- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-12
- Bylos Nr.
- 2A-1052-492/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- M. B.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto viršininko administracija
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Virginija Volskienė Civilinė byla Nr. 2A-1052-492/2007
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2007 m. lapkričio 12 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-479-614/2007 pagal J. S. ieškinį atsakovui M. B. , tretysis asmuo Vilniaus miesto viršininko administracija, dėl neteisėtai pastatyto statinio nugriovimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė J. S. prašė įpareigoti atsakovą M. B. nugriauti neteisėtai pastatytą statinį, esantį ant namų valdų ribos (duomenys neskelbtini) ; priteisti iš atsakovo 5 000 Lt už neteisėtą naudojimąsi ieškovei priklausančiu nekilnojamuoju daiktu – žemės sklypo dalimi; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji ir atsakovas yra kaimyninių besiribojančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) , savininkai. Atsakovui priklausančiame žemės sklype yra jam priklausančio namo dalis ir ūkinis pastatas. Atsakovo neteisėti veiksmai – neteisėta pastato statyba – neturint ieškovės sutikimo, leidimo statybai, suderinto ir patvirtinto projekto, nesilaikant priešgaisrinių reikalavimų, trukdo ieškovei naudotis jos pastatais ir žemės sklypo, kurį ji privatizavo pagal 1995-01-09 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, dalimi, kadangi atsakovo pastatas užima ieškovės sklypo dalį (apie 6,5 kv.m), daro jiems neleistiną poveikį. Atsakovas naudoja ieškovės ūkinio pastato sieną, jos ūkinis pastatas nuolat užliejamas, siena nėra ventiliuojama, pelija, viduje byra tinkas, ieškovė negali prieiti prie savo statinio sienos ir ją prižiūrėti. Dar 9,5 kv.m ieškovės žemės atsakovas neteisėtai naudoja užimdamas ją betonine tvorele. Ieškovė nurodė, kad 1987 m. užbaigtas statyti statinys neegzistuoja, atsakovas jį nugriovė kai 1997 savavališkai pradėjo statyti naują dviejų aukštų mūrinį statinį, kuris viena siena priblokuotas prie ieškovės ūkinio pastato. Registro duomenys yra neteisingi, nes įregistruoto statinio 3I1p ribos nesutampa su realiai esančiu statiniu. 1997-04-30 žemės sklypo planą sudaręs asmuo užfiksavo stovėjusio statinio ribas, kurios nesutampa su dabar esančio statinio ribomis. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (VAVA) teiginys, kad ginčo statinys pastatytas iki 1993 m. ir kad atsakovo garažas (1 pastato aukštas) buvo pastatytas 1990-1991 m. neteisingas. Atsakovo statybos 2002-09-20 aktu Nr.101.2375 buvo sustabdytos, kadangi 1989 statybos leidimas nebuvo pratęstas ir negaliojo nuo 1993-11-15 (akte konstatuota, kad atlikta apie 20 proc. mūro darbų). Atsakovo statinys neįregistruotas registre, nėra pripažintas tinkamu naudoti, todėl atsakovas neturi teisės statiniu naudotis ar disponuoti, o esant pažeistoms ieškovės teisėms (kadangi dalis statinio yra ieškovės žemėje), statinį turi nugriauti. Ieškovė žemę privatizavo pagal Vilniaus m. valdybos 1993-04-01 potvarkiu Nr. 564 patvirtintą sklypo schemą ir Valstybinio instituto „Vilniaus komprojektas” 1994-08-01 geodezinius matavimus, planas buvo suderintas su kaimyniniais žemės sklypais, įregistruotas. Pagal šį planą ieškovės ir atsakovo žemės sklypus skiria tiesi linija. Atsakovas žemę įgijo 1995-12-19 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi pagal 1995-03-08 „Vilniaus komprojektas” planą, kuriame sklypus skiria laužta linija, tačiau atsakovo planas nebuvo suderintas su gretimais sklypais ir yra neteisingas. Iš UAB „Orkanas” situacijos plano matyti, kad sklypų kadastrinė riba nesutampa su betonine atramine tvorele. Nekilnojamojo turto registro duomenimis namų valdas skiria tiesi linija. Už neteisėtą naudojimąsi ieškovės žeme atsakovas turi sumokėti 5 000 Lt neteisėtai gautų pajamų. Ieškovė nurodo, kad tuo atveju, jei atsakovas nuomotų tokią žemės sklypo dalį, suma būtų dar didesnė.
