- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-14
- Bylos Nr.
- 2S-555-258/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25983-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Suinteresuotas asmuo
- M. T.-O.
- Pareiškėjas
- D. J., J. P.
- Kreditorius
- M. T.-O.
- Kategorijos
- 3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens M. T.-O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. J. ir J. P. skundus dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenis antstolis I. G., išieškotojas M. T.-O.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjai D. J. ir J. P. padavė skundus dėl antstolio veiksmų, kuriais prašė panaikinti antstolio I. G. 2015 m. birželio 26 d. patvarkymą Nr. S1-4755 visa apimtimi ir laikyti jį nepriimtu nuo jo sudarymo datos. D. J. nurodė, kad antstoliui pateiktame vykdyti vykdomajame rašte nurodyta išieškotina suma 158347,00 EUR, o antstolis nepagrįstai nustatė turto arešto mastą 165080,85 EUR. Pareiškėjas nurodė, kad visas jo turtas jau ilgą laiką yra nepagrįstai areštuotas, suvaržyta pareiškėjo veiksmų laisvė, pareiškėjas negali įgyvendinti savo kaip verslininko interesų, patiria ženklius nuostolius, o dėl tyčinės išieškotojo bei su juo susijusių asmenų veiklos negali didinti savo turtinio kapitalo. Pareiškėjas nurodė, kad tarp jo ir J. P. sudaryta taikos sutartis niekada nenustojo teisinės galios, kurį laiką šis sandoris turėjo teismo sprendimo galią ir buvo vykdomas, t. y. UAB „Inverta“ mokėjo tiesiogiai J. P., taip tenkinat jos kreditorinį reikalavimą bei mažinant pareiškėjo skolinius įsipareigojimus J. P.. J. P. yra tos pačios eilės kreditorė kaip ir M. T.. Antstolio patvarkymo sukeliamais padariniais ir siekiamais reikalavimais vieninteliai M. T.-O. ir kiti advokato D. B. atstovaujami asmenys yra ir gali būti pareiškėjo kreditoriais, o kitų kreditorių reikalavimai dėl skundžiamo patvarkymo sukeliamų pasekmių negali būti vykdomi.
J. P. skunde dėl antstolio veiksmų nurodė, kad yra tokios pačios eilės D. J. kreditorė, kaip ir M. T.-O. J. P. yra sudariusi su skolininku taikos sutartį, kuri galioja sutarties šalims, nepriklausomai nuo to, ar ji turi teismo sprendimo galią, ar tokios galios neįgijo. Kurį laiką šalių sudaryta taikos sutartis turėjo teismo sprendimo galią ir buvo teisėtai bei pagrįstai vykdoma, tokiu būdu tenkinant J. P. kreditorinį reikalavimą D. J.. Pareiškėjos nuomone, antstolio reikalavimas grąžinti pareiškėjos gautas lėšas, kurios jai buvo pervestos UAB „Inverta“ vykdant D. J. ir J. P. sudarytą taikos sutartį, diskriminuoja pareiškėją, kaip D. J. kreditorių, ir suteikia privilegijuotą padėtį kitam tos pačios eilės D. J. kreditoriui M. T.-O.
Antstolis I. G. 2015 m. liepos 27 d. patvarkymu, registracijos Nr. S1-5138, atsisakė tenkinti J. P. ir D. J. skundus dėl antstolio veiksmų. D. J. P.skundo nurodė, kad ginčijamu patvarkymu pareiškėja įpareigota skolininkui grąžintinas pinigines lėšas sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą tik tuo atveju, jeigu pareiškėja turi skolininko piniginių lėšų. Tuo atveju, jeigu tokių lėšų pareiškėja neturi, tai nesukelia pareigos vykdyti antstolio patvarkymą dalyje dėl lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą. Ginčijamu antstolio patvarkymu pareiškėja nėra įpareigota grąžinti UAB „Inverta“ išmokėtas skolininko lėšas. Antstolis pažymėjo, kad iki šiol pareiškėja nėra įvykdžiusi antstolio reikalavimo informuoti, ar nuo 2014 m. balandžio 14 d. ji yra atlikusi lėšų grąžinimą/išmokėjimą skolininkui. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 585 str. pagrindu antstolio reikalavimas pateikti atitinkamus duomenis apie skolininko turtinę padėtį yra privalomas visiems asmenims ir vykdomas per antstolio nustatytą terminą, tuo tarpu reikalavimas, susijęs su galimomis piniginėmis išmokomis skolininkui (LR CPK 749 str.), jų neturint, iš viso nesukelia trečiajam asmeniui jokių pasekmių. Antstolis nurodo, kad pareiškėjos skunde iš viso nepateikta jokių teisinių argumentų, kurių pagrindu antstolio patvarkymas turėtų būti panaikintas.
