- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-22
- Bylos Nr.
- 2S-207-278/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00558-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- L. M.
- Atsakovas
- V. P.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. M. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6274-732/2018 pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovei V. P. (Ž.), išvadą teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl bendravimo su dukra tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. M. ieškiniu prašė teismą nustatyti bendravimo su nepilnamete dukra G. M., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką ir iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-03-02 sprendimu šalių santuoka nutraukta, dukters gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove. Minėtu sprendimu jo bendravimo su nepilnamete dukra tvarka nebuvo nustatyta, tačiau atsakovė įsipareigojo nekliudyti jam bendrauti su mergaite ir dalyvauti ją auklėjant. Teigė, jog atsakovė piktybiškai neleidžia matytis su dukra, dažnai ją vežasi į Jungtinę Karalystę, kur jos gyvena pusę metų, dukra net lanko mokyklą, nors jis sutikimo išvežti dukrą gyventi į kitą šalį nėra davęs.
Atsiliepimas
3. Atsakovė V. P. (Ž.) atsiliepimu į ieškinį nurodė, jog ji su dukra gyvena Jungtinėje Karalystėje, o dukra lanko šios šalies ugdymo įstaigą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2018-11-13 nutartimi ieškovo L. M. ieškinį paliko nenagrinėtą bei grąžino ieškovui žyminį mokestį.
5. Teismas darė išvadą, kad, vadovaujantis 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei įvertinus aplinkybę, jog ginčo šalių vaiko gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, kur jau daugiau nei 5 metai yra deklaruota mergaitės gyvenamoji vieta ir šioje šalyje ji lanko mokyklą, byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
6. Konstatavo, jog viena iš būtinųjų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų - teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus, pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, neegzistuoja.
7. Atkreipė dėmesį į tai, kad jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti reglamente „Briuselis II bis“, yra suformuluoti kuo labiau atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovas L. M. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018-11-13 nutartį.
Atsiliepimas
9. Nurodo, jog atsakovė V. P. (Ž.) apie pusę laiko per metus gyvena Lietuvoje, ką iš dalies patvirtina ir ta aplinkybė, jog procesiniai dokumentai jai buvo įteikti tinkamai. Atsiliepime į pareikštą ieškinį atsakovė nurodė aplinkybes, neva pastoviai gyvena Jungtinėje Karalystėje, tačiau jokių kitų duomenų apie jos realią faktinę gyvenamąją vietą, kaip ir apie dukros G. gyvenamąją vietą, byloje nėra surinkta, todėl teismas priėmė skubotą sprendimą.
10. Pažymi, kad Molėtų rajono apylinkės teisme 2014-2015 m. vyko ginčo šalių skyrybų procesas, ir nors faktinė situacija buvo analogiška, tiek dėl šalių gyvenamosios vietos, tiek dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, tai netrukdė procesui. Tvirtina, jog nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, ar vaiko, dėl kurio reiškiami reikalavimai, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, ar ne, o vadovavosi vien atsakovės paaiškinimu. Byloje nėra duomenų, išskyrus atsakovės aiškinimus, jog dukra G. nuo 2013 metų negyvena Lietuvoje.
11. Mano, jog teismui iš kartu su ieškiniu pateikiamų duomenų negalint daryti pagrįstos išvados, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jis turi taikyti trūkumų šalinimo institutą.
12. Teigia, jog yra neįgalus ir tai patvirtina byloje pateikti įrodymai, todėl teismo siūlymas inicijuoti procesą Jungtinėje Karalystėje yra neprotingas ir nesąžiningas jo atžvilgiu, nes to neturi galimybės padaryti ne tik dėl finansinių galimybių, tačiau ir dėl sveikatos būklės.
13. Atsiliepimo į atskirąjį skundą atsakovė V. P. (Ž.) nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo L. M. atskiruoju skundu, be to, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
15. Apeliacijos objektas yra teismo nutarties, kuria buvo paliktas nenagrinėtu L. M. ieškinys dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, konstatavus, jog ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Pažymėtina, jog teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu ir ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu, tai yra kiekvienu atveju teismas, iškeldamas bylą, turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Tais atvejais, kai byla yra su tarptautiniu elementu, teismingumo taisyklės nustatomos pagal tarptautinio civilinio proceso teisės normas, reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, Europos Sąjungos (toliau – ES) teisėje arba nacionaliniuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, su kokia užsienio valstybe yra susijęs byloje esantis tarptautinis elementas. Nagrinėjamoje byloje tarptautinis elementas yra susijęs su ES valstybe nare bei ginčui yra taikomi ES reglamentai, kurie bei jų nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi viršenybę prieš Civilinio proceso kodekso nustatytas tarptautinio teismingumo taisykles (CPK 780 straipsnis). Klausimams dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo taikomos 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau ir reglamentas ,,Briuselis II bis“) nuostatos.
