Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), išsituokęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini) vairuotoju, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. 2020 m. rugpjūčio 2 d. apie 22.30 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) aukšto bendro naudojimo koridoriuje prie buto Nr. (duomenys neskelbtini) konflikto su A. B. metu dėl jo (V. Č.) keliamo triukšmo garsiai klausantis muzikos, agresyviu tonu ir kūno judesiais įtikinamai sakydamas: „gaidy, aš tave nukalsiu“ bei tyčia iš nedidelio atstumo nukreipdamas tiesiai į tarpduryje stovintį nukentėjusįjį A. B. iš buto atsineštą teisėtai laikomą ginklą (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti A. B. sveikatą, turėjusio pakankamą pagrindą manyti, kad prie buto durų bei nukentėjusiajam traukiantis į liftą jo akivaizdžiai demonstruojamu ginklu grasinimai gali būti įvykdyti.

Motyvuojamoji dalis

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, kad tyrimui pateiktas revolveris yra pramoninės (Čekija) gamybos, 6 mm kalibro revolveris (duomenys neskelbtini), skirtas šaudyti 6 mm kalibro trumpaisiais žiedinio įskėlimo (duomenys neskelbtini) šoviniais. Ginklas šaudymui tinkamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, šis revolveris yra priskiriamas šaunamiesiems C kategorijos ginklams. Tyrimui pateikti aštuoni, vienos rūšies šoviniai yra pramoninės gamybos, 6 mm kalibro trumpieji žiedinio įskėlimo FLOBERT šoviniai, skirti įvairiems revolveriams: (duomenys neskelbtini) ir kt. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, šie šoviniai yra šaudmenys, skirti šaunamiesiems C kategorijos ginklams. Tyrimui pateikti šoviniai buvo tinkami šaudyti ir jais galima buvo šaudyti iš tyrimui pateikto revolverio (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 105-109).

2020-08-05 apžiūros protokole užfiksuotas Bendrojo pagalbos centro pateiktas informacinėje sistemoje esantis 2020-08-02 23:34:48 val. pranešimo garso įrašas, kur užfiksuota, kaip A. B. prisistatęs skambinusysis praneša, kad kaimynas, gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), ištraukė pistoletą ir grasino, kad nušaus (1 t., b.l. 112-126).

Įrodymų vertinimas ir veiksmų kvalifikavimas

Kaltinamajam V. Č. inkriminuojama BK 145 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Tiek BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018).

Kaip matyti, kaltinamasis V. Č. pripažįsta kaltinime nurodytą dieną, nurodytoje vietoje buvęs ir konfliktavęs su nukentėjusiuoju A. B., taipogi neneigia konflikto eigoje nukentėjusiojo akivaizdoje pasiėmęs ir rankoje turėjęs kaltinime nurodytą ginklą, tačiau neigia minėtos situacijos metu pastarajam grasinęs nužudyti ar sunkiai sutrikdyti A. B. sveikatą. Kaltinamojo teigimu, jis nukentėjusiojo atžvilgiu neišsakęs jokių grasinančių žodžių bei neatlikęs jokių grasinamųjų veiksmų, o ginklą jis pasiėmęs ir nuleistoje rankoje laikęs tik gindamasis nuo nukentėjusiojo. Tačiau teismas tokius kaltinamojo parodymus, juos vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, vertina kritiškai, kaip pasirinktą jo gynybos poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Byloje esantys įrodymai liudija, ko neneigia ir pats kaltinamasis, kad kaltinime nurodytu metu būdamas namuose klausėsi muzikos. Pasak nukentėjusiojo A. B. bei liudytojos A. K. parodymų, buvo vėlus metas, muzika grojo labai garsiai, todėl jie norėdami, kad ji liautųsi, ėjo pas muziką leidusį (duomenys neskelbtini)bute gyvenantį kaimyną – kaltinamąjį pasikalbėti. Tokius jų parodymus dėl kaltinamojo veiksmų šiam leidžiant muziką, atitinka ir liudytojos D. Š. parodymai, jiems neprieštarauja ir liudytojos A. P. parodymai.

