Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutarties atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ch. (V. Ch.) pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ch. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. sausio 23 d. apie 18 val. Klaipėdoje (duomenys neskelbtini) namo penkto aukšto koridoriuje prie (duomenys neskelbtini) buto tarpusavio konflikto metu tyčia rankomis, kojomis ir plyta sudavė nukentėjusiajam P. S. ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą ir kitas kūno vietas ir padarė jam sunkią galvos traumą: buvo sumuštos galvos smegenys, išsiliejo kraujas po kietuoju smegenų dangalu. Nuo patirtų sunkių kūno sužalojimų kilus komplikacijoms P. S. 2005 m. vasario 14 d. Klaipėdos ligoninėje mirė.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį V. Ch. baudžiamojoje byloje dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis motyvuotas tuo, kad kaltinamasis V. Ch. kategoriškai neigė mušęs P. S., o kiti byloje surinkti duomenys kelia abejonių, kad būtent V. Ch. mirtinai sužalojo nukentėjusįjį. Iš visų apklaustų mažamečių liudytojų tik vienas M. N. parodė matęs, kaip V. Ch. sudavė keletą nestiprių smūgių koja P. S., bet nematęs tiksliai, į kurias kūno vietas. Kiti koridoriuje buvę vaikai jokio smūgių sudavimo fakto nepatvirtino. Teismas pažymėjo, kad liudytojo M. N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tėra šiek tiek skirtingi. Dėl sumušimo aplinkybių jie paneigti liudytojos B. P. parodymais, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes bei liudytojo M. N. vienuolikos metų amžių, jais besąlygiškai tikėti bei remtis grindžiant kaltę negalima. Liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumas teismui taip pat kelia abejonių, nes šis asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos, be to, jam nieko nebuvo žinoma apie gana svarbią įvykio aplinkybę – vaikų (liudytojų) buvimą šalia įvykio vietos. Esant abejotiniems įrodymų šaltiniams, negalima nustatyti sužalojimų padarymo mechanizmo. Pagal bylos duomenis P. S. į ligoninę 2005 m. sausio 23 d. 18.53 val. atvežtas iš įvykio vietos. Suteikus pirminę pagalbą jis paleistas. Sausio 24 d. 10.00 val. jį dar kartą pristatė į ligoninę nenustatyti asmenys, todėl yra pagrindas manyti, kad P. S. kitoje vietoje galėjo susižaloti pats arba tai galėjo padaryti kiti asmenys.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl prokuroro apeliacinį skundą atmetė. Šis teismas nurodė, kad prokuroro apeliacinio skundo teiginys, jog nusikaltimo padarymo mechanizmą ir laiką patvirtina teismo medicinos specialisto išvados, teisingas, tačiau tai nereiškia, kad šios išvados įrodo išteisintojo V. Ch. kaltę dėl P. S. nužudymo, nes patikimų šios aplinkybės įrodymų byloje nėra. Liudytojo M. N., liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Tai kelia rimtų abejonių dėl jų patikimumo ir tikrumo, todėl besąlygiškai tikėti ir remtis jais grindžiant V. Ch. kaltę negalima.

Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio bei kitos bylos medžiagos kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, suabejojo kaltinančių įrodymų objektyvumu ir neatkreipė dėmesio į tai, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį pagrindė ne visais įrodymais, neanalizavo jų visumos ir vertino neišsamiai, neatskleidė jų tarpusavio ryšio, kaip buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl teisinančius įrodymus priėmė, o kaltinančius atmetė. Šis teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, teikė prioritetą išteisintojo parodymams, kiekvieną įrodymą vertino atskirai nuo kitų įrodymų ir tik V. Ch. pareikšto kaltinimo pagrįstumo patvirtinimo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė į tam tikrus prieštaravimus tarp konkrečių įrodymų, bet nesiėmė priemonių juos pašalinti, nors tokią galimybę turėjo ir privalėjo tai padaryti.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjų atliekamas įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nusikaltimo padarymo laiką ir mechanizmą patvirtina teismo medicinos specialisto išvados. Kasatoriaus manymu, šia išvada teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bylos įrodymais negalima nustatyti sužalojimų padarymo nukentėjusiajam mechanizmo, taip pat pagrindą manyti, jog P. S. kitoje vietoje galėjo susižaloti pats arba tai galėjo padaryti kiti asmenys, bei atmetė abejones dėl kaltinamajame akte nurodyto nusikaltimo padarymo laiko ir mechanizmo. P. S. sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas 2005 m. sausio 23 d. apie 18 val. tyčia rankomis, kojomis ir plyta suduodant ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą ir kitas kūno vietas. Tačiau toliau nutartyje teismas teigia, kad negalima nekreipti dėmesio į aplinkybę, jog pristatytas į ligoninę sužalotas nukentėjusysis nurodė, kad jis pats krito ir susižalojo. Taip teismas ignoruoja teismo medicinos specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, kad teismo medicininiu požiūriu nėra tikėtina, jog mirtį sukėlusi galvos trauma yra asmens griuvimo ir atsitrenkimo į plokštumą pasekmė. Galvos sumušimo kontūzijos židiniai atsirado nuo traumuojančių poveikių į galvą visumos. Iš viso į galvą buvo suduota ne mažiau kaip penki smūgiai. Be to, P. S. laikotarpyje tarp dviejų kreipimųsi į medikus mirtį sukėlusių sužalojimų negalėjo patirti, nes abu kartus jį apžiūrėję medikai nurodė tuos pačius sužalojimus tose pačiose kūno vietose. Kasatoriaus manymu, iš tokių prieštaringų teismo teiginių negali būti padaryta vienareikšmiška išvada, ar P. S. sužalotas įvykio vietoje, ar atėjo sužalotas, ar buvo sužalotas vėliau, ar susižalojo pats. Apeliacinėje nutartyje išvada apie nepaneigtą išteisintojo versiją, jog P. S., gyvenęs greta, galėjo supainioti namus ir ateiti jau sužalotas, padaryta neįvertinus liudytojos L. Ž. parodymų, kad ji 2005 m. sausio 23 d. apie 17 val. pakankamai apšviestame koridoriuje prie (duomenys neskelbtini) buto matė gulintį vyrą, kuris nebuvo sužalotas, neišanalizavus teismo medicinos specialisto išvados, kad visi sužalojimai galėjo būti padaryti 2005 m. sausio 23-osios vakare, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų, kad įvykio vietoje rasta plyta su į kraują panašiomis dėmėmis, kitos specialisto išvados, kad ant plytos esančios dėmės gal būt yra P. S. kraujo dėmės.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad liudytojas M. N. matė tik labai nedidelį konflikto momentą, jo pabaigą, kai išgirdus bildesį viršuje, jis pirmas nubėgo į įvykio vietą ir matė, kaip V. Ch. spyrė gulinčiam vyrui, po to įėjo į (duomenys neskelbtini) butą, ir šiuos parodymus pripažino nuosekliais. Tačiau, remdamasis liudytojų B. P. ir T. Š. parodymais, taip pat atsižvelgęs į liudytojo M. N. vienuolikos metų amžių įvykio metu, teismas daro priešingą išvadą, kad besąlygiškai tikėti M. N. parodymais ir remtis jais grindžiant V. Ch. kaltę negalima. Iš nutarties lieka neaišku, ar teismas tiki liudytojo M. N. parodymais, kad V.Ch. buvo išėjęs iš savo buto ir spyrė P. S., ar yra paneigti V.Ch. ir su juo kartu gyvenančios liudytojos G. B. parodymai, kad išteisintasis įvykio dieną apie 18 val. nebuvo išėjęs iš buto į bendrą koridorių ir nesudavė P. S. smūgių koja. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog liudytojas M. N., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir du kartus pirmosios instancijos teismo posėdyje, kategoriškai bei nuosekliai patvirtino matytas aplinkybes, pranešė apie įvykį policijai bei atpažino V. Ch. iš nuotraukų kaip asmenį, smurtavusį prieš P. S. Vertindamas M. N. parodymus, šis teismas neanalizavo įvykių sekos, kad išgirdęs bildesį penktame aukšte pirmas į įvykio vietą atbėgo liudytojas M. N., po jo T. Š., o už jų atsilikę atbėgo ir kiti vaikai. Liudytojas M. N. dar spėjo pamatyti, kaip V. Ch. spardė gulintį žmogų, o liudytojas T. Š. matė tik jau nueinantį į (duomenys neskelbtini) butą nuo gulinčio žmogaus vyrą. Abiejų instancijų teismai neįsigilino į tai, kad liudytojos B. P. parodymai, esą ji nematė smūgių sudavimo gulinčiam vyrui, todėl ir kiti liudytojai negalėjo to matyti, yra tik jos nuomonė. Teismas neįvertino liudytojų B. P., Ž. Ž., T. Š., M. N. parodymų, kad ketvirtame aukšte žaisdami jie išgirdo stiprų bildesį penktame aukšte, po to duslų smūgį. Šie parodymai sutampa su liudytojo Nr. 1 parodymais apie nukentėjusiojo griuvimą ant grindų grumtynių metu, taip pat liudytojų T. Š. ir B. P. parodymais, kad M. N. jiems pasakojo, kaip matė V. Ch. spardant gulintį vyrą, bei liudytojų J. V. ir V. L. parodymais, kad jiems atvykus į įvykio vietą vaikai parodė į (duomenys neskelbtini) buto duris, pro kurias įėjo nukentėjusįjį sumušęs vyras. Apeliacinės nutarties išvada, kad liudytojo M. N. parodymų apie V. Ch. suduotus smūgius koja gulinčiam koridoriuje žmogui nepatvirtina jo mamos V. N. parodymai, nes jis neminėjo jai apie šią aplinkybę, prieštarauja V. N. parodymams ikiteisminio tyrimo metu, kad jai sūnus apie įvykio aplinkybes iš viso nieko nepasakojo, o ji pati neklausinėjo. Be to, remdamasis neapklaustos teismo posėdžio metu liudytojos parodymais, kurie nebuvo perskaityti teisme, teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas laiko nepaneigta išteisintojo versiją, kad M. N. jį apkalba dėl priešiškų santykių, nors V. Ch. pirmosios instancijos teismo posėdyje negalėjo nurodyti, kuris vaikas netinkamai elgėsi, o apeliacinės instancijos teisme nurodė būtent M. N. Liudytojai B. P. ir T. Š. parodė, kad išteisintasis su jais bendravo normaliai ir neturėjo priežasčių pykti ant jų, nes jie nieko blogo jam nedarė (t. 2, b.l. 191). Teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes nepagrindė šios savo išvados. Be to, manydamas, jog yra prieštaravimų tarp liudytojo M. N. ir išteisintojo parodymų, teismas privalėjo imtis priemonių pašalinti prieštaravimus ir apklausti apie šias aplinkybes M. N. tėvus ir liudytoją M. N., o tik po to spręsti, ar abejonės yra vertintinos kaltinamojo naudai.

