- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-08-31
- Bylos Nr.
- A-146-1396-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01752-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- I. R.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Varėnos skyriui
- Advokatai
- Jonas Bložė
- Kategorijos
- 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. R. (bylos proceso eigoje pavardė pakeista į – J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. – J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Varėnos skyriui (procesinių teisių ir pareigų perėmėjas - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja I. R. (J.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1-3), kuriame prašė panaikinti:
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Varėnos skyriaus (toliau – ir VSDFV Varėnos skyrius) sprendimus: 2010 m. kovo 25 d. Nr. I-60-2, 2010 m. kovo 25 d. Nr. I-64-2, 2010 m. kovo 26 d. Nr. I-64-3, 2010 m. kovo 29 d. Nr. I-60-3, 2010 m. kovo 29 d. Nr. I-64-4, 2010 m. kovo 29 d. Nr. I-13-28;
Šalies argumentai
2. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir, VSDF valdyba, atsakovas) 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2905.
Paaiškino, kad šioje byloje skundžiamais VSDFV Varėnos skyriaus sprendimais buvo nustatyta, kad. iki 2010 m. kovo 15 d. susidarė 6019 Lt motinystės pašalpos, 1142,88 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 457,16 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokos (toliau – ir PSDĮ) permoka; nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. - 443,05 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos ir 28,28 Lt PSDĮ permoka; nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 25 d. - 332,46 Lt motinystės pašalpos, 63,12 Lt GPM ir 25,25 Lt PSDĮ permoka, taip pat nuspręsta neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d. ir nemokėti jai motinystės (tėvystės) pašalpos dalies (skirtumo) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. ir nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 25 d. Šiuos sprendimus VSDFV Varėnos skyrius grindė tuo, esą pareiškėja minėtais laikotarpiais turėjo draudžiamųjų pajamų. Nesutikdama su VSDFV Varėnos skyriaus sprendimais, pareiškėja pateikė skundą VSDF valdybai, kuri 2010 m. gegužės 19 d. sprendime Nr. (11.1)I-2905 nurodė, kad teritorinio skyriaus sprendimai yra priimti pagrįstai.
Pareiškėjos teigimu, atsakovai, priimdami skundžiamus sprendimus, neatsižvelgė į galiojantį teisinį reglamentavimą bei į tai, kad ji draudžiamųjų pajamų neturėjo.
Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi ir paaiškino, kad nei nėštumo ir gimdymo atostogų metu, nei vaiko priežiūros atostogų metu nėra gavusi jokių pajamų, išskyrus motinystės pašalpą. Pasak pareiškėjos, tai įrodo I. R. individualios įmonės pažyma apie šios įmonės savininkei išmokėtas lėšas, kurioje nurodyta, kad 2010 m. sausio – gegužės mėnesiais savininkei pinigai nebuvo išmokėti, taip pat banko sąskaitos išrašas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nuo 2010 m. sausio 1 d. individualios įmonės savininko, <...> socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės <...> nustatyta tvarka deklaruoto ir su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi bei teritorine valstybine mokesčių inspekcija suderinto dydžio suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko <...> asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga. Pareiškėjos teigimu, iš šio įstatymo straipsnio akivaizdu, kad individualios įmonės savininkui neišsiėmus lėšų asmeniniams poreikiams, individuali įmonė privalo už savininką sumokėti tokio dydžio socialinio draudimo įmokas, kokios būtų mokamos nuo minimalios mėnesinės algos, tačiau toks socialinio draudimo įmokų sumokėjimas nereiškia, kad individualios įmonės savininkas turėjo pajamų. Pasak pareiškėjos, toks socialinio draudimo įmokų sumokėjimas nereiškia, kad individualios įmonės savininkas turėjo pajamų. Minėtoje įstatymo normos formuluotėje yra nurodomos ne individualios įmonės savininko pajamos, o socialinio draudimo įmokų bazė. Todėl VSDFV Varėnos skyrius neturėjo teisinio pagrindo, I. R. individualios įmonės, vadovaujantis VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sumokėtas už pareiškėją socialinio draudimo įmokas traktuoti kaip įrodymą, kad ji gavo draudžiamąsias pajamas, kadangi pareiškėja jokių pajamų negavo, o socialinio draudimo įmokos buvo sumokėtos ne nuo gautų pajamų, o vadovaujantis minėtoje įstatymo normoje numatyta socialinio draudimo įmokų baze. Pareiškėja nesutiko su VSDF valdybos 2010 m. gegužės 19 d. sprendime Nr. (11.1) I-2905 išdėstyta pozicija, kad, mokant pašalpas savarankiškai dirbantiems asmenims (tarp jų ir individualių įmonių savininkams), laikoma, jog draudžiamųjų pajamų jie turėjo visą mėnesį, jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokos sumokėtos nuo pajamų sumos, ne mažesnės negu minimalioji mėnesinė alga. Pareiškėjos nuomone, tokie atsakovo teiginiai iš esmės prieštarauja Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos – visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui <...>. Ligos ir motinystės įstatyme apibrėžtos draudžiamosios pajamos yra pozityviosios pajamos, gautos kaip piniginė nauda. Todėl, pareiškėjos teigimu, negali būti laikoma, kad asmuo turėjo draudžiamųjų pajamų vien todėl, kad sumokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas, numatytas VSD įstatyme.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 27-29) rėmėsi motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuojančiu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintais Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (toliau – ir Nuostatai), taip pat valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką nustatančiu Valstybinio socialinio draudimo įstatymu. Pagal Ligos ir motinystės įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamo mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas. Nuostatų 48¹ punkte nustatyta, jog, mokant pašalpas individualių įmonių savininkams, laikoma, kad draudžiamųjų pajamų jie turėjo visą mėnesį, jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokos sumokėtos nuo pajamų sumos, ne mažesnės negu minimalioji mėnesinė alga. Šiuo atveju į draudžiamąsias pajamas neįskaitomos apskaičiuotos motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos. Ligos ir motinystės įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punkte bei Nuostatų 41 punkte nurodyta, kad motinystės pašalpa mokama, jeigu moteris šios pašalpos gavimo laikotarpiu neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Individualių įmonių savininkai laikomi turinčiais draudžiamųjų pajamų visą mėnesį, jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokos sumokėtos nuo pajamų sumos, ne mažesnės negu minimalioji mėnesinė alga.
Apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos apibrėžtos Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje. Ar asmuo motinystės ar motinystės (tėvystės) atostogų laikotarpiu turi draudžiamųjų pajamų nustatoma pagal apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą (toliau – ir Apdraustųjų registras) (VSD įstatymo 10 str. 3 d.). Pagal Apdraustųjų registro duomenis pareiškėja dirba savarankiškai (Apdraustųjų registre nėra gauta duomenų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kad pareiškėjos įmonė laikinai nevykdė veiklos 2010 m. sausio, vasario mėnesiais) ir 2010 m. sausio bei vasario mėnesiais sumokėjo socialinio draudimo įmokas nuo minimalios mėnesinės algos (800 Lt). Vadovaujantis minėtomis VSD įstatymo bei Ligos ir motinystės įstatymo normomis, laikytina, kad pareiškėja 2010 m. sausio ir vasario mėnesį turėjo nurodyto dydžio draudžiamąsias pajamas. Todėl VSDFV Varėnos skyrius, vadovaudamasis Ligos ir motinystės įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi bei Nuostatų 48¹ punktu, turėjo perskaičiuoti pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį už 2010 m. sausio, vasario mėnesius ir pagrįstai 2010 m. kovo 25 d. priėmė sprendimą Nr. I-60-2 bei 2010 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. T-60-3 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skirtumo nemokėjimo (draudžiamosios pajamos didesnės nei paskirta pašalpa) bei sprendimus Nr. I-64-2 ir Nr. I-64-4 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos permokos nustatymo.
Pareiškėjai nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. kovo 15 d. suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Atsižvelgus į tai, kad pagal Apdraustųjų registro duomenis motinystės pašalpos gavimo laikotarpiu (2010 m. sausio ir vasario mėnesiais) pareiškėja dirbo savarankiškai bei turėjo draudžiamųjų pajamų, VSDFV Varėnos skyrius, vadovaudamasis Ligos ir motinystės įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktu bei Nuostatų 41 punktu, pagrįstai 2010 m. kovo 29 d. priėmė sprendimą Nr. I-13-28 neskirti motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d. bei 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. I-64-3 dėl motinystės pašalpos permokos nustatymo (šiame sprendime nekorektiškai nurodytas draudžiamųjų pajamų turėjimo laikotarpis (turėjo būti nurodyta 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. vasario 28 d., o nurodyta nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. kovo 15 d.). Todėl VSDFV 2010 m. gegužės 19 d. raštu Nr. (11.1) I-2905 pavedė VSDFV Varėnos skyriui patikslinti 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. I-64-3 dėl pareiškėjos motinystės pašalpos permokos nustatymo, įrašant teisingą permokos susidarymo laikotarpį.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Varėnos skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 35) savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir VSDF valdyba. Papildomai nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos teigimu, esą vadovaujantis VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos negali būti laikomos teisiniu pagrindu perskaičiuoti motinystės pašalpą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 34 dalyje nurodyta, jog individualios įmonės savininko, sumokėjusio valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo draudžiamųjų pajamų pagal VSD įstatymo nuostatas, tos draudžiamosios pajamos yra laikomos su darbo santykiais susijusiomis pajamomis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu (b. l. 99-106, 110-111) pareiškėjos I. R. (J.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėja 2009 m. lapkričio 17 d. pateikė prašymą VSDFV Varėnos skyriui, prašydama skirti motinystės pašalpą (b. l. 42). 2009 m. gruodžio 4 d. VSDFV Varėnos skyriaus sprendimu Nr. I-13-103 pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. kovo 15 d. (b. l. 40). 2010 m. kovo 16 d. pareiškėja pateikė prašymą VSDFV Varėnos skyriui, prašydama skirti motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 63). 2010 m. kovo 25 d. VSDFV Varėnos skyrius priėmė sprendimą Nr. I-60-2, kuriuo nusprendė nemokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos dalies (skirtumo) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d., nes jos šio laikotarpio draudžiamosios pajamos 800 Lt didesnės už paskirtąją motinystės (tėvystės) pašalpą 471,33 Lt (b. l. 47). 2010 m. kovo 25 d. VSDFV Varėnos skyrius priėmė sprendimą Nr. I-64-2, kuriuo nustatė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. susidarė 443,05 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos ir 28,28 Lt PSDĮ permoka (b. l. 46). Permoka susidarė dėl to, kad pašalpos mokėjimo laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų. 2010 m. kovo 26 d. VSDFV Varėnos skyrius priėmė sprendimą Nr. I-64-3 (kuris buvo patikslintas), kuriuo nustatė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d. susidarė 6019,16 Lt motinystės pašalpos, 1142,88 Lt GPM ir 457,16 Lt PSDĮ permoka (b. l. 55, 58), kadangi pašalpos mokėjimo laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų. 2010 m. kovo 29 d. VSDFV Varėnos skyrius priėmė sprendimą Nr. I-60-3, kuriuo nusprendė nemokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos dalies (skirtumo) už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 25 d., nes jos šio laikotarpio draudžiamosios pajamos 714,29 Lt didesnės už paskirtąją motinystės (tėvystės) pašalpą 420,83 Lt (b. l. 51). 2010 m. kovo 29 d. VSDFV Varėnos skyriaus sprendimu Nr. 1-64-4 nustatė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 25 d. susidarė 332,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos, 63,12 Lt GPM ir 25,25 Lt PSDĮ permoka (b. l. 50), kadangi pareiškėja pašalpos mokėjimo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. 2010 m. kovo 29 d. VSDFV Varėnos skyrius priėmė sprendimą Nr. I-13-28, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d., nes ji nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos (b. l. 53). 2010 m. kovo 29 d. VSDFV Varėnos skyrius priėmė sprendimą Nr. I-53-12, kuriuo nusprendė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. kovo 15 d. (b. l. 52). 2010 m. kovo 29 d. VSDFV Varėnos skyriaus sprendimu Nr. I-14-26 „Dėl I. R. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ pareiškėjai skirta motinystės (tėvystės) pašalpa, vaiko priežiūros atostogų, iki vaikui sukaks dveji metai - nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2012 m. sausio 4 d. (b. l. 64-65). VSDFV Varėnos skyriaus 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. I-59-2, 2010 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. I-59-3 bei 2010 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. I-59-4 buvo nuspręsta išskaityti po 20 procentų iš pareiškėjos gaunamų išmokų VSDFV Varėnos skyriaus sprendimais (2010 m. kovo 25 d. Nr. I-64-2; 2010 m. kovo 26 d. I-64-3; 2010 m. kovo 29 d. Nr. I-64-4) nustatytas permokas (b. l. 69, 70, 71). Pareiškėja 2010 m. balandžio 22 d. su skundu kreipėsi į VSDF valdybą dėl VSDFV Varėnos skyriaus sprendimų (2010 m. kovo 25 d. Nr. I-60-2 ir Nr. I-64-2; 2010 m. kovo 26 d. Nr. I-64-3; 2010 m. kovo 29 d. Nr. I-60-3, Nr. I-64-4 ir Nr. I-13-28) panaikinimo (b. l. 30-31). VSDF valdyba 2010 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą Nr. (11.1) I-2905 (b. l. 32-33), kuriuo nustatė, jog pagal Apdraustųjų registro duomenis pareiškėja dirba savarankiškai ir 2010 m. sausio bei vasario mėnesiais sumokėjo socialinio draudimo įmokas nuo minimalios mėnesinės algos (800 Lt). VSDF valdyba sprendime nurodė, kad yra laikoma, jog pareiškėja 2010 m. sausio ir vasario mėnesiais turėjo nurodyto dydžio draudžiamąsias pajamas, o VSDFV Varėnos skyrius pagrįstai 2010 m. kovo 25 d. priėmė sprendimą Nr. I-60-2 ir 2010 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. I-60-3 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skirtumo nemokėjimo (draudžiamosios pajamos didesnės nei paskirta pašalpa) bei sprendimus Nr. I-64-2 ir Nr. I-64-4 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos permokos nustatymo, VSDF valdyba pavedė Varėnos skyriui patikslinti 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. I-64-3 dėl pareiškėjos motinystės pašalpos permokos nustatymo, įrašant teisingą permokos susidarymo laikotarpį ( nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d.).
Vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas. Nuostatų 48¹ punkte nustatyta, kad mokant pašalpas individualių įmonių savininkams, laikoma, kad draudžiamųjų pajamų jie turėjo visą mėnesį, jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokos sumokėtos nuo pajamų sumos, ne mažesnės negu minimali mėnesinė alga. Šiuo atveju į draudžiamąsias pajamas neįskaitomos apskaičiuotos motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpos. Jeigu priskaičiuotos draudžiamosios pajamos didesnės už paskirtąją pašalpą (bendrą pašalpų sumą), ši pašalpa nemokama (Nuostatų 55¹ p.). Ligos ir motinystės įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punkte bei Nuostatų 41 punkte nustatyta, kad motinystės pašalpa mokama, jeigu moteris šios pašalpos gavimo laikotarpiu neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Individualių įmonių savininkai laikomi turinčiais draudžiamųjų pajamų visą mėnesį, jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokos sumokėtos nuo pajamų sumos, ne mažesnės negu minimali mėnesinė alga. Pagal Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 2 dalį apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos – visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, šio įstatymo nustatytos ir apdraustajam priskaičiuotos ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpos, mokamos vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, taip pat priskaičiuotos nedarbo socialinio draudimo išmokos, mokamos vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Pagal Apdraustųjų registro duomenis (VSD įstatymo 10 str. 3 d.) nustatoma, ar asmuo motinystės ar motinystės (tėvystės) atostogų laikotarpiu turi draudžiamųjų pajamų. Pagal Apdraustųjų registro duomenis pareiškėja dirbo savarankiškai. Apdraustųjų registre nebuvo gauta duomenų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kad pareiškėjos įmonė laikinai nevykdė veiklos 2010 m. sausio, vasario mėn., be to, 2010 m. sausio bei vasario mėnesiais pareiškėja sumokėjo socialinio draudimo įmokas nuo minimalios mėnesinės algos (800 Lt).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino, kad aplinkybę, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. veikė kaip individualios įmonės savininkė, patvirtina į bylą pateikti duomenys kad pareiškėjos individualioje įmonėje laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. gegužės 31 d. dirbo trys darbuotojos (H. T., I. V. ir A. B.) (b. l. 84-87). Iš pareiškėjos individualios įmonės sąskaitos išrašo (b. l. 15-22) nematyti, kad laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. birželio 1 d. pareiškėjai buvo išmokėti pinigai, tačiau matyti, jog Vilniaus darbo birža pareiškėjos individualiai įmonei 2010 m. vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais išmokėjo išmokas už įdarbinimą. I. R. individualios įmonės veikla buvo sustabdyta tik nuo 2010 m. birželio 1 d. (b. l. 14).
