Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. N. ir S. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos J. N. ir S. U. (toliau – ir pareiškėja) skunde, kurį patikslino, prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė) 1 099,96 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt devynis eurus ir 96 euro centrus) turtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjos paaiškina, kad kelionių organizatorius Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Freshtravel“ (toliau – ir Bendrovė, kelionių organizatorius) iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą, organizavo turistams poilsines keliones. Už neįvykusias keliones turistams pinigai nebuvo grąžinti. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla.

Pareiškėjos nurodo, kad pareiškėja S. U. 2014 m. lapkričio 6 d. per internetinį puslapį grupinis.lt įsigijo bendrovės platinamus kuponus kelionei į Antaliją, t. y. užsakė kelionę keturiems asmenims, sudarė sutartį. Nurodo, kad apmokėjimo dalį už kelionę atliko pareiškėja S. U. 578,66 Eur, o kitą dalį grynaisiais apmokėjo J. N.. Pažymi, kad tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas sandoriams iki 2 000 Lt nereikalavo sudaryti rašytinę sutartį. Teigia, kad abiem pareiškėjoms lygiomis dalimis priklauso po 549,98 Eur.

Nurodo, kad organizuota kelionė neįvyko, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Pažymi, kad pareiškėjo J. N. draudimo bendrovė Ergo inssurance SE Lietuvos filialas grąžino 57,36 Eur, todėl pareiškėjoms liko negrąžinta 1 099,96 Eur.

Pareiškėjos pažymi, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nurodyta, jog 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kelionių agentūros, kelionių agentai privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie jų nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti prievolių turistui, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui. Pareiškėjo nuomone, Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Teigia, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino pareiškėjų teisių apsaugos. Tai rodo, kad valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje taip pat nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Pabrėžia, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant minėtų įrodymų, nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Taip pat atkreipia dėmesį, jog, vadovaujantis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą, taigi Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Ministerijos įsitikinimu, pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nenurodė, kuri konkreti Turizmo įstatymo norma neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja. Ministerija taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo.

Ministerijos nuomone, pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Pabrėžė, kad paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma sudaryta. Be to, 2014 m. lapkričio 6 d. banko sąskaitos operacijų ataskaita (toliau – Ataskaita), kuria pareiškėja J. N. pervedė 1 157,37 Eur į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą neaišku, kokiu pagrindu pervedė nurodytą sumą.

Pažymi, kad pareiškėja S. U. nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kad ji būtų atlikusi kokius nors mokėjimo pavedimus už kelionę, todėl jos reikalavimas turi būti atmestas.

Pabrėžia, kad pareiškėja su finansiniu reikalavimu yra įtraukta į kreditorių sąrašą bankroto byloje ir teigia, kad pareiškėja įgis teisę reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžia, kad ginčo teisiniam santykiui yra aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Turizmo įstatymo redakcija, t. y. tos materialinės teisės normos, kurios galiojo, kai kelionių organizatorius tapo nemokus, o pareiškėja remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

Akcentuoja, kad pareiškėja turėtų žalos reikalauti iš ją sukėlusių asmenų. Pareiškėjai J. N. buvo išmokėta 57,36 Eur draudimo išmoka. Pažymi, kad pareiškėjos kreditoriniai reikalavimai yra patvirtinti Bendrovės bankroto byloje. Pažymi, kad žala atsirado dėl privataus juridinio asmens Bendrovės veiksmų, todėl pareiškėjos pirmiausiai turėtų reikalauti atlyginti žalą bankroto byloje arba baudžiamojo proceso tvarka reiškiant reikalavimą atlyginti žalą.

Pareiškėjos prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjų teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja S. U. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kelionės į Antaliją už 3 996 Lt (1 157,32 Eur). Sutartyje vykstančiais asmenimis be pareiškėjo nurodyti ir R. U., R. N. bei pareiškėja J. N..

