Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. , Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo A. M. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 70 MGL – 9 100 (devynių tūkstančių vieno šimto) Lt bauda.

Šiuo nusprendžiu D. V. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. U. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu ir jam išaiškinta teisė pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

A. M. U. prašymas priteisti jo turėtas išlaidas, susijusias su advokato paslaugų apmokėjimu, nebuvo patenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbiami) turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2008-02-13 iki 2008-12-31, tai yra, jis, nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31, būdamas (duomenys neskelbiami), (kurios pavadinimas laikotarpiu nuo 2006-03-10 iki 2008-07-02 registruotas kaip(duomenys neskelbiami)) direktoriumi, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal to paties įstatymo 4 straipsnį privalėdamas tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pažeidė to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, to paties įstatymo 12 straipsnio 4 dalies reikalavimą, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškarto po to, kai yra galimybė tai padaryti“: 2008 02 11 sudarytos rangos sutarties Nr. BAR 08/02 tarp jo atstovaujamos (duomenys neskelbiami) ir A. M. U. pagrindu, iš A. M. U. ir E. R. U. kaip atsiskaitymą su (duomenys neskelbiami) už numatomus statybos darbus 2008-05-08 grynais pinigais gavęs 70 000 Lt, 2008-10-09 – 80 000 Lt, 2008-11-18 – 70 000 Lt (iš viso – 220 000 Lt), nesurašė dokumento, patvirtinančio šias ūkines operacijas ir šių pinigų neapskaitė (duomenys neskelbiami) buhalterinėje apskaitoje.

D. V. taip pat buvo kaltintas tuo, kad jis, nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 būdamas (duomenys neskelbiami) (kurios pavadinimas laikotarpiu nuo 2006-03-10 iki 2008-07-02 registruotas kaip (duomenys neskelbiami) direktoriumi, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, 2008-02-11 sudarytos rangos sutarties Nr. BAR 08/02 tarp jo atstovaujamos (duomenys neskelbiami) ir A. M. U. pagrindu, A. M. U. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbiami), iš A. M. U. ir E. R. U. kaip atsiskaitymą su (duomenys neskelbiami) už numatomus statybos darbus, gavo grynais pinigais: 2008-05-08 - 70 000 Lt, 2008-10-09 - 80 000 Lt, 2008-11-18 - 70 000 Lt (iš viso - 220 000 Lt), ir taip jam patikėto svetimo turto - (duomenys neskelbiami) priklausančių minėtų pinigų (duomenys neskelbiami) buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir juos pasisavino, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Pinigų gavimo rašteliai kaip įrodymas patvirtinantys apelianto kaltę vertintini kritiškai. Pagal formą ir turinį šie rašteliai turi būti vertinami civilinės teisės aspektu. Akivaizdu, kad jie patvirtina tam tikrų turtinių santykių tarp nuteistojo ir A. M. U. egzistavimą. Asmenų turtinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau CK), tai civiliniai privatiniai teisiniai santykiai. Ginčų kilusių iš civilinių privatinių teisinių santykių nagrinėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau CPK). Teismas savo nuosprendžiu A. M. U. ieškinį paliko nenagrinėtu, tai neužkerta jam kelio ginti savo teises CPK nustatyta tvarka ir tai būtų tinkama gynyba. Tuo tarpu A.M. U. savo turtines problemas siekia spręsti pasinaudodamas baudžiamosios teisės priemonėmis.

