Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, atstovui A. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Viešojo saugumo tarnyba konvojavo konvojuojamuosius specialiosiomis transporto priemonėmis - specialiaisiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo (išėjimo). Pažymėtina, kad Viešojo saugumo tarnybos visas tarnybinis transportas, tame tarpe ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: Transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu; Kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu.

Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Konvojavimo taisyklės). Visam Viešojo saugumo tarnybos specialiosios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Nurodytų teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu. Apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Iš teismui pateiktos tarnybinės dokumentacijos matyti, kad konvojuojamieji buvo vedami į tualetą pasikeitimo punktuose.

Pabrėžė, kad Viešojo saugumo tarnybos vado 2008 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. V-441 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos“ 26 punkte nustatyta, kad poskyriai, užtikrindami Lietuvos Respublikos higienos normų vykdymą, Tarnyboje atlieka specialiosios paskirties konvojavimo automobilių dezinfekciją, esant reikalui organizuoja sanitarinių bakteriologinių mėginių paėmimą aprūpinant pareigūnus karštu maistu, kontroliuoja maisto produktų rinkinių atitikimą mitybos standartams, normoms. Viešojo saugumo tarnybos vado 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymo Nr. 47V-596 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos patvirtinimo pakeitimo“ 18 punkte nustatyta, kad Sveikatos priežiūros skyrius užtikrindamas Lietuvos Respublikos higienos normų vykdymą Tarnyboje atlieka specialiosios paskirties transporto, skirto suimtųjų ir nuteistųjų asmenų konvojavimui, planinę dezinfekciją ir neplaninę (tą pačią dieną), kai konvojaus transportu vežamas konvojuojamasis, sergantis infekcine liga (TBC, žarnyno infekcinis susirgimas, meningitas, hepatitas A, virusiniai ir kiti infekciniai susirgimai). Viešojo saugumo tarnybos vado 2014 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 47V-248 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų sveikatos priežiūros organizavimo tvarkos patvirtinimo pakeitimo“ pakeitimo 15 punkte nustatyta, kad vykdant Lietuvos Respublikos higienos normas, sveikatos priežiūros specialistai atlieka specialios paskirties transporto, skirto suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims konvojuoti, planinę ir neplaninę dezinfekciją. Neplaninės dezinfekcijos atliekamos atsižvelgiant į Tarnybos Vilniaus ir Kauno dalinių vadų prašymus.

Nurodė, kad konvojuojamieji privalo vykdyti specialius reikalavimus konvojavimo metu, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 129 punktu, susodinus konvojuojamuosius į specialiųjų transportą, konvojaus viršininkas ar konvojaus viršininko padėjėjas paskelbia konvojuojamiesiems taikomus Konvojavimo taisyklių 126-128 punktų režimo reikalavimus. Taisyklių 126.4 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji privalo palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte, laikino sulaikymo kamerose). Viešojo saugumo tarnyba užtikrina tinkamą paruošimą specialaus transporto konvojavimui, t. y., konvojavimui skirtos transporto priemonės yra švarios.

Pabrėžė, kad skunde teigiama, kad tiek konvojavimo metu, tiek vedant bei dalyvaujant teismo posėdžiuose, pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais.

Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, vykdantys konvojavimą, vadovaujasi Konvojavimo taisyklėmis. Konvojavimo taisyklių 221 punkte nustatyta, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Taip pat, konvojaus pareigūnai turi teisę naudoti antrankius Konvojavimo taisyklių 223 punkte nustatytais atvejais.