J. N., remiantis Ataskaita, dviem mokėjimo dokumentais Nr. (duomenys neskelbtini) už kelionę sumokėjo po 1 998,00 Lt, t. y. iš viso 3 996 Lt (1 1573,32 Eur).

Pareiškėja S. U. 2014 m. lapkričio 27 d. Departamentui pateikė prašymą pagal 2014 m. lapkričio 17 d. Turistinės kelionės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kompensuoti 1 157,32 Eur.

Pareiškėjai J. N., remiantis AB DNB banko 2015 m. rugsėjo 10 d. ataskaita, pervedė 57,36 Eur draudimo išmoką.

Vertinama, ar pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą 3 996 Lt (1 157,32 Eur) yra pagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

Kaip minėta, pareiškėjos teigia žalą patyrusios dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus.

Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT yra konstatavęs, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

Direktyva, kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Nagrinėjamu atveju taikytina Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą.

Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dali).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punkte buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti).

Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 taip pat konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, tai darytina išvada, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjos patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Šiuo atveju pareiškėjos apsirinko tokį savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodo, kad patyrė 1 099,96 Eur turtinę žalą (minusavus draudimo išmoką), t. y. tokia suma jai nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad draudimo bendrovė išmokėjo pareiškėjai J. N. 57,36 Eur draudimo išmoką dėl neįvykdytų įsipareigojimų pagal sudarytą turizmo paslaugų sutartį.

Ministerijos teiginiai, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina reikalavimo priteisti turtinę žalą, nes turizmo paslaugų teikimo sutartis nepasirašyta, be to, nėra duomenų, jog pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina apmokėjimą būtent už ginčo kelionę, vertintini kritiškai.

Pažymėtina, kad iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja S. U. (kaip užsakovė) turizmo paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis nesudaryta (Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Atlikti kitos pareiškėjo J. N. mokėjimo pavedimai (Nr. 474 ir 475) įsigijus kelionę per Beta.lt, apmokant Cherry Media LT, UAB, nepaneigia, kad būtent pagal pateiktą turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atlikti mokėjimo pavedimai. Taigi, teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjos J. N. reikalavimo priteisti turtinę žalą. Konstatuotina, kad jis pagrįstas tinkamais įrodymais.

Pažymėtina, kad Atskaitoje nėra detalizuota, jog J. N. moka už pareiškėją S. U., jokių kitų duomenų teiginiams, kad ir S. U. mokėjo dalį išlaidų už kelionę, pareiškėjos nepateikė. Šiuo atveju, teismo vertinimu, remiantis byloje esančiais pateiktais duomenis, prašoma priteisti suma priteistina pareiškėjai J. N., kadangi pagal pateiktus duomenis nustatyta, jog būtent ji mokėjo už kelionę, o taip pat ir gavo draudimo išmoką.

Šiuo atveju esminė aplinkybė, kad kompensuojama už visą kelionės paketą dėl neįvykdytų kelionės organizatoriaus įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų sutartį. Pareiškėjos S. U. reikalavimas priteisti turtinę žalą, nesant duomenų, kad ji realiai tokią žalą patyrė, negali būti patenkintas.

Ūkio ministerijos atsiliepimo į skundą argumentai, kad pareiškėjos siekia dvigubo žalos atlyginimo, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog pareiškėja 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 įtraukta į BUAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, nepaneigia pareiškėjos J. N. teisės kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad BUAB „Freshtravel“ bankroto administratorius, remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, turi suteiktus įgaliojimus tikslinti kreditorių sąrašą ir atitinkamai reikalavimų dydį. Konstatuotina, kad pareiškėja turėjo teisę ginti jos pažeistas teises pasirinktu būdu ir kreiptis į teismą, reikalaudama iš valstybės atlyginti turtinę žalą.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. gruodžio 6 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų J. N. ir S. U. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai J. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1 099,96 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt devynis eurus ir 96 euro centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjos S. U. reikalavimą atlyginti turtinę žalą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.