Nuosprendis keistinas dalyje dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 3 punktas) Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos įvertino netinkamai ir nepagrįstai D. V. išteisino dėl veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Esant tokioms aplinkybėms pirmos instancijos teismo išvada, kad kaltinamojo D. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, būtinų objektyviųjų ir subjektyviųjų sudėties požymių yra nepagrįsta ir klaidinga.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis D. V. teigė, kad už namo statybos darbus nukentėjusysis jam sumokėjo ne 440 000 Lt, bet 220 000 Lt, nors 2008 spalio mėnesio atliktų darbų akte nurodyta, kad darbų atlikta už 344 900 Lt. Pastarasis iškėlė gynybinę versiją, kad 220 000 Lt, kuriuos apeliantas sumokėjo pagal jo rašytus raštelius,- tai yra A. M. U. skolos jam grąžinimas. Teismas savo nuosprendyje (11 psl.) nurodė, kad „kaip jau minėta byloje pilnai įrodyta, kad grynieji pinigai - 220 000 Lt - pagal aukščiau nurodytus raštelius, 2008-02-11 rangos sutarties Nr. BAR 08/02 pagrindu buvo perduoti kaltinamajam D. V. , kaip (duomenys neskelbiami) direktoriui atstovaujančiam bendrovę, todėl jis privalėjo surašyti dokumentą, patvirtinanti šias ūkines operacijas ir šiuos pinigus apskaityti (duomenys neskelbiami) buhalterinėje apskaitoje, tačiau jis to nepadarė.“

Teismas nustatė ir pripažino, kad D. V. apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, todėl analizuojant ir vertinant pastarojo veiką visumoje, vadovaujantis objektyvumo ir protingumo principu bei logika galima daryti vienintelę išvadą, kad apgaulingai tvarkydamas bendrovės buhalterinę apskaitą D. V. turėjo tikslą tokiu būdu užmaskuoti ir nuslėpti tikrąją 220 000 Lt gautų pinigų pagal raštelius namo statybai pinigų pasisavinimo faktą, t. y. numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarytą nusikaltimą. Visa tai byloja apie jo išankstinę tyčią pasisavinti dalį statybai skirtų pinigų ką patvirtina ir aukščiau paminėtos bylos aplinkybės bei iškelta D. V. melaginga versija dėl tariamos nukentėjusiojo jam 220 000 Lt skolos, ką nuosprendyje paneigė ir teismas. Pažymėtina, kad D. V. šios savo melagingos skolos versijos neatsisakė iki šiol, todėl naivu yra tikėtis, kad jis atskleis teismui savo tikruosius pinigų pasisavinimo tikslus. Visa tai byloja nustatytos bylos aplinkybės.

Ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylos aplinkybes teisme D. V. pinigų 220 000 Lt gavimo faktą iš nukentėjusiojo pagal 3 jo rašytus raštelius pripažįsta, tačiau tai vadina apelianto skola, kurią jis jam grąžino. Kaip jau buvo minėta aukščiau šią D. V. versiją teismas atmetė ir pripažino ją melaginga.

2010 m. kovo 3 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo apklaustas kaltinamasis D. V. (protokolas t. 2, b. 1. 34 ) kuriam teisėja uždavinėjo klausimus bandydama išsiaiškinti 220 000 Lt atsiradimo pas D. V. aplinkybes, jų priklausomybę bei jų vėlesnį panaudojimą po tariamos skolos jam grąžinimo. Į šiuos teisėjos klausimus D. V. atsakė, kad tai niekur nedeklaruotos jo asmeninės santaupos apie kurias niekas nežino ir kurias jis 2008 m. balandžio mėn. tariamai paskolino A. M. U. . Grąžinus jam skolą šiuos pinigus turi ir dabar. Teisėjai paklausus kur minimi pinigai yra dabar D. V. pareiškė, kad - „nesakys“, t.y. D. V. neneigė, kad gautus iš nukentėjusiojo 220 000 Lt pagal raštelius jis užvaldė ir pavertė asmeniniu turtu, tačiau atsisakė pasakyti teismui kur juos laiko. Šis atsakymas yra užfiksuotas teismo posėdžio protokole, tačiau nuosprendyje jis neatsispindi. Nuosprendyje konstatuota, kad „220 000 Lt skolos kurią jam grąžino A. M. U. , jis niekur neapskaitė ir niekur jų nepanaudojo. Kur dabar yra tie pinigai kaltinamasis nurodyti teismui negalėjo.“ Apeliantas mano, kad žodžių sąvokos „nesakysiu“ ir „nurodyti teismui negalėjo“ yra skirtingos pagal savo prasmę ir turi esminę reikšmę šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl minėtų pinigų pavertimo D. V. nuosavybe. Byloje nėra jokių duomenų ar įrodymų, kad D. V. šiuos pinigus grąžino nukentėjusiajam, ar apskaitė (duomenys neskelbiami) buhalterinėje apskaitoje, ar panaudojo namo statybai. Beprasmiška tikėtis, kad sprendžiant šį klausimą apie pinigų pavertimą D. V. nuosavybe jis privalėjo teismui parodyti šiuos pinigus ar pateikti pažymą apie jų deklaravimą. Teismas tinkamai neįsigilino į šias aplinkybes ir pamiršęs objektyvumo, protingumo principus bei logiką padarė lengviausią išvadą konstatuodamas, kad byloje „nenustatytas esminis šios nusikaltimo sudėties požymis - patikėto turto pavertimas kaltininko nuosavybe“. Pateikti faktai byloja, kad ši teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja nustatytom faktinėm bylos aplinkybėm.