Dėl D. J. skundo antstolis nurodė, kad skundžiamame antstolio patvarkyme nurodytą areštuotiną sumą sudaro 158347,00 EUR išieškotina suma ir 6733,85 EUR vykdymo išlaidos, todėl skolininko patvarkyme nurodyto arešto mastas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 675 str. 2 d. numatytą reglamentavimą, t. y. kad antstolis areštavo skolininko turto ne daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Ginčijamas antstolio patvarkymas užtikrina, kad trečiojo asmens UAB „Inverta“ ir galimai kitų asmenų J. P. išmokėtos skolininko lėšos nebus grąžintos skolininkui, o bus nukreiptos įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymui. Kitu atveju, t. y. J. P. neturint pareigos išmokėti lėšų skolininkui, patvarkymas niekaip nepažeidžia jos teisių.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėjų D. J. ir J. P. skundus dėl antstolio veiksmų tenkino ir antstolio I. G. 2015 m. birželio 26 d. patvarkymą Nr. S1-4755 „Dėl turtinių teisių arešto, priimtą vykdomojoje byloje Nr. 0008/13/02362 panaikino.
Teismas nurodė, kad antstolis nepagrįstai konstatavo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismui
2015 m. balandžio 13 d. nutartimi atsisakius tvirtinti D. J. ir J. P. sudarytą taikos sutartį, atsirado D. J. teisė reikalauti J. P. sugrąžinti UAB „Inverta“ jai išmokėtas pinigines lėšas. Teisės normos, reglamentuojančios antstolio veiklą ir vykdymo procesą, nesuteikia teisės antstoliui vertinti asmenų sudarytų sandorių teisėtumo ir priimti sprendimus dėl šių sandorių galiojimo ar jų negaliojimo teisinių pasekmių.
Teismas sutiko su pareiškėjų argumentais, jog teismo atsisakymas patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį supaprastinto proceso tvarka nesukuria tokios taikos sutarties sudarymo teisinių pasekmių, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.985 str., t. y. taikos sutartis neįgyja galutinio teismo sprendimo galios ir netampa priverstinai vykdytinu dokumentu, tačiau tai nepanaikina taikos sutarties kaip sandorio galiojimo jos šalims ir nesukuria pagrindo taikyti sandorio negaliojimo teisinių pasekmių, nagrinėjamu atveju restitucijos. Todėl teismas padarė išvadą, kad antstolis be pagrindo konstatavo D. J. teisę reikalauti J. P. grąžinti UAB „Inverta“ sumokėtas J. P. D. J. priklausiusias pinigines lėšas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis tokios reikalavimo teisės nesukuria, taip pat vykdomojoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kitokius antstolio ginčijamu patvarkymu konstatuotos D. J. reikalavimo teisės į J. P. pagrindus. Taigi, antstolis ginčijamu patvarkymu nepagrįstai konstatavo J. P. prievolę skolininkui ir areštavo neegzistuojančią skolininko reikalavimo teisę. Toks patvarkymas pažeidžia J. P. ir D. J., kaip asmenų, kuriems jis nepagrįstai sukuria atitinkamas pareigas, teises.
Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog UAB „Inverta“ nevykdė antstolio 2014 m. sausio 7 d. patvarkymo Nr. 44 8 2014 01 07 2362/13-9 „Dėl turtinių teisių arešto“ ir savo prievolę įvykdė ne antstoliui, o skolininko D. J. nurodytam asmeniui - J. P. gali sudaryti pagrindą taikyti antstolio patvarkymo nevykdžiusiam asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatytas sankcijas, tačiau tai nesuteikia antstoliui teisės imtis veiksmų, išieškant iš J. P. UAB „Inverta“ sumokėtas skolininkui priklausiusias pinigines lėšas.
Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimo į juos argumentai
Atskiruoju skundu apeliantas (suinteresuotas asmuo) M. T.-O. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 33497-608/2015 kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
Atsiliepimas
Atskirąjį skundą grindžia argumentais:
1. Teismas savo priimto sprendimo visiškai nemotyvavo, absoliučiai nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu nekiltų abejonių dėl pareiškėjų skundų pagrįstumo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarties teisėtumo.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-13 d. nutartimi konstatavo, kad pateikta taikos sutartis negali būti tvirtinama, nes D. J. turi įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, kurių interesai nėra užtikrinti pateikta taikos sutartimi. Todėl skundžiamoje nutartyje nurodytas Vilniaus miesto teismo teiginys, kad nors „<...> taikos sutartis neįgyja galutinio teismo sprendimo galios ir netampa priverstinai vykdytinu dokumentu, tačiau tai nepanaikina taikos sutarties kaip sandorio galiojimo jos šalims ir nesukuria pagrindo taikyti sandorio negaliojimo teisinių pasekmių, nagrinėjamu atveju restitucijos.“ vertintinas kritiškai.
3. Laikantis skundžiamoje nutartyje išdėstytos teismo pozicijos yra visiškai nepagrįstai paneigiama tiek laikinųjų apsaugos priemonių - arešto, tiek įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių prasmė ir tikslai. Skundžiamoje teismo nutartyje išdėstyta teismo pozicija yra ydinga ir prieštaraujanti iki šiol suformuotai vieningai teismų pratikai.
4. Pagal CPK 373 straipsnį panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos. Taigi įstatymo leidėjas įtvirtino taisyklę, kad esant būtinybei teismo nutarties įvykdymo atgręžimo klausimas yra išsprendžiamas galutiniu teismo procesiniu sprendimu, priimtu civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo (CPK 371 str., 373 str.). Taigi sprendimo įvykdymo atgręžimas vykdomas toje pačioje byloje, kurioje buvo atnaujintas procesas.
5. Taikos sutarties sudarymo metu J. P. taikos sutartimi perleistoms turtinėms teisėms į subnuomos mokestį buvo taikytas areštas ir disponavimas šiuo turtu atsakovui skolininkui D. J. buvo apribotas. Skolininkui D. J. nuosavybės teise priklausantis turtas buvo perleistas J. P. galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, tokiu būdu pažeistas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
6. Antstolis I. G. vadovaudamasis LR CPK 585 str., 613 str., 688 str., 749 str. nusprendė areštuoti skolininkui D. J., priklausančias turtines teises į jam grąžintinas pinigines lėšas. Be kita ko, antstolis vykdydamas savo pareigas nusprendė informuoti J. P., kad jeigu šiuo metu neturi skolininko piniginių lėšų, privalo raštu apie tai pranešti antstoliui per 5 darbo dienas nuo minėto patvarkymo gavimo dienos, ar D. J. nuo 2014-04-14 d. buvo grąžintos J. P. iš UAB „Iverneta“ išmokėtos D. J. piniginės lėšos. Daugiau nei akivaizdu, kad antstolis vykdydamas įstatymo jam nustatytas pareigas ėmėsi veiksmų vykdomojo dokumento įvykdymui ir pasinaudojo jam suteikta procesine teise reikalauti pateikti duomenis apie skolininko turtinę padėtį, o toks antstolio reikalavimas yra privalomas visiems asmenims ir vykdomas per antstolio nustatytą terminą.
Antstolis I. G. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo suinteresuoto asmens M. T.-O. atskirąjį skundą tenkinti.
Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia argumentais:
1. LR Antstolių įstatymo 22 str. numato antstoliui teisę gauti visus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti, todėl antstolio atliktas skundžiamas procesinis veiksmas nepažeidė įstatymų ir buvo proporcingas atsižvelgiant į tai, kad skolininkas nuolatos slepia savo pajamas (ką įrodo vykdomojoje byloje esanti medžiaga apie jo gaunamas pajamas), negerbia ir nevykdo teismo sprendimo.
2. Antstolis patvarkyme į skundą aiškiai išdėstė, kad J. P. neturint pareigos išmokėti/grąžinti skolininkui pinigines lėšas, toks antstolio patvarkymas nesukelia jai jokios pareigos ir nepažeidžia jos teisių, todėl teismo išvada dėl antstolio reikalavimo (įpareigojimo) pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą trečiojo asmens (UAB „Iverneta“) pareiškėjai išmokėtas pinigines sumas neatitinka tikrovės. Pareiškėja nėra įpareigota grąžinti UAB „Iverneta“ išmokėtas skolininko lėšas. Pirmosios instancijos teismas priėjo priešingos išvados, negu pateikti antstolio paaiškinimai ir nurodyti patvarkymo priėmimo motyvai, tikslai, nors skundžiamas patvarkymas surašytas antstolio, o ne teismo.
3. Ginčijamu patvarkymu antstolis nekonstatavo J. P. prievolės D. J. ir nereikalavo grąžinti išmokėtų lėšų.
4. Pirmosios instancijos teismo nutartis nėra pagrįsta jokiais objektyviai įrodymais, visiškai nevertinant antstolio pateiktų argumentų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pareiškėjai D. J. ir J. P. padavė skundus dėl antstolio veiksmų, kuriais prašė panaikinti antstolio I. G. 2015 m. birželio 26 d. patvarkymą Nr. S1-4755 visa apimtimi ir laikyti jį nepriimtu nuo jo sudarymo datos. Iš vykdomosios bylos matyti, kad antstolis šiuo patvarkymu nutarė areštuoti skolininkui D. J. priklausančias turtines teises į jam grąžintinas pinigines lėšas, turto arešto mastas – 165080,85 Eur; nurodė skolininkui D. J., kad skolininkas neturi teisės priimti jokio reikalavimo įvykdymo, taip pat valdyti ir disponuoti areštuojama turtine teise; įpareigoti J. P. skolininkui D. J. grąžintinas pinigines lėšas arešto masto ribose ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šio patvarkymo gavimo dienos pervesti į antstolio I. G. depozitinę sąskaitą; skolininkui ir prievolės skolininkui išaiškinti, jog areštuotos turtinės teisės perleidimas baudžiamas įstatymu nustatyta tvarka; informuoti, kad reikalavimų teisių, susijusių su piniginėmis išmokomis, areštas taikomas ir būsimoms išmokoms (CPK 749 str. 2d.); informuoti J. P., kad jeigu šiuo metu ji neturi skolininko piniginių lėšų, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 585 str. 1 d., 624 str. 2 d. 8 p., 688 str., 749 str., įpareigoti ją per 5 darbo dienas nuo šio patvarkymo gavimo dienos antstoliui raštu pranešti - ar D. J. nuo 2014-04-14 d. buvo grąžintos jai iš UAB „Ivemeta“ išmokėtos D. J. piniginės lėšos. Jeigu lėšos buvo grąžintos, prašo pateikti tai patvirtinančius dokumentus mokėjimo pavedimus, banko išrašus, grynųjų pinigų perdavimo kvitus ir pan.; išaiškinti, kad už antstolio reikalavimų nevykdymą teismas gali skirti iki 289 Eur baudą už kiekvieną antstolio reikalavimo nevykdymo dieną (LR CPK 585 str.). (b.l. 199, tomas 2, vykdomoji byla Nr. 0008/13/02362).
Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų prašymą ir nutartimi šį patvarkymą panaikino. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi pateikė atskirąjį skundą. Atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis nors ir neįgyja galutinio teismo sprendimo galios ir netampa priverstinai vykdytinu dokumentu, tačiau tai nepanaikina taikos sutarties kaip sandorio galiojimo jos šalims ir nesukuria pagrindo taikyti sandorio negaliojimo teisinių pasekmių, nagrinėjamu atveju restitucijos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo argumentu, dėl žemiau nurodytų motyvų.
Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-17568-110/2014 buvo patvirtinta pareiškėjų J. P. ir D. J. taikos sutartis. Pareiškėjai P. P., E. P. ir M. T.-O. kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-17568-110/2014 CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teismas atnaujinęs procesą šioje byloje 2015-04-13 nutartimi atmetė prašymą patvirtinti 2014-03-17 taikos sutartį. Teismas, atsisakydamas tvirtinti taikos sutartį, konstatavo, kad pareiškėjai D. J. ir J. P. kreipdamiesi į teismą dėl 2014 m. kovo 17 d. taikos sutarties patvirtinimo, nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jų sudaryta taikos sutartis nepažeis kitų suinteresuotų asmenų, šiuo atveju P. P., E. P. ir M. T.-O. interesų. Teismas nutartyje taip pat konstatavo, kad taikos sutartis negali būti tvirtinama, nes D. J. turi įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, kurių interesai nėra užtikrinti pateikta taikos sutartimi. Ši teismo nutartis įsiteisėjo, todėl būtent ji turi šalims įstatymo galią. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią nutartį ir neteisingai padarė išvadą, kad šalių taikos sutartis šalims galioja kaip sandoris.
Pažymėtina ir tai, kad antstolis vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2013-06-25 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-613-603/2011 dėl 546 740,51 Lt sumos išieškojimo iš skolininko D. J. išieškotojo T.-O. M. naudai, 2014 m. sausio 7 d. patvarkymu Nr. 44 8 2014 01 07 2362/13-9 „Dėl turtinių teisių arešto“ nusprendė areštuoti skolininkui D. J. priklausančias turtines teises į jam išmokėtinas pinigines lėšas, tame tarpe ir į UAB „Inverta“ mokėtinas pinigines lėšas D. J., nurodant, kad arešto mastas 570818,75 Lt.
CPK 675 straipsnio 1 dalis nustato, kad skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Dėl prieš tai nurodytų aplinkybių yra pagrindas išvadai, kad šalių sudaryta sutartimi buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, o imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 2014 m. kovo 17 d. taikos sutartis tarp skolininko ir pareiškėjos J. P. buvo sudaryta galiojant pritaikytam areštui ir kaip matyti iš 2015-04-13 nutartyje nurodytų aplinkybių – pažeidžiant kitų suinteresuotų asmenų interesus. Šia taikos sutartimi, be kita ko, buvo J. P. ir skolininko susitarimas, kad skolininko gautinos lėšos pagal UAB „Iverneta“ nuomos sutartis bus nukreipiamos pareiškėjai J. P.. Atsižvelgiant į tai, antstolio patvarkymo dalis, kuria nuspręsta įpareigoti J. P. pateikti informaciją, ar D. J. nuo 2014-04-14 buvo grąžintos pareiškėjai išmokėtos D. J. piniginės lėšos negali būti laikomos pažeidžiančiomis pareiškėjų interesus. Antstolis, vykdydamas teismo sprendimą, turi teisę reikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų pateikti sprendimo įvykdymui reikalingus duomenis apie skolininko turtinę padėtį (CPK 585 str.). Antstoliui nustačius, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-27 nutartimi patvirtinta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2-17568-110/2014, tačiau bylą atnaujinus prašymas dėl tos pačios taikos sutarties tvirtinimo atmestas, antstolio reikalavimas įpareigoti J. P. pateikti patvarkyme nurodytą informaciją laikytinas pagrįstu.
Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nurodytos priežastys ir aplinkybės sudaro teisinį pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo, dėl ko neteisingai buvo išspręsta byla. Siekiant užtikrinti proceso ekonomiškumą ir operatyvumą, teismas išsprendžia klausimą iš esmės, atmetant pareiškėjo D. J. ir J. P. skundus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 2 p., teismas
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.
Atmesti pareiškėjų D. J. ir J. P. skundus dėl antstolio veiksmų.