Atsiliepimas
Atsakovas M. B. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys nepagrįstas. Statybos darbus atsakovas nurodė atlikęs pagal 1989-11-15 leidimą, leidimas nėra nuginčytas, galioja. Statyba priblokuojant statinį vykdyta nenukrypstant nuo projekto, baigta 1990-1991 m. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Atsakovas įvykdė VAVA reikalavimą dėl antstato virš garažo statybos sustabdymo, todėl ieškovės teisės nėra pažeidžiamos. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės nurodomas žemės sklypas ieškovei priklauso. J. S. ieškinyje nurodo prieštaringas aplinkybes vienu atveju teigdama, kad pastatas pastatytas ant sklypų ribos, kitu atveju – kad pastatas patenka į jos žemę. Ginčo pastatas yra bendros dalinės nuosavybės teise atsakovo ir V. J. valdomame žemės sklype, o ieškovės reikalavimai dėl statinio griovimo ir dėl 5 000 Lt už naudojimąsi jos žeme nepagrįstas.
Tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad atsakovas 2002-09-20 aktu Nr. 101-2375 buvo įpareigotas sustabdyti priestato virš garažo kiemo pusėje (duomenys neskelbtini) , statybos darbus. Atsakovui, remiantis parengtu ir suderintu projektu, Vilniaus m. Lenino raj. LDT VK 1989-11-15 buvo išduotas statybos leidimas Nr.183/89. Atsakovas statybą vykdė nenukrypdamas nuo minėto projekto. Nėra nustatyta, kad pasibaigus statybos leidimui būtų buvę vykdomi ne tik garažo antstato, bet ir garažo statybos darbai. 2003-05-07 potvarkiu Nr.(100)-11.55-39 sudaryta komisija aktu nustatė, kad ieškovės pastatai pastatyti iki 1981 m., prie sklypo ribos su atsakovo sklypu auga seni vaismedžiai, kurie rodo, kad žemės valda ieškovė naudojosi dar iki leidimų privatizuoti namų valdas. Atsakovas tikrinimo metu priestato antro aukšto statybų nevykdė. Pirmame aukšte esantis garažas pastatytas 1990-1991 m. pagal leidimą Nr.183/89. Projekte tarp ieškovės ir atsakovo pastatų yra tiesi linija, faktiškai gi linija yra laužta. Komisija sprendė, kad darant planą į vietą nebuvo nuvykta ir faktinė padėtis nepatikrinta. Nei prie projekto, nei archyvuose prie išduoto statybos leidimo jokių paaiškinimų nerasta. VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2003-05-19 raštu nurodė, kad žemės sklypo plane ir tikrovėje sklypų ribos neatitinka: planuose linija yra tiesi ir pagal planuose esančias koordinates negali būti laužtinė, o vienos valdos žemės sklypo planas neatitinka Vilniaus m. vadybos 1994-08-25 potvarkio Nr. 1607V „Dėl žemės sklypų pardavimo ne aukciono tvarka privačių namų valdų savininkams pagal Vilniaus m. vyriausiojo architekto išvadas”. Dėl šių aplinkybių mano, kad nėra teisinio pagrindo griauti visą garažą. Ieškovės pareikštą turtinį reikalavimą prašė spręsti teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2007 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovo naudai iš ieškovės 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad šalims privatizuojant žemę sklypų planai nesutapo, nes ieškovės sklypo Kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 01/15400 riba su atsakovo žemės sklypu žymima tiesia linija, o atsakovo – laužta. Atsakovas rekonstravo ūkinį pastatą 3I1p. 1989 m. išduotas statybos leidimas, 1993 m. šio leidimo pratęsimas įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti neteisėtais ar negaliojančiais, o ikiteisminis tyrimas dėl statybos leidimo pratęsimo teisėtumo buvo nutrauktas (1 t., l. 54-56, 62). VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2006-02-28 rašte ieškovei Nr. (100)-11.55-128 nurodė, kad atsakovas statybą vykdė nenukrypdamas nuo projekto (1 t., l. 47). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos 2006-06-29 raštu Nr.7-229-S ieškovei nurodė, kad atsakovui savavališkos statybos aktas surašytas nebuvo (1 t, l. 58). Iš projekto, brėžinių ir aiškinamojo rašto matyti, kad atsakovui buvo leista statyti garažą ir antstatą virš jo priblokuojant prie esamo ieškovės pastato (pamatų planas, 1 a planas, 2 a planas), toks statybos projektas 1989-11-15 suderintas Lenino rajono architekto. Rekonstrukcijos projektas taip pat patvirtintas genplane ir jame pažymėtas kaip blokuojamas prie esamo ieškovės pastato ant sklypų ribos (1 t., l. 35-36, Bylos priedo – projekto 4 lapas). Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad statybos darbus atsakovas vykdė 1990 – 1991 m., VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros 2003-07-08 aktas nebuvo nuginčytas. Valstybinės statybos kontrolės institucijos jokių nukrypimų nuo statybos leidimo ir projekto nenustatė. Ieškovės sklype esantis statinys, prie kurio architekto suplanuota blokuojama atsakovo statyba – 1976 m. statytas 2I1p ūkinis pastatas prie sklypo ribos buvo pastatytas neteisėtai, neturint nei leidimo statybai, nei projekto, tačiau Vilniaus m. Lenino rajono LDT VK 1986-03-26 sprendimu Nr. 109 ūkinį pastatą ieškovei leista įteisinti (Kadastro ir registro dokumentų bylos Nr. 13/6827 tomas Nr. T-1 l. 46, priedėlis – l. 45). 1989 m. projektuojant atsakovo statinį – garažą su antstatu, kitas ieškovės ūkinis statinys, dabar žymimas 3I2p, nebuvo pastatytas. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tuometiniu genplanu, kuriame ieškovės statinys 3I2p nefiksuotas. Vėliau ieškovė, vėlgi neturėdama leidimų statybai ir projektų (tokie teismui nepateikti) ūkinį statinį 2I1p rekonstravo jame įrengdama pirtį ir statinį išplėsdama į atsakovo sklypo pusę, tai matyti iš ieškovės valstybinės žemės pirkimo sutarties dalimi esančio plano M 1: 500 (1 t, l. 12). Ūkinio pastato 2I1p (prie kurio priblokuotas atsakovo garažas su antstatu) rekonstrukciją pakeičiant pastato paskirtį iš ūkinio pastato į pirtį (unikalus Nr. 1096-4018-0021) bei naujai suformuotą statinį 3I2p (unikalus Nr.1096-4018-0032) ieškovei leista įteisinti tik 2004 m. – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004-01-16 dienos pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr.(101)11.4-97. Teismas konstatavo, kad atsakovas ginčo statinį rekonstravo – 1990 – 1991 m., statė teisėtai, turėdamas leidimą statybai, suderintą projektą, kuris statybos metu galiojo, statinio priblokavimas buvo numatytas projekte, ieškovės sutikimo pagal statybos teisines normas nebuvo reikalaujama, statinį statė ant jam Vilniaus miesto Lenino rajono Vykdomojo komiteto 1958 m. suteikto namų valdos sklypo, nepažeisdamas Vilniaus miesto Lenino rajono Vykdomojo komiteto 1958-03-27 sprendimu Nr. 179 ir 1958-06-26 sprendimu Nr. 440 suformuotų namų valdų sklypų ribų (patvirtintų raudonų linijų su riboženklių taškais), nenukrypdamas nuo projekto. Nepaisant ieškovės sklypo dalies užėmimo (dėl klaidos atliekant kartografavimo darbus ir sklypų ribos paslinkimo), kitos neleistinos žalos ieškovei atsakovo statinys nedaro, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, CK 4.103 str. 3 d. 2 p. darytina išvada, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą statinį nugriauti. Teismas nurodė, kad atsakovas neturėjo galimybės gauti naudos ar pajamų iš ieškovės nurodytos sklypo dalies, nes jos negalima buvo panaudoti kaip civilines apyvartos objekto, o taip pat ieškovė nepateikė įrodymų dėl žalos dydžio, todėl reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 000,00 Lt netenkintinas.
Šalies argumentai
Ieškovė J. S. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Sprendime tik padaryta išvada, kad kaimyninių žemės sklypų planai privatizuojant žemę neatitiko, tačiau visiškai neatsižvelgta į žemės įsigijimo bei planų sudarymo laiką, R.A. Š. ir Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus paaiškinimus, 2005 metais parengtą žemės sklypo planą, kadastrinius žemėlapius. 2002 m. rugsėjo 20 d. statinio statybos sustabdymo akte Nr.101-2375 užfiksuota, kad atsakovas vykdo statybos darbus neturėdamas galiojančio statybos leidimo, todėl teismo išvada, jog atsakovui priklausantys statiniai pastatyti 1991-1993 m. yra nepagrįsta, neparemta jokiais įrodymais. Pažymėtina, kad statybos leidimo pratęsimo aplinkybės teismo posėdžio metu nebuvo tirtos, todėl teismas sprendime pasisakė dėl netirtų aplinkybių ir įrodymų. Teismo išvada, jog atsakovui išduotas statybos leidimas nėra pripažintas neteisėtu ar negaliojančiu yra nepagrįsta, nes minėtas leidimas nebuvo pratęstas, todėl savaime negaliojo. Šios aplinkybės neginčijo ir pats atsakovas. Teismas, nustatydamas ginčo objektu esančio statinio pastatymo laiką, iš esmės rėmėsi tik vienu rašytiniu įrodymu, t.y. 2003 m. liepos 8 d. akto išvada, kuri yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Šią išvadą paneigia VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007-06-25 raštas, kuriame pripažinta, kad M. B. ūkinis pastatas yra savavališka statyba ir statinį būtina nugriauti. Atkreiptinas dėmesys, kad 1989 m. M. B. negalėjo vykdyti naujų pastatų žemės sklype statybos, kadangi iki 1995 metų jis nebuvo minėto žemės sklypo naudotojas. Nuosavybės teises į žemę jis įgijo tik 1995 metais, o iki tol vienintelis žemės sklypo naudotojas buvo V. J. . Sprendime nurodyta, kad „projektuojant atsakovo statinį garažą su antstatu, kitas ieškovės ūkinis statinys dabar žymimas 3I2p nebuvo pastatytas“. Tokia teismo išvada visiškai nepagrįsta, kadangi kadastrinėse knygose ir Nekilnojamojo turto registro išrašuose aiškiai užfiksuota, kad minėtas statinys pastatytas 1964 metais. Ieškovės valstybinės žemės pirkimo sutarties dalimi esančiame plane pažymėti du ūkiniai pastatai: garažas ir pirtis. Pažymėtina, kad 2004 -01-16 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo priimtas dėl pačios ieškovės prašymo pakeisti ūkinio pastato paskirtį, o ne įregistruoti pastatą. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad sklypų ribos pakeitimas sąlygotas pačios ieškovės buvusių neteisėtų statybų, kurios įteisintos tik 2004 m., peržengė ieškinio ribas ir išsprendė klausimus, kurie nebuvo šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes atsakovas šioje byloje nepareiškė savarankiškų reikalavimų dėl J. S. pastatų teisėtumo. Teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti ieškovės reikalavimą priteisti 5 000 Lt turtinės žalos. Teismo posėdžio metu pats atsakovas pripažino, kad atitraukus ginčo objektu esantį statinį iš ieškovės žemės sklypo, statinys nebegalėtų būti naudojamas pagal numatytą paskirtį dėl per mažo užstatymo ploto. Atsakovas neteisėtai naudodamasis kaimynės žeme nuo 1997 metų galėjo naudotis garažu, todėl gavo naudos, o ieškovė patyrė nuostolių, kurie įvertintini 5 000 Lt. Apeliantė nurodė, kad teismas per mažai sumažino bylinėjimosi išlaidų sumą, kadangi atsakovas ir jo atstovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis – dėl atsakovo piktnaudžiavimo įvyko 8 teismo posėdžiai, atsakovas atsiliepimą į ieškinį pateikė tik 2006 m. lapkričio 24 d., t. y. praėjus net keliems mėnesiams nuo nustatyto termino atsiliepimui į ieškinį pateikti.
