- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-03
- Bylos Nr.
- 2A-402/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- valstybės įmonės „Tarptautinis Vilniaus oro uostas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Travel Retail Vilnius“
- Advokatai
- Lina Darulienė, Zigmas Pečiulis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Zigmui Pečiuliui, atsakovo atstovei advokatei Linai Darulienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo valstybės įmonės „Tarptautinis Vilniaus oro uostas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-354-798/2010 pagal ieškovo valstybės įmonės „Tarptautinis Vilniaus oro uostas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Travel Retail Vilnius“ dėl 2009 m. gegužės 13 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovo paskelbto viešojo konkurso dėl negyvenamų patalpų nuomos pasekoje ieškovas VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas ir Heinemenn KG 2007 m. birželio 26 d. pasirašė Valstybės materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 38-168/07 dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos. Minėta sutartimi nuomininkas – Heinemenn KG – įsipareigojo mokėti nuompinigius – 717 Lt su PVM už 1 kv. metrą, viso – 631 096,23 Lt per mėnesį. 2007 m. rugsėjo 27 d. tarp ieškovo, Heinemann KG ir atsakovo UAB „Travel Retail Vilnius“ buvo sudaryta teisių ir pareigų perleidimo sutartis, kuria Heinemann KG perleido atsakovui UAB „Travel Retail Vilnius“ visas teises ir pareigas, kylančias iš nuomos sutarties. 2009 m. gegužės 13 d. tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo buvo sutarta nuompinigių dydį nuo 2009 m. balandžio 1 d. mažinti 40 procentų iki Tarptautiniame Vilniaus oro uoste bus pasiekti 2008 m. I ketvirčio išvykstančių keleivių rodikliai, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d.
2009 m. liepos 13 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą raštu „Dėl 2009 m. gegužės 30 d. susitarimo“, kuriame nurodė, kad sudarydamas Susitarimą sumažinti nuomininkui 40 proc. nuomos mokestį, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas, toks sprendimas buvo priimtas skubotai, todėl kyla būtinybė kuo greičiau ištaisyti klaidą ir pripažinti susitarimą negaliojančiu nuo sudarymo momento, tačiau atsakovas UAB „Travel retail Vilnius“ 2009 m. liepos 20 d. raštu su minėtu siūlymu nesutiko.
Šalies argumentai
VĮ „Tarptautinis Vilniaus oro uostas“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2009 m. gegužės 13 d. susitarimą, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Travel Retail Vilnius“, kuriuo 40 proc. sumažintas UAB „Travel Retail Vilnius“ mokėtinas nuomos mokestis, bei priteisti iš atsakovo UAB „Travel Retail Vilnius“ ieškovo VĮ Tarptautinio Vilniaus oro uosto naudai 1 150 457,38 Lt nesumokėto nuomos mokesčio, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sutiko su atsakovu, jog tarp šalių sudarytas 2009 m. gegužės 13 d. Susitarimas yra nuomos sutarties pakeitimas, o ne jos atnaujinimas, nes pagal Nuomos sutarties 6 punktą Nuomos sutarties pasibaigimo terminas yra 2012 m. spalio 1 d., todėl sprendė, jog nuomos sutarties 8.3 punktas sprendžiant ginčą tarp šalių netaikytinas. Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 27.3 punkte numatyta, kad nuomos sutartis turi nustatyti nuomos mokesčio dydį ir mokėjimo terminus, o valstybės materialaus turto nuomos pavyzdinės sutarties (Taisyklių 1 priedas) 2 punkte nurodyta, kad nuomininkas kas mėnesį moka nustatyto dydžio nuomos mokestį, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog šios Taisyklės draustų šalims susitarti dėl papildomų nuomos sutarties sąlygų, tarp jų keisti nuomos mokesčio dydį. Teismas sprendė, kad jeigu valstybės ilgalaikio turto nuomos sutarčių keitimo, nutraukimo nesprendžia nuomos sutartis, tai tuos santykius reglamentuoja CK, kurio subsidiarus taikymas yra numatytas CK 1.1 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Tokiu būdu tai, kad nuomos sutartyje šalys neaptarė galimybės perskaičiuoti nuomos mokestį, nereiškia, jog imperatyviai yra draudžiama keisti nuomos mokesčio dydį, nes sutarties laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytoje sutartyje sulygtas sąlygas.