Analizuodamas liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus teismas konstatuoja, kad vien jų, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepakanka nustatyti, jog V. Ch. sudavė P. S. būtent plyta. Kasatorius pažymi, jog, išskyrus minėto liudytojo Nr. 1 ir liudytojo M. N. parodymus, byloje nėra kitų tiesioginių įrodymų, kad V. Ch. kaltinime nurodytu būdu sunkiai sužalojo P. S. Kasatorius sutinka, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, tačiau skundžiamoje teismo nutartyje tinkamai neįvertinti liudytojų M. N., B. P., J. A. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad jie matė šalia P. S. krauju išteptą plytą, taip pat įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys ir specialisto išvada, kad kraujas ant plytos yra tos pačios grupės su P. S. kraujo grupe, patvirtinantys P. S. sužalojimą panaudojant plytą, nors netiesioginiai įrodymai yra ne mažiau reikšmingi įrodinėjimo procese, nei tiesioginiai įrodymai. Pagal skundžiamos nutarties teiginius, kad liudytojas Nr. 1 nekonkretizavo, iš kur jam žinoma apie V. Ch. ir P. S. tarpusavio santykius bei P. S. sužalojimo aplinkybes, teismas jų turinį vertino neatsižvelgęs į BPK 201 straipsnio 5 dalyje nustatytas liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų surašymo ypatybes, kad bylos dokumentuose nerašoma informacija, iš kurios būtų galima nustatyti liudytojo asmens tapatybę. Šis teismas nesusipažino su duomenimis specialiame tyrimo veiksmo protokolo priede, saugomame atskirai nuo bylos, apie pirminį liudytojo parodymų šaltinį, kurio suteiktą informaciją liudytojas Nr. 1 perdavė teisėsaugos institucijoms. Ši priežastis leidžia tvirtinti, jog teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos duomenų, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Tik išanalizavus liudytojo Nr. 1 parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teismui bei duomenis, esančius specialiame priede, galima daryti išvadas, ar jo parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, ar jais galima remtis, sprendžiant V. Ch. kaltės klausimą. Apeliacinės instancijos teismas buvo nutaręs apklausti liudytoją Nr. 1, tačiau gavęs pranešimą, kad jo buvimo vieta Lietuvoje nėra žinoma ir jis gali būti išvykęs į užsienį, nutarė šio liudytojo neapklausti, nors galimybė organizuoti jo atvykimą į teismą nebuvo prarasta.

Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs visus išvardintus prieštaravimus ir konstatavęs, kad jie neleidžia daryti patikimos išvados apie V. Ch. kaltę, visas abejones aiškino kaltinamojo naudai, todėl pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Abejonės kaltinamojo naudai aiškinamos tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Prieš padarydamas išvadą, teismas privalėjo ištirti ne tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, bet pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be jų pakartotinio ištyrimo. Tik po to buvo galimybė spręsti, ar įrodymai yra patikimi ir pakankami išvadai dėl asmens kaltės, ar abejonės traktuotinos kaltinamojo naudai, ir atsakyti į apeliacinio skundo argumentą dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo bei teismo išvadų atitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, nes pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatoriaus manymu, šioje byloje esančių įrodymų tyrimas ir jų vertinimas teisme atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ištirti visus įrodymus ir vertinti juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažeisti ir BPK 241 straipsnio 2 dalies reikalavimai teismo posėdyje imtis visų įstatymo numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, BPK 276 straipsnio 4 dalies bei 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimai motyvuotai pašalinti prieštaravimus tarp byloje surinktų duomenų apie faktines bylos aplinkybes ir apie tai nurodyti teismo nuosprendyje. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl remiantis BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, pripažintini esminiais ir laikytini pakankamu pagrindu panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo

Kasatoriaus tvirtinimu, šioje byloje teismai padarė esminius įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimus, nes ištyrė ir įvertino ne visas bylai reikšmingas aplinkybes, o sprendimus priėmė nepašalinę prieštaravimų tarp duomenų apie jas.

Ši kasatoriaus pozicija grindžiama nuodugnia ir skrupulinga visų duomenų, kurie pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams tapo žinomi ir pripažinti įrodymais, analize. Kasacinės instancijos teismas, būdamas saistomas BPK 376 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, negali imtis analizuoti ir iš naujo vertinti įrodymus, tačiau turi galimybę patikrinti, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai įgyvendino kasatoriaus nurodomų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 276 straipsnio 4 dalies bei 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šią baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai savo sprendimus grindė išvadomis, jog nėra neginčytinų įrodymų, kad būtent V. Ch. mirtinai sužalojo nukentėjusįjį P. S. Taigi teismų sprendimai grindžiami abejonėmis, kurių neįstengta pašalinti. Kasaciniame skunde iš esmės apsiribojama siekiu, kad byloje, kuri galėtų būti grąžinta naujam apeliaciniam nagrinėjimui, iš naujo būtų įvertinti tie patys jau surinkti ir teismams žinomi įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje specialiai pažymėta, kad tam tikros aplinkybės rodo, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo tinkamas ir išsamus, tikrosios nusikaltimo aplinkybės liko neišaiškintos, o praėjęs ilgas laiko tarpas yra rimta kliūtis tai padaryti. Tokia teismo išvada neduoda pagrindo traktuoti kasatoriaus teiginius, išsakytus įrodinėjimo klausimais, kaip tokius, kurie atveria naujas teisines perspektyvas išsamesniam bylos išnagrinėjimui. Kasaciniame skunde esanti nuoroda į tai, kad nebuvo prarasta galimybė organizuoti anoniminio liudytojo Nr. 1 atvykimą į apeliacinės instancijos teismo posėdį, žinant byloje esančių dokumentų turinį, vertintina kaip deklaratyvi. Tokios galimybės buvimo kasatorius nesukonkretina, duomenų apie šio liudytojo buvimo vietą nenurodo ir garantijų, jog pavyks jį surasti ir apklausti teisme, neduoda, todėl šiuo argumentu grįsti bylos grąžinimą naujam nagrinėjimui apeliacine tvarka nėra galimybės.

