- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-23
- Bylos Nr.
- 1A-479/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- G. B.
- Advokatai
- Romaldas Brilius
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Priteista iš V. K. nukentėjusiajai G. B. 12769,50 Lt turtinei žalai ir 30000 neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš V. K. E. K. ir K. Č. po 30000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš V. K. nukentėjusiajai G. B. 300 Lt advokatės paslaugos apmokėti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 28 d., apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą dėl asmeninių paskatų nužudyti savo žmoną T. K., paėmęs savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), virtuvinį peilį, nuėjo į daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame pas savo motiną 8-jame bute buvo T. K., laiptinę, kur pirmame aukšte prie laiptinės durų pasislėpęs laukė žmonos. T. K. išėjus iš motinos buto ir nusileidus į laiptinės pirmąjį aukštą, jis tyčia sudavė jai peiliu vieną smūgį į krūtinę, padarydamas nukentėjusiajai pjautinę žaizdą kairės krūties projekcijoje, tris smūgius į abi rankas, padarydamas pjautines žaizdas kairiame rieše, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje ir dešiniame piršte, bei vieną smūgį į kaklą, padarydamas durtinę-pjautinę kiaurinę kaklo žaizdą su ryklės sienų ir dešinės miego arterijos sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimu, kraujavimu į kvėpavimo takus, bei išoriniu nukraujavimu, nuo ko T. K., sugrįžusi atgal į motinos butą, mirė, ir tokiu būdu ją nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir paskirti jam bausmę - laisvės atėmimą septyneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas skunde ginčija jam teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dydį. Apelianto įsitikinimu, teismas, skirdamas jam bausmę, tinkamai neatsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nukentėjusiosios provokuojantį elgesį ir pastarojo įtaką nusikaltimo padarymui, ir jam paskyrė aiškiai per griežtą ir prieštaraujančią teisingumo principui bausmę. Jam turėjo būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė. Toliau apeliantas skunde detalizuoja aplinkybes, į kurias, jo nuomone, nebuvo pakankamai atsižvelgta ar visiškai neatsižvelgta teismo skiriant jam bausmę. Visų pirma, apeliantas mano, kad teismo nuosprendyje nurodyti bausmės skyrimo jam motyvai, leidžia teigti, jog teismas įvertino tik padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį, bet nepakankamai detalizavo ir įvertino nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias aplinkybes, ir tuo pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimas padarytas dėl žmonos neištikimybės, nenoro susitaikyti ir gyventi kartu, nužudymo momentu jis buvo labai susinervinęs, morališkai sukrėstas žmonos jam praneštos žinios, kad ji su juo negyvens, turi kitą vyrą ir su pastaruoju ruošiasi pastoviai gyventi, yra kreipusi dėl santuokos nutraukimo. Jis žmonai sudavė tik vieną smūgį, kuris buvo mirtinas. Byloje nėra nustatyta, kad nusikaltimas buvo iš anksto sugalvotas, jo darymui būtų iš anksto rengiamasi (iš anksto paruošti įrankiai ar apgalvotas slėpimosi planas), kaip ir tai, jog nusikaltimas buvo padarytas dėl menkavertės dingsties, kerštaujant, kas rodytų didesnį nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Antra, apelianto įsitikinimu, teismas, vertindamas jo asmenybę, be tų aplinkybių, į kurias atsižvelgė nuosprendyje vertindamas jo asmenybę, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad nusikaltimas nebuvo nuoseklus jo ir žmonos gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys, nusikaltimą jis padarė būdamas sunkios psichologinės ir emocinės būsenos. Jis su žmona gyveno normalų šeimyninį gyvenimą. Jeigu jie pykdavosi, tai dažniausiai dėl to, kad žmona buvo per daug išlaidi, pinigus leisdavo menkniekiams ir negalvojo, kaip greičiau sumokėti kreditą bankui. Jis dirbo daug ir labai sunkiai dėl šeimos geresnio gyvenimo. Todėl, kai jam žmona, kurią labai mylėjo, pranešė, jog jų šeima iširo, jis, nesuvokdamas tuo metu savo veiksmų pavojingumo, pasiėmė peilį, norėdamas taip išspręsti savo šeimos problemas ir priversti žmoną, jog ji su juo pasikalbėtų ir jie susitaikytų. Tačiau paskutiniu momentu, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, peilį panaudojo ne tam kam norėjo (norėdamas pasikalbėti ir susitaikyti), bet nusikaltimo padarymui. Be to, apeliantas skunde tvirtina, kad nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad jis turi du mažamečius sūnus ir paskyrus jam ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę nutrūktų jo ir vaikų tarpusavio ryšys, vaikai liktų ne tik be motinos, bet ir be tėvo priežiūros ir dėmesio. Taip pat mano, kad teismas nepakankamai įvertinto ir tai, kad jis charakterizuojamas teigiamai, dirbo daug ir sunkiai (tolimų reisų vairuotoju), iš jo atlyginimo buvo išlaikoma šeima (keturi asmenys), dengiamas kreditas bankui, jis teistas nebuvo, tik baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, jokių naujų neigiamų duomenų apie jo elgesį per laiką, praėjusį po nusikaltimo padarymo, negauta. Iš įvykio vietos jis pasišalino tik dėl to, kad sudavęs peiliu žmonai išsigando ir nenorėjo konfliktuoti su G. B. Po to, nežinodamas apie žmonos mirtį, sutiktam draugui papasakojo apie konfliktą su žmoną, kad prieš ją pavartojo fizinį smurtą. Tačiau, kai sužinojo, kad žmona mirė, pranešė pareigūnams, kur jis yra ir su jais nuvyko į policijos komisariatą, kur viską nuoširdžiai papasakojo. Trečia. Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas, skirdamas jam ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, neatkreipė dėmesio ir į pačios nukentėjusiosios netinkamą, amoralų elgesį, apie kurį jis sužinojo iš žmonos, ir visiškai nesvarstė, ar nukentėjusiosios poelgis buvo provokuojantis, kiek jis prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia jo garbę ir orumą, ir kaip tai jį paveikė, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes, ar toks nukentėjusiosios elgesys nebuvo tokio pobūdžio, jog dėl jo jis būtų paskatintas padaryti nusikaltimą, kas leistų pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia ir į ją atsižvelgti skiriant jam bausmę.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde laikosi pozicijos, kad šios jo anksčiau nurodytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, jog jam teismo paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ir prašo apsvarstyti galimybę, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti jam mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę negu buvo paskirta teismo nuosprendžiu.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. yra nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad tyčia nužudė savo žmoną T. K. Pirmosios instancijos teismas paskyrė jam už šį nusikaltimą straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę ir nustatė šios bausmės dydį – dvylika metų, kuris yra mažesnis negu sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcija numato bausmę laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimt metų). Skiriant bausmę V. K. teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad V. K. padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį nepataisomus padarinius – atimta šeimos nario, tai yra žmonos gyvybė, todėl jam turi būti paskirta pakankamai griežta laisvės atėmimo bausmė, jos trukmę nustatant atsižvelgiant į sekančias aplinkybes: V. K. anksčiau neteistas, iki nusikaltimo dirbo UAB ,,G“ vairuotoju, administracine tvarka baustas, psichikos sveikatos priežiūros centre neįregistruotas.
Nuteistasis V. K., neneigdamas savo kaltės ir neginčydamas padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, apeliaciniame skunde nuosprendį laiko ydingu dėl to, kad skiriant jam bausmę nebuvo laikytasi BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų - nedetalizuota, į kokias nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias atsižvelgta, neįvertintas nukentėjusiosios provokuojantis elgesys, tai, kad nusikaltimas padarytas nepalakiai susiklosčius aplinkybėms ir kitos aplinkybės) ir prašo dėl to pakeisti teismo sprendimą, ir, pritaikius jam BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę – septynerius metus laisvės atėmimo.
Kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra detalizuota, į kokias nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgta skiriant V. K. bausmę. Iš esmės, motyvuojant V. K. bausmės paskyrimą, apsiribota tik lakoniška nuoroda į tai, kad atsižvelgiama į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes - į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, V. K. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Tačiau dėl to švelninti V. K. bausmę, atsižvelgiant į tas aplinkybes, kurios yra nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tik nepakankamai nedetalizuotos motyvuojant V. K. bausmės paskyrimą, kolegija nemato pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. K., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. K. nužudymas buvo padarytas V. K. veikiant tiesiogine tyčia, nusikaltimo motyvas buvo asmeninės paskatos, smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją, priešingai negu tvirtinama apeliaciniame skunde, buvo pakankamai intensyvūs, padaryti panaudojant specialų žalojimo įrankį – peilį, kurį V. K. pasiruošė iš anksto ir pasislėpęs laukė, kada žmona pasirodys. V. K. pasirodžius sudavė jai peiliu į gyvybiškai svarbias vietas - vieną smūgį į krūtinę, tris smūgius į abi rankas bei vieną smūgį į kaklą, po to paliko žmoną ant laiptų nesuteikęs ir nepakvietęs jokios pagalbos. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas bausmės klausimu, įvertino ir tai, kad V. K. anksčiau teismas nebuvo, dirbo. Dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes ir šiuo pagrindu švelninti bausmę, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė vieną V. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir į šias aplinkybes taip pat atsižvelgė skirdamas V. K. bausmę. Apelianto dėstomi argumentai, kad teismas turėjo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, ir ją įvertinti sprendžiant dėl jam skirtinos bausmės, neatitinka bylos faktinių aplinkybių, kurios yra nustatytos nagrinėjamoje byloje pagal surinktus ir teismo įvertintus įrodymus, kurių liečiamumas ir leistinumas nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde nėra ginčijamas. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Tokiu atveju kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Byloje yra nustatyta, kad konfliktai tarp V. K. ir T. K. buvo prasidėję jau anksčiau, o fizinis smurtas buvo įprastas V. K. santykių aiškinimosi būdas. Pagal nukentėjusiosios G. B., liudytojų K. Č. , A. B. parodymus, V. K. prisigėręs nuolat mušdavo T. K., varydavo iš namų, kas tęsėsi apie 5 metus. T. K. dėl to ruošėsi skirtis su V. K., ką žinojo ir V. K., jam tai nebuvo netikėta žinia, pasakytą įvykio dieną. Dieną prieš įvykį, V. K. skambino T. K., grasino ją užmušti, dėl to K. Č. parašė jai žinutę, jog ji negrįžtų namo nakvoti. 2009 m. vasario 28 d. ryte, T. K. nuėjus namo persirengti, V. K. ją vėl sumušė, peiliu išpjovė džinsus, dėl ko T. K., bijodama eiti namo pasiimti jaunesnio sūnaus ir daiktų, išsikvietė policijos pareigūnus. Nuteistasis teigia, kad ėjo su nukentėjusiąja tik pasikalbėti, o nusikaltimą padarė nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, spontaniškai. Tačiau, kaip matyti iš teismo nustatytų įvykio aplinkybių, V. K., atėjęs į namo laiptinę, kur gyveno tuo metu T. K., net nebandė civilizuotu būdu išsiaiškinti padėtį, o pamatęs, kad nukentėjusioji išėjo iš motinos buto, iš karto nukentėjusiąją puolė, smogė jai peiliu vieną smūgį į krūtinę, tris smūgius į abi rankas bei vieną smūgį į kaklą, tuo padarydamas nukentėjusiajai sunkius sužalojimus, nuo kurių ji vėliau mirė. Nuteistasis V. K., apsvaigęs nuo alkoholio, pas T. K. ėjo pats būdamas priešiškai nusiteikęs, iš anksto pasiruošęs peilį, iki įvykio ne vieną kartą grasinęs nužudyti T. K. Todėl, esant tokioms aplinkybės, laikyti, kad nusikaltimo padarymą išprovokavo pati nukentėjusioji ir jis padarytas spontaniškai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, nėra pagrindo. Apeliantas, skunde akcentuodamas, kad jo žmona T. K. jam nebuvo ištikima, labai išlaidavo, nutyli, kad jis ir pats nebuvo visiškai toks, kaip bando save apibūdinti skunde. Jis skunde neužsimena kai kurių aplinkybių apie jo ir T. K. tarpusavio santykius (V. K. gėrė, būdamas girtas mušdavo T. K. , varydavo ją iš namų ir tai truko ne vienerius metus, kas pagal liudytojo K. Č., nukentėjusiosios G. B. parodymus, T. K. nusibodo ir ji ruošėsi su V. K. skirtis, dėl ko (jeigu jie nesusitaikys) V. K. grasino T. K. užmušti), kas rodo, kad jo aiškinimai, jog nusikaltimas nebuvo nuoseklus jo ir žmonos gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys, neatitinka tikrovės. Kolegijos nuomone, V. K. taip aiškindamas tik bando pateisinti savo smurtinius veiksmus atliktus prieš T. K. ir siekia, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį, tai yra į tai, kad žmogaus nužudymas sukėlė neatstatomas pasekmes ir padarė ypatingą žalą nužudytosios vaikams, kitiems artimiesiems ir visuomenei. T. K. vaikai neteko savo motinos. Nuteistasis V. K. skunde teigia, kad paskyrus jam ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę vaikai netektų ir tėvo, jis negalėtų jais rūpintis, nutrūktų jo ir vaikų tarpusavio ryšiai, ir tai yra pagrindas skirti jam švelnesnę bausmę. Pats nuteistasis kaip tėvas privalo rūpintis savo vaikais. Tačiau nuteistojo vaikų gerovė negali būti priešpastatoma visuomenės saugumui, juolab, kad vaikai taip pat labai nukentėjo dėl V. K. veiksmų netekę motinos. V. K., žinodamas savo veiksmų pasekmes, nes sudavė ne vieną smūgį peiliu T. K. į gyvybiškai svarbias kūno vietas, suprato, kad tokie jo veiksmai neišvengiamai gali sukelti T. K. mirtį, o T. K. mirtis neabejotinai jos vaikams sukels dvasinius išgyvenimus, moralinį skausmą, tačiau tai jo nesustabdė nuo tyčinio brutalaus nusikaltimo padarymo. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, vaikai, paskyrus V. K. realią laisvės atėmimo bausmę, neliks be priežiūros. V. K. vaikai gyvena pas T. K. motiną G. B. ir ši jais faktiškai rūpinasi (t. 2, b. l. 35).
Kolegija laiko, kad įvertinus konkrečias nusikaltimo padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę bei atsižvelgiant į kitas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes, V. K. pagal straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją paskirta bausmė neprieštarauja BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės (dirbo, išlaikė šeimą, anksčiau teistas nebuvo ir kt.) nelaikytinos išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti V. K. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę – septynerius metus laisvės atėmimo. Tai, kad V. K. turi darbą, moka kreditus ir kitos jo nurodomos aplinkybės yra gyvenimiškai įprastos, būdingos daugeliui asmenų, aplinkybės, ir jų lyginamasis svoris nėra didesnis nei kitų, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu, kad būtų galima teigti, jog bausmės paskyrimas V. K. pagal straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją prieštarautų BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui. V. K. paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.