Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant pareiškėjui A. Š. , Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno miesto VPK atstovei Dalei Viskontienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno miesto VPK, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laiko šių subjektų neteisėtą veiką - jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjas, kaip jau minėta, pageidauja jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Tokios žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir pan. Toks įstatymas - Viešojo administravimo įstatymas, konkrečiai, jo 39 straipsnis. Tačiau tokios žalos atlyginimui būtina nustatyti visetą sąlygų: pareigūnų veikos neteisėtumo faktą, konkrečią žalą (pasekmes) ir priežastinį ryšį tarp šios žalos ir pareigūnų neteisėtos veikos. Tam, kad įgyti teisę į neturtinės žalos atlyginimą, būtinos atitinkamos sąlygos.

Pareiškėjo teigimu, jis patyrė moralinę žalą dėl to, kad nuo 2003 m. rugsėjo 30 d. iki 2003 m. spalio 2 d. buvo laikomas Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kurioje nebuvo sudarytos elementarios sanitarinės-higieninės sąlygos, t. y. areštinėje nebuvo pasivaikščiojimo kiemo, dezinfekcinės kameros, nebuvo natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, nebuvo natūralaus kamerų vėdinimo, o mechaninis kamerų vėdinimas - neefektyvus, nebuvo stalų, kėdžių, suolų, spintelių, drabužių pakabų, nebuvo išduodamas minkštasis lovos inventorius, čiužiniai, antklodės, pagalvės, patalynė, dėl ko jis buvo priverstas miegoti tiesiog ant lentų, pasitiesus laikraštį. Skundą iš esmės grindžia Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatais, patvirtintais Vidaus reikalų ministro 2000 02 17 įsakymu Nr. 88 ir Lietuvos higienos norma HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215.

Byloje nustatyta, kad Kauno miesto VPK areštinė iš dalies neatitiko Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimų ir Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2000 02 17 įsakymu Nr. 88 (bl. 26-31), tačiau jos eksploatacija neuždrausta (bl. 41-42). Be to, vertinant atsakovo veiksmus, susijusius su areštinės eksploatacija ir areštinėje laikomų asmenų gyvenimo sąlygų gerinimu, konstatuotina, kad tinkamų, atitinkančių visus higieninius reikalavimus, areštinės patalpų bei dabartinės areštinės higieninės būklės gerinimas betarpiškai susijęs su šios srities finansavimu, kuris nepriklauso atsakovo atstovo kompetencijai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas žino susidariusią padėtį, ėmėsi ir imasi aktyvių veiksmų jai ištaisyti (bl. 12, 30-31, 43).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimo Nr.141 „Dėl areštinių renovavimo ir asmenų laikymo sąlygų gerinimo 2003-2007 metų programos patvirtinimo" 2 punkte nustatyta, kad Areštinių renovavimo ir asmenų sąlygų gerinimo 2003-2007 metų programa įgyvendinama iš Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir Valstybės investicijos programoje numatytų asignavimų. Šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos programos 1 priede įrašyta, kad Kauno miesto VPK areštinės kapitalinis remontas bus atliekamas 2004-2005 metais. Tai patvirtina, kad Kauno miesto VPK pareigūnai ėmėsi jų kompetencijai priskirtų veiksmų suimtųjų laikymo sąlygoms areštinėje pagerinti.

Teismas mano, kad reikalavimas atlyginti žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien teiginio, kad areštinė neatitinka higienos normos reikalavimų, žalai atlyginti nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie areštinės trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes ir neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Atsižvelgiant į areštinės patalpų būklę bei laikymo joje sąlygas, galima daryti prielaidą, kad pareiškėjas turėjo tam tikrus nepatogumus, tačiau teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių atsakovo ir jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises. Nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl tokių laikymo sąlygų pablogėjo sveikata, jis susirgo, pablogėjo regėjimas ir t.t

Pareiškėjo nurodomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis skelbia „Niekas negali būti kankinamas, nežmoniškai ar žiauriai su juo elgiamasi ar jis kitaip baudžiamas". Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, kankinimas apibūdinamas kaip sąmoningas nežmoniškas elgesys, sukeliantis dideles kančias asmeniui ar sudarantis sielvarto ar streso būseną. Nežmoniškas elgesys arba baudimas taip pat siejamas su didelių moralinių ar fizinių kančių sukėlimu. Byloje nenustatyta, kad atsakovas įvykdė pareiškėjo atžvilgiu tokius veiksmus, o pareiškėjas patyrė tokius pergyvenimus ir kančias, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog būtų buvę pažeistos pareiškėjo tesės dėl areštinės pareigūnų piktnaudžiavimo savo padėtimi ar su pareiškėju būtų buvę šiurkščiai elgiamasi, todėl darytina išvada, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos nepažeistos ir pagal šiame straipsnyje deklaruojamą žmogaus orumo sampratą, pareiškėjo orumas nebuvo žeminamas.

Tokiu būdu, Kauno miesto VPK pareigūnai, laikydami pareiškėją areštinėje, neatliko jokio neteisėto veikimo ar neveikimo CK 6.271 str. 3d. prasme, todėl priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą nėra pagrindo ABTĮ 88 str. 1d. 1p. Be to, pagal Civilinio kodekso 1.125 str. 8d., sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o taip pat ir reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo ( CK 1.125 str. komentaras ir 2007 03 26 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A6-317/2007). Pagal Civilinio kodekso 1.127 str. 1d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjo paaiškinimais nustatyta, jog apie savo teisės pažeidimą jis sužinojo išvykimo iš areštinės dieną, t.y. 2003 10 02. Skundą pateikęs teismui 2008 09 03 (bl. 14), praleido ieškinio senaties terminą, o atsakovo atstovas prašė taikyti senatį Civilinio kodekso 1.126 str. 2d. pagrindu. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo šis terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas CK 1.129 str., 1.130 str. Taip pat pareiškėjas nenurodė objektyvių, t. y. nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes jo manymu, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas penkių metų ieškinio senaties terminas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.