Nuosprendyje nurodyta: negalima nustatyti kokia konkreti žala ir kam - ar (duomenys neskelbiami) ar užsakovui A. M. U. , - buvo padaryta. (duomenys neskelbiami) jokių pretenzijų D. V. nepareiškė. Šie teismo teiginiai, apelianto manymu neatitinka tikrovei ir prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėm. 2010-02-10 civiliniame ieškinyje pareikštame Vilniaus apygardos teismui nukentėjusysis patikslino ir nurodė konkrečias sumas D. V. veika padarytos materialinės žalos dydį, tačiau teismas į civilinį ieškinį neatsižvelgė ir dėl nesuprantamų priežasčių jo visiškai nenagrinėjo nors akivaizdu, kad žala padaryta. Teismas nustatė ir nuosprendyje konstatavo, kad D. V. už namo statybą nukentėjusysis sumokėjo ne 220 000 Lt, bet 440 000 Lt, (pats D. V. šios sumos nepripažįsta).

Liudytojas R. M. , vykdęs namo statybos techninę priežiūrą teisme patvirtino, kad 2008 m. rudenį darbai praktiškai nevyko, nebuvo pateikiami jokie atliktų darbų aktai, sąmatos, jis jokių dokumentų nebuvo gavęs. Teisminio nagrinėjimo metu R. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei papildomai paaiškino, kad kai jis pradėjo dirbti, jam susidarė spūdis, kad užsakovas jau sumokėjęs pinigus už namo statybą, bet darbai nebuvo atlikti.

Nuosprendžio 8 psl. nurodyta, kad byloje yra 2008 spalio mėn. surašytas Atliktų darbų aktas Nr. 2008/10/06-1, pasirašytas (duomenys neskelbiami) direktoriaus D. V. , kuriame nurodyta, kad atlikta darbų už 344 900 Lt, PVM 18 %, 62 082 Lt, iš viso - 406 982 Lt, tačiau užsakovas A. M. U. akto priėmimo savo parašu nepatvirtino (t 1, b. l. 41). Specialisto išvadoje Nr. 5-1/79 (8 psl.) nurodyta, kad tyrimui pateikta viena 2008 02 29 PVM sąskaita-faktūra Nr. 052 pagal rangos sutartį Nr. BAR 08/02 rangos darbams - 220 000 Lt, kuri nepasirašyta direktoriaus D. V. ir užsakovo. Statybos darbų priėmimo-perdavimo aktas 220 000 Lt sumai tyrimui nepateiktas. 2008-12-29 PVM sąskaitos faktūros Nr. 052 duomenys įtraukti į 2008 m. gruodžio mėnesio registrą. Pardavimo operacijų žurnalas, kuriame turėjo būti atliktų darbų aktas Nr. 2008 m./10/06-l, 406 982 Lt sumai, šalių pasirašytas ir vizuotas techninės priežiūros vykdytojo, kaip to reikalauja rangos ir techninės priežiūros sutartys, tyrimui nepateiktas. Bendrovė nepateikė kitų statybos vykdymo dokumentų. Iš šio matyti, kad PVM (duomenys neskelbiami) valstybei sumokėjo tik nuo 220 000 Lt sumos, bet ne nuo 440 000 Lt, kurią nukentėjusysis sumokėjo D. V. už namo statybą, t. y. nuo pusės jo sumokėtos 220 000 Lt sumos PVM mokestį valstybei D. V. nuslėpė.