Teismas pastebi, kad sutinkamai su nukentėjusiojo A. B. bei liudytojos A. K. parodymais, kuomet jie kartu buvo prie (duomenys neskelbtini) buto, elektra buvo išjungta tik šiam butui. Taip pat nukentėjusysis parodė ir antrą kartą išjungęs elektrą tik minėtam butui. Jo manymu, kaltinamasis junginėdamas skydinėje elektrą, galėjo išjungti elektrą ir kitiems kaimynams, kas, teismo manymu, yra labai tikėtina, apie ką parodė ir liudytoja D. Š.. Liudytoja D. Š. teisme teigė neprisimenanti dėl elektros dingimo, bet jei ir buvo dingusi elektra, tai ją turbūt išjungė V.. Liudytoja A. P. teigė, kad jai elektra tą vakarą buvo dingusi du kartus ir abu kartus, jai išėjus iš savo buto, prie skydinės ji matė kaltinamąjį. Kad abiem atvejais elektrą įjungė kaltinamasis, neneigė teisme ir jis pats. Įvertinus tai, kad pagal nukentėjusįjį A. B. bei liudytoją A. K., išjungę elektrą jie dar palaukė, bet niekas neišėjo, kaip rodo įrodymai – nei iš (duomenys neskelbtini) nei iš šalia buvusių butų, yra pagrindas sutikti su nukentėjusiojo aukščiau nurodytu išsakytu bei kitais įrodymais pagrįstu manymu, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis kitiems šalia (duomenys neskelbtini) buto esantiems kaimynams elektrą galėjo išjungti pats V. Č., kas paaiškina faktą, jog po pirmo elektros dingimo liudytoja A. P. laiptinėje prie skydinės matė tik kaltinamąjį ir jokių kitų asmenų, atitinkamai – ir nukentėjusiojo A. B. bei liudytojos A. K., nebuvo.

Toliau teismas pažymi, kad nors liudytoja A. P. parodė po antro elektros jos bute dingimo, taip pat ir liudytoja D. Š. nurodė mačiusios laiptinėje tiek nukentėjusįjį, tiek kaltinamąjį tik besikalbančius ir jokių vienas kitam išsakytų grasinančių žodžių negirdėjusios, grasinančių veiksmų nemačiusios, iš jų parodymų turinio matyti, kad jos supratusios, kad jie konfliktuoja dėl kaltinamojo leidžiamos muzikos. Nors šios liudytojos negalėjo nurodyti visos konfliktinės situacijos eigos, nes greit pasišalino į savo butus ir nestebėjo toliau besivystančio konflikto, jų, taip pat ir liudytojų A. K. ir S. B. parodymų apie tai, ką jos matė ar girdėjo, visuma apibūdina nukentėjusiojo A. B. ir kaltinamojo V. Č. elgesio pobūdį bei aplinkybes buvusioje situacijoje. Teismas pastebi, kad nei liudytoja D. Š., nei liudytoja A. P. neparodė bei kartu nepatvirtino kaltinamojo V. Č. teiginių, kad nukentėjusysis buvo agresyvus.

Pasak nukentėjusiojo A. B., kaltinamajam išėjus iš buto, jiems tik abiem dviese esant laiptinėje, jis pasakė pastarajam (V. Č.), kad šis išjungtų muziką, tačiau kaimynas pažiūrėjo į jį toks nustebęs, kad neva kas jis čia toks. Tada jis supykęs pasakė kaimynui, kad šio kolonėles išmes pro langą, tikėdamasis, jog jo žodžiai paveiks kaimyną. Gi kaimynas, kelis kartus pavadinęs jį „bachūru“, dar kažką pasakęs, parodė į jį ir pasakė „gaidy, aš tave nukalsiu“, po ko nuėjo į butą, palikdamas atidarytas duris.

Kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo įvyko apsižodžiavimas, iš esmės neneigė ir pats V. Č., tačiau pasak jo – nukentėjusysis jam kelis kartus pakartojo „seneli, aš tave sudaužysiu ir sudaužysiu tavo aparatūrą ir išmesiu pro langą“, o jis tam jaunuoliui tik pasakė: „bachūras, baik, kas čia vyksta, ko tu puoli, raminkis“, po ko nuėjo į savo butą.

Taigi, kaip matyti, nukentėjusysis A. B. ir kaltinamasis V. Č. nurodė skirtingas tarpusavio žodinio konflikto aplinkybes, vienas kitam išsakytų žodžių turinį, o byloje surinkti duomenys liudija, kad nei pastarojo jų apsižodžiavimo, nei vėliau sekusių įvykių jokie kiti asmenys negirdėjo bei nematė. Nepaisant to, nukentėjusiojo ir kaltinamojo vėlesnių veiksmų analizė, juos vertinant jų nurodytų žodžių kontekste, sudaro pagrindą abejoti kaltinamojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis bei atitinkamai manyti apie nukentėjusiojo parodymų patikimumą.

Sutinkamai su kaltinamojo V. Č. parodymais, nukentėjusysis kelis kartus jam kartojo aukščiau paminėtus grasinančius žodžius jo atžvilgiu, po ko jis pasakęs: „bachūras, baik, kas čia vyksta, ko tu puoli, raminkis“, nugara nusisukęs nuėjo į savo butą, palikdamas neuždarytas buto duris ir nežiūrėdamas, ką tas jaunuolis ten daro. Kaltinamasis teisme tvirtino, kad išsigando nukentėjusiojo, manė esant pavojui jo sveikatai ir turtui, todėl nuėjo į kambarį, pasiėmė ginklą ir eidamas link atidarytų buto durų tik parodė ginklą laiptinėje prie atidarytų durų stovėjusiam jaunuoliui, kad gali apsiginti nuo užpuolikų. Teismas gi tokius kaltinamojo parodymus vertina kritiškai, nes jie yra prieštaringi tarpusavyje ir prasilenkia su logika. Tikint kaltinamojo versija, nukentėjusiajam išsakius tariamus grasinančius žodžius ir kaltinamajam dėl to išsigandus, jis dar kurį laiką stovėjo kartu su nukentėjusiuoju ir klausėsi šio kartojamų grasinimų jam, po ko, kaip nurodo V. Č., būdamas išsigandęs, nugara nusisukęs ir nežiūrėdamas, ką tas jaunuolis ten daro, nuėjo į savo butą, palikdamas atidarytas buto duris. Tokie kaltinamojo nurodomi veiksmai – klausant kartojamų grasinimų ir nepasišalinant iš konflikto zonos, po to nusisukant nugara nuo tariamo pavojaus ir nežiūrint į jį keliantį asmenį, nuėjus į savo butą atidarytų durų palikimas, jų ne tik neužrakinimas, bet ir neuždarymas – anaiptol nerodo kaltinamąjį buvus išsigandus bei paneigia buvus grėsmę V. Č. sveikatai ar turtui. Be to, kaip pats kaltinamasis parodė, kliūčių uždaryti bei užrakinti jam savo buto duris nebuvo, o tai, kad jis to nepadarė, tik dar kartą patvirtina, jog tam nebuvo priežasties bei būtinybės. Taipogi byloje nėra duomenų, kad V. Č. grįžus į butą, būtų buvusi apribota jam galimybė telefonu ar kitomis priemonėmis kviesti pagalbą, jei buvo realus pavojus, bet vėl gi – jokia pagalba nebuvo kviečiama.

Pastebėtina ir tai, kad nors kaltinamasis V. Č. įeidamas į butą paliko duris atdaras, bylos duomenys rodo, kad nukentėjusysis A. B. į jį nėjo, iš paskos kaltinamojo nesekė, nors tam nebuvo jokių kliūčių, kas tik patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie jo kaltinamajam išsakytų žodžių dėl kolonėlių išmetimo pro langą nerealumą. Kad nukentėjusysis A. B. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis būtų atlikęs kaltinamojo V. Č. atžvilgiu kokius kitus veiksmus, leidusius kaltinamajam pagrįstai manyti apie realų minėtų nukentėjusiojo žodžių įgyvendinimą ar rodytų nukentėjusiojo keliamą realų pavojų kaltinamojo V. Č. sveikatai ar pastarojo turtui, byloje nėra. Pastebėtina ir tai, kad kaltinamasis pasiėmęs iš buto jame laikytą savo ginklą, jis ėjo juo nešinas link nukentėjusiojo, nors jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog kaltinamajam nuėjus į butą A. B. būtų dar ką nors pastarajam sakęs ar daręs, arba kokiais nors veiksmais kėlęs šiam pavojų. Taigi, jokie bylos duomenys nepatvirtina buvus nukentėjusiojo A. B. realų ir pavojingą kėsinimąsi į kaltinamojo sveikatą ar turtą bei būtinybę kaltinamajam gintis, kaip pastarasis teisme nurodė. Teismo įsitikinimu, būtinosios ginties situacija nagrinėjamu atveju neegzistavo ir visos pastarosios aukščiau nurodytos aplinkybės paneigia kaltinamojo V. Č. teiginius apie tariamą būtinąją gintį ir leidžia pagrįstai kaltinamojo parodymus vertinti kaip nepatikimus, įskaitant ir jo parodymus apie vėlesnius paties atliktus veiksmus.