Vadovaujantis VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2009 m. liepos 22 d. redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) ir 4 straipsnio 3 dalimi, nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos taip: 1) individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės ar ūkinės bendrijos Fondo valdybos su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka deklaruoto ir su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi bei teritorine valstybine mokesčių inspekcija suderinto dydžio suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga. Šios nuostatos netaikomos, jeigu individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 77 straipsnio 1 dalimi (2007 m. liepos 3 d. redakcija), tais atvejais, kai mokesčių mokėtojai laikinai nevykdo veiklos <...> gali būti laikinai atleidžiami nuo mokesčio deklaracijos ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo. Laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo tvarką, terminus ir atvejus nustato centrinis mokesčių administratorius. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintų Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (toliau – ir Mokesčių deklaracijų taisyklės) 25 punkte nustatyta, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 77 straipsnio nuostatomis, mokesčių mokėtojas gali būti laikinai atleistas nuo deklaracijos ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų (toliau – kiti dokumentai) pateikimo, kai mokesčių mokėtojas laikinai nevykdo veiklos (25.1 p.); <...> Mokesčių deklaracijų taisyklių 26 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti pripažintas veiklos nevykdančiu, jeigu nesudaro ir nevykdo jokių sandorių (26.1. p.); nevykdo atsiskaitymų su ūkio subjektais (26.2. p.); negauna pajamų (išskyrus mokesčių mokėtojo banko sąskaitose esamų piniginių lėšų palūkanas) (26.3 p.). Tų pačių Taisyklių 27 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtoją nevykdančiu veiklos gali pripažinti savo sprendimu ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens kompetentingas valdymo organas arba neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinka šių Taisyklių 26.1-26.3 punktuose nurodytus kriterijus. Mokesčių deklaracijų taisyklių 28 punkte nustatyta, kad po šių Taisyklių 27 punkte nurodyto sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojas gali kreiptis į jį įregistravusią apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir pateikti Prašymą laikinai atleisti nuo deklaracijų ir (arba) kitų dokumentų pateikimo.
Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo VSDFV Varėnos skyriaus pozicija, kad VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja nuo 2010 m. sausio 1 d. individualių įmonių savininkus, kurie nedeklaravo mokesčių inspekcijai veiklos laikino nevykdymo, mokėti kas mėnesį valstybinio socialinio draudimo įmokas. Teismas nustatė, kad pareiškėja nedeklaravo veiklos laikino nevykdymo, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. pareiškėjos individualios įmonės veikla negalėjo būti sustabdyta, nes ji neatitiko Mokesčių deklaracijų taisyklių 26.1-26.3 punktuose nurodytų kriterijų.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaudamasis GPMĮ 2 straipsnio 34 dalimi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog individualios įmonės savininko, sumokėjusio valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo draudžiamųjų pajamų pagal VSD įstatymo nuostatas, tos draudžiamosios pajamos yra laikomos su darbo santykiais susijusiomis pajamomis, todėl pareiškėjos už sausio ir vasario mėnesius nuo minimalios mėnesinės algos (800 Lt) sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos buvo pagrįstai pripažintos draudžiamosiomis pajamomis.