Dėl savo patirtos žalos dydžio nustatymo, kuris yra nurodytas pareikštame civiliniame ieškinyje nukentėjusysis paaiškina tai, kad D. V. 2008 m. lapkričio mėn. pateikęs minėtą Atliktų darbų aktą Nr. 2008 m./l0/06-1 (kuris yra neregistruotas UAB apskaitoje), nukentėjusysis geranoriškai nuolaidžiaudamas neatsižvelgė į tai, kad reali namo statybos kaina gali būti 220 000 Lt, kaip nurodė savo parengtame susitarimo nutraukti rangos sutartį projekte D. V. (šią sumą patvirtina savo parodymuose ir vykdęs techninę namo statybų priežiūrą ekspertas R. M. ), todėl paskaičiavęs neatliktų darbų kainą, kuri buvo nurodyta D. V. pateiktame akte bei lokalinėje sąmatoje pridėtoje prie 2008-12-12 susitarimo projekto nutraukti rangos sutartį D. V. nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusysis įvertino civiliniame ieškinyje už 112 900 Lt.

Pagal statybų Rangos sutarties Nr. BAR 08/02, 7.4.p. Užsakovas privalo Rangovui atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl Užsakovo kaltės. Nesuprantama kodėl teismas neišsiaiškino, kodėl D. V. nesikreipė į teismą ar kitas teisėsaugos institucijas dėl žalos atlyginimo, jeigu manoma, kad apeliantas savo veiksmais galėjo padaryti D. V. UAB kažkokią materialinę žalą. Darytina išvada, apie ką byloja ir kitos aukščiau nurodytos nustatytos bylos aplinkybės, kad namo statybos išlaidos neviršijo 220 000 Lt, kaip ir nurodyta D. V. parengtame susitarimo projekte dėl Rangos sutarties nutraukimo.

Nuosprendyje konstatuojama: civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. BPK 115 straipsnio reglamentuojančio civilinio ieškinio išsprendimą, 3 dalyje nurodyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendi teismas palieka civilini ieškinį nenagrinėta, jeigu kaltinamasis išteisinamas. Taip pat šiuo pagrindu teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad D. V. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį yra išteisinamas, nėra pagrindo iš kaltinamojo išieškoti advokato turėtų išlaidų. Apeliantas mano, kad teismas privalėjo vadovaudamasis BPK 109 straipsniu išnagrinėti pareikštą civilinį ieškinį ir nepriteisdamas jam civilinio ieškinio teismas pažeidė BPK 44, 109, 113, 115 straipsnių nuostatas. Taip pat, teismas privalėjo priteisti iš kaltinamojo D. V. 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato darbo apmokėjimu, kadangi D. V. yra nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Advokato paslaugos nukentėjusiajam buvo teikiamos vienoje, o ne atskirose baudžiamosiose bylose, kaltinant D. V. pagal abu baudžiamojo kodekso straipsnius, neskaidant paslaugų atskirai pagal BK straipsnius, kaip matyt mano teismas. Tai, kad D. V. buvo nepagristai išteisintas pagal vieną BK straipsnį teismui nesuteikia pagrindo pažeidinėti BPK 106 str. nuostatas dėl nukentėjusiojo turėtu išlaidu kompensavimo.

Šioje byloje yra pažeistas viešas interesas, nes Lietuvos valstybė negavo PVM privalomo mokesčio už namo statybai sumokėtų (duomenys neskelbiami) direktoriui D. V. 220 000 Lt, kuriuos D. V. gavo iš nukentėjusiojo ir teismas tai nustatė. Byloje kaltinamasis aktas surašytas įdingai ir tai trukdė teismui nagrinėti bylą, tačiau teismas nesivadovavo BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir bylos prokurorui negrąžino. Byloje nustatyta, jog pinigai 220 000 Lt duoti D. V. ne kaip fiziniam asmeniui, bet kaip (duomenys neskelbiami) direktoriui, todėl teismas iš BK 183 straipsnio 2 dalies galėjo perkvalifikuoti D. V. padarytą veiką į BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau to jis nepadarė, tuo pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnio nuostatas - neapgynė ne tik apelianto bet ir Lietuvos valstybės interesų.

