Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Halinos Zaikauskaitės,

atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriaus atstovei G. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Ž. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo M. A.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

5.1. I. D. su 1992-03-26 prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą, prašydamas atkurti nuosavybės teises į 12,43 ha žemės, esančios Salininkų 75, Liudvinavo k., Vilniaus r., suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas, ir nurodė, kad kitas jam žinomas pilietis, turintis teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Atkūrimo įstatymą, yra jo sūnus Z. D.. Mokestį už prašymo pateikimą 1992-04-29 sumokėjo Z. D.. I. D. 1998-06-30 mirė.

5.2. Z. D. su 2003-03-26 prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašė grąžinti jam 12,4330 ha žemės, esančios Liudvinavo k., Rudaminos valsčiuje. Taip pat Z. D. 2003-12-04, 2003-12-16, 2003-12-17, 2003-12-19 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui teikė dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių grąžinimu. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-12-22 raštu Nr. 31/03/22-3715 Z. D. informavo, kad nėra aišku, kas buvo Liudviniškio palivarko žemių savininkas 1940 m. nacionalizacijos metu, siūlė pateikti papildomus dokumentus arba teismine tvarka nustatyti juridinį faktą, kas nuosavybės teisėmis turėjo minėtą žemę 1940 m. nacionalizacijos metu. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005-01-24 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-914-16/2004 ir nustatė juridinį faktą, kad J. D. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 12,433 žemės sklypą, buvusį Liudvinavo palivarke, Rudaminos valsčiuje, Vilniaus–Trakų apskrityje. Vilniaus apygardos teismas 2005-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-463/2005 Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005-01-24 sprendimą paliko nepakeistą ir, be kita ko, konstatavo, kad I. D. dalį savo turto (butą) paliko J. A., o likusią dalį turto pagal įstatymą paveldėjo I. D. vaikai – Z. D. ir M. A.. Z. D. 2005-01-27 kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašė nustatyti buvusio savininko J. D. žemės sklypo ribas.

5.3. Z. D. 2006-09-19 mirė. Z. D. ¾ paveldimo turto, t. y. ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagal 2007-01-04 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą paveldėjo pareiškėja E. Ž.; likusią dalį turto, t. y. ¼, paveldėjo Z. D. sutuoktinė M. T. D.. M. T. D. 2007-03-26 mirė, o jos turtą, t. y. 5/8 buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pagal 2007-09-05 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą paveldėjo jos dukra E. Ž..

5.4. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011-07-21 raštu Nr. 49SJ-503, kuriuo buvo teikiamas atsakymas Seimo narei D. B., M. A. buvo informuota, kad I. D. turto paveldėtojai turi pateikti paveldėjimo teisės liudijimus po I. D. mirties ir informuoti Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių apie patikslintą apsisprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko I. (J.) D. turėtą žemę būdo. J. A. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2011-09-22 pateikė prašymą pratęsti kartografijos darbus įstatymo nustatyta tvarka ir įrašyti į eilę naujam žemės sklypui gauti. J. A. Tarnybos Vilniaus miesto skyriui 2012-05-10 pateikė prašymą, reg. Nr. 49GF-2231, nurodydamas, kad už buvusio savininko I. (J.) D. nuosavybės teise turėtą žemę pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn 0,12 ha naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, o už 12,3130 ha pasirinko gauti kompensaciją pinigais. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012-12-27 raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-4624 J. A. nurodė, kad jam, kaip I. D. turto paveldėtojui, 2012-05-10 prašyme išreikšta valia „paskirti 12 arų žemės sklypą Vilniaus mieste ir už likusią žemę išmokėti pinginę kompensaciją“ Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje rengiamas sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais projektas, apie kurį bus informuotas.

5.5. Tarnyba 2012-12-28 priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 49S-757 atkurti nuosavybės teises į I. (J.) D. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 12,313 ha žemės, atlyginant pinigais (taip pat konstatavo, kad į kitą šio turto dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau). Pažymėtina, kad, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, matyti, jog 1998-06-30 miręs I. D., kuriam Tarnybos 2012-12-28 sprendimu Nr. 49S-757 atkurtos nuosavybės teisės, ir šiame sprendime nurodytas I. (J.) D. yra tas pats asmuo.

5.6. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notaras R. T. 2013-09-09 išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurį I. D. turtą paveldi mirusiojo dukra M. A.. Pareiškėja E. Ž. 2015-07-28 Tarnybos Vilniaus miesto skyriui pateikė Z. D. mirties liudijimą ir paveldėjimo teisės dokumentus.