Apie panaudotus antrankius konvojavimo metu daromas įrašas tarnybinėje dokumentacijoje, tačiau peržiūrėjus tarnybinę dokumentaciją, matyti, kad nėra duomenų apie antrankių naudojimą pareiškėjo atžvilgiu. Antrankių naudojimas suimtojo ar nuteistojo atžvilgiu teismo posėdyje yra teismo posėdžio pirmininko diskrecija, o Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai tik vykdo jo nurodymus. Duomenų, kad konvojaus pareigūnai nevykdė teismo posėdžio pirmininko nurodymų nėra. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant pareiškėjo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai, įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie tai, kad pareigūnai pažeidė nurodyto teisės akto reikalavimus pareiškėjo atžvilgiu konvojavimo metu, ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl jo teisių pažeidimo. Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu Konvojavimo taisyklių reikalavimų nepažeidė, konvojavimas buvo vykdomas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmų, kai jis buvo konvojuojamas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėnesio iki 2016 m. liepos mėnesio, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

CK 6.250 straipsnio1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012 ir kt.). CK 6.250 straipsnio2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje turi būti įvertinta, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, pasak pareiškėjo, jį konvojuojant specialiais automobiliais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai - t.y. konvojavimas vyko nešvarioje ir perpildytoje patalpoje, esant neįrengtoms ventiliacijos, šildymo ir vėdinimo sistemoms ir t.t..

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu iš įkalinimo įstaigų Viešojo saugumo tarnybos buvo konvojuotas 53 kartus tam specialiai pritaikytais automobiliais (I tomas, b. l. 28-202, II tomas, b. l. 2-121).

Transporto priemonėms, kuriomis buvo vykdomas pareiškėjo konvojavimas, yra taikomi Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479, taip pat Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290, taip pat Konvojavimo taisyklių ir kitų teisės aktų nustatyti reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punkto nuostatas specialiosios transporto priemonės – tai specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojavimo taisyklių 109 punktas nustato, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.

Administracinėje byloje esantys kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai bei automobilio kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemos (I tomas, b. l. 28-202, II tomas, b. l. 2-121) neginčijamai patvirtina, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei juose įrengta sėdimų vietų (ABTĮ 56 str.). Teismas taip pat pažymi, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Į administracinę bylą pateiktos automobilių kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų duomenys patvirtina, jog automobiliuose yra įrengti suolai arba atskiros kėdės bei yra atskiros patalpos bagažui. Konvojavimo taisyklėse asmeninių daiktų pervežimas nėra reglamentuotas, asmenų konvojavimo trukmė nėra ilga atsižvelgiant į valstybės teritoriją, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga. Teismui pateiktų žiniaraščių duomenys neduoda pagrindo teigti, kad automobiliuose buvo konvojuojama daugiau asmenų, negu leidžia specialiųjų transporto priemonių techniniai parametrai. Nenustačius, kad automobiliuose buvo pervežama daugiau asmenų, nei juose įrengta sėdimų vietų, pareiškėjo argumentai dėl vietos trūkumo asmeniniams daiktams susidėti laikomi nepagrįstais ir atmestini kaip nepakankami neturtinei žalai konstatuoti (ABTĮ 56 str.).

Konvojavimo taisyklių 146 punkte yra nustatyti specialiojo automobilio, autobuso įrengimo ir techniniai reikalavimai. Šiame punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Šių Taisyklių 145 punkte nustatyta konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Konvojavimo taisyklių 147 punktas draudžia lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkto ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai ar rankenos laikymuisi kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pažymėtina, kad pagal Saugos eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių 196 punktą reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, neįrengus ginčo automobiliuose saugos diržų konvojuojamiems asmenims, nenustatyta (ABTĮ 56 str.).

Į administracinę bylą pateiktos automobilių kėbulų kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų duomenys patvirtina, kad ginčo automobiliuose įrengtos šildymo, vėdinimo bei apšvietimo sistemos, kas paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jų nebuvimo. Pažymėtina, kad Viešojo saugumo tarnyba tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Iš į administracinę bylą pateiktų matavimo protokolų duomenų matyti, kad konvojavimo automobilių, naudotų pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus. Jokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta. Be to, ginčo konvojavimo automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) bei VĮ Regitra transporto priemonėms išduotų registracijos duomenys patvirtina, kad automobiliai pilnai atitinka techninius reikalavimus (ABTĮ 56 str.).

Teismas taip pat konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai, jo nuomone, oro temperatūra automobiliuose neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti, tuo tarpu Viešojo saugumo tarnybos pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.

