Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-27 · Administracinė byla Nr. I-4512-789/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-27
Bylos Nr.
I-4512-789/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03667-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
T. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4512-789/2015Proceso Nr. 3-61-3-03667-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas T. B. 2014-07-31 išsiuntė paštu teismui skundą (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Paaiškino, kad nuo 2014-03-28 iki 2014-04-04 buvo gydomas LAVL Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 20 kartu su dar vienu nuteistuoju. Mano, kad buvo pažeistos taisyklės, nustatančios minimalų palatos plotą vienam asmeniui. Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas 5,1 m² palatos plotas vienam asmeniui, todėl patyrė dvasinį, fizinį ir psichologinį diskomfortą, buvo žeminama pareiškėjo garbė ir orumas. Paaiškino, kad 2014-06-03 kreipėsi su skundu į LAVL, tačiau atsakymas į skundą pareiškėjo netenkino. 2014-07-02 kreipėsi su skundu į Kalėjimų departamentą, tačiau atsakymas į skundą pareiškėjo taip pat netenkino.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (b. l. 23–25) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014-03-28 iki 2014-04-04 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 20, kurios plotas yra 7,19 m² ir kurioje yra keturios lovos. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatoje, pateikti negali. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nenustatomos ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.4 punktas (redakcija nuo 2010-04-30) numato, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis nei 5,1 m². Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių. Atkreipė dėmesį, kad LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo palatoje buvo su dar vienu nuteistuoju, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką analogiškose bylose, tenkanti vienam nuteistajam ploto norma buvo nežymiai pažeista, t. y. 7,19 m²/2=3.595 m². Pažymėjo, kad LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-06-29 išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. Mano, kad nenustačius neteisėtų LAVL veiksmų, negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio normos, nustatančios valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pabrėžė, kad nepakanka nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai veikė arba neveikė neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 3 000,00 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos suma.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime (b. l. 12–15) nurodė, kad su skundu nesutinka. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad LAVL būtų sąmoningai siekusi nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl galima spręsti, kad laikymo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti esminių nepatogumų. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundžia trumpą buvimo LAVL laikotarpį, t. y. nuo 2014-03-28 iki 2014-04-04. Mano, kad pareiškėjas, reikalaudamas žalos atlyginimo, privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau jokių objektyvių įrodymų nepateikė. Mano, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo, o į teismą kreipėsi galimai siekdamas turtinės naudos. Paaiškino, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Be to, tam tikras nuteistųjų bei suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai dažnai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai apie galimai padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, dažnai konstatuoja, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT.

Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (nutartys administracinėse bylose Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014-03-28 iki 2014-04-04 buvo laikomas LAVL palatoje, kurios plotas 7,19 m² (b. l. 6, 20, 21).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Pasak pareiškėjo, jis nuo 2014-03-28 iki 2014-04-04 buvo gydomas LAVL Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 20 kartu su dar vienu nuteistuoju. Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, tačiau neneigė, kad nustatytą ploto norma vienam asmeniui galėjo būti viršyta. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (EŽTT 2012-01-10 sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovei. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso buvimo LAVL laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas nuo 2014-03-28 iki 2014-04-04 neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² plotą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigia, kad dėl jo laikymo LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis patyrė dvasinį, fizinį ir psichologinį diskomfortą, buvo žeminama pareiškėjo garbė ir orumas. Šiuos teiginius paneigiančių įrodymų atsakovės atstovė nepateikė. Byloje nenustatytos aplinkybės, galėjusios kompensuoti santykinai mažą kameros plotą, pvz., suteikta papildoma judėjimo laisvė ar pan.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Vadinasi, valstybė pagal Lietuvos teisės nuostatas 8 dienas neužtikrino pareiškėjui LAVL minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovės atstovas nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems; LAVL privalo užtikrinti nuteistiesiems ir suimtiesiems izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 56,00 Eur.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, kad ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi nurodyti konkrečias bylinėjimosi išlaidas ir pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje. Prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant tai, kad išdėstyta, šis pareiškėjo prašymas paliekamas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 127 straipsnio 1 punktu, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 56,00 Eur (penkiasdešimt šešis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė