Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Arūno Paštuolio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistiesiems V. B. ir K. J., jų gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. B. ir K. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo

V. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

K. J. pripažinti kalta pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir nuteista: pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

AB „Lietuvos draudimas“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš V. B. ir K. J. solidariai priteisiant 6798,54 Eur turtinės žalos atlyginimo AB „Lietuvos draudimas“ naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su K. J., apgaule savo naudai išvengė turtinės prievolės, o būtent: 2013-05-20, apie 10 val. 01 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam priklausantį automobilį „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) jo nesuvaldė ir atsitrenkė į gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), priklausantį E. M., ir, žinodamas, kad automobilis „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (Draudimo sutarties liudijimas Nr. LT/AEC 1166741) ir pagal 2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 22 punkto 1 dalies 1 punktą, draudikas įgyja teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, siekdamas išvengti draudiko teisės reikalauti grąžinti sumokėtą padarytos žalos sumą, po įvykusio eismo įvykio pasišalino iš įvykio vietos ir su K. J. susitarė, kad ji policijos pareigūnams ir draudimo bendrovei paaiškins, kad eismo įvykio metu ji vairavo automobilį „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) po ko K. J. melagingai policijos pareigūnams paaiškino, kad ji vairavo automobilį „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nesuveikus automobilio stabdžiams atsitrenkė į gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir 2013-05-20 AB „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), užpildė pranešimą apie įvykusį eismo įvykį, kurio pagrindu AB „Lietuvos draudimas“ 2013-06-14 nukentėjusiajai E. M. išmokėjo 14308 Lt sumą kaip draudimo išmoką, tokiu būdu jis išvengė turtinės prievolės, atlyginti AB „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai E. M. išmokėtos 14308 Lt žalos sumos.

K. J. nuteista už tai, kad ji, veikdama bendrininkų grupėje su V. B., apgaule V. B. naudai išvengė turtinės prievolės ir suklastojo dokumentą, o būtent: žinodama, kad 2013-05-20, apie 10 val. 01 min., (duomenys neskelbtini) sankryžoje V. B., vairuodamas jam priklausantį automobilį „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) jo nesuvaldė ir atsitrenkė į gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), V. B. būdama informuota, kad automobilis „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (Draudimo sutarties liudijimas Nr. LT/AEC 1166741) bei pagal 2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 22 punkto 1 dalies 1 punktą, draudikas įgyja teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, siekdama padėti V. B. išvengti draudiko teisės reikalauti grąžinti sumokėtą padarytos žalos sumą, ji su V. B. susitarė, kad policijos pareigūnams ir draudimo bendrovei ji paaiškins, kad eismo įvykio metu ji vairavo automobilį „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) po ko melagingai policijos pareigūnams paaiškino, kad ji vairavo automobilį „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nesuveikus automobilio stabdžiams atsitrenkė į gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir 2013-05-20 AB „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), užpildė pranešimą apie įvykusį eismo įvykį, kurio pagrindu AB „Lietuvos draudimas“, 2013-06-14 nukentėjusiajai E. M. išmokėjo 14308 Lt sumą kaip draudimo išmoką, tokiu būdu padėjo V. B. išvengti turtinės prievolės atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajai E. M. išmokėtos 14308 Lt žalos sumos, bei suklastojo tikrą dokumentą – pranešimą apie įvykusį eismo įvykį, kuriame nurodė, kad 2013-05-20, apie 10 val. 01 min., (duomenys neskelbtini), automobilį „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavo ji.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. B. ir K. J. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu. Nors pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ištirtų įrodymų visetas – liudytojų A. A., D. R. parodymai ir rašytiniai įrodymai paneigia nuteistųjų keliamą versiją ir patvirtina faktą, kad nagrinėjamo įvykio metu automobilį vairavo V. B., tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų motyvų, nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, iš esmės pagrįsta vien tik minėtos liudytojos D. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie, anot teismo, buvo nuoseklūs ir patvirtinti kitais įrodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundžiamo nuosprendžio motyvais nesutinka.

Kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymi nuteistieji, faktą, kad kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis automobilį vairavo nuteistasis V. B., patvirtino tik liudytoja D. R.. Pažymėtina, kad apklausiama teisme ši liudytoja davė skirtingus parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu, kuomet nurodė mačiusi, kaip iš į namą atsitrenkusio automobilio išlipo du vyrai ir nubėgo (duomenys neskelbtini) gatve, iš vairuotojo pusės išlipo V. B. ir nuėjo (duomenys neskelbtini) gatve, po pusės valandos pasirodė V. B. žmona ir prisipažino vairavusi automobilį (t. 1, b. l. 38). Papildomos apklausos metu liudytoja patikslino, kad nematė, kaip atvažiavo V. B. žmona, tai girdėjo iš kitų žmonių (t. 2, b. l. 1-2). Tuo tarpu teisme, patvirtinusi faktą, kad matė, kaip iš automobilio galo išlipo du jaunuoliai, D. R. negalėjo nurodyti, kad įvykio vietoje matė V. B., nurodė, kad vyrų, kurie išlipo iš automobilių, veidų nematė. Liudytoja taip pat nurodė, kad teisme davė kitokius parodymus, nes jai grasina. Šių parodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas nutarė vadovautis minėtais liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tačiau apygardos teismas pažymi, kad šios liudytojos parodymai, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais. Liudytoja D. R. nurodė, kad įvykį matė važiuodama pro šalį automobiliu kartu su V. Š., jie buvo sustoję ir stebėjo, kas vyksta. Tačiau V. Š. nei apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu D. R. parodymų dėl to, kad automobilį vairavo V. B., nepatvirtino ir nurodė, kad nematė, kad kas nors būtų išlipęs iš automobilio, taip pat įvykio vietoje nematė ir nuteistųjų. Be to, pažymėjo, kad D. R. yra asmuo, mėgstantis fantazuoti ir meluoti. Skundžiamo nuosprendžio argumentai, kad D. R. parodymus visiškai patvirtina liudytojas A. A. A., taip pat nepagrįsti. Šis liudytojas nurodė, kad nematė, kas vairavo automobilį. Tai, kad šis liudytojas ir kiti liudytojai – J. F. ir J. Š., patvirtino D. R. nurodytą aplinkybę, kad iš automobilio išlipo du jaunuoliai ir nubėgo gatve, kai nei vienas iš nurodytų asmenų nenurodė, kad vienas iš tų asmenų buvo V. B., nėra pagrindas konstatuoti, kad minėtų asmenų parodymai sudaro įrodymų visetą, patvirtinantį faktą, kad automobilį vairavo būtent V. B.. Dėl išdėstytų aplinkybių apygardos teismas sprendžia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nuteistųjų kaltei pagrįsti visiškai be pagrindo, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, vadovavosi nuo visumos atsietais ir jokiais įrodymais nepatvirtintais liudytojos D. R. parodymais.

Tuo tarpu nuteistųjų parodymus dėl to, kad automobilį vairavo K. J., teismas įvertino kritiškai ir juos atmetė kaip jų siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, net neįvertinęs jų kitų įrodymų kontekste ir nebandęs jų paneigti. Vienas iš motyvų, kodėl minėti parodymai įvertinti kaip neobjektyvūs, skundžiame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad iš karto po įvykio K. J. ir V. B. policijos pareigūnams nurodė kitokias aplinkybes nei dėstė pirmosios instancijos teisme, tai yra kad automobilį vairavo K. J. ir juo važiavo būdama viena. Pažymėtina, kad V. B. ir K. J., duodami parodymus teisminio nagrinėjimo metu, patys patvirtino, kad važiuodami į policijos komisariatą nusprendė policijos pareigūnams sakyti neteisingas aplinkybes, tokiu būdu siekdami išvengti bet kokių nepagrįstų įtarimų V. B.. Tačiau vėliau jie nusprendė sakyti teisybę ir, kaip patvirtina bylos medžiaga, jų teisme duoti parodymai ne tik sutampa tarpusavyje, neprieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybės, bet yra patvirtinti ir kitų liudytojų parodymais. Tiek V. B., tiek K. J. teisme nurodė, kad jie važiavo apžiūrėti laukų prieš tręšimą, važiuojant prieš sankryžą, K. J. pradėjo stabdyti automobilį, tačiau jis nestojo ir automobilis atsitrenkė į namą, buvo daug dulkių, atsipeikėjus jie išlipo iš automobilio ir ėjo nuo jo tolyn, kai į lauką išėjo D. A., ji K. J. davė lašiukų, po to priėjo V. K., kuris K. J., jai prastai pasijautus, parvežė namo, V. B. pasiliko įvykio vietoje, po kiek laiko K. J. jis paskambino ir pasakė, kad žmonės kalba, jog automobilį vairavo jis, dėl to K. J. grįžo atgal prie automobilio. Liudytoja D. S. teisme patvirtino aplinkybę, kad iš karto po eismo įvykio prie automobilio matė V. B., K. J. matė toliau nuo automobilio, liudytoja A. Ž., apklausiama teisme, nurodė, kad matė, kaip K. J. lipa į E. K. automobilį, liudytoja D. A. teisme parodė, kad matė, kaip iš į namą atsitrenkusio automobilio vairuotojo pusės išlipo moteris, kuri atėjo iki jos namų, iš keleivio pusės išlipo V. B., taip pat nurodė mačiusi, kaip V. K. raudonu autobusiuku išvežė tą moterį. Liudytojas V. K., apklausiamas teisme, nurodė, kad tikslius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu, šiuo metu visko gerai neprisimena, tačiau nurodė matęs, kad automobilį vairavo moteris, iš keleivio pusės išlipo V. B., liudytojas taip pat patvirtino, kad parvežė K. J. namo, nes jai pasidarė bloga. Pažymėtina, kad minėti liudytojų parodymai visiškai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu jų pačių nurodytomis aplinkybėmis, be to, ir nuteistųjų parodymai teisminio nagrinėjimo metu, išskyrus aplinkybę dėl V. B. dalyvavimo įvykyje, visiškai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu jų duotais parodymais.

Tokios aplinkybės rodo, kad įvykiai iš tiesų galėjo klostytis taip, kaip nurodo apeliantai. Sutiktina, kad tam tikros parodymų detalės (pvz., dėl visų automobilio durų atidarymo ieškant dokumentų, telefoninių skambučių tarp nuteistųjų) gali kelti klausimų ar yra mažiau įtikinamos, tačiau jos negali būti vertinamos išimtinai kaltinamųjų nenaudai ir nulemti kaltės pripažinimo klausimą. Esminė aplinkybė yra ta, kad objektyviais ir neginčytinais įrodymais nuteistųjų iškelta versija nebuvo paneigta. Teismo niekuo nepatvirtinti pasvarstymai, kad apklausti liudytojai, nors ir matė, kas vairavo automobilį, tačiau konkrečiai nenurodė vairuotojo, nes bijo pasekmių, kadangi V. B. yra miestelyje gerai žinomas ūkininkas, taip pat tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą iš nenustatyto asmens buvo gauta informacija, kad automobilį iš tikrųjų vairavo vyras, nepaneigia V. B. ir K. J. parodymų, kuriuos patvirtino V. K., D. A., D. S. ir A. Ž. parodymai.

Šioje byloje V. B. ir K. J. kaltinti tuo, kad veikdami bendrai, apgaule V. B. naudai išvengė turtinės prievolės – atlyginti nukentėjusiajai E. M. padarytą 14308 Lt turtinę žalą, kurią suklaidinta dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų kaip draudimo išmoką nukentėjusiajai išmokėjo AB „Lietuvos draudimas“. Pagal pareikštus kaltinimus jiems inkriminuotas apgaulės požymis pasireiškė tuo, kad jie, žinodami, kad pagal 2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 22 punkto 1 dalies 1 punktą, draudikas įgyja teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, ir siekdami išvengti draudiko teisės reikalauti grąžinti sumokėtą padarytos žalos sumą, po įvykusio eismo įvykio pasišalino iš įvykio vietos ir tarpusavyje susitarė, kad policijos pareigūnams ir draudimo bendrovei paaiškins, jog eismo įvykio metu automobilį „Nissan Terrano“, vairavo K. J..

Visų pirma, kaip jau minėta, ištirti ir aptarti įrodymai neginčijamai nepatvirtina fakto, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo V. B.. Be to, byloje jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtintas ir V. B. neblaivumo faktas. Tai, kad V. B. vairavo automobilį neblaivus, kas lėmė jo motyvą neteisėtais veiksmais siekti išvengti turtinės prievolės – atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, laikytina vien tik nepasitvirtinusia prielaida. V. B. ir K. J. inkriminuotas bendrininkavimo požymis, priešingai nei nurodoma skundžiame nuosprendyje, taip pat nėra įrodytas. Teismo nuosprendyje plačiai analizuota telekomunikacijų tinklais užfiksuota informacija, tai yra fiksuoti du K. J. ir V. B. mobilaus ryšio telefonų susijungimai, dar nepatvirtina jų susitarimo bendrai atlikti kaltinime nurodytus veiksmus. Kitų duomenų, patvirtinančių jų susitarimą bendrai veikti, byloje nėra.

Pabrėžtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (žr., Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (žr., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013).

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (žr., kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013).

Nagrinėjamoje byloje kolegija mano esant pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad byloje yra nepašalintų abejonių, kategoriškai nepaneigta V. B. ir K. J. versija, jog automobilį vairavo ne V. B., kaip nurodoma kaltinime, o K. J., todėl, vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamųjų naudai, nes, išnaudojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, negalima daryti patikimų išvadų apie tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, apgaule V. B. naudai išvengė turtinės prievolės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir V. B. ir K. J. išteisintini pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 dalis).

Skundžiamu nuosprendžiu K. J. taip pat nuteista už tai, kad ji tais pačiais veiksmais, siekdama apgaule V. B. naudai išvengti turtinės prievolės, dar ir suklastojo tikrą dokumentą – pranešimą apie įvykusį eismo įvykį, kuriame nurodė, kad 2013-05-20, apie 10 val. 01 min., (duomenys neskelbtini), automobilį „Nissan Terrano“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavo ji.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu K. J. išteisinama pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 1 dalį dėl to, kad apgaule siekė V. B. naudai išvengti turtinės prievolės, todėl atitinkamai negalima ir jos baudžiamoji atsakomybė dėl dokumento suklastojimo, padaryto, siekiant to paties tikslo. Dėl šių priežasčių K. J. išteisintina ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka.

Kadangi V. B. ir K. J. išteisinami, jiems paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, naikintinos.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – maišelyje esanti automobilio šakutė, kaištis ir standžių pedalas (saugomi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariate), sunaikintini.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistųjų V. B. ir K. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:

V. B. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

K. J. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 1 dalį išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

K. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

AB „Lietuvos draudimas“ civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

V. B. ir K. J. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – maišelyje esančią automobilio šakutę, kaištį ir standžių pedalą (saugomus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariate), sunaikinti.