Pagal Konvojavimo taisyklių 134 punktą, konvojuojamieji į tualetą vedami jų pačių prašymu. Pareiškėjas nenurodė, kada ir kokio konvojavimo metu nebuvo išleistas į tualetą, taip pat nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Priešingai, atsakovo atstovo į bylą pateikti kelionių žiniaraščiai patvirtina, kad konvojuojamieji jų prašymu buvo išvedami į tualetą konvojavimų metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl neišleidimo į tualetą konvojavimų metu laikomi nepagrįstais.

Konvojavimo taisyklių 106 punkte, 107 punkte nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi, paminėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Administracinėje byloje esančiuose kelionių žiniaraščiuose yra tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai apie tai, kad nusiskundimų ar nusiskundimų dėl sveikatos konvojuojamieji neturi.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pareigūnai neregistravo jo skundų, neįrodytos, kadangi pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai pareigūnams teikė skundus. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT administracinės bylos Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/11 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad konvojavimo metu buvo demonstruojamos guminės lazdos ir šaunamieji ginklai, kad tai jam sukėlė baimės jausmą.

Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi, remiantis šiuo Taisyklių punktu konvojaus pareigūnai privalo turėti ginklus konvojavimo metu. Jie yra skirti saugumui užtikrinti, o ne pažeminti ar bauginti konvojuojamus asmenis. Todėl šiuo atveju Tarnybos pareigūnai pažeidimo neatliko.

Pareiškėjas nurodo, kad be jokio pagrindo konvojavimo metu ir teismo posėdžių metu buvo laikomas su antrankiais.

Pagal Taisyklių 221 punktą konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais.

Taisyklių 223 punktas įtvirtina, kad Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja: ypatingojo konvojaus metu (223.1 punktas), konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą (223.2 punktas), konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Jei tokia transporto priemone konvojuojami du ar daugiau konvojuojamieji, jie gali būti kartu surakinami antrankiais, vieno konvojuojamojo dešinę ranką prirakinant prie kito konvojuojamojo kairės rankos (223.3 punktas).

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas konvojavimo metu nebuvo surakintas antrankiais, tai patvirtino ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovu, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių duomenų patvirtinančių jo teiginius dėl antrankių panaudojimo jo atžvilgiu, taip pat byloje nėra jokių pareiškėjo skundų, kuriuos jis būtų pateikęs Tarnybai dėl jo surakinimo antrankiais konvojavimo metu.

Konvojavimo taisyklių 192 -193 punktuose nurodyta, kad konvojaus viršininkas, atvykęs su konvojumi į teismą, privalo: organizuoti specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų apsaugą; organizuoti konvojuojamųjų lydėjimą iš specialiųjų automobilių, specialiųjų autobusų į teismo posėdžių salę, pranešti teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą į teismą, pateikti jam konvojavimo nurodymą ar posto žiniaraštį ir t.t. Nuo to momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu (Konvojavimo taisyklių 195 punktas). Iš aukščiau nurodytų teisės normų akivaizdu, kad nuo konvojaus viršininko pranešimo apie konvojuojamojo pristatymą į teismo posėdį, ne konvojaus viršininkas, o teismo posėdžio pirmininkas sprendžia dėl konvojuojamam uždėtų antrankių nuėmimo.

Taigi, teismo posėdžio metu pareigūnai yra pavaldūs teismo posėdžio pirmininkui, todėl nuimti pareiškėjui antrankius buvo galima tik gavus jo leidimą. Kad atsakovas nevykdė teismo posėdžio pirmininko nurodytų duomenų pareiškėjas nepateikė. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareigūnai tyčia siekė sukelti pareiškėjui nepatogumus, jį pažeminti ar kaip kitaip jį išskirti iš kitų į teismo posėdžius konvojuojamų asmenų, nes, kaip ir minėta, buvo laikytasi Taisyklių reikalavimų, kurie jiems yra privalomi.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei ginčo situacijos teisinį reglamentavimą teismas daro išvadą, jog Viešojo saugumo tarnyba nagrinėjamu atveju neatliko jokių teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų, pareiškėjo teisių pažeidimų, tame tarpe kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio iš atsakovo pusės nenustatyta. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 56 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spainir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.