Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. M. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovei R. M. bei atsakovės R. M. priešieškinį ieškovui S. M. dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, kreditinių įsipareigojimų padalijimo, tretiesiems asmenims D. Š., V. M., I. G., UAB „Statyk pats“, „Swedbank“, AB, institucijai, teikiančiai išvadą byloje, – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Tauragės apylinkės teisme nuo 2019 m. balandžio 29 d. nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovei R. M. bei atsakovės R. M. priešieškinį ieškovui S. M. dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, kreditinių įsipareigojimų padalijimo, tretiesiems asmenims D. Š., V. M., I. G., UAB „Statyk pats“, „Swedbank“, AB, institucijai, teikiančiai išvadą byloje, – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

2. Ginčo dėl to, kad ieškovo ir atsakovės nepilnamečio sūnaus G. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta būtų nustatoma su ieškovu (tėvu) nebuvo. Iš atsakovės priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiam sūnui.

3. 2021 m. birželio 22 d. nutartimi patenkintas atsakovės prašymas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta, kad R. M. gali bendrauti su sūnumi G. jo vasaros atostogų metu – nuo 2021 m. birželio 26 d. iki 2021 m. liepos 16 d., išvykti su juo į Š. – atsakovės faktinę gyvenamąją vietą, pasiimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir pasibaigus nustatytam bendravimo laikotarpiui grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Kelionėje sūnų G. lydės mama R. M., kelionės (pirmyn ir atgal) išlaidos tenka vaiko motinai R. M..

4. 2021 m. rugpjūčio 11 d. pirmosios instancijos teismui pateiktas ieškovo pranešimas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo. Ieškovas informavo teismą, kad atsakovė pažeidė laikinąsias apsaugos priemones ir nepilnametis vaikas į 2021 m. liepos 16 d. Lietuvą grąžintas nebuvo. Bendru sutarimu buvo sutarta, jog vaikas Š. liks iki liepos mėnesio pabaigos, tačiau ir iki šio termino pabaigos vaikas grąžintas nebuvo. Kiekvieną kartą susisiekus su nepilnamečiu vaiku ar atsakove yra nurodomas vis kitas grįžimo laikas. Dėl šių priežasčių pateiktas prašymas Valstybės vaiko teisių ir vaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui Š. rajone dėl laikinai išvežto vaiko grąžinimo.

5. 2021 m. rugpjūčio 24 d. ieškovas pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikinąją nepilnamečio vaiko G. M. gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo priėmimo su ieškovu.

6. 2021 m. rugpjūčio 31 d. teisme gautas atsakovės pareiškimas dėl priešieškinio reikalavimų tikslinimo, kuriame atsakovė nurodė, kad aplinkybės ir pozicija dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės pasikeitė. Be kitų išdėstytų reikalavimų prašė: nustatyti nepilnamečio vaiko G. M. gyvenamąją vietą kartu su jo motina (atsakove) jos pasirinktoje gyvenamojoje vietoje; leisti atsakovei išvežti sūnų nuolat gyventi į Š. K. Be to, minėtu procesiniu dokumentu prašė nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su jo motina, atsakove, jos pasirinktoje vietoje. Priešieškinio priėmimo klausimas išspręstas 2021 m. rugsėjo 6 d. iki teismo posėdžio. Priešieškinyje išdėstytas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neišspręstas.

7. Byla neišnagrinėta. 2021 m. spalio 7 d. teismo posėdis atidėtas nurodant, kad šalys derina taikos sutarties sąlygas. Kitas teismo posėdis paskirtas 2021 m. lapkričio 9 d. 13.00 val.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Tauragės apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė laikiną nepilnamečio vaiko G. M. gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo priėmimo su ieškovu.

9.1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba 2021 m. rugpjūčio 31 d. išvadoje nurodė, kad negali pateikti išsamios ir galutinės išvados dėl laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su tuo iš tėvų, kuris šiuo metu geriausiai gali užtikrinti vaiko interesų įgyvendinimą.

9.2. Nurodė, kad nepilnametis vaikas gyvena kartu su ieškovu Š. m., jam yra užtikrinta tinkama gyvenamoji vieta, jis priimtas nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. į Š. Vydūno gimnaziją. Ieškovo teigimu, šiuo metu su atsakove susiklostę konfliktiniai santykiai, vaikas negrąžinamas sutartu laiku. Atsakovė prašydama leisti išvykti sūnui su ja į jos faktinę gyvenamąją vietą Š., pripažino, kad sūnaus faktinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, su ieškovu. Šią aplinkybę patvirtina ir 2021 m. birželio 22 d. nutartis.