Sutinkamai su nukentėjusiojo A. B. parodymais, kaltinamajam nuėjus į butą, už kokių 30 sekundžių kaimynas (V. Č.) išniro savo buto koridoriuje dešinėje rankoje laikydamas ginklą – revolverį, kurį po akimirkos pakėlė taikydamasis jam į krūtinės sritį, dėl ko jis išsigandęs, kad ginklas gali būti panaudotas, ištiktas šoko užtrenkė kaimyno buto duris ir nuskubėjo link lifto, į kurį jam įlipus matė, kaip eidamas iš paskos kaimynas nešasi ginklą ir pakėlė ginklą taikydamasis į jį, bet lifte jis užlindo už nišos, užsivėrė lifto durys ir jis nuvažiavo.

Nors kaltinamasis V. Č. neigė atlikęs nukentėjusiojo A. B. aukščiau paminėtus, kaltinime nurodytus veiksmus, įvertinus visą įvykių eigą, iš esmės nuoseklius nukentėjusiojo parodymus, kaltinamojo nepatikimus parodymus ir jo veiksmus, teismas neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais apie V. Č. veiksmus ginklą iš nedidelio atstumo nukreipiant tiesiai į nukentėjusįjį A. B.. Tokį teismo manymą sustiprina ir įrodymais patvirtinti vėlesni kaltinamojo atlikti veiksmai, nukentėjusiajam pasišalinus iš įvykio vietos, su tuo pačiu kaltinime nurodytu ginklu rankoje vaikštant pas kaimynę bei su ginklu rankoje vėliau atidarant buto duris atvykus policijos pareigūnams. Be to, liudytoja A. K. parodė, kad grįžęs į namus A. B. jai pasakė, kad į jį kaimynas taikėsi ginklu. Šias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir iš karto po įvykio rašytame protokole-pareiškime. Nukentėjusysis teisme parodė, kad iki įvykio kaltinamojo nepažinojo, konfliktų su juo neturėjo. Motyvų, kodėl nukentėjusysis pirmą kartą matytą asmenį apkalbėtų, nurodydamas tokias konkrečias aplinkybes apie ginklą, apie ką liudija ir kiti bylos duomenys, teismas nenustatė.

Nukentėjusysis A. B. parodė, kad tokį kaimyno veiksmą, šiam į jį taikantis ginklu, jis vertino kaip realią grėsmę gyvybei, ir jam esmės nesudarė, koks tas ginklas yra, nes tikras ginklas į jį buvo nukreiptas, ir jis suprato, kad juo galima sužaloti, ir jam atrodė, kad kaimynas gali panaudoti ginklą. Be to, pagal nukentėjusiojo parodymus, prieš pasiimdamas ginklą, kaltinamasis jam pasakė: „gaidy, aš tave nukalsiu“.

Teismas pažymi, kad vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama – po nukentėjusiajam V. Č. išsakytų žodžių „gaidy, aš tave nukalsiu“ kaltinamajam nuskubėjus į butą ir iš jo atsinešus tikrą ginklą, juo taikantis į nukentėjusįjį, o šiam šalinantis – einant nukentėjusiajam iš paskos su ginklu – teismui nekyla abejonių dėl kaltinamojo grasinimų realumo, nes minėti V. Č. išsakyti žodžiai ir po jų sekę veiksmai sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajam bijoti grasinimo įgyvendinimo ir manyti, kad kaltinamojo grasinamieji veiksmai gali būti realiai padaryti. Netikėti nukentėjusiojo parodymais apie tai, kokius žodžius jam išsakė V. Č. ir kokius veiksmus jo atžvilgiu po to atliko, kodėl kaltinamojo grasinimus jis laikė realiais ir kodėl bijojo, kad jie gali būti įgyvendinti, nėra jokio objektyvaus pagrindo, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Esamoje situacijoje nėra jokio pagrindo manyti, kad V. Č. minėtieji veiksmai turėjo kitokią prasmę. Ginklas kaltinamojo buvo panaudotas kaip bauginimo priemonė, ir akivaizdu, jog pasirodydamas su ginklu ir juo nusitaikydamas į nukentėjusįjį V. Č. be abejonių siekė įbauginti nukentėjusįjį, sukelti jam nerimo, baimės, nesaugumo jausmą, apie ką nukentėjusysis ir parodė.