Teismas, skirdamas bausmę D. V. pažeidė BK 41 straipsnio nuostatas, nes nenustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skyrė per švelnią bausmę ir paskyrė tik 70 MGL baudą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis A. M. U. bei jo atstovas prašė prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis D. V. ir jo gynėjas prašė prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti, o nuteistojo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

A. M. U. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo D. V. ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos išsamiai motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo D. V. kaltė, jo tyčia, nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 222 str. 1 d. yra teisingos.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 222 str. 1 d.

Nuteistojo D. V. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik A. M. U. , liudytojos R. E. U. parodymais ir banko išrašais, o tik tarp kitko paminėjo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus specialisto išvadą, kuri turėtų būti laikoma svarbiausiu įrodymų, atmetami. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymima, kad teismas, remdamasis BPK 20 str., įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl teismas negali imti vieno įrodymo kaip pagrindo, o turi remtis įrodymų visuma ir visi įrodymai turi vienodą įrodomąją galią.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs surinktus įrodymus, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad D. V. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 222 str. 1 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. V. laikotarpyje nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., buvo (duomenys neskelbiami) (kurios pavadinimas laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 10 d. iki 2008 m. liepos 2 d. buvo (duomenys neskelbiami)) - direktoriumi, todėl turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu ir buvo atsakingas už teisingos buhalterijos vedimą, todėl yra BK 222 str. 1 d. subjektas. 2008 m. vasario 11 d. buvo sudaryta rangos sutartį Nr. BAR 08/02 tarp jo atstovaujamos (duomenys neskelbiami) ir A. M. U. 559 320 Lt sumai (t. 1, b. l. 10-11). Šios sutarties pagrindu 2008 m. vasario 13 d. (duomenys neskelbiami) gavo bankinį pavedimą 150 000 Lt, 2008 m. gegužės 6 d. gavo antrą bankinį mokėjimą 70 000 Lt, tačiau vėlesnius mokėjimus nuteistasis D. V. iš A. M. U. ir E. R. U. 2008 m. gegužės 8 d. gavo grynais pinigais 70 000 Lt, 2008 m. spalio 9 d. – 80 000 Lt, 2008 m. lapkričio 18 d. – 70 000 Lt (iš viso – 440 000 Lt). Nuteistasis gavęs grynuosius pinigus (220 000 Lt) nesurašė dokumentų, kurie patvirtintų šias ūkines operacijas, ir šių pinigų neapskaitė (duomenys neskelbiami) buhalterinėje apskaitoje, kaip to reikalauja LR Buhalterinės apskaitos įstatymas ir taip pažeidė šio įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. 1 d., 12 str. 4 d. esančius reikalavimus (LAT Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 23 p.), t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistasis D. V. suvokė, kad neįnešdamas į (duomenys neskelbiami) buhalterinę apskaitą 220 000 Lt pažeis teisės aktus, reglamentuojančius apskaitos tvarkymą, ir numatė, kad dėl to nebus galima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbiami) ūkinės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio, ir šių padarinių norėjo. Nors D. V. visą laiką teigė, kad A. M. U. paskolino 220 000 Lt, o vėliau jis juos grąžino, tačiau savo teiginio negalėjo pagrįsti jokiais kitais įrodymais. Teismas tokią nuteistojo poziciją laiko gynybine. Be to, šį nuteistojo teiginį paneigė baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nuteistajam D. V. neįnešus ir neapskaičiuos grynųjų pinigų (duomenys neskelbiami) buhalterinėje apskaitoje negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 13 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. Visas aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtina: iš dalies paties nuteistojo duoti parodymai (sudarė rangos sutartį su A. M. U. , gavo grynus pinigus iš A. M. U. ir E. R. U. ); A. M. U. parodymai (davė grynus pinigus); liudytojų E. R. U. parodymai (davė grynus pinigus), R. M. parodymai (statybų rangovas buvo (duomenys neskelbiami)), T. P. parodymai (buvo sudaryta rangos sutartis su A. M. U. ), A. T. ir K. R. parodymai ((duomenys neskelbiami) vadovavo direktorius D. V. ); specialisto išvada Nr. 5-1/79 (t. 1, b. l. 141-146); specialistės L. N. , tyrusios (duomenys neskelbiami) ūkinę – finansinę veiklą, paaiškinimas teisme (t. 3, b. l. 42); banko išrašai (t. 1, b. l. 13, 79-83); rangos sutartis Nr. BAR 08/02 (t. 1, b. l. 10-12); D. V. rašteliai apie gautus grynus pinigus (t. 1, b. l. 31-32) bei kita rašytinė bylos medžiaga, t. y. įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad kam nors, liudijančiam šioje byloje, buvo daromas neteisėtas poveikis, ar kas nors turėjo pagrindą duoti melagingus parodymus prieš nuteistąjį D. V. kaip teigiama apeliaciniame skunde. Be to, teismas neturi jokio pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 183 str. 2 d.