9.3. Esant nustatytoms aplinkybėms ir siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko ugdymo procesą, saugią ir stabilią aplinką jam vystytis, konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10. Atskiruoju skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

11.1. Skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimą, nesuteikė galimybės atsakovei pateikti savo poziciją nagrinėjamu klausimu. Skundžiama nutartis priimta išklausius tik vienos šalies argumentus. Pirmosios instancijos teismas sprendimo klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti nepranešus atsakovei, nemotyvavo.

11.2. Nurodė, kad iki teismo posėdžio, kuriame rašytinio proceso tvarka turėjo būti svarstomas klausimas dėl ieškovo pareikšto prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, t. y. 2021 m. rugpjūčio 30 d., atsakovė teismui į bylą pateikė pareiškimą dėl priešieškinio reikalavimų tikslinimo, jame pareiškė prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti nepilnamečio sūnaus G. M., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su jo mama (atsakove), jos pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, leisti sūnų išvežti nuolat gyventi į Š.. Be to, kartu pareikštas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. priteisti sūnui laikiną išlaikymą.

11.3. Mano, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo nagrinėti kartu su ieškovo prašymu ir vadovautis pareiškime išdėstytomis aktualiomis klausimo nagrinėjimui aplinkybėmis, jas vertinant kaip atsakovės poziciją dėl pareikšto ieškovo prašymo, tačiau tai nebuvo padaryta. Dėl to buvo pažeistos procesinės teisės normos priimant skundžiamą nutartį.

11.4. Mano, kad kitas svarbus skundžiamos nutarties nepagrįstumo motyvas yra absoliutus vaiko interesų ignoravimas, pažeidžiant prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, neatsižvelgimas į nepilnamečio vaiko interesus.

11.5. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, egzistuojančias klausimo nagrinėjimo metu, susijusias su ginčo šalių nepilnamečio vaiko nuomone. Vaiko teisių apsaugos skyrius 2021 m. gegužės 28 d. išvadoje nurodė, jog „paklausus, ar vaikinas nenorėtų gyventi su mama, jis paminėjo, kad dabar planuoja pas motiną praleisti atostogas, įvertinti ir susipažinti su jos aplinka, o tuomet spręstų.“ Kreipdamasi į teismą dėl laikinos bendravimo tvarkos su sūnumi nustatymo, nors įstatymo neįtvirtinta, kad vaiko laikino išvykimo į Šengeno valstybę atveju būtų reikalingas vieno iš tėvų sutikimas, atsakovė siekė išvengti konfliktinių situacijų ir siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, prašydama leisti išvykti sūnui su ja į jos faktinę gyvenamąją vietą Š., pripažino, kad sūnaus faktinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje su ieškovu.

11.6. 2021 m. birželio 26 d. ginčo šalių sūnus kartu atsakove išvyko pas ją į Š.. Būnant ten, po kurio laiko, ginčo šalių sūnus panoro būti pas mamą ilgiau nei buvo prašyta ir nustatyta nutartimi. Apie tai buvo pranešta vaiko tėvui (ieškovui). Buvo susitarta, kad vaikas pas mamą bus iki vasaros pabaigos, t. y. 2021 m. rugpjūčio 28 d. Šias aplinkybes ieškovas išsakė ir patvirtino Vaiko teisių apsaugos skyriui Š. rajone. Ieškovas neprieštaravo, kad sūnus pas motiną būtų ilgiau, negu nustatytas laikinos bendravimo tvarkos laikotarpis 2021 m. birželio 22 d. nutartyje.

11.7. Ieškovas prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo metu žinojo, kad sūnus yra pareiškęs norą gyventi su mama (atsakove).

11.8. Po 2021 m. rugpjūčio 28 d. sūnus nebuvo parvežtas į Lietuvą, nes sūnus pareiškė norą gyventi kartu su motina. Apie tai buvo informuotas ieškovas, jam toks vaiko noras buvo nepriimtinas, tačiau šalių susitarimas dėl sūnaus buvimo pas mamą iki vasaros pabaigos nepasikeitė. Ieškovas nei atsakovei, nei sūnui nenurodė, kad sūnus nedelsiant turi grįžti į Lietuvą.