17. Reglamento „Briuselis II bis“ nuostatos klausimams susijusiems su tėvų pareigomis vaikams – šiuo atveju reikalavimas nustatyti bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką, bendrąją jurisdikciją, nustato valstybės narės teismui, kurio teritorijoje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion (8 straipsnio 1 dalis). Specialiosios bendrosios jurisdikcijos taikymo sąlygos, priklausančios nuo subjektyvių kriterijų, numatytos reglamento „Briuselis II bis“ 9, 10, 12, 13 straipsniuose.
18. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, jog jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį dėl bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo turi Jungtinės Karalystės teismas, nes šalių dukra Lietuvoje negyvena (reglamento ,,Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalis) ir negalima jurisdikcijos prorogacija, kadangi motina (atsakovė) aiškiai pareiškė nesutikimą su Lietuvos jurisdikcija (reglamento ,,Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, skundžiamą teismo nutartį bei atskirajame skunde išdėstytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
19. Byloje nustatyta, jog ginčo šalys bei jų nepilnametė dukra yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau nepilnametės dukters – G. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta jau daugiau nei 5 metus deklaruota Jungtinėje Karalystėje. Iš Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus byloje pateiktos informacijos matyti, jog atsakovė V. P. Lietuvoje negyvena ir skyrius neturėjo galimybės pateikti išvados byloje (b.l. 17-20). Be to, iš pateiktos informacijos matyti, jog šalių nepilnametė duktė G. M., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje ugdymo įstaigos nelanko, t.y., mokinių registre duomenų apie ją nėra. Šie duomenys sutampa ir su atsakovės V. P. pateiktais paaiškinimais, jog nepilnametė dukra ugdymo įstaigą lanko Jungtinėje Karalystėje, kurioje yra jos (bei atsakovės šeimos) nuolatinė gyvenamoji vieta. Atsižvelgęs į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog esminis ryšys šalių nepilnametį vaiką sieja ne su Lietuvos Respublika, o su Jungtine Karalyste, kur ji lanko ugdymo įstaigą bei kurioje yra jos socialinė ir šeiminė aplinka. Apeliantas jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nepilnametės dukters esminį ryšį su Lietuvos Respublika nei kartu su ieškiniu nei su atskiruoju skundu, teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis).
20. Pažymėtina, jog procesiniai dokumentai šioje byloje skirti atsakovei V. P. nors ir buvo įteikti ieškinyje nurodytu adresu Lietuvos Respublikoje, tačiau jie buvo įteikti atsakovės motinai ir tai patvirtina byloje esanti dokumentų įteikimo duomenys (b. l. 13). Atsiliepimą į ieškinį atsakovė teismui pateikė elektroniniu būdu bei jame, be kitų aplinkybių, nurodė, jog procesiniai dokumentai jai būtų siunčiami adresu Jungtinėje Karalystėje, kur ir yra jos gyvenamoji vieta. Minėtos aplinkybės nepatvirtina apelianto teiginių apie atsakovės nuolatinį gyvenimą Lietuvos Respublikoje.
21. Aplinkybė, jog ginčo šalių skyrybų procesas 2014-2015 metais vyko Lietuvos Respublikos teisme, nors, pasak ieškovo, aplinkybės dėl šalių gyvenamųjų vietų tuo metu buvo analogiškos, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog ir procesas dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Tuo labiau, kad, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nustatant teismų jurisdikciją klausimams susijusiems su tėvų pareigomis vaikams, yra būtina kuo labiau atsižvelgti į vaiko interesus ir jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą.
22. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Tačiau, kaip minėta aukščiau, skundžiamą nutartį priėmęs teismas nenustatė šių nuostatų taikymui būtinų sąlygų, kas sudarytų prielaidas spręsti apie Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos taikymą, nes, kaip nustatyta, šalių nepilnametis vaikas nors ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau esminis ryšys jį sieja su kita valstybe nare, taip pat atsakovė V. P. aiškiai išreiškė nesutikimą su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija. Ta aplinkybė, jog apeliantas yra neįgalus negali pakeisti aukščiau nurodyto įstatyminio reglamentavimo.
23. Dėl paminėtų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti ar keisti atskirajame skunde dėstomais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.