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja I. R. (J.) apeliaciniu skundu (b. l. 116-120) prašo panaikinti 2010 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti ir priteisti teismo išlaidas.
Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, būtent VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą, GPMĮ 2 straipsnio 34 dalį ir Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Todėl mano, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis ABTĮ 143 straipsniu. VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė sukuria individualios įmonės savininkui pareigą mokėti socialinio draudimo įmokas nepriklausimai nuo to, ar asmuo realiai gauna pajamas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta, kad apeliantė kas mėnesį gavo kokias nors pajamas. Pagal Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 2 dalį apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos – visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Ligos ir motinystės įstatyme pajamų sąvoka neapibrėžiama, todėl, apeliantės nuomone, ši sąvoka turėtų būti suprantama bendrąja prasme. Apeliantės teigimu, Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 2 dalies prasme draudžiamomis pajamomis gali būti laikomos tik asmens gaunamos lėšos, nuo kurių mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Apeliantė akcentuoja faktiškai jokių pajamų negavusi, jos sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo pripažintos draudžiamomis pajamomis.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad, norėdama gauti jai pagal įstatymus priklausančią paramą, ji privalėjo nemokėti valstybinių socialinio draudimo įmokų, o tai padaryti ji galėjo tik laikinai sustabdžius individualios įmonės veiklą, kaip tai numato VSD įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Toks aiškinimas, apeliantės nuomone, reikštų individualią įmonę turinčio asmens teisės į socialinę apsaugą bei ūkinės veiklos laisvės ribojimą, nes, norėdamas pasinaudoti jam pagal įstatymus priklausančia valstybės parama, jis turėtų atsisakyti ūkinės veiklos. Apeliantės faktiškai negautų, tačiau įtrauktų į socialinio draudimo įmokų bazę pajamų išskaičiavimas iš jai mokamos motinystės pašalpos iš esmės yra apeliantei taikoma sankcija (bauda), kadangi toks išskaičiavimas blogina jos turtinę padėtį. Teisės aktai nenumato tokios sankcijos taikymo už tai, kad asmuo negauna pajamų.
Atsiliepimas
Atsakovai pateiktuose į apeliacinį skundą atsiliepimuose (b. l. 127-129,130-131) nurodė, kad su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija VSDFV Varėnos skyriaus sprendimus (2010 m. kovo 26 d. Nr. I-64-3 ir 2010 m. kovo 29 d. Nr. I-13-28), kuriais jai nustatyta 6019,16 Lt motinystės pašalpos permoka ir nuspręsta neskirti motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d.; sprendimus (2010 m. kovo 25 d. Nr. I-60-2 ir Nr.I-64-2), kuriais nustatyta 443 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos permoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. ir nuspręsta nemokėti motinystės (tėvystės) pašalpos dalies (skirtumo) už šį laikotarpį; sprendimus (2010 m. kovo 29 d. Nr.I-60-3 ir Nr. I-64-4), kuriais nustatyta 332,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos permoka už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 25 d. ir nuspręsta nemokėti motinystės (tėvystės) pašalpos dalies (skirtumo) už šį laikotarpį. Pareiškėja taip pat prašė panaikinti VSDFV 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2905, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl minėtų teritorinio skyriaus sprendimų išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir pripažinus, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai nuo 2009 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. kovo 15 d. suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, nuo 2010 m. kovo 16 d. motinystės (tėvystės) atostogos. VSDFV Varėnos skyriaus 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr.1-13-103 pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, remiantis duomenimis apie darbo užmokestį gautą dirbant UAB (duomenys neskelbtini). Atsakovas skundžiamus sprendimus priėmė remdamasis Apdraustųjų registro duomenimis pagal kuriuos priėjo prie išvados, kad pareiškėja 2010 m. sausio – vasario mėnesiais turėjo draudžiamųjų pajamų iš savarankiškos veiklos (pareiškėja yra individualios įmonės savininkė). Atsakovas iš minėtos duomenų bazės nustatė, kad 2010 m. sausio – vasario mėnesiais pareiškėjos individuali įmonė sumokėjo už pareiškėją socialinio draudimo įmokas nuo minimalios mėnesinės algos ir Apdraustųjų registre nebuvo gauta iš Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų apie tai, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjos individuali įmonė laikinai nevykdė veiklos. Iš šių Apdraustųjų registro duomenų VSDFV Varėnos skyrius nusprendė, kad pareiškėja 2010 m. sausio – vasario mėnesiais turėjo draudžiamųjų pajamų.