CK 6.204 straipsnis numato teisę šalims koreguoti (keisti) sutartį, kai sutarties vykdymas vienai sutarties šaliai tampa sudėtingas dėl pasikeitusių aplinkybių. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje būtinybė keisti tarp šalių pasirašytą nuomos sutartį atsirado būtent tik dėl objektyvių aplinkybių t. y. bankrutavus nacionalinei oro skrydžio bendrovei „Fly-LAL Lithuanian Airlines“, Air Baltic Corporation (Airbaltic) sumažinus tiesioginis skrydžius iš Vilniaus, ženkliai Tarptautiniame Vilniaus oro uoste sumažėjo keleivių srautas (daugiau nei 40 proc.). Teismas taip pat pažymėjo, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog dėl neišvengiamo ir spartaus kainų kritimo nekilnojamojo turto rinkoje per 2008 – 2009 m. laikotarpį nekilnojamojo turto ir jo nuomos kaina iš esmės sumažėjo, o tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį nulėmė Lietuvoje ir pasaulyje vykstantys ekonominiai procesai (ekonomikos nuosmukis). Nekilnojamojo turto (tame tarpe ir nuomos) kainų atitinkamu laikotarpiu kritimas apie 30 proc. pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 p.) Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios aplinkybės lėmė, jog atsakovui vykdyti nuomos sutartį tapo sudėtinga ir nuostolinga, juo labiau, kad bendrovės veikla tiesiogiai priklauso tik nuo išvykstančių keleivių srauto.
Pirmosios instancijos teismo nuomone, nepagrįstas ieškovo argumentas, jog ginčijamas 2009 m. gegužės 13 d. susitarimas pažeidžia Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Įstatymas) 8¹ straipsnyje nustatytus principus ir viešąjį interesą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas Susitarimas yra sąlyginis, numatantis, kad nuomos mokestis bus sumažintas tik iki tam tikro laikotarpio, t. y. iki tol, kol keleivių srautas pasieks 2008 m. I ketvirčio rodiklius, bet ne ilgiau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo ir tai, kad net ir sumažinus nuomos sutartyje nustatytą nuompinigių dydį, ieškovas nusprendė, kad atsakovo nuomos mokestis turi būti ne mažesnis negu nuompinigių už valstybės materialiojo turto nuomą skaičiavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2006 m. birželio 7 d. įsakymu nustatyta minimali kaina už vieną kvadratinį metrą. Taip pat teismas akcentavo, jog ieškovo sumažintas nuomos sutartyje nustatytas nuompinigių dydis atsakovui iki 430,20 Lt su PVM už 1 kv. m. per mėnesį vis tiek liko didesnis negu kitų viešame negyvenamųjų patalpų nuomos konkurse dalyvavusių įmonių pasiūlymai. Remiantis išdėstytais argumentais teismas sprendė, kad nuomos sutartyje nustatytas nuompinigių sumažinimas buvo protingas, adekvatus susiklosčiusiai ekonominei situacijai, t. y. atsižvelgiant į sunkią finansinę padėtį ir sumažėjusį keleivių srautą, pagrįstas ir nustatytas įvertinant šalių teisėtus lūkesčius bei interesus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas „Tarptautinis Vilniaus oro uostas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo sudaromos prielaidos ateityje kitiems subjektams keisti konkurso pasekoje sudarytas sutartis vos jas pradėjus vykdyti, kas visiškai destabilizuotų valstybinio turto nuomos santykius, valstybės pajamų planavimą, kas pažeistų viešąjį interesą.
2. Nuomos sutarties 22 punkte įtvirtinta nuostata, leidžianti nuomos sutarties pakeitimus, tačiau minėtas punktas aiškintinas kaip suteikiantis šalims, esant būtinybei, keisti neesmines nuomos sutarties nuostatas, kadangi pasikeitus kuriai nors iš esminių sąlygų, turėtų būti skelbiamas naujas viešas konkursas. Priešingu atveju, pakeitus vieną ar kelias pagrindines sąlygas, akivaizdžiai būtų iškreiptas pirminis viešo konkurso tikslas, pirminio susitarimo turinys, būtų pažeisti kitų konkurse dalyvavusių, bet jo nelaimėjusių, asmenų interesai. Tuo tarpu viešo konkurso procedūrų tikslas liktų tik fikcija.