5.7. Pareiškėjos E. Ž. atstovas advokatas M. S. su 2015-09-23 prašymu kreipėsi į Tarnybos Vilniaus m. skyrių, nurodė, kad Z. D. nuosavybės teisės vis dar nėra atkurtos, prašė informuoti apie nuosavybės teisių atkūrimo eigą. Išnagrinėjęs 2015-09-23 prašymą, Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2015-10-21 raštu Nr. 49SJ-129-(14.49.105) advokatą M. S. informavo, kad, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui; J. A. 2012-05-10 pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad už buvusio savininko I. (J.) D. valdytą žemę pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn 0,12 ha naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, o už 12,313 ha pageidauja gauti kompensaciją pinigais; nuosavybės teisės į 12,313 ha buvusio savininko valdytą žemę I. D. atkurtos Tarnybos 2012-12-28 sprendimu Nr. 49S-757. Pareiškėjos E. Ž. atstovas advokatas M. S. su 2015-11-09 skundu kreipėsi į Tarnybos direktorę, prašė panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015-10-21 raštą Nr. 49SJ-129-(14.49.105) ir įpareigoti vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko I. (J.) D. išlikusį nekilnojamąjį turtą – 12,433 ha žemės plotą, esantį Liudvinavo palivarke, Rudaminos valsčiuje, Vilniaus–Trakų apskrityje, pagal 1992-03-26 Vilniaus miesto valdybai pateiktą prašymą. Išnagrinėjusi 2015-11-09 skundą, Tarnybos direktorė skundžiamu 2015-12-08 sprendimu Nr. 1T-44-(19.5) jį atmetė, nurodydama, kad Z. D. atkurti nuosavybės teises nėra teisinio pagrindo, nes pats turto savininkas pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos jo valdytą žemę; duomenų, kad Z. D. paveldėjo I. D. turtą, Tarnybos Vilniaus miesto skyrius neturi.

6. Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2012-12-28 sprendimo Nr. 49S-757, kuriuo I. D., mirusiam 1998-06-30, atkurtos nuosavybės teisės į jo nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 12,313 ha žemės, už šią žemę atlyginant pinigais, ir konstatuota, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią 0,12 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau, taip pat dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015-10-21 sprendimo Nr. 49SJ-129-(14.49.105), Tarnybos 2015-12-08 sprendimo Nr. 1T-44-(9.5) pagrįstumo ir teisėtumo. Kartu pareiškėja prašo įpareigoti vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko I. (J.) D. išlikusį nekilnojamąjį turtą – 12,433 ha žemės plotą, buvusį Liudvinavo palivarke, Rudaminos valsčiuje, Vilniaus–Trakų apskrityje, pagal Vilniaus miesto valdybai pateiktą prašymą.

7. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015-10-21 sprendimu Nr. 49SJ-129-(14.49.105), Tarnybos 2015-12-08 sprendimu Nr. 1T-44-(9.5) pareiškėjai buvo pateikta informacija apie nuosavybės teisių į I. (J.) D., mirusiam 1998-06-30, priklausiusio nekilnojamojo turto – 12,433 ha žemės – atkūrimo eigą. Taip pat skundžiamuose sprendimuose konstatuota, kad Tarnybos 2012-12-28 sprendimas Nr. 49S-757 yra teisėtas ir kad Tarnyba neturėjo pagrindo nuosavybės teisių į I. (J.) D., mirusiam 1998-06-30, priklausiusį nekilnojamąjį turtą atkurti Z. D., nes pastarasis nelaikytinas asmeniu, padavusiu prašymą atkurti nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą. Taigi, siekiant išspręsti šioje byloje kilusį ginčą, būtina įvertinti, ar Tarnyba 2012-12-28 sprendimu Nr. 49S-757 teisėtai ir pagrįstai nuosavybės teises į I. (J.) D., mirusio 1998-06-30, nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį atkūrė (taip pat konstatavo, kad į kitą šio turto dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau) ne Z. D., kuris I. D. 1992-03-26 prašyme nurodytas kaip pastarajam žinomas pilietis, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ir su 2003-03-26 prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o 1998-06-30 mirusiam I. D..

