiaulių TI sąmoningai buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Atsiliepime prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 12).
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7-12) pareiškė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-09 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl V. G.“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013-09-06 iki 2013-09-19 - kamerose Nr. 21 ir 101, kuriose pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 4,56 kv. m iki 2,28 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikytų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, bet to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje.
Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu nebuvo atlikta kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angų, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Atsižvelgdamas į išdėstytą informaciją, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taip pat paaiškino, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m. aukščio mūrine sienele.
Atsakovo atstovo teigimu, nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodė neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau nenurodė jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, savo poziciją grindė tik skunde nurodytomis frazėmis, kurios yra šabloninės kaip ir kitų pareiškėjų. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimą. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) (2012-10-02 įstatymo redakcija Nr. XI-2247, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų
Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius judėjimo suvaržymus.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, visų pirma, pažymėtina, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti, juos reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-09 pažymos dėl V. G. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 14) nustatyta, kad nuo 2013-09-06 iki 2013-09-19 (toliau – ir ginčo laikotarpis), viso 14 parų, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 21 ir 101. Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2013-09-06 iki 2013-09-12 buvo laikomas kameroje Nr. 21, kurios plotas 18,72 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 6 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,12 iki 2,67 kv. m kameros ploto), nuo 2013-09-12 iki 2013-09-19 –kameroje Nr. 101, kurios plotas 18,25 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 4,56 iki 2,28 kv. m kameros ploto).
Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad iš aptariamo laikotarpio 13,5 paros pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m: kameroje Nr. 21 pareiškėjui tekęs kameros plotas teisės aktais nustatytos kameros ploto normos neatitiko 6,5 paros, kameroje Nr. 101 – 7 paras. Likusį laiką (viso 0,5 paros) pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 101 buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Taigi darytina išvada, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 13,5 paros buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros ploto vienam asmeniui normą, t. y. Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08; 2013-04-02 sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009-07-30sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010-04-08sprendimą byloje Lutokhin prie šRusiją, pareiškimoNr. 12008/03; 2012-05-31 sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-04-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015), konstatuotina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintini kaip šio pažeidimo dalis. Apibendrinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 10, 15-16), teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl Šiaulių TI veiksmų (neveikimo) pablogėjo jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, tačiau nepateikė jokių duomenų šiam teiginiui pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Pareiškėjas, nurodydamas, kad būtent dėl tokių laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata, nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų neabejotinai spręsti, kokia žala buvo padaryta pareiškėjo sveikatai, ar pareiškėjas iš tikrųjų patyrė įvardytą žalą. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nenustatyta, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos ar dėl kitokių sveikatos problemų – į Sveikatos priežiūros tarnybą. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pateiktoje asmens sveikatos istorijoje (b. l. 33-39) užfiksuota informacija apie pacientą neleidžia teigti, jog dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Dėl to konstatuotina, kad dėl sąlygų Šiaulių TI pareiškėjo sveikatai nebuvo padaryta žala.
Taigi, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 33-39), byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas perpildytose kamerose pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus, o minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto norma buvo pažeista gana trumpą laiką, konstatuotina, jog toks pažeidimas vis tik sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos3straipsniu.
Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, kad Šiaulių TI administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., 2009-01-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).
Dėl kamerų apšvietimo
Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo įrengtų langų, tinkamo dieninio ir naktinio apšvietimo.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 14.3 ir 14.1 punkto nuostatas, kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje turi būti įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptraukiamas metaliniu tinklu ar apsaugine plėvele.
Pareiškėjo teiginiai dėl kamerose neįrengtų langų vertintini kaip nepagrįsti, šiuos teiginius paneigia atsakovo atstovo pateikto Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-224 duomenys (b. l. 20-27). Šios periodinės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (2013-06-26), be kita ko, nustatyta, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015-07-08 pažymoje Nr. 62/08-739 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma apie laikymo sąlygas) (b. l. 15-18) taip pat nurodoma, kad Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai, gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas: kiekvienoje kameroje atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W).
Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros Nr. 21 ir 101, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010, įskaitant nustatytus gyvenamųjų patalpų apšvietimui, reikalavimus. Byloje pateiktas ne vienas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, todėl atsižvelgiant į 2013-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-224 (b. l. 20-27), 2013-09-05 patikrinimo akto Nr. EP-301 (b. l. 28-31) rezultatus, darytina išvada, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su apšvietimo reikalavimais kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl apšvietimo sąlygų kamerose (b. l. 19). Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo įvardytų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo dieninio ir naktinio apšvietimo kamerose Nr. 21 ir 101, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų nėra pagrindo.
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimo
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, jog kamerose nebuvo įrengto sanitarinio mazgo, spintelių ar sieninių lentynų dviem nuteistiesiems susidėti knygoms ar daiktams, nebuvo spintelių higienos reikmėms laikyti, nebuvo pakabų rūbams arba jos buvo sulaužytos (netvarkingos).
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal Taisyklių reikalavimus, kameroje, be kita ko, turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas (14.5 punktas); viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas); viršutinių drabužių pakaba (14.9 punktas).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kamerose nebuvo įrengto sanitarinio mazgo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas šių argumentų nedetalizavo, t. y. kokių konkrečiai sanitarinio mazgo įrengimui keliamų reikalavimų ginčo laikotarpiu neatitiko kameros Nr. 21 ir 101, ir kokius nepatogumus tai sukėlė pareiškėjui. Pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose Nr. 21 ir 101 nebuvo sanitarinių mazgų bei kitų pareiškėjo skunde nurodytų baldų. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nepagrindė, kaip spintelių ar sieninių lentynų dviem nuteistiesiems susidėti knygoms ar daiktams, spintelių higienos reikmėms laikyti, pakabų rūbams nebuvimas minėtose kamerose pažeidė jo teises, sukeldamas jam neturtinę žalą. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Atsakovo atstovas, teikdamas duomenis byloje, nurodė, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Taip pat nurodė, jog visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m. aukščio mūrine sienele (b. l. 10, 15-16). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiktais duomenimis. Minėta, jog duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus kamerose Nr. 21 ir 101 dėl jų atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, byloje nėra. Atsakovo atstovo byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą ir pažeidimų, susijusių su gyvenamųjų patalpų (įskaitant ir sanitarinį mazgą) įrengimui keliamais reikalavimais kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų į šios įstaigos administraciją nesikreipė, o duomenų apie tai, jog dėl jo įvardytų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl to, jog ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 21 ir 101 nebuvo įrengtų sanitarinių mazgų, spintelių ar sieninių lentynų dviem nuteistiesiems susidėti knygoms ar daiktams, nebuvo spintelių higienos reikmėms laikyti, nebuvo pakabų rūbams arba jos buvo sulaužytos (netvarkingos), nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.
Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodyto pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (13,5 paros), mastą, intensyvumą (pažeidimo laikotarpis buvo nepertraukiamas), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių TI administracijai (b. l. 19) bei į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo ir į teismą kreipėsi praėjus beveik dvejiems metams nuo pažeidimų pradžios ir pabaigos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą informaciją bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 100 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 eurų (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.