- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-08
- Bylos Nr.
- 2-572-823/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01876-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1215-864/2017, kuria teismas apribojo pareiškėjo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
BUAB „XORS“ bankroto administratorius R. J. kreipėsi į teismą, prašydamas apriboti E. K. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.Nurodė, kad buvęs BUAB „XORS“ vadovas E. K. iki šiol neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto. Iš surinktų duomenų apie bendrovės bankrotą bei gautų bendrovės kreditorių paaiškinimų nustatyta, kad buvęs įmonės vadovas, prieš pat įsiteisėjant nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, išvežė bendrovės dokumentus iš buhalterines paslaugas teikiančios bendrovės ir juos paslėpė arba sunaikino; siekdamas neteisėtai įgyti teisę į Garantinio fondo išmokas, prieš bankroto bylos iškėlimą į praktiškai veiklos jau nevykdančią bendrovę įdarbino darbuotojus, pasididino sau atlyginimą; sudarė sandorius, kuriais buvo siekiama padaryti žalą kreditoriams ir bendrovei; teikė melagingus duomenis ir suklastotus dokumentus Vilniaus apygardos teismui apie įmonės finansinę būklę bei turtą; prisistatęs bendrovės atstovu, jau po bankroto bylos iškėlimo iš bankrutuojančios bendrovės banko sąskaitų išgrynino ir pasisavino lėšas.Pareiškėjas E. K. su bankroto administratoriaus prašymu nesutiko. Nurodė, kad būdamas vien tik UAB „XORS“ vadovu (bet ne akcininku), pats negalėjo nuspręsti teikti dokumentų dėl bankroto bylos UAB „XORS“ iškėlimo. Balansus, ataskaitas ir kitus dokumentus ruošė buhalterė. Pats E. K. tinkamai supažindintas su esama situacija nebuvo ir suprasti balansų teisingumo bei pagrįstumo kompetencijos neturėjo. Paaiškino, kad tik iš bankroto administratoriaus sužinojo, kad bendrovės balansai ir kiti dokumentai yra neteisingi ir galimai suklastoti, neatsispindi tikrosios bendrovės padėties. Dokumentus ir kitą reikalingą informaciją bankroto administratoriui perdavė buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė. Teigė, kad su bankroto administratoriumi buvo bendraujama, jam buvo siunčiami ir el. pašto užklausimai bei dokumentai, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. sausio 5 d. bankroto administratoriui ir jo įgaliotiems asmenims išsiųsti 34 laiškai, atsakymų ir patikslinimų sulaukta tik 16. E. K. teigimu, jis neturi tikslo slėpti, naikinti dokumentų. Dėl teiginių, jog buvęs įmonės vadovas išsivežė dokumentus ir juos sunaikino, yra pateikti prašymai Lietuvos Respublikos prokuratūrai dėl esamos situacijos įvertinimo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo. 2016 m. gruodžio 27 d. bankroto administratoriui ir jo įgaliotiems asmenims pareiškėjas pateikė surinktą iš archyvo informaciją, t. y. apie automobilius. Pažymėjo, kad bankroto administratorius nesiėmė visų veiksmų UAB „XORS“ skolų susigrąžinimui. Jeigu bankroto administratorius būtų tinkamai vykdęs savo prievoles, UAB „XORS“ galėjo veiklą tęsti įvykdžiusi restruktūrizavimą. Duomenų, patvirtinančių bankroto administratoriaus teiginius, kad įmonės vadovas siekė gauti didesnes Garantinio fondo išmokas, nėra. Jokių nusikalstamų veiksmų, kurie turėtų įtakos įmonės veiklos ribojimui, pareiškėjas neatliko. E. K. prašė atidėti klausimo nagrinėjimą, kadangi šiuo metu pagal jo ir bankroto administratoriaus prašymus atliekami ikiteisminiai tyrimai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi apribojo E. K. teisę tris metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.Teismas nurodė, kad nutartis dėl bankroto bylos UAB „XORS“ iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. spalio 29 d., todėl terminas atlikti teismo įpareigojimą, t. y. perduoti paskirtam bankroto administratoriui visą įmonės turtą ir dokumentus, baigėsi 2016 m. lapkričio 14 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta pareiga bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus tenka būtent E. K., kuris pagal Juridinių asmenų registro duomenis buvo UAB „XORS“ vadovas nuo 2014 m. balandžio 30 d., tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė.Teismas pažymėjo, kad UAB „XORS“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, be kita ko, konstatavus buhalterinės apskaitos netinkamą tvarkymą – buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą, kas lėmė visų įmonės dokumentų perdavimo bankroto administratoriui negalimumą ir atitinkamai sudarė galimybes nuslėpti vykdytus sandorius ir kitą finansinę veiklą, iš esmės negalint įvertinti ir įmonės veiklos teisėtumo. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis asmeniškai netvarkė jokių įmonės dokumentų, pasitikėjo juos rengusių asmenų kompetencija, nebuvo pats kompetentingas vertinti balansų teisingumą ir pagrįstumą, neeliminuoja E. K., kaip buvusio įmonės vadovo, pareigos užtikrinti visų įmonės dokumentų bankroto administratoriui perdavimo tinkamumą bei tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą. Neteisėtus E. K., kaip įmonės vadovo, veiksmus, neperduodant bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų bei turto, konstatavo ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 11 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-26780-863/2017, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo iš E. K. priteisimo. Teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog įmonės dokumentų bei turto bankroto administratoriui neperdavimas buvo sąlygotas aplaidaus paties E. K. pareigų vykdymo bei įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimo netinkamumo.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 5 d. nutartyje, kuria UAB „XORS“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, konstatavo, kad E. K. pasisavino įmonės lėšas, tokiu būdu neabejotinai apribodamas bankrutuojančios įmonės kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2017 m. liepos 11 d. priimdamas sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-26780-863/2017, taip pat padarė išvadą, kad dėl neteisėtų E. K. veiksmų (neveikimo), t. y. įmonės dokumentų bei turto neperdavimo bankroto administratoriui bei išgrynintų pinigų negrąžinimo, yra padaryta 30 886 Eur dydžio žala. Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, kad E. K., kaip įmonės vadovas, ne tik aplaidžiai vykdė savo pareigas bei netinkamai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet taip pat savo veiksmais (neveikimu) veikė priešingai įmonės interesams.Teismas nurodė, kad atsiliepime pareiškėjas iš esmės pateikia argumentus bei savo poziciją dėl UAB „XORS“ bankroto byloje jau nagrinėtų aplinkybių, kurios jau yra įvertintos įsiteisėjusiose teismų nutartyse dėl bankroto bylos UAB „XORS“ iškėlimo bei UAB „XORS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl teismas neturi pagrindo pakartotinai šių aplinkybių vertinti bei analizuoti, spręsdamas bankroto administratoriaus prašymo pagrįstumo klausimą. Jokių naujų aplinkybių bei įrodymų, kurie patvirtintų buvus objektyvių aplinkybių, trukdančių E. K. įvykdyti teismo įpareigojimus, ar pateisinančių įmonės vadovo neteisėtą neveikimą, E. K. teismui nepateikė. Tuo tarpu aplinkybė, kad šiuo metu yra pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl bankroto administratoriaus, E. K. bei kitų asmenų veiksmų teisėtumo, teismo vertinimu, nesudaro kliūčių spręsti bankroto administratoriaus pateikto šioje byloje prašymo, kadangi nagrinėjamu atveju vertintini bei analizuojami visiškai kitokio pobūdžio teisiniai bei faktiniai klausimai, kuriems išspręsti pradėtų ikiteisminių tyrimo pabaigos rezultatai neturi lemiamos reikšmės.Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, sprendė, kad E. K. sąmoningai neperdavė bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų ir turto, aplaidžiai (nerūpestingai) organizavo įmonės buhalterinę apskaitą, neužtikrindamas buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimo įstatymų nustatytą laiką, be kita ko, savo veiksmais apribodamas ir įmonės kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, o šios aplinkybės lemia ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymo būtinumą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas E. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neįvertino aplinkybės, kad bendrovės dokumentai yra neperduoti ne tik dėl apelianto, bet ir dėl buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės darbuotojų kaltės. Apeliantas bendrovės dokumentų nesaugojo, dokumentus ir kitą reikalingą informaciją bankroto administratoriui perdavė buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė. Tik sužinojęs apie priimtą teismo sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „XORS“, jau kitą dieną apeliantas susisiekė su paskirtu bankroto administratoriumi ir aptarė situaciją. Su bankroto administratoriumi buvo bendraujama ir vėliau – elektroniniu paštu, telefonu per administratoriaus atstovus. Tačiau bankroto administratorius vengė bendravimo, neinformavo apie bankroto bylos eigą ir neteikė kitos svarbios informacijos, bendravo nepagarbiai. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad apeliantas nevengia ir neneigia savo, kaip buvusio atsakovės BUAB „XORS“ direktoriaus, pareigų ir įsipareigojimų, tačiau administratorius su juo nebendradarbiauja nuo pat bankroto bylos iškėlimo pradžios, vykdo prieš jį nukreiptą veiklą, nepateikia prašomos informacijos ar tendencingai ją slepia. Teismas neatkreipė dėmesio į teiginius, kad administratoriaus veiksmai sunkina kreditorių reikalavimų įgyvendinimą. Administratorius bankroto bylos vykdymo pradžioje teigė, kad pas jį lankosi suinteresuoti asmenys – o šiai dienai visi jo veiksmai teikia naudą tik jo minėtiems asmenims, bendrovės turtas parduodamas už mažiausiai įmanomą kainą tiems patiems suinteresuotiems asmenims, taip darant žalą kreditoriams.Teismas ignoravo aplinkybę, kad prašymas dėl apribojimų taikymo turi būti motyvuotas, turi būti pateikti jame išdėstytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju jokie įrodymai nepateikti, teismas jų nerinko, todėl priimta nutartis yra neišsami bei neargumentuota.Apeliantas jau dvejus metus yra kitos bendrovės vadovu, todėl apribojimas trejus metus būti įmonės vadovu iš esmės sužlugdytų ne tik jo profesinį ir asmenį gyvenimą, tačiau pakenktų ir įmonėms, partneriams, apribotų finansinę laisvę vykdyti įsipareigojimus.Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad BUAB „XORS“ bankrotas pripažintu tyčiniu nesant jokių įrodymų, kad dar nėra baigti Vilniaus apygardos prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1 skyriaus pareigūnų atliekami tyrimai, nėra faktiškai įrodytos bankroto administratoriaus prielaidos. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 27 d. bankroto administratoriui ir jo įgaliotiems asmenims pateikė surinktą informaciją apie automobilius, nurodydamas, kokios transporto priemonės buvo perduotos jam, kaip naujam vadovui, taip pat ir kitą informaciją. Iki šios dienos bankroto administratorius, turėdamas pakankamai informacijos, nesiėmė visų veiksmų atgauti skolas iš UAB „XORS“ skolingų asmenų. Jeigu bankroto administratorius tinkamai vykdytų savo prievoles UAB „XORS“, bendrovė galėjo veiklą tęsti įvykdžiusi restruktūrizaciją. BUAB „XORS“ bankroto administratorius R. J. atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurių nebūtų išnagrinėjęs teismas, arba dėl kurių nebūtų priimti įsiteisėję teismų sprendimai. Atsakovo argumentai nepaneigia į bylą pateiktais dokumentais įrodytų aplinkybių, kad E. K. išsivežė įmonės dokumentus ir juos paslėpė ar sunaikino; siekdamas neteisėtai įgyti teisę į Garantinio fondo išmokas, prieš bankroto bylos iškėlimą į praktiškai veiklos jau nevykdančią bendrovę įdarbino darbuotojus, pasididino sau atlyginimą; kartu su kitais susijusiais asmenimis sudarė sandorius, kuriais buvo padaryta žalą kreditoriams ir bendrovei – paslėptas įmonės turtas, sudaryti kiti sandoriai, kurie iš esmės pablogino bendrovės finansinę būklę; E. K. teikė melagingus duomenis ir suklastotus dokumentus Vilniaus apygardos teismui apie bendrovės finansinę būklę bei turtą; E. K. neteisėtai prisistatęs įmonės atstovu, jau po bankroto bylos iškėlimo, iš bankrutuojančios įmonės banko sąskaitų išgrynino ir pasisavino pinigines lėšas.Teigdamas, kad nėra atsakingas už bendrovės veiklą, kad dokumentus rengė ir valstybinėms institucijoms teikė kiti asmenys, apeliantas nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kad apeliantas nesuvoktų savo veiksmų esmės. E. K. yra visiškai atsakingas už savo veiksmus, o jo atžvilgiu priimta teismo nutartis yra pagrįsta ir teisinga.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas apribojo buvusio bankrutavusios bendrovės vadovo teisę tris metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta veika ir už ją įmonės vadovui taikytinas apribojimas dirbti tam tikrą darbą įstatymu nepriskirta prie administracinių nusižengimų ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso nereglamentuota, todėl ji vertintina kaip papildoma teisinio poveikio priemonė, užtikrinanti efektyvesnį bankroto instituto tikslų įgyvendinimą. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).Prašymą taikyti bankrutuojančios įmonės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą įstatymo įgalioti asmenys gali teikti tiek kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (bankroto bylos kėlimo stadijoje), tiek bet kurioje kitoje bankroto bylos stadijoje iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Savo ruožtu teismas įstatymo įgaliotų asmenų prašymo pagrindu arba savo iniciatyva klausimą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo įmonės vadovui taikymo nagrinėja ir sprendžia bet kurioje bankroto bylos stadijoje (pvz., iškeldamas bankroto bylą ir t. t.). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies nuostatas teismas, spręsdamas tiek suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą, ir savo išvadas priimtoje nutartyje motyvuoti, t. y. teismas negali taikyti įmonės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo remdamasis vien įstatymo nustatytu formaliu pagrindu, kad įmonės vadovas neatliko įstatymo nustatytų veiksmų. Teismui sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nenustatyta, kad jam taikyti būtina konstatuoti akivaizdų vadovo darbo aplaidumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).Pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą taikyti buvusiam BUAB „XORS“ vadovui E. K. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją (apribojimą) grindė teismui pateiktais duomenimis apie tai, kad apeliantas tinkamai nevykdė pareigos perduoti bendrovės dokumentus ir turtą bankroto administratoriui, bei remdamasis įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, sprendžiant klausimą dėl BUAB „XORS“ bankroto pripažinimo tyčiniu bei žalos iš E. K. priteisimo, nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo, kaip buvusio BUAB „XORS“ vadovo, veiksmais (neveikimu). Taigi, apelianto argumentai, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra nepagrįstas jokiais įrodymais, nepagrįsti. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi BUAB „XORS“ bankrotą pripažindamas tyčiniu, be kita ko, konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad E. K. perdavė bankroto administratoriui visus įmonės dokumentus, kuriuos jam perdavė N. G. (UAB „Financial accounting & law“ direktorė). Teismas apelianto veiksmus įvertino kaip netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą – buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą įstatymų nustatytą laiką. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartį, pažymėjo, kad pareiškėjas E. K. savo parašu patvirtino dokumentų priėmimo faktą, todėl jo argumentus, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai jam nebuvo perduoti, laikė nepagrįstais. Taigi, apelianto šioje byloje nurodytas argumentas, kad bendrovės dokumentai bankroto administratoriui yra neperduoti ne tik dėl jo, bet ir dėl buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės darbuotojų kaltės, jau yra įvertintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, konstatuojant šio argumento nepagrįstumą. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-26780-863/2017 iš apelianto E. K. BUAB „XORS“ naudai buvo priteistas 30 886 Eur žalos atlyginimas, konstatavus apelianto neteisėtus veiksmus, pasireiškusius neveikimu – neperdavus bankroto administratoriui bendrovės dokumentų ir turto, bei neteisėtu veikimu – jau netekus bendrovės vadovo įgaliojimų atliktu 3 270 Eur pinigų sumos išgryninimu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Kadangi aptartuose teismų procesiniuose sprendimuose jau yra konstatuotas BUAB „XORS“ vadovo E. K. teismo įpareigojimo perduoti bankroto administratoriui bendrovės dokumentus bei turtą nevykdymo, o taip pat ir E. K., kaip bendrovės vadovo, netinkamo pareigų vykdymo, faktas, taip pat aptartos bei įvertintos tokio elgesio priežastys – netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, ši aplinkybė, apeliantui nepateikus jokių įrodymų (duomenų) apie teismų dar nevertintas aplinkybes, susijusias su bendrovės turto, dokumentų neperdavimu, jo priežastimis, sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui apelianto atžvilgiu taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą teisinio poveikio priemonę – apriboti jo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad dalis apelianto atskirojo skundo argumentų nėra susijusi su pirmosios instancijos teismo ginčijama nutartimi išspręstu klausimu dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos teisinio poveikio priemonės apeliantui, kaip buvusiam BUAB „XORS“ vadovui, taikymo. Tokiems argumentams priskirtina atskirojo skundo argumentų grupė, susijusi su atitinkamais BUAB „XORS“ bankroto administratoriaus veiksmais (neveikimu) BUAB „XORS“ bankroto procese, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl pastarųjų, su nagrinėjamu klausimu nesusijusių ir įtakos nagrinėjamo ginčo išsprendimui neturinčių, atskirojo skundo argumentų nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas taip pat detaliau neanalizuoja apelianto argumentų, kuriais ginčijami įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai BUAB „XORS“ bankrotą pripažinti tyčiniu, kadangi ginčyti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes draudžia įstatymas (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis). Apelianto argumentas, kad jis jau dvejus metus yra kitos bendrovės vadovu, todėl teismo pritaikytas apribojimas neproporcingai suvaržo jo teises, visų pirma, nėra pagrįstas įrodymais (CPK 178 straipsnis), be to, šis argumentas pats savaime nesudaro kliūčių apelianto atžvilgiu taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą apribojimą, esant įstatyme įtvirtintiems tokio apribojimo taikymo pagrindams. Minėta, kad aptariama ĮBĮ norma, be kita ko, yra siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų. Be to, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi atitinkamas apribojimas apelianto atžvilgiu taikytas laikantis proporcingumo principo reikalavimų, t. y. minimaliam, įstatyme numatytam, trejų metų terminui. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.