8. I. D. 1992-03-26 prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo metu Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių atstatymo tvarka ir sąlygos buvo sureguliuotos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1992-03-24 įstatymo Nr. I-2417 redakcija) (toliau – Restitucijos įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (1 punktas); mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui, o mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (2 punktas). Restitucijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo, be kita ko, nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą. Byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su I. D. (minėta, kad 1998-06-30 miręs I. D., kuriam Tarnybos 2012-12-28 sprendimu Nr. 49S-757 atkurtos nuosavybės teisės, ir šiame sprendime nurodytas I. (J.) D. yra tas pats asmuo) 1992-03-26 prašymo pateikimu, įvertinus nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad nors Z. D. buvusio savininko I. D. Vilniaus miesto valdybai 1992-03-26 teiktame prašyme atkurti nuosavybės teises ir buvo nurodytas kaip pilietis, turintis teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, jis tokiu nebuvo, nes, esant gyvam buvusiam turto savininkui I. D., jis nepateko į Restitucijos įstatymo (1992-03-24 įstatymo Nr. I-2417 redakcija) 2 straipsnyje nustatytų asmenų, prašymo padavimo metu turėjusių teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, sąrašą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginys, kad Z. D. buvo savarankiškas nuosavybės teisių atkūrimo proceso subjektas, nes buvo nurodytas I. D. 1992-03-26 prašyme atkurti nuosavybės teises, vertintinas kaip nepagrįstas.

9. Minėta, kad, I. D. mirus, 1992-03-26 prašyme nurodytas asmuo Z. D. su 2003-03-26 prašymu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašė grąžinti jam 12,4330 ha žemės, esančios Liudvinavo k., Rudaminos valsčiuje. Tuo metu galiojusiame Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte (šis teisinis reguliavimas galiojo ir skundžiamo Tarnybos 2012-12-28 sprendimo Nr. 49S-757 priėmimo metu, ir šiuo metu) buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininkui, o pagal šio straipsnio 2 dalį tuo atveju, jeigu turto savininkas nustatytu laiku padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises yra miręs, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pačiam I. D., kuris, kaip nustatyta, iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,43 ha žemės sklypą, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises, 1992-03-26 pateikus prašymą, Z. D. 2003-03-26 prašymas nėra ir negali būti laikomas savarankišku prašymu atkurti nuosavybės teises Restitucijos įstatymo ir Atkūrimo įstatymo prasme.

10. Pareiškėja savo poziciją dėl to, kad nagrinėjamu atveju Z. D. turėtų būti laikomas savarankišku nuosavybės teisių atkūrimo proceso subjektu dėl to, kad jis buvo nurodytas I. D. 1992-03-26 prašyme atkurti nuosavybės teises, grindžia teisės aiškinimu, pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2002-11-26 nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A7-1094/2002. Pažymėtina, kad sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ir LVAT nagrinėtoje byloje Nr. A7-1094/2002 iš esmės skiriasi faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju prašymą atkurti nuosavybės teises nustatytu laiku padavė pats turto savininkas, t. y. I. D., todėl, jam mirus, nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos jo vardu (žr. šio teismo sprendimo 9 punktą). LVAT nagrinėtoje byloje Nr. A7-1094/2002 prašymą padavė ne pati turto savininkė (ji buvo mirusi 1954-02-13), o jos turtą pagal testamentą paveldėjusi dukra, kuriai mirus visas teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paveldėjo prašymą atkurti nuosavybės teises padavusiosios sūnus.

11. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, taip pat į tai, kad I. D. 1992-03-26 prašyme buvo nurodęs, kad už žemę prašo suteikti valstybės vienkartines išmokas arba išduoti akcijas, o iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nei Z. D., nei jo turto paveldėtojai (įskaitant pareiškėją) nesikreipė į Tarnybą ir nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, konstatuotina, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti Tarnybos 2012-12-28 sprendimą Nr. 49S-757 ir įpareigoti vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko I. (J.) D. išlikusį nekilnojamąjį turtą – 12,433 ha žemės plotą, buvusį Liudvinavo palivarke, Rudaminos valsčiuje, Vilniaus–Trakų apskrityje, pagal Vilniaus miesto valdybai pateiktą prašymą. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad nėra pagrindo naikinti ir Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2015-10-21 sprendimo Nr. 49SJ-129-(14.49.105), Tarnybos 2015-12-08 sprendimo Nr. 1T-44-(9.5), nes jais pagrįstai nurodyta, kad Tarnybos 2012-12-28 sprendimas Nr. 49S-757 yra teisėtas ir kad Tarnyba neturėjo pagrindo nuosavybės teisių į I. (J.) D., mirusiam 1998-06-30, priklausiusį nekilnojamąjį turtą atkurti Z. D., kuris nelaikytinas asmeniu, padavusiu prašymą atkurti nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos E. Ž. skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.