Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

1.1.3.2.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.2.; 1.1.8.7.9.; 1.1.9.8.;1.1.10.1.; 1.2.4.8.3.; 2.1.4.4.;2.1.4.5.4.;2.1.4.5.5.; 2.1.4.6.;

2.1.4.10.1.; 2.1.4.11.1.; 2.1.4.11.5.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.6.;2.1.7.5.; 2.1.10.1.;

2.1.10.3.2.; 2.3.2.2.12.; 2.3.4.1.;2.3.4.2.; 2.3.4.5.; 2.3.4.6.2.; 2.3.4.7.; 2.3.4.13.; 2.3.5.1.; 2.3.5.2.; 2.3.6.3.; 2.3.6.4.2.;2.3.6.4.3.; 2.3.6.4.5.1.; 2.3.6.4.5.2.; 2.3.6.6.

2011 m. gruodžio 6 d.

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje:

V. K. (V. K.), a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Šalčininkų raj., LR pilietis, išsiskyręs, turintis specialų vidurinį išsilavinimą, nesimokantis, nedirbantis, gyv. Vilniaus (duomenys neskelbtini), anksčiau neteistas, 2008-12-08 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu už nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė-turtinės žalos atlyginimas, 2011-01-20 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu išteisintas dėl kaltinimo, padarius nusikaltimą, numatytą BK 243 str., nes nepadaryta veika turinti nusikalstamos veikos požymių (BK 3 str. 1 d. 1 p.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis 2010 m. vasario 15 d., apie 1 val., (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, smurtaudamas, t.y. tyčia ištempdamas už kojų mažametį sūnų E. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš lovos, rankos kumščiu vieną kartą suduodamas mažamečiui E. K. į veidą, nuo ko E. K. nugriuvo ant grindų, atsistojusiajam mažamečiui E. K. kumščiu suduodamas penkis kartus į nugarą, padarė mažamečiui E. K. viršutinės lūpos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu, kraujosruvomis dantenose, kas sukėlė mažamečiui nuketėjusiajam E. K. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą.

Kaltinamasis V. K. (toliau-kaltinamasis) kaltu neprisipažino ir parodė, kad buvo Šv. Valentino diena – 2011-02-14. Jis su sūnumi pasveikino Nataliją ir truputį išgėrė alkoholio. Gėrė vyną ir šampaną, gal alaus buvo. Vėliau Nataša nuėjo parūkyti, jis su sūnumi žiūrėjo televizorių, rodė koncertą. Sūnus pradėjo šokinėti ant lovos, bet kažkaip gal šuolis nepavyko ir jis parkrito, garsiai suriko. Atbėgo Natalija ir ant jo pradėjo šaukti, sakė policiją jam iškvies ir greitąją vaikui. Jis jai pasakė, kad pirma išsiaiškink kas buvo, paskui kažką daryk. Atvažiavo policija ir pasakė, kad jam reikia važiuoti į Manto gatvę. Jo niekas neklausė ar jis mušė vaiką, tik Manto gatvėje naktį paklausė ir jis mušė, jis atsakė, kad jis nemušė vaiko.

Kai jį vežė į komisariatą jis paklausė pareigūnų, kodėl veža ir kas jam dabar bus, jis neklausė kas jam bus už vaiko sužalojimą. Dėl specialisto išvados gali pasakyti, kad vaikas negriuvo ant lygaus paviršiaus, jis griuvo ant lovos krašto, nežino, kodėl specialistas sako, kad sužalojimai nebūdingi griuvimui. Sugyventinė buvo išgėrusi ir gal nesuprato ką sako. Vaiko niekada nemušė, kartais pagąsdino diržu, bet tik dėl to, kad per gatvę bėgioja (b.l. 70-76, 79-80, 151-152).

