Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P.K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas P. K. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b.l. 6-10) ir teismo posėdžių metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK higienos ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad nuo 2011 m. liepos 10 d. iki 2013 m. rugsėjo mėn. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 6 lokalinio sektoriaus 104 brigadoje ir 5 lokalinio sektoriaus 72 brigadoje, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą mažino patalpose buvę baldai – lovos. Nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie 5 lokalinio sektoriaus 72 miegamojo gyvenamojo ploto dydį bei jame įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Tvirtino, kad šios gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 30-35 kv.m., nuo 2012 m. vasaros į šį miegamąjį buvo įnešamos papildomos lovos, todėl joje gyveno 24-26 asmenys. Dėl ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo barniai, konfliktai, pareiškėjas buvo sumuštas. Nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. gruodžio 4 d. gyveno 5 būrio 54 brigadoje, kurioje gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, tačiau buvo šalta, didelė drėgmė, todėl miegodavo su drabužiais. Nurodė, kad per visą kalinimo laikotarpį nebuvo tinkamai aprūpintas patalpų valymo inventoriumi, jam buvo išduota tik šluota plauti grindims ir kibiras, tačiau grindų skuduro, valymo priemonių negavo. Išduoti čiužiniai ir antklodės buvo purvini, dvokiantys prakaitu, nes kitų nuteistųjų buvo eksploatuojami be užvalkalų. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinį skausmą (buvo sužalotas), dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais – neviltimi, bejėgiškumo, skriaudos jausmu, liūdesiu, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 83-88 ) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko su pertraukomis laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. Pažymėjo, kad ne visada gyvenamųjų patalpų visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės, bloginančios jo gyvenimo kokybę sąlygos. Pažymėjo, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę, gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Drabužių džiovinimui įrengta bendra džiovykla, kurioje yra atskira ištraukiamoji ventiliacija. Galimybė naudotis bendra džiovykla nuteistiesiems nėra apribota, jiems džiovinant drabužius gyvenamojoje patalpoje, drėgmė padidėja. Gyvenamųjų patalpų šildymas yra centralizuotas. Dėl valymo inventoriaus kokybės ar jo nebuvimo pareiškėjas į būrio viršininką nesikreipė. Nuteistiesiems išduodami tik dezinfekuoti, išskalbti (išvalyti) čiužiniai, pagalvės ir antklodės. Apie netinkamą naudoti patalynę pareiškėjas būrio viršininko, kuris turi teisę organizuoti jos dezinfekciją ar pakeitimą kita, neinformavo. Per visą bausmės atlikimo laikotarpį pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos, susijusios su netinkamomis gyvenimo sąlygomis, nesikreipė. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Prašė skundą atmesti bei taikyti trejų metų senaties terminą.

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl senaties taikymo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d.

Atsakovo atstovas prašo teismą taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios. Pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą (buvo sužalotas). Jausdamas tokias pasekmes, teismo nuomone, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Pravieniškių PN-AK administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pravieniškių PN-AK administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2011 m. liepos 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 3 d. (b.l. 11), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 10 d. iki 2013 m. vasario 2 d. pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį) bei teismo posėdžių metu neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 10 d. iki 2013 m. vasario 2 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. atliko laisvės atėmimo bausmę 7 būrio 72 brigadoje, nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. – 5 būrio 54 brigadoje (b.l. 124-126).

Pareiškėjas tvirtino, kad jam atliekant bausmę 7 būrio 72 brigadoje buvo pažeista vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK 7 būrio 72 brigadoje nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Atsakovo pateiktoje 2016 m. kovo 9 d. pažymoje Nr. 701-62 (b.l. 70) nurodyta, kad 7 būrio 72 brigadoje yra 18 miegamųjų vietų, jos gyvenamasis plotas 52,80 kv.m. (b.l. 84, 90). Atlikus aritmetinius skaičiavimus, vienam nuteistajam tenka 2,9 kv.m.

Pareiškėjas su atsakovo pateiktais duomenimis nesutiko, tvirtino, kad gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 35 kv.m., joje nuo 2012 m. vasaros buvo pristatomos papildomos lovos, todėl šioje patalpoje gyveno 24-26 nuteistieji. Atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, techninius duomenis iš techninės apskaitos bylos ir jų planus (b.l. 111). Atsakovo atstovas į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad 7 būrio 72 brigados gyvenamasis plotas yra 52,80 kv.m., į bylą nepateikė, taip pat nepateikė teismui pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl papildomų lovų pristatymo paneigiančių įrodymų. Nesant tokių įrodymų, nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog 7 būrio 72 brigados gyvenamasis plotas buvo apie 35 kv.m., joje nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. gyveno 24-26 nuteistieji, todėl vienam asmeniui teko atitinkamai 1,46 - 1,35 kv.m. gyvenamojo ploto.

Akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui kalint 7 būrio 72 brigadoje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Šių atsakovo atstovo argumentų neginčijo ir pareiškėjas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 5 būrio 54 brigadoje, kurioje jis gyveno nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. gyvenamosiose patalpose buvo šalta, tvyrojo didelė drėgmė, todėl miegodavo su drabužiais. Taip pat nurodė, kad jam buvo išduoti nešvarūs, purvini ir nedezinfekuoti čiužiniai ir antklodės.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai ir santykinei oro drėgmei nustatyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Nors teismo ir buvo įpareigotas, tačiau atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie 5 būrio 54 brigados oro temperatūros bei santykinės oro drėgmės atitiktį Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimams, todėl šio punkto pažeidimas pripažintinas nustatytu.

Higienos normos HN 76:2010 65 punkte nurodyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims.

Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (Higienos normos HN 76:2010 66 p.).

Atsakovo atstovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistųjų lovų čiužinių ir antklodžių užvalkalai yra nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, taip pat įrodymų apie vykdomą nuteistųjų minkštojo inventoriaus dezinfekciją (valymą), todėl pareiškėjo argumentai dėl jam išduoto nešvaraus, prakaitu atsiduodančio minkštojo inventoriaus (čiužinio ir antklodės) lieka nepaneigti.

Higienos normos 58 punktas įpareigoja laisvės atėmimo vietose laikomus asmenis nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Pravieniškių PN – AK yra valomos vadovaujantis Pravieniškių PN – AK gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašu, patvirtintu Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 (toliau – ir Aprašas) (b.l. 102-103), pagal kurio nuostatas gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (Aprašo 4 p.). Pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji (Aprašo 6 p.). Valdybų Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai paima iš sandėlio valymui skirtą inventorių, medžiagas ir išduoda jas nuteistiesiems (Aprašo 9 p.).

Pareiškėjas skunde nenurodė konkretaus atvejo, kuomet jam nebuvo išduotas ar išduotas netinkamos kokybės valymo inventorius bei medžiagos, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra jokių duomenų, kad Aprašo 9 punkto reikalavimai nebūtų vykdomi, kad pareiškėjas dėl netinkamo aprūpinimo valymo inventoriumi bei medžiagomis būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją. Taigi, teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti deklaratyviais, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstais abstraktaus pobūdžio argumentais, siejamais su netinkamu pareiškėjo aprūpinimu valymo priemonėmis ir inventoriumi.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir ginčo santykių teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Pravieniškių PN – AK ginčui aktualiu laikotarpiu apie 8 mėnesius bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos patalpų temperatūros, santykinės oro drėgmės, nešvaraus minkštojo inventoriaus, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN – AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančiomis kalinimo sąlygomis.

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad dėl per mažo vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto 2013 m. rugsėjo 9 d. tarp jo ir kitų nuteistųjų kilo konfliktas, dėl to jis buvo sužalotas.

Baudžiamosios bylos Nr. 20-9-00856-13 duomenys patvirtina, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo sužalotas nuteistųjų A. G. ir S. L. dėl anksčiau tarp jų kilusių konfliktų, susijusių su skolomis. Pažymėtina, kad konfliktas įvyko 7- ojo būrio 73 brigados 4-toje gyvenamojoje patalpoje, kurioje pagal aukščiau nurodytoje byloje teismo sprendime nustatytus duomenis pareiškėjas ginčo laikotarpiu negyveno. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, jog jis buvo sužalotas gyvenamojo ploto normos pažeidimo iššaukto konflikto tarp nuteistųjų metu, atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nėra jokių duomenų, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų, sąlygotų netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK (b.l.23-58 ), todėl spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamos temperatūros, santykinės oro drėgmės, nešvaraus minkštojo inventoriaus,) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. P.K. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai, šis pažeidimas truko apie 8 mėnesius, be to, konstatuoti kiti higienos reikalavimų pažeidimai (netinkama temperatūra, santykinė oro drėgmė, nešvarus minkštasis inventorius.). Tačiau ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN- AK bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi reglamentuotą judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu, todėl darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose (ABTĮ 57 str.).

Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi bausmės esme, jos tikslais, vykdymo sąlygomis.

Nustatytos aplinkybės, teismo nuomone, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad nustatyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, tačiau, nagrinėjamu atveju, vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN- AK administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ( Įstatymo įgyvendinimas), teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti P.K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.