Skundo argumentai, kad bylos duomenys išnagrinėti nepakankamai, nepagrįstas. Teismų sprendimuose yra pasisakyta dėl visų kasaciniame skunde išvardintų asmenų parodymų. Be to, teismai atsižvelgė dar ir į kitų asmenų, kurie skunde neminimi – E. O., T. Ž., A. D., V. N., S. S. parodymus. Dėl kasatoriaus minimos teismo medicinos specialisto išvados taip pat pasisakyta: apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nutartyje nurodė, kad pritaria apeliacinio skundo teiginiui, jog nusikaltimo padarymo mechanizmą ir laiką patvirtina teismo medicinos specialisto išvados, tačiau tai nereiškia, kad šios išvados įrodo V. Ch. kaltę dėl P. S. nužudymo. Byloje apklaustų liudytojų parodymai neginčijamai įrodo tik tai, kad sužalotas P. S. buvo rastas (duomenys neskelbtini) namo penktame aukšte, kur gyveno V. Ch., tačiau, teismo nuomone, tarp viso to ir P. S. mirties nėra priežastinio ryšio. Be to, nepaneigta versija, kad P. S., gyvendamas gretimame name, galėjo supainioti namus ir ateiti jau sužalotas. Negalima nekreipti dėmesio į aplinkybę, kad pristatytas į ligoninę sužalotas nukentėjusysis P. S. nurodė, kad krito ir susižalojo pats. Byloje nėra kitų įrodymų, jog V. Ch. sudavė plyta P. S., tik liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai.

Kasatorius įžvelgia prieštaravimą tarp nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad jis susižalojo krisdamas, ir teismo medicinos specialisto išvados, jog nėra tikėtina, kad mirtį sukėlusi galvos trauma yra asmens griuvimo ir atsitrenkimo į plokštumą pasekmė. Toks sugretinimas ir vertinimas nėra tikslus, nes išvadoje rašoma apie atsitrenkimą į plokštumą, o ne į tokį objektą, kuriuo galėtų būti plyta ir jos briauna, kaip tai matyti iš bylos dokumentų.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodo, kad M. N. parodymai iš tikrųjų nuoseklūs ir vienodi, kad jis matė tik labai nedidelį konflikto momentą, tačiau konstatuoja, kad jo parodymų nepatvirtina kiti įvykio vietoje buvę liudytojai vaikai. Pirmiausia tai liudytojos B. P., manančios, jog M. N. negalėjo matyti, kad gulintis vyriškis buvo spardomas, parodymai, taip pat liudytojų J. A., T. Ž., Ž. Ž. ir A. D. parodymai, iš kurių nei viena nepasakė, kad matė, kaip išteisintasis spardo nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepaneigta V. Ch. versiją, kad M. N. jį apkalba dėl to, kad jis M. N. tėvui pasakė, apie jo elgesį su vyresniaisiais.

Bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai daug dėmesio skyrė anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymams. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė ir dėl šio asmens reputacijos, menkinančios jo parodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas įdėjo pakankamai pastangų tam, kad gautų galimybę apklausti liudytoją Nr. 1, tačiau jo surasti teismui nepavyko. Atmesdamas anoniminio liudytojo parodymus apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šie parodymai kelia abejonių dėl jų teisingumo ir patikimumo. Liudytojas Nr. 1 savo žinių apie įvykio aplinkybes šaltinį nusako žodžiais „man tapo žinoma“, taigi nenustatytas pirminis jo parodymų šaltinis. Apklausos protokole nenurodytos aplinkybės, kuriomis jam tapo žinoma apie įvykį, be to, neminima svarbi aplinkybė, kad netoliese buvo vaikai, kad iš įvykio vietos apžiūros protokolo, skirtingai nei nurodo liudytojas Nr. 1, matyti, jog plyta yra ne numesta, bet tvarkingai padėta į krūvą ir ant jos uždėta kita plyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, priešingai kasatoriaus teiginiams, nepažeistos.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalavimai patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, pateikiant motyvus dėl esminių skundo argumentų. Šioje baudžiamojoje byloje tai padaryta. Apeliaciniame skunde buvo prašoma detaliai įvertinti V. Ch. parodymus, ypač dėl jo pažinties su P. S. Apeliacinėje nutartyje tai atlikta. Pasisakyta, kaip to prašė apeliantas, taip pat dėl liudytojų M. N., B. P., T. Š. parodymų ir jų vertinimo. Imtasi priemonių suieškoti ir apklausti anoniminį liudytoją, o nepavykus to padaryti, jo parodymai nuodugniai aptarti ir įvertinti. Apelianto nurodyti prieštaravimai G. B. parodymuose aptarti ir įveikti. Dėl specialisto išvados pasisakyta. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė įstatymo pažeidimų ir nenukrypo nuo nusistovėjusios teismų praktikos, kuri orientuojama į tai, kad sprendime privaloma išdėstyti motyvuotas išvadas dėl skundo esmės, nebūtinai pateikiant detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo neesminį argumentą.

Darytina bendra išvada, jog kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti ar keisti skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.