Atsiliepimas
Atsakovas M. B. atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas, vertindamas į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, turėdamas leidimą statybai, statybos darbus vykdė teisėtai ir tai atliko dar iki valstybinės žemės pirkimo pardavimo sandorio sudarymo. Pažymėtina tai, kad valstybinės statybos kontrolės institucijos jokių nukrypimų nuo projekto nenustatė. 2002-09-20 surašytas statybos sustabdymo aktas nereiškia, kad statybos buvo vykdomos neteisėtai, ką patvirtino teismo posėdyje trečiojo asmens atstovas. Apeliaciniame skunde aiškiai nepagrįstai nurodoma, kad minėtą aktą teismas vertino kaip prima facie įrodymą, jog statybos leidimo pratęsimo aplinkybės teismo posėdžio metu iš viso nebuvo tirtos. Nurodė, kad teisiniu požiūriu nepagrįsta apeliantės nuostata, jog 2003-07-08 akto išvados nuginčytos VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007-06-25 rašte, kuriame konstatuota, kad atsakovo pastatytas statinys yra savavališka statyba ir statinį būtina nugriauti. Vilniaus apskrities viršininko atsiliepime dėl ieškovės reikalavimo pareikšta visiškai priešinga nuomonė. Todėl teismas vertindamas minėtą raštą pagrįstai konstatavo, kad teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas pagrįstai nustatė reikšmingą bylos išsprendimui faktą, kad atsakovui savavališkos statybos aktas niekada nebuvo surašytas. Teismas, tinkamai įvertinęs rašytinius įrodymus pagrįstai konstatavo, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad ribos buvo pakeistos būtent dėl ieškovės statinių rekonstrukcijos jai pastatant ūkio statinį 3I2p arčiau atsakovo sklypo pusės, kadangi sklypų riba faktiškai paslinkta į atsakovo sklypo pusę, dėl to dalis jo teisėtai pastatyto statinio pateko į ieškovės sklypo dalį.
Ieškovės J. S. apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.
Šalies argumentai
Pareikštu ieškiniu J. S. prašė įpareigoti atsakovą M. B. nugriauti neteisėtai pastatytą statinį, esantį ant namų valdų ribos (duomenys neskelbtini) , nurodė, kad statinys įsiterpia į ieškovei priklausantį žemės sklypą, trukdo jai prižiūrėti savo pastatą, ieškinį grindė CK 4.98 str., 4.99 str., 4.103 str.
Civilinėje byloje surinkti duomenys patvirtina, kad ieškovės ir atsakovo gyvenamųjų namų statybai Vilniaus miesto Lenino rajono VK 1958-03-27 sprendimu Nr. 179 ir Lenino rajono VK 1958-06-26 sprendimu Nr. 440 buvo suformuotos ieškovės 600 kv.m. ir atsakovo 600 kv.m. namų valdų sklypų ribos ir patvirtintos raudonos linijos su riboženklių taškais, sudaryti sklypų planai (VĮ Registrų centro Vilniaus rajono filialo Kadastro ir registro dokumentų bylų Nr. 13/6827 T-1 l.11-12 ir Nr. 13/6507 T-1 l. 13-14,66).