3. Taisyklėse nėra numatyta nuomos sutarties keitimo tvarka, nėra ir nuostatos, tiesiogiai nukreipiančios į kitus teisės aktus, reglamentuojančius tokią tvarką, todėl valstybės materialiojo turto nuomos sutarties, sąlygotos viešo konkurso rezultatų, esminės sąlygos (įskaitant nuompinigių dydį) negali būti keičiamos šalių susitarimu jau vykdant nuomos sutartį.
4. Susitarimas negalėjo būti sudarytas remiantis CK 6.204 straipsniu, nes sprendime dėstomi argumentai nepatvirtina, kad nuomos sutarties vykdymo metu atsirado aplinkybės, kurios iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. sutarties įvykdymo kaina nepadidėjo, o gaunamas įvykdymas (patalpos) taip pat nepasikeitė.
5. Viešosios teisės principas suponuoja pareigą šalims ir vykdant jau sudarytą nuomos sutartį bet kokius naujus su ja susijusius sandorius dėl valstybės turto sudaryti tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, atvejais ir būdais. Tačiau joks specialus teisės aktas, kuriame būtų nurodytas atvejis, kada galima keisti pagrindinę nuomos sutarties sąlygą – nuompinigių dydį, - teismo sprendime nenurodomas.
6. Po 2009 m. gegužės 13 d. susitarimo pasirašymo valstybė neteko 40 procentų planuotų pajamų ir tuo buvo pažeistas Įstatymo 8¹ straipsnio 3 punkte įtvirtintas racionalumo principas, nes dėl minėto susitarimo valstybė neteko 40 procentų planuotų pajamų. atitinkamai atsakovas yra profesionalus rinkos dalyvis, iš anksto žinojęs apie nuomos objektą bei jo specifiką, todėl privalėjo numatyti ir prisiimti galimą riziką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Travel retail Vilnius“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nuomos sutartyje draudimo keisti nuomos kainą nebuvo nustatyta, o nuomos sutartis šioje situacijoje buvo pakeista dėl objektyvių, nuo šalių nepriklausančių aplinkybių. Nuomos sutartis sudaryta ilgam laikotarpiui, todėl rinkos svyravimai yra natūralus procesas. Atitinkamai nagrinėjamu atveju ženkliai sumažėjus keleivių srautui („Fly-LAL Lithuanian airlines“ bankrotas, „Air baltic“ tiesioginių skrydžių iš Vilniaus sumažinimas), sutrikus ekonomikai, atsakovo išlaidos išliko tos pačios, tačiau gaunamas pelnas sumažėjo kritiškai, dėl ko tolesnis pirminės nuomos sutarties vykdymas lemtų neigiamus atsakovo finansinius rezultatus bei vestų prie nemokumo. Tuo tarpu nutraukus nuomos sutartį valstybė neabejotinai patirtų didelę žalą, nes negautų pajamų iš šiuo metu išnuomotų patalpų, o ir užtrukus vargu ar pavyktų ginčo patalpas išnuomoti net ir už šiuo metu atsakovo mokamą kainą, kuri ženkliai viršija tame pačiame oro uoste nuomojamų patalpų kainą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Sprendžiant šalių ginčą svarbu buvo nustatyti, ar iš valstybei ir savivaldybėms priklausančių negyvenamųjų patalpų nuomos kilusiems teisiniams santykiams taikytinos CK nuostatos. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, padarė pagrįstą išvadą dėl galimybės taikyti nagrinėjamam ginčui CK nuostatas ir konkrečiai CK 6.204 straipsnį. Savo išvadą pirmosios instancijos teismas, be kita ko, parėmė ir teismų praktika, o būtent - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009. Kritikuodamas šią teismo išvadą apeliantas nurodo, kad paminėta nutartimi išnagrinėtos ir šios bylos aplinkybės nėra tapačios. Tačiau vertinant šį argumentą svarbu yra tai, kad minėta nutartimi buvo suformuluota taisyklė, pagal kurią iš valstybei ir savivaldybėms priklausančių negyvenamųjų patalpų nuomos kilusiems santykiams taikytinos bendrosios CK šeštosios knygos nuostatos (paminėtos bylos atveju - šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos, t. y. ir CK 6.487 str. 1 d.) ir kad valstybės bei savivaldybių turto nuomos tvarką reglamentuojantys teisės aktai taikytini pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas civilinio kodekso ir kitų įstatymų konkurencijos taisykles. Minėtos nuostatos teisėtumą patvirtina ir Taisyklėse esančios nuorodos į CK nuostatų taikymą. Be to, kolegijos nuomone, iš valstybei bei savivaldybėms priklausančių negyvenamųjų patalpų kilę teisiniai santykiai negali būti reguliuojami atsiribojant nuo šalyje bei pasaulyje vykstančių ekonomikos pasikeitimų, juo labiau ekonominės krizės, nes konstatuojant priešingai, būtų paneigti protingumo bei teisingumo principai (CK 1.5 str.).