Liudytoja N. V. ikiteisminio tyrimo apklausos metu parodė, kad gyvena su sūnumi E. K. ir savo sugyventiniu, E. K. tėvu, V. K.. Tarpusavio konfliktų su sugyventiniu nebūna, gyvena taikiai. Smurto šeimoje niekada nebuvo. 2010-02-14 abu su sugyventiniu namuose šventė Šv. Valentino dieną, buvo kiek išgėrę, bet nedaug. Sūnus E. K. visą laiką buvo kartu. Vakare, kadangi dar nemiegojo, nors buvo jau apie 1 val. nakties, 2010-02-15, išėjo iš kambario į koridorių parūkyti. Tuo metu sugyventinis su sūnumi žiūrėjo televizorių. Sūnus taip pat dar nemiegojo. Rūkydama staiga išgirdo savo sūnaus riksmą, todėl iš karto iš koridoriaus nubėgo į kambarį, kuriame buvo sūnus E. K. su sugyventiniu. Užėjusi pamatė, kad sūnus stovi prieš sofą, sofa buvo ištiesta. Sūnaus veide matė tekantį kraują. Iš kur tiksliai: ar iš nosies, ar iš lūpos nurodyti negali. Paklausė sūnaus, kas atsitiko, į ką jis atsakė rusiškai „????????” (žaidemė), tai suprato vėliau, bet jau buvo iškvietusi greitąją pagalbą ir policiją, kadangi pasigirdo, kad „?????????“ t.y. susimušė. V. K. tuo metu sėdėjo ant sofos, nieko nesakė, tik paklausė: „tai kas atsitiko?“. Jam pasakė, kad iškvietė policiją. Sugyventinis paklausė „dėl ko?“. Jam atsakė, jog dėl to, kad sumuštas vaikas. Tada nuėjo apiprausti vaiko. Išsigandusi galvojo, kad jam sulaužyta nosis. Paklausė sūnaus ar jam skauda nosį, jis atsakė, kad neskauda. Bijojo apžiūrėti sūnaus burnos vidų, nes galvojo, kad gali būti lūžiai, nenorėjo sūnui nesukelti skausmo. Apšaukė sugyventinį, tačiau jis nieko neatsakė. Kai neužilgo atvažiavo policijos pareigūnai, išeinant iš namų, sugyventinis pasakė, kad jie su sūnumi žaidė, jis jo nemušė. Paklausė sūnaus dar kartą, kas atsitiko, sūnus atsakė, kad jie su tėvu žaidė. Pati su sūnumi greitosios pagalbos automobiliu nuvažiavo į centro ligoninę, tačiau iš ten išsiuntė į Santariškių ligoninę. Santariškių ligoninėje, po suteiktos primos pagalbos, sūnus buvo paleistas į namus. Iš ligoninės iš karto nuvyko į Vilniaus raj. PK, esantį H.Manto gt. 4. Po apklausos policijos pareigūnai nuvežė į namus. Grįžus į namus, jokių tarpusavio konfliktų nebuvo. Nuėjo ilsėtis. Sūnui buvo praskelta lūpa. Šiuo metu jis jaučiasi gerai. Šeimoje tarpusavio santykiai geri. V. K. niekada nesmurtavo sūnaus atžvilgiu. Pati sūnaus taip pat niekada nemušė (b.l.56-59).

Apklausta teismo posėdyje parodė, kad tą vakarą buvo labai girta. Išėjusi į koridorių parūkyti išgirdo vaiko riksmą. Grįžusi pamatė, kad vaikas kruvinas, labai išsigando ir paskambino telefonų 112 ir pasakė, kad sugyventinis sumušė vaiką, tačiau to tikrai nebuvo, nes sugyventinis niekada vaiko nemušė. Kai policiją atvažiavo ji taip pat apkaltino sugyventinį. Gydytojui taip pat pasakė. Prieš tai, kai ji išėjo parūkyti vaikai šokinėjo lovoje, tačiau apie tą apklausos metu nieko nepasakė. Vaikas jai sakė, kad tėvas jo nemušė. Ji suklydo sakydama, kad vaiką sumušė vaiką. Buvo labai girta (b.l. 142, 144-145).

Liudytojas D. P. palaikė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 2010-02-15 20 val. pradėjo darbą. Dirbo kartu su R. N.. Apie 1.15 val. iš Vilniaus apskrities OVP budėtojo gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) tėvas sumušė nepilnametį vaiką. Atvykus minėtu adresu, prie namų pasitiko N. V., kuri buvo išgėrusi ir pasakė, kad sugyventinis V. K. sumušė jų sūnų E. K.. Užėjus į namą, prie įėjimo sėdėjo jos sugyventinis V. K., jis taip pat buvo neblaivus. Pradėjus aiškintis, kas atsitiko, N. V. pasakė, kad V. K. sumušė vaiką, pati ji nematė kaip mušė, bet rūkydama išgirdo verksmą, o atėjusi į kambarį pamatė sumuštą vaiką. V. K. neginčijo, kad čia ne jis sumušė vaiką, N. V. žodžiams neprieštaravo, sėdėjo, tylėjo. Nuėję pažiūrėti vaiko, pamatė, kad vaiko veido srityje, prie nosies, žandai, buvo kruvini. Pats vaikas pasakė, kad jį sumušė tėvas, kokiu būdu - netikslino. Akivaizdžiai matėsi, kad vaikas bijojo tėvo, visą laiką laikėsi, slėpėsi už mamos, bijojo prie jo prisiartinti. Neužilgo atvyko greitosios pagalbos darbuotojai, kurie N. V. su sumuštu vaiku išvežė į ligoninę. Kurioje vietoje: ar kambaryje, ar virtuvėje įvyko įvykis nežino, vaikas taip pat nesakė. Tą vakarą niekas nesakė, kad vaikas susižalojo pats, ir N. V., ir vaikas nurodė, kad jį mušė tėvas. Išeinant iš namų, tuo metu, kai N. V. ir jos sūnus su greitosios pagalbos darbuotojais ėjo greitosios pagalbos automobilio link, pats ir R. N. ėjo jiems iš paskos, negirdėjo, kad vaikas sakytų, jog jis susižalojo žaisdamas. Automobilyje, važiuojant kartu su R. N. ir V. K. komisariato link, V. K. paklausė, kas jam už tai dabar bus. V. K. pats asmeniškai neprisipažino, kad sumušė sūnų E. K., bet ir neprieštaravo, neginčijo to fakto ( b.l.66-67, 149-150).

Liudytojas R. N. palaikė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 2010-02-15 20 val. pradėjo darbą. Pagal grafiką dirbo su D. P.. Darbo metu, apie 1.15 val., gavo pranešimą iš Vilniaus apskrities OVP budėtojo, kad Vilniaus raj. Avižienių sen. Avižienių km. Gėlių gt. 1 tėvas sumušė savo nepilnametį vaiką. Atvykus nurodytu adresu, pasitiko neblaivi moteris, kaip vėliau nustatyta, N. V., kuri paaiškino, kad vaiką, t.y. jos sūnų, sumušė sugyventinis V. K.. N. V. negalėjo paaiškinti kokiu būdu V. K. sumušė sūnų E. K., kadangi nematė. Pats V. K. sėdėjo kambaryje, tylėjo. V. K. buvo neblaivus. Jis pats asmeniškai neprisipažino, kad sumušė vaiką, tačiau to fakto, kad jis sumušė vaiką, neginčijo, jis nesakė, kad nemušė vaiko. Nuėję kartu su D. P. apžiūrėti vaiko, pamatė kruviną vaiko veidą. Paklausus, kas atsitiko, vaikas E. K. pasakė, kad jį sumušė tėtis. Neprisimena, ar jis pasakojo kaip tėvas jį sumušė. Iš vaiko elgesio matėsi, kad E. K. bijo tėvo, jis slėpėsi už mamos, nenorėjo artintis prie tėvo V. K.. Atvykus greitosios medicinos pagalbai, N. V. su vaiku E. K. buvo nuvežti į ligoninę, o V. K. buvo pristatytas į Vilniaus raj. PK, adresu H.Manto gt. 4, Vilnius. Įvykio metu negirdėjo, kad E. K. būtų sakęs kam nors iš ten esančių, jog jis susižalojo pats (b.l. 68-69, 148, 150-151).