Atsakovui M. B. Vilniaus m. Lenino rajono LDT VK 1989-10-31 potvarkiu Nr. 80p buvo leista statyti antstatą virš jam priklausančio namo dalies padidinant jo bendrą naudingą plotą iki 130 kv.m., atsakovas parengė projektą, Vilniaus Lenino rajono LDT VK vyriausiasis architektas 1989-11-15 išdavė atsakovui leidimą vykdyti individualią statybą Nr. 183/89. Iš projekto, brėžinių ir aiškinamojo rašto matyti, kad atsakovui buvo leista statyti garažą ir antstatą virš jo – įrengiant jame gyvenamąjį kambarį bei priblokuojant prie esamo ieškovės pastato prie sklypų ribos (projektas – pamatų planas, 1 a planas, 2 a planas). Atsakovo M. B. leidimo statybai ir parengto projekto sudedamąja dalimi esančiame genplane, kuriame fiksuotas statinio pririšimas sklype, atitinka 1958 m. kadastro ir registro bylose esančiame genplane nustatytas sklypų ribas. Šias aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantė nepateikė argumentų, kurie jas paneigtų. Žemės sklypų situacijos plane (t. 2 l. 15) yra pažymėta pagal faktą žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skirianti betoninė tvorelė (taškai 11-22), pastatyta tiesia linija nuo gatvės beveik iki ieškovės ūkio pastato 2MN kampo (taškas 23, atstumas 1,02 m.). Ieškovė negalėjo teismui tiksliai nurodyti, kada tiksliai ši betoninė tvorelė buvo pastatyta, atsakovas paaiškino, kad ji tikrai buvo iki 1980 m., kai namų valda dar naudojosi jo senelis. Remiantis inventorinėse bylose esančiais duomenimis, tiksliai identifikuoti šios betoninės tvorelės negalima, tačiau remiantis jose esančia informacija galima daryti išvadą, kad ši riba, skirianti kaimyninius žemės sklypus, buvo dar iki žemės sklypų privatizacijos. Ieškovės žemės sklypo inventorinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad tvoros buvo pastatytos 1975 m. (inv. Byla 13/257480 tomas 1 l. 49), atsakovo byloje esantys duomenys – kad tvoros buvo pastatytos 1965 m. (byla 13/6507 tomas 1 l. 44-50). Be to, minėtoje atsakovo inventorinėje byloje yra 1985 m., 1979 m. žemės sklypų raudonųjų linijų pakeitimo projektai (l. 39-41), iš kurių matyti, kad jau tuo metu kaimynų sklypų riba dėl faktinio naudojimosi buvo pasikeitusi iš tiesios į laužtą, neatitiko tų ribų, kurios buvo nustatytos suteikiant žemės sklypus namų statybai, ir jau tuomet žemės sklypas (duomenys neskelbtini) , priklausantis ieškovei buvo įsiterpęs į atsakovo sklypą. Tiek ieškovė, tiek atsakovas žemės sklypus privatizavo savo plotu 839 kv.m. ir 1000 kv.m.) ir ribomis neatitinkančius tų, kurie buvo suteikti statybai, sklypų ribos buvo nustatinėjamos atliekant matavimus, kurie nebuvo suderinti. Ieškovė neginčija atsakovo 1995-12-19 sudarytos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties, tiksli žemės sklypų riba nėra nustatyta (beje, tai nėra šios bylos dalykas), todėl ieškovė neturi jokio pagrindo teigti, kad atsakovas naudojasi jos, o ne savo žemės sklypo dalimi, dėl to patirianti nuostolius.
Kita esminė aplinkybė – ar ieškovės teises pažeidžia atsakovo statinys, kurį reikalaujama nugriauti, pradėtas statyti pagal aukščiau minėtą 1989-11-15 išduotą atsakovui leidimą vykdyti individualią statybą Nr. 183/89. Kad toks statybos leidimas buvo išduotas pažeidžiant galiojusią tuo metu tvarką, ieškovė nepateikė jokių argumentų. Aplinkybė, kad Vilniaus m. statybos valstybinės priežiūros tarnyba 2002-09-20 aktu Nr. 101-2375 (t. 1 l. 16) sustabdė ginčo statinio 3I1p statybą, nes statybos leidimas buvo pasibaigęs, nesukelia savavališkai statybai taikomų pasekmių. 1989 m. išduotas leidimas negali būti laikomas niekiniu, nes jis sukėlė teisines pasekmes, buvo pastatytas statinys. Toliau statybos darbai nėra tęsiami, tai išsamiai aptarė ir argumentavo civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Apeliantė argumentų, kad ginčo statybos darbus atsakovas atliko be teisėto pagrindo, neturėdamas galiojančio statybos leidimo, nepagrindė, duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė. Nors apeliantės manymu pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis įgalioto VAVA atstovo A. B. paaiškinimais, tačiau objektyvių aplinkybių, patvirtinančių šio asmens nešališkumą, teismui nenurodė, jo paaiškinimus paneigiančių įrodymų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo garažo statybos aplinkybes, VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriau vedėjo 2003-05-07 potvarkiu sudarytos komisijos 2003-07-08 aktą pagrįstai laikė didesnę įrodomąją galią turinčia įrodinėjimo priemone (t. 1 l. 104-105). Apeliantės nurodomas jai adresuotas VAVA teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2007-06-25 raštas Nr. (100)-11.55-44.5, kuriame teigiama, kad atsakovo garažas, pastatytas remiantis 1989-11-15 išduotu leidimu, laikytinas savavališka statyba ir nugriautinas, nes nebuvo ieškovės sutikimo sublokuoti statinį su ieškovės pastatu (t. 2 l. 23), nėra pagrįstas leidimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimais. Teisėjų kolegija, jau aukščiau įvertinusi pastarąją aplinkybę, daro išvadą, kad toks raštas nesukelia teisinių pasekmių, nesudaro objektyvaus pagrindo atsakovo garažą vertinti kaip savavališką statinį.
Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pagrįstai nurodyta, kad ieškovė, reikalaudama pašalinti kliudymą naudotis nuosavybe, neįrodė savo teisių pažeidimo dėl atsakovo pastatyto statinio, gi atsakovas ginčo statinį rekonstravo teisėtai, turėdamas statybos leidimą, neperžengdamas Vilniaus m. Lenino raj VK 1958-03-27 sprendimu Nr. 179 ir 1958-06-26 sprendimu Nr. 440 suformuotų namų valdų sklypų ribų. Šalių ginčas dėl sklypų ribų gali būti sprendžiamas CK 4.45 str. numatytu būdu, tačiau, kaip jau buvo minėta aukščiau, tai nėra šios bylos dalykas, aplinkybių, susijusių su sklypus skiriančios ribos pokyčio priežastimis, vertinimas pirmosios instancijos teismo sprendime yra perteklinis, paržengiantis nagrinėjamo ieškinio pagrindą (aplinkybės dėl ieškovės statinio 2I1p dislokacijos sklype ir įregistravimo). Faktinių duomenų patikrinimo vietoje 2006-06-16 aktu (t. 1 l. 59) nustatyta aplinkybė, kad įrengtas vandens nuvedimas nuo atsakovo garažo neužtikrina ieškovės pastato konstrukcijos apsaugos nuo įmirkimo nesudaro pagrindo statinį griauti. Šiuo aktu nėra nustatyti normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimai, sukeliantys CK 4.103 str. numatytas pasekmes. Savininko pažeistos teisės gali būti ginamos kitais, adekvačiais būdais (CK 4.98 str., 1.138 str.), nesukeliant neproporcingų pasekmių kitam savininkui.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su tarp šalių kilusiu ginču, objektyviai įvertino įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, atsakovo naudai iš apeliantės priteistina patirtos advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidos, jų dydis mažintinas iki 1 000 Lt, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės bylos nagrinėjimo dalyką iš esmės sudarė tos pačios aplinkybės, kurios buvo tiriamos ir vertinamos pirmosios instancijos teisme, naujų reikšmingų įrodymų tiriama nebuvo. Pirmosios instancijos teismo priteistų iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų dydis pagrįstas, daugiau jos neturi būti mažinamos, nes byla yra pakankamai sudėtinga ir didelės apimties.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovo M. B. naudai iš ieškovės J. S. 1 000 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.