Be to, pačios šalys nuomos sutartyje numatė galimybę susitarus sutartį pakeisti (nuomos sutarties 22 punktas). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, priešingai negu nurodo apeliantas, taikyti sutarties 8.1 punkto nuostatas nėra pagrindo, nes ginčijamu susitarimu sutartis atnaujinta nebuvo ir toliau buvo vykdoma tiek, kiek šalys susitarė ją sudarydamos, bet atsižvelgiant į ginčijamu susitarimu padarytus pakeitimus. Sutarties 22 punktas leido šalims susitarti dėl bet kokių jos pakeitimų ir papildymų bei nustatė, kad tokie pakeitimai turi būti įforminti papildomais susitarimais, kas ir buvo padaryta nagrinėjamuoju atveju. Tiesa, apeliantas teigia, kad sudarant sutartį jis minėtą punktą suprato kaip leidžiantį susitarti dėl neesminių nuomos sutarties nuostatų. Tačiau toks jo teiginys nieko neparemtas bei prieštarauja jo paties veiksmams sudarant ginčijamą susitarimą, nes priešingu atveju, sutikus su ieškovo pozicija, jis tokio susitarimo nebūtų sudaręs (CK 6.193 str.).
Svarbu yra ir tai, kad ieškovas, teigdamas, kad ginčo susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kurios normos nagrinėjamu atveju, jo nuomone, buvo pažeistos, nenurodo, o jo nuoroda į Taisyklių 27.3 punkto bei Taisyklių 1 priedo (Valstybės materialiojo turto nuomos pavyzdinė sutartis) 2 punkto nuostatas nėra tinkama, nes minėtos normos neturi imperatyvaus pobūdžio.
Tuo tarpu sprendžiant dėl ginčo susitarimo pagrįstumo pažymėtina, kad jis buvo sudarytas 2008 m. gegužės 13 d. t. y. įvykus ekonominei krizei, kuri turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonės veiklai, vartojimui (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-2011). Susitarimas buvo grindžiamas ženkliai sumažėjusiu išskrendančių keleivių srautu (šis faktas byloje neginčijamas). Todėl, kolegijos nuomone, šalys taip susitarti turėjo pagrindą (CK 6.204 str. 3 d.).
Apeliantas taip pat nurodo, kad, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčo susitarimas pažeidė viešąjį interesą bei Įstatymo 8¹ straipsnyje nurodytus visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principus, o teismo priimtas sprendimas sukuria precedentą, destabilizuojantį valstybinio turto nuomos santykius, valstybės pajamų planavimą. Tačiau sutikti su šiuo argumentu negalima. Visų pirma, šioje konkrečioje byloje ginčijamas susitarimas buvo sudarytas ekonominės krizės metu, žymiai sumažėjus pajamoms, gaunamoms iš išnuomoto valstybinio turto. Taigi, šalims neatsižvelgus į susidariusią situaciją objektyviai iškiltų nuomininko nemokumo grėsmė, kas reikštų nuomos sutarties nutraukimą bei būtent valstybinio turto nuomos santykių destabilizavimą, nes net vykdant konkursą (2007 m.), t. y. ekonomikai esant stabiliai, kiti konkurso dalyviai buvo pasiūlę gerokai mažesnę kainą negu šios bylos šalys nustatė ginčijamu susitarimu. Tuo tarpu viešą interesą sudaro ir valstybės nuomos turto teisinių santykių stabilumas. Taigi ginčo susitarimas minėtą siekį atitiko, juo labiau, kad susitarta buvo tik dėl laikinojo nuompinigių dydžio sumažinimo.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.