2010-05-06 mažametis nukentėjusysis E. K. tyrėjui apklausos metu parodė, kad gyvena su mama Nataša ir tėvu Valdemar. Kai mama dirba, būna su seneliu Vetrov. Tėvas yra šiek tiek negeras, nes geria alų. Mama ir tėtis patį maitina. Tą dieną, kai iš burnos tekėjo kraujas, nemiegojo. Tuo metu, kai tėtis buvo girtas, jis pačiam į nugarą sudavė ranka. Tėtis sėdėjo ant lovos, kurioje jis miega su mama. Kai gulėjo savo lovytėje, jis patempė pačiam už kojos. Patempė, nes gėrė degtinę. Degtinę gėrė namuose. Gėrė vienas. Kai tėtis sudavė į nosį, nugriuvo ant tėčio kojų. Kai tėtis tempė patį už kojos, jis stovėjo. Kai nutempė, atsistojo ir tada tėtis davė ranka į nugarą 5 kartus. Tėtis buvo sulenkęs kumštį. Tėtis sudavė į nugarą 5 kartus. Pradėjo šaukti „mama“, mama iš karto atėjo. Kai mama rūkė, tėtis patį mušė. Mama rūkė koridoriuje. Atėjusi mama iškvietė policiją ir išvijo tėvą į lauką, o tėvas šaukė, kad įleistų jį į namus. Po to atvažiavo policija ir pats jai viską papasakojo. Abu su mama nuvažiavo pas gydytojus. Gydytojai pažiūrėjo dantukus. Po to abu su mama policijos džipu atvažiavo į policiją. Policijoje buvo tėtis. Po to su policija atvažiavo į namus. Tėčio nemyli, nes jis geria degtinę, alų, šiek tiek patį muša. Girtas tėtis pyksta ant paties. Tėtis patį mušė, kai buvo sniegas. Šiandien, kai važiavo į policiją, mama pasakė pasakyti, kad žaidė ir susimušė, mama sakė pasakyti, kad žaidė lėktuvą. Prisimena, kai tėtis pasakė, kad patį su mama užpjaus. Buvo tamsu ir abu su mama bėgo ten, kur gyvena Saša (t.1, b.l.35-36).

