Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. O. O. skundą atsakovui Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas pagrįstas ir tenkintinas.

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilęs dėl Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos tarnybos priimto sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į Nigerijos Federacinę Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. vasario 25 d. (b. l. 24).

Ginčo teisinius santykius – užsieniečių atvykimo, išvykimo, jų buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-382 patvirtintas Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galiojo nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. spalio 29 d. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 19 d. pateikė Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 43 str. 1 d. 3 p. 2016 m. rugsėjo 26 d. Migracijos departamentas iš Migracijos skyriaus gavo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi tai gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių saugumui. 2016m. lapkričio 10 d. Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, nepagrindus numatomo buvimo su daugkartine nacionaline viza tikslo. Pareiškėjo skundą dėl 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo panaikinimo Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 pareiškėjo apeliacinis skundas buvo patenkintas, panaikinant Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1541900262) bei įpareigojant iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir priimti naują sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka. 2017 m. sausio 26 d. pareiškėjui buvo įteiktas skundžiamas sprendimas dėl jo grąžinimo į Nigerijos Federacinę Respubliką.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas skundžiamą sprendimą Nr. 20-SP9-5(12.23), įpareigojant pareiškėją savanoriškai išvykti į Nigerijos Federacinę Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, priėmė vadovaudamasis Įstatymo 125 str. 1 d. 3 p., atsižvelgiant į Įstatymo 128 str. 1 d. nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta šio Įstatymo 130 str. 1 ir 2 d. nurodytos priežastys, dėl kurių draudžiama grąžinti V. O. O. į Nigerijos Federacinę Respubliką.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai užsienietis grąžinimas į užsienio valstybę ir įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos, o 128 str. 1 d. - aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 130 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 dalis); Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 dalis). Aprašo 30 p. nustatyta, kad sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas, jeigu nenustatoma įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, būtent pastarosios Įstatymo 130 str. 1 ir 2 d. reglamentuotos aplinkybės nebuvo tikrinamos, vertinant jas tik paviršutiniškai ir formaliai, kas sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą ir prigimtinių jo teisių pažeidimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje, apibrėžiančiame aptariamo įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). Be to, yra labai svarbu, kad asmuo, kuris inicijuoja administracinę procedūrą, žinotų vykdomų procedūrų esmę, galimas teisines pasekmes, būtų sudaryta galimybė būti išklausytam (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3322/2011). Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos“.

Pabrėžtina, jog toks individualus administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo, kuris įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, vykdydamos valdžios funkcijas, privalo veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, bei dirbti rūpestingai ir atidžiai. Pažymėtina, kad atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą. Šiuo atveju gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą, priimant sprendimą jame ne tik nurodyti teisės aktus, bet ir tinkamai įvertintų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą. Teismo vertinimu, šios pareigos nagrinėjamu atveju atsakovas neįvykdė.

Lietuvos Vyriausias administracinis teismas yra nurodęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858 -2332/2011). Nors ginčijamame atsakovo sprendime yra nurodytos teisės normos, kurių pagrindu priimtas sprendimas dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti, tačiau jame tik formaliai konstatuota, kad nenustatytos Įstatymo 130 str. 1 ir 2 d. nurodytos priežastys. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei skundžiamame sprendime, nei su šiuo sprendimu susijusioje medžiagoje tokių priežasčių faktinis egzistavimas nebuvo nustatinėjamas bei vertinamas. Sutiktina, su pareiškėjo atstovo teiginiu, kad tokių atsakovo veiksmų paviršutiniškumą bei formalumą patvirtina visuotinai žinomų faktų apie Nigerijos Federacinę Respubliką, kaip pavojingą valstybę dėl joje egzistuojančios teroristinės grupuotės, ignoravimas. Atsakovas, spręsdamas pareiškėjo grąžinimo klausimą, ne tik pats visiškai nerinko, visapusiškai ir išsamiai neanalizavo, nevertino tokių duomenų ir teisiškai reikšmingų faktų, bet neturėdamas patikimos informacijos, iš kurios būtų pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) aišku dėl Įstatymo 130 str. nustatytų sąlygų egzistavimo, tokios procedūros metu neklausė paties pareiškėjo ir neaiškino jam teisės teikti įrodymus dėl galimų grėsmių jo gyvybei ar laisvei Nigerijos federacinėje Respublikoje. Kolegijos vertinimu, šiuo aspektu nustatyti sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatui suprasti atsakovo poziciją, identifikuoti jo pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti savo teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas.

Akcentuotina, kad teisminio nagrinėjimo metu 2017 m. balandžio 28 d. prašymu pareiškėjas pateikė teismui leistinus, objektyvius bei pakankamus rašytinius įrodymus, neabejotinai patvirtinančius Įstatymo 130 str. 1 ir 2 d. nustatytų aplinkybių, dėl kurių draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, egzistavimą (b. l. 59-73). Pateikta informacija apie pareiškėjo gyvenimą Šiaurinėje Nigerijos dalyje, kurioje vyksta neramumai, etninė nesantaika, apie jo šeimos priklausymą Borno valstijos krikščionių bendruomenei, radikalių islamo fundamentalistų/teroristų mirtinas atakas, nukreiptas prieš krikščionis, jo šeimą, šeimos perkėlimą į šalies viduje esančią stovyklą (IDPS) saugumo sumetimais, B. H. teroristų 2015 m. lapkričio 25 d. įvykdytą brolio M. O. nužudymą (pateiktas mirties liudijimas) leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjui grįžus į Nigerijos federacinę Respubliką, jis bus persekiojamas dėl religijos (krikščionybės), jo gyvybei ar laisvei grės akivaizdžiai realus pavojus. Taigi, priešingai, nei nurodė atsakovas skundžiamame sprendime, nurodytos aplinkybės pagrindžia rimtą pagrindą spręsti apie galimai egzistuojančias Įstatymo 130 straipsnyje nustatytas sąlygas.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi atsakingo valdymo (gero administravimo) principu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo atveju administracinės procedūros metu atsakovas, kaip valdžios institucija, nagrinėdamas dokumentus dėl pareiškėjo V. O. O. grąžinimo į Nigerijos federacinę Respubliką, sprendime tik formaliai nurodydamas Įstatymo 130 str. 1 ir 2 d. nuostatas, visiškai nerinko bei netyrė įrodymų dėl aplinkybių, draudžiančių grąžinti pareiškėją į Nigeriją, tokiu būdu nevykdė pareigos individualiai vertinti konkrečią situaciją ir pažeidė taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą ir todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjo atstovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 93-97).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Prašymai dėl proceso šalies išlaidų atlyginimo, vadovaujantis ABTI 41 straipsnio 1 dalimi, teismui pateikiami raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjo atstovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes nepateiktas turėtų išlaidų pagrindimas, t. y. byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokios išlaidos buvo apmokėtos ir realiai patirtos. Pareiškėjo atstovui išaiškintina, kad prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su tokių išlaidų apmokėjimą patvirtinančiais dokumentais, jis gali raštu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir toks prašymas bus teismo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka priimant nutartį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais 88 straipsnio 1 punktu teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 20-SP9-5(12.23) „Dėl V. O. O. grąžinimo į Nigerijos Federacinę Respubliką“.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.