11.9. Ginčo šalių sūnus yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, pakankamai brandus reikšti savo norus ir pažiūras, suprasti esamas aplinkybes. Taip pat svarbus aspektas, su kuriuo sietinas vaiko aplinkos stabilumas, jo prisirišimas prie mamos. Mano, kad galimas vaiko ir motinos išskyrimas (pakartotinis) padarytų labai didelę emocinę ir psichologinę žalą, kuri bus didesnė negu aplinkos pakeitimas fizine, socialine prasme. Atsakovės teigimu, sūnus yra kategoriškai nusprendęs, kad nori gyventi su mama ir nenori grįžti gyventi pas tėvą (ieškovą). Atsakovės ir sūnaus santykiai yra itin geri, vaikas yra prisirišęs prie mamos, ir tai, kad šių santykių nutraukimas būtų žalingas vaikui, jau dabar galima pastebėti, nes, atsakovės teigimu, vaikas užsiminė apie nenorą gyventi, jeigu tektų grįžti gyventi su tėvu.

11.10. Ginčo šalių sūnus iš esmės visą laiką nuo jo gimimo augo kartu su mama, buvo nuolat jos prižiūrimas ir globojamas, išskyrus pastaruosius kelerius metus, kai atsakovė dėl itin blogų tarpusavio santykių su ieškovu, vaiko tėvu, dėl jo nuolatinės psichologinės prievartos, persekiojimo, paliko šeimą ir (duomenys neskelbtini) m. vasarą išvyko į Š.. Mama vaiko gyvenime yra svarbus asmuo, juos sieja glaudus dvasinis ir emocinis ryšys.

11.11. Atsakovė nurodė, kad ji turi galimybes užtikrinti sūnui tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir socialiniam vystymuisi užtikrinti. Šiuo metu ji gyvena mažame miestelyje, jos draugui nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name su kiemu ir sodu panaudos pagrindu. Name yra penki kambariai. Būstas yra visiškai įrengtas, turi visus patogumus. Vienas atskiras kambarys yra skirtas būtent sūnui, kuriame jis gali būti ir užsiimti jam reikalingais dalykais. Taigi jam yra užtikrinta saugi aplinka ramiam miegui, mokymuisi, poilsiui, žaidimams. Šioms aplinkybėms patvirtinti prie atskirojo skundo pateikiamos fotonuotraukos. Atsakovė nuo bylos iškėlimo teisme atskleidė ir procesiniuose dokumentuose nurodo savo faktinę gyvenamąją vietą Š., kuri nėra pasikeitusi, ir tai patvirtina gyvenamosios aplinkos stabilumą. Netoliese, apie 7 km atstumu, yra princesės V. mokykla, kuriai yra pateiktas prašymas dėl sūnaus priėmimo į ją. Šią dieną G. yra priimtas į mokyklą, 2021 m. rugsėjo 1 d. buvo tikrinamos jo žinios ir gebėjimai, tačiau vaikas mokykloje pamokas galės pradėti lankyti tik tuomet, kai bus parengta jam pritaikyta mokymosi programa, taip pat paruošti visi pažymėjimai (mokinio, autobuso, bibliotekos kortelės, dėl maitinimosi ir kita), ir tai užtruks daugiausiai 10 dienų. Vaikas mokytųsi (duomenys neskelbtini) kalba, kurią sūnus yra pakankamai gerai įvaldęs, taip pat kartu mokysis (duomenys neskelbtini) kalbos. Iki mokyklos vaikui tektų vykti autobusu. Taigi atsakovė užtikrins vaiko teisę į mokslą. Deja, šių aplinkybių patvirtinti rašytiniais įrodymais kol kas nėra galimybės, nes bendravimas su mokykla vyksta telefonu, išskyrus prašymą dėl priėmimo į mokyklą, kuris yra (duomenys neskelbtini) kalba ir reikalingas vertimas. Sūnaus priėmimo į mokyklą duomenis įsipareigojo pateikti vėliau į bylą, kai jie bus gauti iš mokyklos ir atliktas jų vertimas į lietuvių kalbą.

11.12. Mano, kad šiuo metu egzistuojančios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog ieškovas veikia priešingai vaiko interesui gyventi kartu su mama, nepaiso jo pozicijos ir pareikšto noro, o teismas skundžiama nutartimi nusprendęs taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nustatęs laikiną vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, ieškovu, gina ne vaiko, o ieškovo interesus.

11.13. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šalių nepilnamečio sūnaus perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13.1. Atsakovė buvo tinkamai informuota apie teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimą. Atsakovė tinkamai pasinaudojo savo teise skųsti šią nutartį, tokiu būdu pasinaudodama įstatymo jai suteikta galimybe būti išklausyta tiek pirmosios instancijos teismo (nutartį priėmęs teismas, esant pagrindui, gali panaikinti atskiruoju skundu skundžiamą nutartį), tiek ir apeliacinės instancijos teismo. Todėl, priešingai nei nurodo atsakovė, pirmosios instancijos teismas, nepranešdamas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, procesinės teisės normų nepažeidė.

13.2. Ginčo tarp šalių dėl vaiko gyvenamosios vietos nebuvo. Nepilnametis sūnus gyveno Lietuvoje su ieškovu Š. m., kur jam buvo užtikrinta tinkama gyvenamoji vieta, jis priimtas nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. į Š. Vydūno gimnaziją.

13.3. Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartimi atsakovės prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir buvo nustatyta, kad atsakovė gali bendrauti su sūnumi G. jo vasaros atostogų metu – nuo 2021 m. birželio 26 d. iki 2021 m. liepos 16 d., išvykti su juo į Š. – atsakovės faktinę gyvenamąją vietą, pasiimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir pasibaigus nustatytam bendravimo laikotarpiui grąžinant vaiką į jo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tačiau atsakovė nepilnamečio vaiko į jo gyvenamąją vietą po 2021 m. liepos 16 d. negrąžino, į teismą dėl laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo nesikreipė.

13.4. Duomenų, jog vaiko gyvenamoji vieta, kuri yra nustatyta su ieškovu, yra nesaugi, nėra. Nepilnametis sūnus jau kelerius metus gyvena tik su ieškovu, o atsakovė gyvena Š.. Atsakovė per šiuos kelerius metus neturėjo nuolatinio darbo, pajamų, neturi savo gyvenamosios vietos, o gyvena jos draugui priklausančiame name. 2021 m. rugpjūčio 31 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba išvadoje nurodė, kad negali pateikti išsamios ir galutinės išvados dėl laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo, kadangi atsakovė byloje nėra pateikusi duomenų apie vaiko interesų užtikrinimą užsienio valstybėje. Atsižvelgdama į tai, mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nepažeidžiantį proceso teisės normų, kadangi duomenų, patvirtinančių nesaugią aplinką pas ieškovą, nėra, o atsakovė duomenų apie tai, kad galės užtikrinti nepilnamečio vaiko poreikius pagal Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvadą, nėra.

13.5. Nesutiko su atsakovės pozicija, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neišsamiai išnagrinėjo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su ginčo šalių nepilnamečio vaiko nuomone, kadangi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ginčo iš esmės.

13.6. Šalys gyvena skyriumi, ieškovas turi galimybę pasirūpinti nepilnamečio vaiko poreikiais pagal turtinę padėtį, o atsakovė negali pagal savo finansinę padėtį užtikrinti tinkamų sąlygų nepilnamečiam vaikui augti ir vystytis. Atsakovė negauna nuolatinių pajamų, yra tiek finansiškai, tiek ir dėl gyvenamosios vietos (kaip nurodo, gyvena jos draugui priklausančiame gyvenamajame būste) priklausanti nuo kitų asmenų, tai neužtikrina nepilnamečio vaiko stabilios ir saugios aplinkos. Nepilnamečiam sūnui reikalinga psichologo pagalba dėl žaidimo kompiuteriniais žaidimais, odontologinis gydymas. Ieškovas rūpinasi nepilnamečiu vaiku visapusiškai. Be to, atsakovės teigimu, nepilnamečio sūnaus (duomenys neskelbtini) k. žinios yra geros, tačiau ieškovas nurodo, jog nepilnamečio sūnaus pažymys mokykloje iš (duomenys neskelbtini) k. buvo tik 5 (penki), tai reiškia, jog jo žinios yra minimalios ir jam bus itin sunku adaptuotis mokykloje Š..

13.7. Atsakovės nurodoma aplinkybė, jog vaikas išreiškė norą gyventi su mama, jau matoma Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2021 m. gegužės 28 d. išvadoje, nepatvirtina to, kad nepilnametis vaikas jau buvo apsisprendęs ir priėmęs sprendimą gyventi su mama, atsakove. Iš to, ką nurodė nepilnametis vaikas, galima tik spręsti, jog nepilnametis sūnus tik svarstė dėl gyvenimo kartu su atsakove.