2010-09-06 mažametis nukentėjusysis E. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad gyvena kartu su mama ir tėčiu. Su mama kartu dirba darbus, žaidžia, sodina gėles, žaidžia su telefonu ir viskas. Su tėčiu kartu žaidžia, neatsimena ką su tėčiu žaidžia. Daugiau su tėčiu nieko neveikia. Tėčio vardas V. K.. Nežino kaip sutaria su tėčiu, nesuprato klausimo. Su tėčiu bendrauja, tik truputį pakalba ir viskas. Neatsimena apie ką kalbasi su tėčiu. Kažkada važiavo į ligoninę su greitąja, kai buvo sumuštas ir kraujas bėgo, tai buvo kai žaidė su tėčiu ant lovos ir nukrito. Pats šokinėjo, šokinėjo ir nugriuvo, tada atvažiavo greitoji pagalba ir policija. Iš pradžių atvažiavo policija, po to greitoji. Buvo sumuštas. Šokinėjo, šokinėjo, norėjo nuo lovos nušokti ir nugriuvo. Nenorėjo nugriūti, bet šokinėjo, šokinėjo ir nugriuvo. Šokinėjo namuose ant mamos lovos, šokinėjo, paslydo koja, oi, ne, bėgo, bėgo ir atsitrenkė į stalą, susižeidė, susimušė visą burną, nosį. Mama išgirdo, kai rėkė, tuo metu ji rūkė koridoriuje. Bėgo, bėgo ir susimušė. Tuo metu tėtis buvo namie, sėdėjo ant lovos. Neatsimena, kokiu paros metu tai buvo. Tuo metu kambaryje buvo šviesu, degė lempa. Tada, kai susimušė, už lango buvo dar šviesu, buvo vakaras. Pats susimušė. Niekas nesakė, ką sakyti. Prašė, kad kai ko nesakytų. Tėtis sakė, kad meluoja. Neatsimena, ką pamelavo. Anksčiau nekalbėjo policijoje, sakė, kad anksčiau buvo policijoje. Kalbėjo su teta ir dėde. Paskui, kai neskaudėjo, buvo namie, nieko neatsimena, nieko nežino, nenori nieko sakyti. Neatsimena, kada sakė tiesą, nenori sakyti. Nori namo. Neatsimena, kaip buvo, kai susimušė, bijo sakyti. Nieko neatsimena. Labai bijo ką nors sakyti. Tėtis gyvena kartu, daug dirba, kai grįžta iš darbo, pavalgo ir žiūri televizorių, geria arbatą, kavą, alkoholio negeria, alaus negeria, degtinės negeria. Nesupranta, neatsimena. Neatsimena, ką tėtis kalba. Tėtis būna linksmas, nebūna piktas, nerėkia. Niekada nieko neskaudėjo. Kai susimušė, truputį skaudėjo. Rankos neskaudėjo, kojos neskaudėjo, skaudėjo dantį, tada važiavo į ligoninę. Paties tėtis nemušė, mama taip pat nemušė. Bijo, kad klausinėja. Nebijo to, kas atsitiks, jei papasakos. Neatsimena apie ką kalbėjo su mama prieš tai, kai turėjo važiuoti čia. Neatsimena, ką kalbėjo, kai važiavo. Nebėgo niekada iš namų vienas, ko bėgti. Nebėgo niekada iš namų su mama. Niekada niekam nesakė, kad bėgo su mama iš namų. Neatsimena. Tėtis prašė kai ko nesakyti, prašė nieko nesakyti. Neatsimena. Neatsimena, ką tetai iš policijos sakė. Tėtis prašė sakyti, kad neatsimena. Tėtis nesakė sakyti, kad neatsimena. Tėtis sakė daugiau taip nemeluoti. Kitą kartą melavo. Tėtis pasakė daugiau taip nesakyti, nes duos diržo. Žino, kad tėtis duos diržo. Tėtis mušė diržu daugiau nei vieną kartą. Dažnai taip būna, kad muša diržu. Muša diržu, nes būna kartais truputį blogas. Nieko nedaro, kad muštų diržu. Muša diržu per užpakaliuką, vieną kartą. Būna, kad muša diržu ir ranka per užpakalį. Nemušė nei per nugarą, nei per veidą, mėlynių nebuvo, mėlynės būna ant kojų. Yra apvali mėlynė ant kojos, nes tėtis diržu sudavė. Tėtis niekada nemušė diržu, neatsimena. Bijo, kad tėtis muš, todėl bijo papasakoti, kas anksčiau atsitiko, tada jis patį mušė. Kai susidaužė burną, pats nukrito nuo lovos. Tėtis nemušė per veidą. Tetai praeitą kartą nesakė, kad tėtis mušė per veidą, pats susidaužė, nenori sakyti, „o jūs nepasakysit tėčiui?“. Tėtis patį mušė. Ai, nemušė, pats nukrito. Tėtis muš diržu, jei papasakos kaip buvo. Jeigu tėčio nebūtų namie, tai papasakotų. Nenori pasakoti. Tetai iš policijos, kai melavo, tada pasakė tiesą. Negali papasakoti tetai Ievai, t.y. psichologei, tiesos. Norėtų, kad tėtis nemuštų. Negali papasakoti tiesos, nes bijo. Negali papasakoti kaip ten buvo, kai tėtis mušė, bijo (t.1, b.l.47-54).

2010-05-24 specialisto išvada Nr. G 1665/10 (01) nustatyta, kad E. K. nustatyta viršutinės lūpos sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, kraujosruvos dantenose. Sužalojimai padaryti paveikus kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, prieš patenkant į gydymo įstaigą, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2010-02-15). Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. E. K. nustatytų sužalojimų padarymas paaiškinamas ir nuo vieno smūgio į viršutinės lūpos sritį. Sužalojimai padaryti vienu smūgiu. Sužalojimai nėra būdingi griuvimui. Vienu smūgiu padaromi sužalojimai paprastai padaromi vienu daiktu (b.l.45-46).

2010-03-30 buvo apžiūrėta įvykio vieta – kambarys bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) kambario kairėje yra lova, šalia jos, dešinėje, yra žurnalinis staliukas, už jo, dešinėje, stovi sofa – lova, šalia jos, ant spintos, stovi kompiuteris, knygos ir kiti smulkūs apyvokos daiktai. Ant grindų yra patiestas kilimas. Sofa – lova yra su medinėmis, šiek tiek išsikišusiomis atramomis. Spinta, ant kurios stovi kompiuteris, taip pat yra medinė (t.1, b.l.29-33).

Kaltinamojo kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo įrodyta N. V. patikslinimu, kad 2011-02-15 apie 01 val. mažametis E. K. patyrė kūno sužalojimus, asmens duomenimis ir gimimo liudijimo kopija, kad E. K., a.k. (duomenys neskelbtini) nusikaltimo padarymo metu buvo mažametis ir jo tėvai yra: V. K. ir N. V., alkoholio matuoklio kvitu, kad kaltinamasis 2011-02-15 02.34 val. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kadangi nustatytas 2,45 promilių alkoholio girtumas ir kita bylos medžiaga (b.l. 1, 5, 8, 10-11, 15, 34, 61-65, 81).

Teismas ištyręs rašytinius įrodymus byloje, įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus bei specialisto išvadą, konstatuoja, jog kaltinamasis V. K. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., t. y. tyčia nežymiai sutrikdė mažamečio E. K. sveikatą ir jam sukėlė fizinį skausmą. Byloje pateikta specialisto išvada (b .l. 45-46) patvirtina, kad E. K. padarytas viršutinės lūpos sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, kraujosruvos dantenose. Sužalojimai padaryti paveikus kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, prieš patenkant į gydymo įstaigą, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2010-02-15). Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. E. K. nustatytų sužalojimų padarymas paaiškinamas ir nuo vieno smūgio į viršutinės lūpos sritį. Sužalojimai padaryti vienu smūgiu. Sužalojimai nėra būdingi griuvimui. Vienu smūgiu padaromi sužalojimai paprastai padaromi vienu daiktu.

Nors ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu apklaustas kaltinamasis kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad vaikas nugriuvo pats žaisdamas. Tačiau jo parodymai paneigti nukentėjusiojo įstatyminės atstovės, vaiko motinos liudytojos N. V. parodymais ir jos veiksmais iš karto po įvykio. N. V. informavo apie įvykį policiją, iškvietė greitąją pagalbą (b.l. 8). Nors ji ir nebuvo tiesioginė įvykio liudytoja, tačiau ji paaiškino, kad rūkydama staiga išgirdo savo sūnaus riksmą, todėl iš karto iš koridoriaus nubėgo į kambarį, kuriame buvo sūnus E. K. su sugyventiniu. Užėjusi pamatė, kad sūnus stovi prieš sofą, sofa buvo ištiesta. Sūnaus veide matė tekantį kraują. Labai išsigando ir paskambino telefonų 112 ir pasakė, kad sugyventinis sumušė vaiką, kai policiją atvažiavo ji taip pat apkaltino sugyventinį. Gydytojui taip pat pasakė. Teismo posėdyje N. V. paaiškino, kad buvo labai girta, veltui apkaltino sugyventinį, nes jis to negalėjo padaryti, vaiką myli ir jam blogo negalėjo padaryti.

Teismas liudytojos N. V. parodymus vertina kritiškai. Dėl giminystės ryšių (kaltinamojo sugyventinė) laikytina, jog ji sąmoningai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė parodymus, siekdama apginti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Įvertinus tai, jog liudytoja N. V., vadovaudamasis BK 82 str. 2 d., buvo pasirašytinai įspėta ne kartą, jog turi Konstitucijoje numatytą teisę neduoti parodymus prieš šeimos narį (sugyventinį) kuris yra byloje įtariamasis, kaltinamasis, tačiau, sutiko juos duoti, būdama pasirašytinai įspėta pagal BK 235 str. dėl liudytojo atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duodama melagingus parodymus, kad jos sugyventinis 2010-02-15 apie 01 val. neva nenaudojo smurtą savo mažamečiui sūnui E. K., klaidino ikiteisminio tyrimo institucijas, teismą, todėl įsiteisėjus nuosprendžiui, praneština prokurorui apie tai, kad ši liudytoja gali būti padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d. (BPK 257 str.), (b.l. 8, 56, 56-57, 142, 144).

Teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai D. P. ir R. N. patvirtino, kad gavus pranešimą apie tai, kad tėvas sumušė vaiką ir atvažiavus, vaiko motina pasakė, kad tėvas sumušė vaiką. Vaiko veidas buvo kruvinas, iškvietė greitosios medicinos pagalbą. Moteris rėkė ant sugyventinio. Ikiteisminio tyrimo metu vaikas buvo apklaustas ir policijos pareigūnų ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Policijos pareigūnams jis pasakė, kad jį sužalojo tėvas. Iš apklausos protokolo nustatyta, kad vaikas bijo tėvo, nes jį muš. Teismo medicinos specialistas savo išvadoje patvirtino, kad padaryti sužalojimai nėra būdingi griuvimui, nors kaltinamasis tvirtino, kad vaikas žaisdamas nugriuvo ir nuo tuo susižalojo. Tokie kaltinamojo V. K. parodymai, visų surinktų įrodymų kontekste atmestini, kadangi yra nelogiški bei nepatvirtinti jokiais įrodymais.

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. numatytas nežymus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių pasekmių nukentėjusiajam yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kaltinamasis suvokė savo veiksmų pavojingumą, suprato, jog sumušus mažametį vaiką kils pasekmės. Šiuo atveju pagal atsiradusius padarinius kaltinamojo V. K. nusikalstama veika ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuotina tinkamai pagal BK 140 str. 2 d.

Todėl teismas laiko, kad nors kaltinamasis V. K. ir neigia savo kaltę dėl jam inkriminuojamų veikų padarymo, tačiau jo kaltė yra pilnai įrodyta.

Kaltinamojo V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamojo V. K. atsakomybę sunkina tai, kad jis jam inkriminuotą nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Už Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. numatytą veiką sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė.

Skirdamas bausmę kaltinamajam teismas atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę, jis nėra praeityje teistas, bet atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinį nesunkaus sveiktos sutrikdymą, psichiatrinėje įskaitoje neįrašytas, nedirbantis, administracinė tvarka baustas, tame tarpe 2009-11-20 Vilniaus r. apylinkės teismo nutarimu už panaudojimą tėvo valdžios priešingai to paties vaiko interesams, nuo nusikaltimo nukentėjo sūnus (šeimos narys). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti skiriant jam laisvės atėmimo bausmę vidurkio ribose ir jos vykdymą atidedant ir nustatant teismo įpareigojimą ir baudžiamojo poveikio priemonė-įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72 ² , 75 str.), (b.l. 14, 81-101).

Nuosprendžiui įsiteisėjus dokumentas, turintys reikmės bylai tirti ir nagrinėti - kompaktinė laikmena su 2010-09-06 mažamečio nukentėjusiojo E. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausos garso ir vaizdo įrašu laikytinas byloje iki bylos saugojimo termino pabaigos (b.l. 53-54).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 301-308, 313 str.,-

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. K. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 str. 6 d. {2008-06-12 Įstatymo Nr. X-1597, įsigal. 2008-06-27 (Žin., 2008, Nr. 73-2796) redakcija}, 72 ² str., 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., V. K. paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir per šį laiką įpareigoti be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir skirti baudžiamojo poveikio priemonę- įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, ir kurį įvykdyti per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią V. K. skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nuosprendžiui įsiteisėjus dokumentą, turintį reikmės bylai tirti ir nagrinėti - kompaktinę laikmeną su 2010-09-06 mažamečio nukentėjusiojo E. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausos garso ir vaizdo įrašu laikyti byloje iki bylos saugojimo termino pabaigos.

Įsiteisėjus nuosprendžiui, vadovaudamasis BPK 257 str. pranešti Vilniaus r. apylinkės prokuratūrai, jog liudytoja N. V. (a .k. (duomenys neskelbtini) gali būti padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

Nuosprendis gali būti skundžiamas per 20 dienų nuo paskelbimo Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.