Prokurorė ir A. M. U. nepagrįstai prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria D. V. išteisintas dėl BK 183 str. 2 d., nes nagrinėjant šios kategorijos bylas būtina įrodyti, kad kaltininkui buvo patikėtas ar buvo jo žinioje jam svetimas, t. y. priklausantis nuosavybės teise kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims turtas, ir jis šį turtą neteisėtai pasisavino, t. y. pavertė savo nuosavybe. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. V. gavo iš A. M. U. 440 000 Lt pagal rangos sutartį, kuria D. V. , kaip (duomenys neskelbiami)direktorius, įsipareigojo A. M. U. pastatyti gyvenamąjį namą. A. M. U. pervedė į (duomenys neskelbiami) sąskaitą 220 000 Lt, o kitą dalį pinigų D. V. sumokėjo grynais. Gyvenamojo namo statyba pradėta vykdyti 2008 metų balandžio mėnesį ir buvo vykdoma iki 2008 metų rudens (tai patvirtina D. V. , A. M. U. , liudytojų T. P. , R. M. , A. T. , K. R. parodymai, daiktų pateikimo protokolas (t. 1, b. l. 70-72), A. M. U. 2008 m. gegužės 12 d. ir 2008 m. birželio 27 d. išsiųsti registruoti laiškai (duomenys neskelbiami), atliktų darbų aktas Nr. 2008/10/06-1 (t. 1, b. l. 41), 2008 m. gruodžio 12 d. susitarimas dėl rangos sutarties Nr. BAR 08/02 nutraukimo projektas (t. 1, b. l. 8-19), specialisto išvada Nr. 5-1/79). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad statybos darbai pagal aukščiau nurodytą rangos sutartį buvo atliekami, todėl neįmanoma nustatyti kokią dalį pinigų D. V. galėjo ar buvo pasisavinęs, t. y. pavertęs savo nuosavybe.

A. M. U. teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde teigė, kad liko neatlikta darbų pagal rangos sutartį 95 100 Lt sumai, t. y. D. V. jam negrąžino ir taip pasisavino tuos pinigus. Tačiau teismas nustatė, kad A. M. U. grynais duoti pinigai neapskaityti (duomenys neskelbiami) buhalterinėje apskaitoje, už juos D. V. toliau vykdė A. M. U. namo statybą. Teismas negali padaryti išvados, kad D. V. , iš A. M. U. ir E. R. U. kaip atsiskaitymą su (duomenys neskelbiami) už numatomus statybos darbus, gavęs grynais pinigais 220 000 Lt, juos pasisavino, taip pat negalima teigti, kad jis pasisavino ir 95 100 Lt. Teismas negali vadovautis lokalinėje sąmatoje nurodytais duomenimis, nes šis dokumentas nėra galutinis ir tikrovę atitinkantis dokumentas, ir savo sprendimą motyvuoti prielaidomis.

Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų konstatuoti, kad D. V. jau rangos sutarties surašymo dienai turėjo išankstinį tikslą pasisavinti, t. y. neteisėtai paversti savo nuosavybe, iš A. M. U. gautus grynus pinigus. (duomenys neskelbiami)jokių pretenzijų D. V. dėl padarytos turtinės žalos, nepareiškė ir kaltinamajame akte nebuvo pareikšti kaltinimai dėl šios įmonės piniginių lėšų pasisavinimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad D. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 2 d., būtinų objektyviųjų ir subjektyviųjų sudėties požymių, todėl jis išteisintinas BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 182 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde A. M. U. nurodė, kad D. V. pasisavino 220 000 Lt ir taip išvengė turtinės prievolės valstybei, todėl jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuota ir pagal BK 182 str. 2 d. Tačiau šios savo apeliacinio skundo dalies atsisakė apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Dėl bausmės

Pagal BK 54 str. 1 d. teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 str. 2 d. ir BK 61 str. nuostatomis. BK 54 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 str. 2 d. nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam D. V. vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, t. y. į tai, kad padarytas apysunkis nusikaltimas, taip pat buvo atsižvelgta į jo asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, negydytas psichiatrijos ligoninėje, dirba, neįrašytas į narkologinę įskaitą). Nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Išanalizavęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis BK 55 str., teismas motyvuotai paskyrė baudą, kurios dydis yra truputį mažesnis nei įstatymo numatytas vidurkis. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė BK 41 str. nuostatas, nes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas įstatyme numatytas nuostatas.

Dėl civilinio ieškinio nagrinėjimo

BPK 44 str. 10 d. nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Remiantis BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalą, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį tik įtariamajam ar kaltinamajam arba už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims. Pagal BPK 110 str. 1 d. nuostatas asmuo, pripažintas civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje, gali reikalauti atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. BPK 115 str. 1-2 d. nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos). Palikus ieškinį nenagrinėtą civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Taigi pagal minėtas BPK nuostatas baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas, o reikalavimas atlyginti žalą numatytas tik nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui arba už šio asmens veiką materialiai atsakingiems asmenims. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. V. išteisintas pagal BK 183 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, todėl pagrįstai A. M. U. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.), tačiau jis turi teisę pareikšti ieškinį D. V. civilinio proceso tvarka.

Dėl nukentėjusiųjų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

Apeliantas A. M. U. prašo priteisti iš D. V. 2 000 Lt bylos nagrinėjimo procese turėtas išlaidas, susijusias su advokato darbo apmokėjimu. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 106 str. 2 d., tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Taip pat pasakytina, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo pradėta ar nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-351/2009; 2K-377/2009). Atsižvelgiant į tai, kad D. V. nepripažintas kaltu tik dėl BK 183 str. 2 d., tačiau nuteistas pagal BK 222 str. 1 d., nes A. M. U. 2009 m. sausio 26 d. kreipėsi su prašymu į LR Vyriausybės kanceliariją dėl neteisėtos (duomenys neskelbiami) vadovo veiklos (t. 1, b. l. 8-20), kuri prašymą persiuntė į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apskrities skyrių ir ten buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas konstatuoja, kad A. M. U. iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jo pateikti įrodymai turėjo reikšmės bylai išnagrinėti bei D. V. pripažinti kaltu pagal BK 222 str. 1 d., todėl A. M. U. turi būti priteistos išlaidos už advokato pagalbą.

Iš byloje esančio 2010 m. vasario 17 d. pinigų priėmimo kvito, serija LAT, Nr. 516877, matyti, kad advokatas S. Karvelis iš A. M. U. gavo 1 000 Lt už atstovimą, dokumentų surašymą (t. 2, b. l. 27), kitai apeliaciniame skunde nurodytai pinigų sumai (1 000 Lt) apeliantas nepateikė jokių patvirtinančių įrodymų apie tai, kad būtų sumokėjęs advokatui. Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 103 str. 6 p. ir 106 str., pripažįsta A. M. U. sumokėtą užmokestį advokatui proceso išlaidomis ir jam iš D. V. priteisiama – 1 000 Lt suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria netenkintas A. M. U. prašymas priteisti jo turėtas išlaidas, susijusias su advokato darbo apmokėjimu.

A. M. U. prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo tenkinti iš dalies. Iš D. V. priteisti 1 000 Lt A. M. U. atlyginti už patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.