13.8. Vaiko pažiūros ir norai būtų išklausyti bylą nagrinėjant iš esmės teisme kartu vertinant visas kitas reikšmingas aplinkybes dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su viena iš šalių, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, yra neteisėta ar nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

15. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. nustatyta ginčo šalių sūnaus laikina gyvenamoji vieta su ieškovu, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad 2021 m. rugpjūčio 24 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikinąją nepilnamečio vaiko G. M. gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo priėmimo su ieškovu. 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ieškovo minėtas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskirtas nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2021 m. rugpjūčio 31 d. 13.00 val. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Š. rajono savivaldybėje įpareigotas iki paskirto posėdžio pateikti išvadą dėl ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Minėta nutartis bei teismo pranešimas, kad 2021 m. rugpjūčio 31 d. 13.00 val. rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjamas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsiųsti ir atsakovės atstovei per EPP. Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo, nepranešęs apie tai atsakovei. Atsakovė buvo tinkamai informuota apie rašytinio teismo posėdžio datą ir laiką, duomenų, paneigiančių šią aplinkybę, byloje nėra.

17. Atsakovė mano, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo nagrinėti kartu su ieškovo prašymu ir vadovautis pareiškime išdėstytomis aktualiomis klausimo nagrinėjimui aplinkybėmis, jas vertinant kaip atsakovės poziciją dėl pareikšto ieškovo prašymo, tačiau tai nebuvo padaryta. Šie atsakovės argumentai yra pagrįsti, nes CPK, kiti teisės aktai nenustato procesinio dokumento pavadinimo, kuriuo asmuo gali atsiliepti į kitos šalies prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismų praktikoje egzistuoja turinio viršenybės prieš formą principas. 2021 m. rugpjūčio 31 d. (per EPP sistemą 2021 m. rugpjūčio 30 d. 20.21.32 val.), t. y. iki paskirto rašytinio teismo posėdžio, kuris dar ir buvo atidėtas iki 2021 m. rugsėjo 1 d. 13.00 val., buvo gautas atsakovės pareiškimas dėl priešieškinio reikalavimų tikslinimo, kuriame atsakovė pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti nepilnamečio sūnaus G. M., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su jo mama (atsakove), jos pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, leisti sūnų išvežti nuolat gyventi į Š..

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad anksčiau nutartyje aptartų ieškovo ir atsakovės prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimas yra tarpusavyje susijęs, patenkinus vieną prašymą, nėra galimybės tenkinti kito, dėl nurodytos priežasties nėra galimybės jų išnagrinėti skyrium (analogija pagal CPK 136 straipsnio 4 dalį).

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas nustatyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsakovės pozicijos dėl pareikšto ieškovo prašymo nenagrinėjo, dėl jų nieko nepasisakė, todėl darytina išvada, jog skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kad būtų užtikrinta galimybė ištaisyti galimas klaidas, yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamą teismo procesą dalis. Teisės kreiptis į bent vienos aukštesnės instancijos teismą negalima dirbtinai suvaržyti ar paneigti, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės nebuvo tinkamai apgintos pirmosios instancijos teisme, teisė kreiptis į aukštesnės instancijos teismą būtų neproporcingai apribota. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą užtikrinti proceso dalyviams galimybę patikrinti priimto, bet neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bent vienos aukštesnės instancijos teisme, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos kiekvienam asmeniui veiksmingai pasinaudoti teise apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui. Negali būti numatyti tokie apeliacinio skundo padavimo pagrindai, terminai ir sąlygos, dėl kurių kreiptis į apeliacinės instancijos teismą taptų itin sunku arba apskritai būtų neįmanoma. Priešingu atveju konstitucinė teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui būtų deklaratyvi, būtų užkirstas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą.

21. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pasisakydamas dėl argumentų, kurie nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, neabejotinai užkirstų šalių teisę į apeliaciją, todėl atsižvelgiant į pateiktą Konstitucinio Teismo išaiškinimą darytina išvada, jog byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Pažymėtina, kad faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas, nes tyrimo apimtis susiaurina apeliacinio skundo ribas. Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, bet, kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl pareiškėjos skundo argumentų, kurie nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, neabejotinai užkirstų šalių teisę į apeliaciją.

23. Teismo vertinimu, tokios apimties aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas ne tik neatitiktų apeliacijos prasmės, nes apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumo kontrolės forma, tačiau ir užkirstų šalių teisę apeliacine tvarka apskųsti sprendimą, kuriuo ginčas bus išnagrinėtas iš esmės. Tai reiškia, jog egzistuoja pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas, todėl ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas šioje proceso stadijoje nenagrinėjamas.

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį panaikinti ir ieškovo S. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.