Bylai aktualios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr.XI-71 redakcija) 1 punktas nustatė, kad asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, ir asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, motinystės pašalpa skiriama, jeigu moteris neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos.
Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį (taip pat Nuostatų 48¹ punktą), jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. Nuostatų 55¹ punkte nustatyta, kad iš asmenims paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos (bendros pašalpų sumos) dydžio atimamos tą patį mėnesį, už kurį mokama motinystės (tėvystės) pašalpos (bendros pašalpų sumos) dalis, priskaičiuotos draudžiamosios pajamos, nurodytos šių Nuostatų 48¹ punkte. Motinystės (tėvystės) pašalpos (bendros pašalpų sumos) dalis mokama tuo atveju, kai priskaičiuotos draudžiamosios pajamos mažesnės nei paskirtoji motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra paskirtų pašalpų suma). Jeigu priskaičiuotos draudžiamosios pajamos didesnės už paskirtąją motinytės (tėvystės) pašalpą (bendrą pašalpų sumą), ši pašalpa nemokama.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija) 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad motinystės pašalpa neskiriama, jeigu moteris nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai (analogiškai nurodyta ir dėl Nuostatų 41 punkto antrosios pastraipos).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2008 m. birželio 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi iš jų metu vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra draudžiamosios pajamos ir jų dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų darbinės veiklos pajamų skirtumas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat tiek, kiek joje nustatyta, kad jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, šių atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas, prieštaravo Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas minėtame nutarime, pasisakydamas dėl Ligos ir motinystės įstatymo 21 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai, be kita ko, akcentavo, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtis – inter alia kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dalį dėl motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d., 2008 m. birželio 17 d. redakcijos) vartojama formuluotė „turėtos draudžiamosios pajamos“ aiškintina kaip reiškianti apdraustojo asmens iš darbinės veiklos realiai gautas draudžiamąsias pajamas. Kitoks šios formuluotės aiškinimas, būtent kad ji reiškia ir iš darbinės veiklos realiai negautas pajamas (kaip antai privalomų socialinio draudimo įmokų tikslais priskaičiuotas realiai negautas pajamas), paneigtų Įstatymo 2 straipsnyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) įtvirtintą ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtį kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dalį dėl motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad pagal joje įtvirtintą teisinį reguliavimą vaiko priežiūros atostogų metu mokant apdraustajam motinystės (tėvystės) pašalpos ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumą, kai tokių pajamų dydis mažesnis už šią pašalpą, arba jam nemokant motinystės (tėvystės) pašalpos, kai tokių pajamų dydis didesnis už šią pašalpą arba jai lygus, atsižvelgiama ne į visas, o tik į turėtas, t.y. realiai gautas, draudžiamąsias pajamas. Taigi tik taip suprantant Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2008 m. birželio 17 d. redakcija) vartojamą formuluotę "turėtos draudžiamosios pajamos" konstatuotina, kad draudžiamosios pajamos, kurių apdraustasis asmuo atitinkamą mėnesį neturėjo (realiai negavo), nepatenka į Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2008 m. birželio 17 d. redakcija) reguliavimo sritį, t.y. pagal šį teisinį reguliavimą apdraustajam, neturinčiam (realiai negaunančiam) draudžiamųjų pajamų, motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokant šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir draudžiamųjų pajamų skirtumą neturėjo būti mažinama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar iki nagrinėjamai bylai aktualaus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo, nagrinėdamas ginčus dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų taikymo ne kartą yra nurodęs, kad sprendžiant dėl šiuo įstatymu numatytų motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo ir mokėjimo bei nustatant ar asmuo atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų turi būti vertinamas susiklosčiusių teisinių santykių turinys, o ne formali jų išraiška (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A502-2390/201, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-2657/2011 ir kt.).
Byloje nustatyta, kad VSDFV Varėnos skyrius skundžiamus sprendimus priėmė neturėdamas duomenų apie tai, kad pareiškėja 2010 m. sausio – vasario mėnesiais, t.y. nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, kuriuo jai buvo mokama pašalpa pagal Ligos ir motinystės įstatymą, realiai gavo draudžiamųjų pajamų. Minėta, kad VSDFV Varėnos skyrius išvadą dėl pareiškėjos draudžiamųjų pajamų gavimo 2010 m. sausio - vasario mėnesiais padarė ir skundžiamus sprendimus priėmė remdamasis vien tik Apdraustųjų registro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis pagal pareiškėjos individualios įmonės pateikta deklaraciją, tačiau netikrino, ar pareiškėja nagrinėjam ginčui aktualiu laikotarpiu realiai gavo draudžiamąsias pajamas, o jei gavo, kokio būtent dydžio.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad individualios įmonės savininkas ir individuali įmonė nėra tapatūs subjektai. Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo. Turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise (IĮĮ 8 str.1 d.). Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu IĮĮ 8 str.2d.). Individualios įmonės nuostatuose, kurie yra steigimo dokumentas, kuriuo vadovaujasi individuali įmonė (IĮĮ 4 str.1 d.), be kita ko turi būti nurodyta individualios įmonės savininko kompetencija (teisės ir pareigos), taip pat individualios įmonės vadovo, jei jis nėra individualios įmonės savininkas, kompetencija (IĮĮ 4 str.2 d. 5,6 p.). Pagal Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnį individualios įmonės savininkas, be kita ko, turi teisę: gauti individualios įmonės pelną (IIĮ 6 str.6 d.1 p.), paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams (IIĮ 6 str.6 d.2 p.). Iš minėto teisinio reguliavimo seka, kad nustatant, ar individualios įmonės savininkas atitinkamu laikotarpiu realiai gavo pajamų iš individualios įmonės veiklos (jei gavo, tai koks gautų pajamų dydis), turi būti remiamasi individualios įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis (pirminiais dokumentais), kadangi individuali įmonė ir jos savininkas nėra tapatūs subjektai, o įmonės deklaruotas pelnas savaime neatspindi įmonės savininko realiai gautų pajamų.
Pagal pateiktus į bylą įrodymus nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja 2010 m. sausio – vasario mėnesiais realiai gavo draudžiamųjų pajamų, todėl pareiškėjos skundžiami administraciniai aktai, priešingai nė nusprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais ir turi būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 143 str.). Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas tenkinamas.
Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal administracinių teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja prašymus dėl teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacine tvarka, atlyginimo, taip pat apeliacine tvarka tikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė proceso šalies prašymus dėl teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Pagal pateiktus į bylą dokumentus, pareiškėjos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, sudaro sumokėtas 50 Lt žyminis mokestis už apeliacinio skundo pateikimą. Ši suma priteistina pareiškėjai iš atsakovo VSDFV Varėnos skyriaus procesinių teisių ir pareigų perėmėjo VSDFV Alytaus skyriaus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos I. R. (J.) apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.
Panaikinti šiuos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Varėnos skyriaus sprendimus: 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. I-64-3 ir 2010 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. I-13-28 ta apimtimi, kuria nustatyta 6019,16 Lt motinystės pašalpos permoka ir nuspręsta neskirti motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d.; 2010 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. I-60-2 ir 2010 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. I-64-2 ta apimtimi, kuria nuspręsta nemokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. ir nustatyta 443,05 Lt šios pašalpos permoka; 2010 m. kovo 29 d. sprendimą Nr.I-60-3 ir 2010 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. I-64-4 ta apimtimi, kuria nuspręsta nemokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 25 d. ir nustatyta 332,46 Lt šios pašalpos permoka.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2905.
Priteisti pareiškėjai I. R. (J.) iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 50 Lt (penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.