Apibendrinant teismas konstatuoja, kad aukščiau aptartų bylos įrodymų visuma yra pakankama ir ji patvirtina, jog kaltinamasis V. Č. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis konflikto su A. B. metu sakydamas: „gaidy, aš tave nukalsiu“ bei tyčia iš nedidelio atstumo nukreipdamas tiesiai į tarpduryje stovintį nukentėjusįjį A. B. iš buto atsineštą teisėtai laikomą ginklą, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti A. B. sveikatą, turėjusio pakankamą pagrindą manyti, kad prie buto durų bei nukentėjusiajam traukiantis į liftą jo akivaizdžiai demonstruojamu ginklu grasinimai gali būti įvykdyti. Nėra abejonių, kad kaltinamasis sąmoningai atlikdamas minėtus ir kaltinime nurodytus veiksmus suprato, kad pavojingai psichiškai veikia nukentėjusįjį, siekdamas sukelti jam baimę, nerimą ir nesaugumo jausmą, ir norėjo taip elgtis. Tokie kaltinamojo V. Č. veiksmai teisingai kvalifikuoti ir atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Kaltinamojo V. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamojo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ką patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma – nukentėjusiojo, liudytojų, paties kaltinamojo parodymai, neblaivumo nustatymo kvito duomenys.

Kaltinamasis V. Č. padarė vieną baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Jis yra brandaus amžiaus, nevedęs, dirbantis ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai, neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitose neregistruotas.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, jų visumą, siekiant nubaudimo ir teisingumo principo įgyvendinimo, teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, daro išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti kaltinamajam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskiriant vieną švelnesnių sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimą netaikant intensyvios priežiūros, bausmės trukmę nustatant artimą vidurkiui, ir kartu skiriant BK 48 straipsnyje numatytus įpareigojimus bei, siekiant užtikrinti bausmės paskirtį, BK 48 straipsnio 6 dalies pagrindu – BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 71 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per 3 mėnesius.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c) papunkčiu ir 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytinas kaltinamojo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020-08-02 23.00 val. iki 2020-08-03 16.34 val. (1 t., b. l. 173-176, 195-196) (1 para).

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – revolveris (duomenys neskelbtini), saugomas Panevėžio apskrities VPK Licenzijavimo skyriuje pagal 2020-09-11 kvitą BBB Nr. 50-00203 (1 t., b. l. 110-113), vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu konfiskuotinas kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė.

Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, iš kaltinamojo V. Č. valstybės naudai išieškotinos 45,60 Eur dydžio proceso išlaidos teismo procesiniams dokumentams įteikti.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. Č. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c) papunkčiu ir 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti kaltinamojo laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020-08-02 23.00 val. iki 2020-08-03 16.34 val. (1 parą).

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi V. Č. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL, tai yra 500 Eur (penkių šimtų eurų), dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigojant sumokėti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (juridinio asmens kodas: 188604955) sąskaitą (duomenys neskelbtini) (Luminor bankas). Mokėjimo pavedime būtina nurodyti vardą, pavardę ir asmens kodą. Jei įmoką moka kitas asmuo, būtina nurodyti asmens, už kurį mokama, vardą, pavardę ir asmens kodą.

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – revolverį (duomenys neskelbtini), saugomą Panevėžio apskrities VPK Licenzijavimo skyriuje pagal 2020-09-11 kvitą (duomenys neskelbtini)– konfiskuoti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Priteisti iš V. Č. 45,60 Eur (keturiasdešimt penkis eurus šešiasdešimt euro centų) proceso išlaidų valstybei.

Išaiškinti V. Č., kad jeigu per teismo nustatytą terminą įmoka nėra sumokama, Teisingumo ministerija kreipiasi dėl priverstinio paskirtos įmokos išieškojimo į antstolį.

Išaiškinti V. Č., kad jeigu asmuo vengia atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – sumokėti įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, Teisingumo ministerija ar jos įgaliota institucija gali kreiptis į teisėsaugos institucijas su prašymu pradėti baudžiamąjį procesą pagal Baudžiamojo kodekso 243 straipsnį, už kurio padarymą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose.