- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-23
- Bylos Nr.
- 1A-282-361-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-3-00003-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- J. K.
- Nukentėjusysis
- I. S., I.
- Advokatai
- Dainius Žiedas, Ričardas Noreika
- Kategorijos
Teisėjas V. Vainius Teisminio proceso Nr. 1-24-3-00003-2012-8
2013 m. gegužės 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. bei jo gynėjo advokato D. Žiedo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 139 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Nuosprendžiu iš J. K. priteista 7851,61 Lt turtinės ir 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 2000 Lt proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 13851,61 Lt nukentėjusiajai I. S..
Aprašomoji dalis
n ustatė:
J. K. nuteistas už tai, kad 2011-11-14, apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), esančiame miške, jam priklausantis vokiečių aviganio veislės šuo užpuolė ir apkandžiojo nukentėjusiąją I. S., jis padarė šiuos sužalojimus: kąstines žaizdas kairiame dilbyje su atviru skeveldriniu kairio alkūnkaulio lūžiu. Dėl padarytų sužalojimų I. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Taip J. K. pažeidė 2009-12-24 Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-556 patvirtintų Gyvūnų globos, laikymo ir priežiūros Klaipėdos rajone taisyklių 39 punkto reikalavimus, t. y. negarantavo, jog gyvūno auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų ir taip dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo I. S., dėl to ji ilgai sirgo.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. K. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodo, kad turi tik vokiečių aviganių veislės šunį, tai patvirtina veterinarijos pažyma, fotonuotraukos, liudytojų A. A. T., V. S., R. Š. parodymai, tačiau šių įrodymų teisinio vertinimo nėra. Nukentėjusioji I. S. pareigūnams, teismui, pateikdama skundus, teigė, jog ją sukandžiojo jam priklausantis Kaukazo mišrūno veislės šuo, tai užfiksuota teismo posėdžio protokole, garso įraše. Pabaigus ikiteisminį tyrimą, I. S. pateikė jau trečią patikslintą skundą, kuriame nurodė, jog ją sukandžiojo jam priklausantis vokiečių aviganio veislės šuo. Teismas, išeidamas už kaltinimo ribų, konstatavo dvigubą jam priklausančio šuns veislę vokiečių–Kaukazo aviganio mišrūną, nors tokios veislės nėra. Teismas, baigdamas įrodymų tyrimą, gavęs nukentėjusiosios I. S. patikslintą skundą, jo išvis netyrė, nesiaiškino šuns veislės, proceso neatnaujino, įrodymus vertino neobjektyviai, nevisapusiškai, ne iki galo ir šališkai, todėl piktnaudžiavo procesu ir neteisingai išnagrinėjo bylą. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog nukentėjusioji turi du šunis, turi supratimą apie jų veislę, todėl privalo atsakyti pagal BK 235 str. Bausmė ir tenkintas civilinis ieškinys neadekvatūs.
Nuteistojo J. K. gynėjas advokatas D. Žiedas apeliaciniu skundu prašo J. K. išteisinti. Nurodo, kad teismas nustatė, jog J. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį už netinkamą gyvūno priežiūrą, kad jam priklausantis vokiečių aviganio veislės šuo 2011-11-14 būdamas palaidas ir be antsnukio užpuolė ir sužalojo I. S.. J. K., pripažinęs padarytą administracini teisės pažeidimą, paskirtą baudą sumokėjo, nuobaudos neginčijo. Nors teismas administracinės atsakomybės taikymo faktą laikė įrodančiu J. K. kaltumą baudžiamojoje byloje, sekant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, tai privalėjo būti aplinkybė, užkertanti galimybę antrą kartą traukti asmenį teisinėn atsakomybėn už tą pačią veiką. Teismų praktikoje sprendžiant klausimą, ar baudžiamasis procesas vyksta (vyktų) dėl tos pačios nusikalstamos veikos (to paties kaltinimo), dėl kurios įsiteisėjo teismo nuosprendis arba teismo nutartis, ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą, remiamasi EŽTT praktikoje suformuluotais kriterijais. Naujausioje EŽTT praktikoje, aiškinant nusikaltimo sąvoką, EŽTK Protokolo Nr. 7 4 straipsnio prasme, pabrėžiamas jo materialusis aspektas, t. y. veikos faktinė raiška laiko ir erdvės atžvilgiu. Tuo tarpu veikos teisinis įvertinimas (kvalifikavimas) nėra toks reikšmingas (EŽTT sprendimas Sergey Zolotukhin prieš Rusiją (Sergey Zolotukhin v. Russio, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 78-84). Taigi sprendžiant klausimą, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą patį nusikaltimą (nusikalstamą veiką), turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje, remiantis EŽTT jurisprudencija, laikomasi nuostatos, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Laikoma, kad non bis in idem principas yra pažeidžiamas (jei administracinis teisės pažeidimas, už kurį asmuo nubaudžiamas, prilyginamas nusikalstamai veikai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos prasme) (kasacinė byla Nr. 2K-686/2007). Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, teigtina, jog J. K. patraukimas administracinėn atsakomybėn prilyginamas baudžiamajai atsakomybei, kadangi ATPK 110 straipsnio 5 dalyje numatyta pakankamai didelė piniginė sankcija, kuri sekant ATPK nuostatomis gali būti pakeista į administracini areštą. Atsižvelgtina ir į ATPK 249 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių apimtį, prilygintą kaltinamojo baudžiamajame procese. I. S. iniciavus J. K. patraukimą administracinėn atsakomybėn, ji nebegalėjusi to paties asmens persekioti baudžiamąja tvarka už tuos pačius veiksmus, už kuriuos jis yra nubaustas bausme, prilygstančia baudžiamajai atsakomybei. Jei nuteistojo administracinės atsakomybės klausimas būtų sprendžiamas kitu būdu, pvz., panaikinant nutarimą patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį (privati kaltintoja tokios iniciatyvos nesiėmė), susiklostytų kontraversiška ir teisiškai ydinga bei nepriimtina situacija. Tokiu atveju gautųsi, jog nuteistasis baudžiamojon atsakomybėn patraukiamas nutarimo priimto administracinės teisės pažeidimo byloje pagrindu, o nuteisus, nutarimas, kurio pagrindu asmuo pripažintas kaltu, netenka galios. Tai prieštarauja teisinės valstybės ir pagrindiniams baudžiamojo proceso principams, ipareigojantiems kaltintoją ir teismą asmens kaltumą įvykdžius nusikaltimą pagristi baudžiamajame procese tinkamai surinktais įrodymais, atitinkančiais leistinumo reikalavimus.
Baudžiamoji byla nagrinėta privataus kaltinimo tvarka pagal nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos I. S. 2012 m. vasario 7 d. skundą. Nukentėjusioji teismui 2012 m. kovo 2 d. pateikė patikslintą skundą, kuriuo padidino reikalaujamos priteisti žalos dydj. 2012 m. spalio 16 d. teismo posėdyje parodymus davė nukentėjusioji, apklausti liudytojai A. N., A. J. N., V. S.. Nukentėjusioji parodė, jog ją užpuolęs kaltinamajam priklausęs Kaukazo aviganio veislės mišrūnas. Trys liudytojai patvirtino, jog kaltinamasis turėjo tik vokiečių aviganio veislės šunį. Pirminiu ir patikslintu skundais nukentėjusioji kaltino J. K. tuo, jog būdamas Kaukazo aviganio veislės mišrūno savininku, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. kovo 12 d. Įsakymu Nr. 117 „Dėl agresyvių veislių sąrašo patvirtinimo” taisykles, 2002 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintas Agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisykles. Privačios kaltintojos teismui 2012 m. lapkričio 26 d. pateiktas patikslintas skundas, kuriuo pakeistos faktinės aplinkybės nurodant, jog J. K., būdamas vokiečių aviganio veislės šuns savininku, pažeidė Gyvūnų globos, laikymo ir priežiūros taisykles. Tą pačią dieną teisme įvyko posėdis, kuriame baigta nagrinėti byla ir teismas išėjo priimti nuosprendžio. J. K. patikslintas skundas, kuriuo iš esmės pakeistos faktinės aplinkybės, neįteiktas. Pagal BPK 415 straipsnio 3 dalį, privataus kaltinimo bylose įrodymų tyrimas pradedamas nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo paskelbimu. Privataus kaltinimo bylose kaltinamasis aktas nerašomas, bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia skundas ar pareiškimas. Atitinkamai privataus kaltinimo tvarka pateiktame skunde išdėstyto kaltinimo keitimui taikomos bendrosios BPK numatytos taisyklės (BPK 415 straipsnio 1 dalis). BPK 256 straipsnyje numatyta, jog privatus kaltintojas turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam, prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Remiantis BPK 256 straipsnio 3 dalimi, analizuojamu atveju teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog 2012 m. lapkričio 26 d. patikslintas skundas neįteiktas kaltinamajam ir jo gynėjui, teismo posėdyje nepaskelbtas patikslintas skundas, gynyba neinformuota ir nesuteikta galimybė (laikas) pasirengti gynybai nuo kitų nei vasario 7 d. ir kovo 2 d. skunduose inkriminuotos veikos esminių faktinių aplinkybių. Bylos medžiaga rodo, jog gynyba buvusi nukreipta paneigti faktą, jog nukentėjusiąją sužalojo Kaukazo aviganio veislės šuo, priklausęs kaltinamajam: kviesti liudytojai parodė, jog J. K. laikė vokiečių aviganį, teiktos fotonuotraukos, patvirtinančios, jog kaltinamasis auginęs vokiečių aviganį, į bylą pateiktos Šunų enciklopedijos kopijos, aiškiai parodančios skirtumą tarp vokiečių ir Kaukazo aviganių, veterinariniai dokumentai. Tai, kas išdėstyta, rodo, jog pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gauti kaltinamo akto nuorašą, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, duoti paaiškinimu apie teismo tiriamas aplinkybes (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Kaltinamasis ir jo gynėjas nesupažindinti, jog paskutiniu lapkričio 26 d. patikslintu skundu, kuriuo J. K. nebekaltinamas, jog jam priklausantis Kaukazo aviganio veislės mišrūnas sužalojęs nukentėjusiąją, pažeidžiant Agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisykles, ir, to nežinodami toliau gynėsi nuo ankstesnio kaltinimo, jog kaltinamasis negalėjo neatsargiai sužaloti nukentėjusiosios, nes neturėjo skunduose nurodytos veislės šuns. Nurodytas pažeidimas gali būti eliminuotas tik grąžinus bylą iš naujo nagrinėti į pirmąją instanciją, o teismui nematant tokios teisinės galimybės, baudžiamoji byla nutrauktina.
Nuosprendis grįstas prielaidomis, o ne teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais. Tariamą nukentėjusiosios apsirikimą, jog ją užpuolęs ne Kaukazo aviganio veislės mišrūnas o vokiečių aviganio veislės šuo, teismas bandė pateisinti darydamas prielaidą, kad šuns veislės I. S. neatskyrė, nes galėjo būti išsigandusi ir užsidengusi galvą. Jei asmuo negalėjo matyti užpuolusio šuns, nes užsidengė galvą, būtų logiška, jog jis ir paaiškintų teismui nematęs užpuoliko. Jei išsigando, taip pat teismui galėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių neįsidėmėjo šuns veislės. Pažymėtina, jog I. S. parodė, jog kaltinamojo šunį matė bėgiojantį jo kieme už tvoros. Tuo metu regėjimo ir kitų juslių niekas netrukdė, streso nekėlė, todėl ji aiškiai galėjusi įsidėmėti šio šuns išvaizdą, nė kiek neprimenančio Kaukazo aviganio. Teismo prielaidos taip pat prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nes baigiamojoje kalboje I. S. vienaprasmiškai parodė puikiai mačiusi šunį. Nesuprantama, kokiu pagrindu teismas imasi už pačią nukentėjusiąją spręsti, ką ji matė, o ko ne, kodėl keičiamos nukentėjusiosios nurodytos faktines aplinkybes, kurios būtų kliūtis priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo prielaida, jog nuketėjusioji suklydo dėl ją užpuolusio šuns veislės, nes nėra kinologė, taip pat niekuo nepagrįsta. Nukentėjusioji nenurodė nei skunde, nei apklausiama, kad neskiria šunų veislių, negali įvardyti šuns veislės ar pan. Ji kategoriškai nuo skundo padavimo vasario 7 d. iki lapkričio 26 d. laikėsi savo pozicijos ir tvirtino, jog ją užpuolęs būtent Kaukazo aviganio mišrūnas. Tik gynybai teikiant akivaizdžius įrodymus, jog kaltinamasis neturėjęs inkriminuotos veislės šuns, privati kaltintoja pakeitė poziciją ir ėmė kaltinti, jog ją apkandžiojęs vokiečių aviganis. Nelogiška ir prieštarauja gyvenimiškai bendražmogiškai patirčiai, jog asmuo, nepažįstantis šunų veislių, įvardytų šunį, priskirdamas jam konkrečią veislę, o ne bandytų apibūdinti kitais požymiais kaip dydis, spalva ir pan. Pažymėtina, jog Kaukazo aviganis, kaip ir vokiečių aviganis, yra viena iš populiariausių ir paplitusių šunų veislių, todėl jį gali atpažinti ir ne kinologas, bet kuris žmogus iš bendros gyvenimiškos patirties. Nukentėjusioji patvirtino įvykio metu vaikščiojusi su dviem šunimis, auginanti Rytų Europos aviganio veislės mišrūną, panašų į vokiečių aviganį. Pastebėtina, jog Rytų Europos aviganiai išvesti iš Vokiečių aviganių atrenkant stambesnius ir atsparesnius atšiaurioms sąlygoms individus. Iš pažiūros šios veislės labai panašios, ir, būtent šias veisles galima supainioti ar atskirti tik profesionalui (pl. žr. www.aviganis.lt,www.aviganiai.lt), o vokiečių ar Rytų Europos aviganis nuo Kaukazo aviganio skiriasi iš esmės, jų vizualiai supainioti neįmanoma. Tai, kas išdėstyta, leidžia apibendrinti, jog I. S., augindama šunį (Rytų Europos aviganio mišrūną), skiria jų veisles, todėl teismas nepagrįstai jos nurodymą, kad ją apkandžiojo vienos veislės šuo, o po to pozicijos kategorišką pakeitimą siekė pateisinti ir vertino kaip neturintį įtakos kaltinamajam inkriminuotos veikos pagrindimui. Nuosprendis grįstas ir administracinio teisės pažeidimo medžiaga, J. K. patraukimo administracinėn atsakomybėn faktu. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje neturi prejudicinės galios, todėl juo negali būti pagrindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Paaiškinimai administracinio teisės pažeidimo byloje neskirti apsiginti nuo galimo ar ateityje gresiančio kaltinimo įvykdžius nusikaltimą taip pat nėra įrodymas baudžiamajame procese. Teismas gali remtis tik žodiniame procese tiesiogiai ištirtais įrodymais, būtent kaltinamojo pateiktu paaiškinimu, kuriuo jis paneigė pateiktą kaltinimą, jog nuketėjusiąją galėjo sužaloti jam priklausantis Kaukazo aviganio mišrūnas. Apibendrintai pasisakant apie liudytojų parodymus, konstatuotina, jog nė vienas iš jų nukentėjusiosios sužalojimo fakto nematė, todėl negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti kaltinimų. Kaltinamojo naudai liudiję liudytojai V. S., A. J. N., A. N. patvirtino, jog J. K. neturėjo Kaukazo aviganio veislės mišrūno, jo augintas vokiečių aviganis nebuvęs agresyvus, ant žmonių nepuolęs. Liudytoja R. K. parodė įvykio dieną bendravusi su I. S., kuri vaikščiojo su dviem šunimis, jos sutuoktinis bendravęs su J. K., kurio vilkinis šuo bėgiojęs už tvoros. A. K. parodė išėjęs pasivaikščioti su žmona sutikęs nukentėjusiąją, kuri buvusi su šunimis, bendravęs su kaltinamuoju, jo kieme lakstė vilkinis šuo. Šiuos liudytojų parodymus teismas nemotyvuotai pripažino pagrindžiančiais privatų kaltinimą.
Liudytoja D. Š. parodė, jog įėjus į J. K. kiemą jo palaidas šuo jos neužpuolė, kaltinamasis pasakojo, jog įkandęs šuo, bet nesakęs, kad tai jo šuo, ar jis buvęs pabėgęs. A. N. patvirtino įsigijęs kaltinamajam priklausiusį vokiečių aviganį. Teismas laikė, jog kaltinimą patvirtino ir liudytojas A. D.. Vertinant liudytojo parodymus atkreiptinas dėmesys, jog laisvai duodamas parodymus liudytojas parodė, jog šiek tiek atsimenantis, kad buvo sužalota S., ir kaltinamajam K. surašytas protokolas už šuns nepriežiūrą. Protokolo surašymas turėtų reikšti, kad jis bendravęs su kaltinamuoju. Liudytojui tik iš fakto, jog jis galėjęs surašyti protokolą, galint padaryti išvadą, kad bendravęs su kaltinamuoju, teisme pateikta susipažinti administracinio teisės pažeidimo byla. Tuomet liudytojas atpasakojęs administracinio teisės pažeidimo byloje surašytus dalykus. Į nukentėjusiosios atstovo klausimą apie aplinkybes, kurias liudytojas pats stebėjo, nurodė, kad neatsimena, ar pas kaltinamąjį buvęs šuo, ar dar lankęsis pas K. Vertinant liudytojo A. D. parodymus, konstatuotina, jog liudytojo apklausa teisme atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso nustatytas taisykles. Iš liudytojo atsakymų į atstovo klausimus galima daryti išvadą, jog jie buvę menami (BPK 183 straipsnio 2 dalis). BPK 281 straipsnyje liudytojui numatyta galimybė naudotis užrašais tais atvejais, kai parodymai susiję su skaičiais ir kitokiais duomenimis, kuriuos sunku atsiminti. Aplinkybės, dėl kurių kviestas liudyti policijos pareigūnas, nesusijusios su skaičiais arba sunkiai atsimenamais duomenims. Apibendrinant liudytojo parodymus, galima teigti, jog jis negalėjęs parodyti jokių reikšmingų bylai išnagrinėti aplinkybių, o duoti parodymai buvo atsakymai į menamus klausimus arba atkartojimas to, ką liudytojas perskaitęs administracinio teisės pažeidimo byloje, todėl jie neturi įrodomosios galios sprendžiant kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota liudytojo apklausos eiga rodo, jog apklausoje nesilaikyta liudytojo apklausos taisyklių, todėl teismas negavo išsamių ir faktines nagrinėjamojo įvykio aplinkybes atskleidžiančių parodymų. Tiek baudžiamojo proceso teisės doktrina, tiek įstatymas teigia, jog liudytojo parodymus sudaro dvi dalys: laisvas pasakojimas ir atsakymas į klausimus. Liudytojas parodymus turi duoti laisvai neveikiamas nei trečiųjų asmenų, nei kaltintojo, nei teismo. Kitu atveju liudytojas gali neatskleisti visų įvykio aplinkybių, nutylėti svarbius momentus ar iš viso duoti neteisingus (melagingus) parodymus. Baudžiamojoje byloje nepriimtina, kaip prieštaraujanti pagrindinėms proceso idėjoms bei teisinės valstybės principams situacija, kad procesą vykdantys subjektai (viešieji subjektai), turintys pareigą įrodinėti, gali būti vėliau apklausiami kaip liudytojai (įrodinėjimo požiūriu, jie pripažįstami privačiais subjektais). Tyrėjas, kaip individualizuota procesinė figūra, negali būti apklausiamas kaip liudytojas toje pačioje byloje, kadangi priešingu atveju vienas ir tas pats asmuo, personifikuodamas dvi iš esmės skirtingas procesines figūras, iš vienos pusės, yra verčiamas atlikti įrodinėjimo pareigą, iš kitos pusės, apie tokią pareigą negali būti jokios kalbos. Net apklausiamas kaip liudytojas toks asmuo nenustoja būti ikiteisminio tyrimo pareigūnu, kuriam yra uždėta įrodinėjimo našta. Įrodinėjimo subjektas negali pretenduoti į neutralumą ir objektyvumą. Rusijos Konstitucinis Teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo klausimu užima tą pačią poziciją. Rusijos Federacijos Konstitucinio Teismo nuomone, teismai turi teisę apklausti kaip liudytoją pareigūną, atlikusi tyrimą ar atskirus proceso veiksmus, tačiau tai dar nereiškia, kad toki pareigūną, kaip liudytoją, galima apklausti apie kitų proceso subjektų duotus parodymus ir jų turinį. Europos Žmogaus Teisių Teismas Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus byloje (1997 m.) pažymėjo: „problema ta, kad <...> pareigūnų statusas yra kiek kitoks nei tų liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Tokie liudytojai (policijos pareigūnai) visada yra suinteresuoti, nes jie susiję su vykdomąja valdžia ir baudžiamojo persekiojimo vykdymu”.
Šioje byloje lieka neištirta ir nepaneigta versija, jog nukentėjusiąją sukandžiojo Kaukazo aviganio veislės mišrūnas, o ne nuteistojo turėtas vokiečių aviganis. Liudytojas A. N. parodė, jog tą pačią dieną išgirdęs didelį triukšmą nubėgęs į tą pusę, bet nieko neradęs, tik pastebėjęs šulinyje inkščianti šunį; su J. K. atneštomis kopėčiomis ištraukę juodą šunį ir šis pabėgęs. Iš to, kas nurodyta, išeina, jog nukentėjusiąją užpuolus ne kaltinamojo šuniui, tai galėjęs padaryti kitas, galbūt iš šulinio išlaisvintas šuo. Nuteistasis J. K. duodamas parodymus kategoriškai paneigė, jog jo šuo galėjęs sužaloti nukentėjusiąją. Patvirtino, jog su A. N. iš šulinio ištraukė juodą šunį. Paaiškino, jog pasimetęs nedrįso prieštarauti policijos pareigūnui, nesuprato, už ką yra baudžiamas, todėl administracinės nuobaudos neskundė. J. K. nuteistas už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Neatsargumas padarinių atžvilgiu gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu. Nuosprendyje neatskleistas nuteistojo psichinis santykis su jam inkriminuota neatsargia veika ir dėl to kilusiomis pasekmėmis. Neįrodyta, jog BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai kilę dėl nusikalstamo pasitikėjimo, nuteistajam numačius galimybę, jog jo veiksmai gali sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ar nenumačius tokios galimybės, tačiau esamoje situacijoje privalėjus tai numatyti. Neįrodžius nuteistojo kaltės dėl nukentėjusiosios sužalojimo, jis turėjo būti išteisintas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, remdamasis pateiktu išrašu iš medicininių dokumentų, dėl gydytojo rekomenduojamo lazerinio gydymo, I. S. priteisė būtinas minimalias 4000 Lt gydymo išlaidas. Nesutiktina su šia nuosprendžio dalimi, nes būsima žala gali būti atlyginama nustačius jos dydį ir neginčytiną faktą, jog ji atsiras. Asmens valia pasinaudoti rekomenduojamu, bet neprivalomu gydymu arba jo atsisakyti. Kaip matyti iš išrašo, konsultacija suteikta 2012 m. vasario 27 d., tačiau nukentėjusioji nurodytų procedūrų neatlikusi iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Negalėdamas nustatyti, ar šios išlaidos bus patirtos ateityje, teismas šios civilinio ieškinio reikalavimo dalies turėjo netenkinti. Realiai, patyrus nurodytas išlaidas, neužkertama galimybė jas išieškoti atskira tvarka.
Atsikirtime į apeliacinį skundą nukentėjusioji I. S. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą, taip pat pripažinti 700 Lt advokato pagalbai proceso išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistojo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl J. K. kaltės.
J. K. gynėjo advokato skunde užsimenama apie non bis in idem principo pažeidimą, kadangi J. K. jau yra nubaustas administracine tvarka už netinkamą gyvūno priežiūrą, kai jam priklausantis šuo, būdamas palaidas ir be antsnukio, užpuolė ir sužalojo I. S..
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2011-11-16 nutarimu J. K. nubaustas pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį 500 Lt bauda už tai, kad 2011-11-14, apie 17 val., (duomenys neskelbtini), J. K. priklausantis šuo būdamas palaidas, be antsnukio užpuolė ir sužalojo I. S., padarydamas žalos jos sveikatai; tinkamai neprižiūrėdamas šuns, J. K. pažeidė 2009-12-29 Klaipėdos savivaldybės tarybos sprendimo dėl gyvūnų laikymo 53 punkto reikalavimus. ATPK 110 straipsnio 5 dalis numato atsakomybę už pavojingų šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais reikalavimų, taip pat kovinių šunų, kovinių šunų mišrūnų ar pavojingų šunų mišrūnų laikymo reikalavimų pažeidimus, sukėlusius grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei. Analizuojant ATPK 110 straipsnyje įtvirtintų teisės normų dispozicijas akivaizdu, kad norint asmens veiką kvalifikuoti pagal ATPK 110 straipsnio 5 dalį, įstatymo leidėjo nėra reikalaujama, jog turi būti padaryta reali žala asmens turtui, sveikatai ir gyvybei, pakanka įrodyti, kad veika sukėlė pavojų asmens turtui, sveikatai ar gyvybei. Taigi net jei J. K. šuo ir nebūtų sužalojęs I. S., o tik, pavyzdžiui, ją užpuolęs ir išgąsdinęs, J. K. būtų buvusi taikoma analogiška teisės norma. Taigi administracinio teisės pažeidimo byloje J. K. nubaustas už tam tikrų taisyklių pažeidimą, sukėlusį grėsmę I. S. sveikatai.
Skundžiamu nuosprendžiu privataus kaltinimo byloje J. K. nuteistas už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Kaip matyti, baudžiamąja tvarka J. K. atsako ne už jo šuns sulkeltą grėsmę kito asmens sveikatai, o už realų I. S. sveikatos sutrikdymą, t. y. už pasekmes, kilusias I. S. dėl to, jog ji buvo apkandžiota J. K. šuns. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti reikalinga daugiau teisiškai reikšmingų faktų (pvz., sveikatos sutrikdymo faktas bei sveikatos sutrikdymo mastas) nei administracinei. Kolegija vertina, jog šiuo atveju nebuvo pažeistas dvigubo nubaudimo draudimo principas, kadangi administracinė ir baudžiamoji atsakomybė J. K. taikyta ne už identiškus teisiškai reikšmingus faktus.
Apeliaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys, jog kaltinimas J. K. buvo kelis kartus tikslintas ir paskutinysis 2012-11-26 nebuvo įteiktas kaltinamajam ir jo gynėjui, todėl buvo pažeista J. K. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Tačiau nėra pagrindo manyti, jog buvo padarytas BPK pažeidimas. Iš 2012-11-26 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas informavo, kad pateikia patikslintą skundą. Paties skundo pabaigoje nurodoma, kad pridedamas patikslinto skundo egzempliorius iš 5 lapų kaltinamajam. Posėdžio protokole užfiksuota, kad gynėjas advokatas V. Griškevičius nurodė, kad pertraukos susipažinimui su skundu nereikia, daugiau jokių prašymų šiuo klausimu nepareikšta (b. l. 127). BPK 256 straipsnis numato kaltinimo pakeitimo teisme galimybę, taip pat kaltinamojo ir jo gynėjo galimybę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Šiuo atveju išsamiai susipažinti su pakeistu kaltinimu ir koreguoti gynybą, sprendžiant iš teisiamojo posėdžio protokolo, nei kaltinamasis, nei jo gynėjas nepageidavo, pastabų, jog protokole būtų netiksliai užfiksuota proceso eiga, nepareiškė. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, kolegija neturi pagrindo vertinti, jog patikslinus kaltinimą, buvo pažeistos BPK normos ar apribotos J. K. teisės.
Apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl to, ar I. S. tikrai užpuolė J. K. šuo, ir dėstomi argumentai, jog nukentėjusioji netiksliai nurodė ją užpuolusio šuns veislę, o teismas šios aplinkybės nesiaiškino. Kolegija su šiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas motyvavo, kodėl pripažįsta, kad nukentėjusiąją užpuolė J. K. šuo. Bylos įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, jog nukentėjusiąją I. S. apkandžiojo būtent J. K., o ne koks nors kitas šuo. Iš faktinių aplinkybių matyti, jog nekyla abejonių, kad J. K. tikrai turėjo šunį, I. S. šuo užpuolė šalia J. K. namų. J. K. teisme pripažino, jog jis paleisdavo savo šunį kieme, tačiau šis per tvorą nešokdavo. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, jog I. S. pareigūnams apie tai, kad ją užpuolė šuo, vokiečių aviganis, pranešė netrukus po įvykio, nurodė, kad šunį atėjo nusivesti šuns savininkas. Pirmosios instancijos teisme I. S. neabejodama nurodė, kad ją užpuolė J. K. šuo. J. K. paaiškinime administracinio teisės pažeidimo byloje nurodė, kad paleidęs šunį nepastebėjo, jog sodo varteliai praviri, o paskui išgirdo moters šauksmą, išėjęs iš savo sodo pastebėjo gulinčią moterį ir kitą šunį besivaikantį savo šunį, kurį pagavo ir nuvedė namo. Paaiškinime nurodė, kad jo šuo yra vokiečių aviganio veislės. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, jog J. K. neginčijo aplinkybės, kad jo šuo užpuolė I. S., su pažeidimu sutiko. Teisme J. K. jau pradėjo neigti, kad jo šuo galėjo apkandžioti nukentėjusiąją, tačiau tai tik pasirinkta gynybinė pozicija, kurią paneigia byloje esantys įrodymai. Teisme buvo apklaustas ir tyrėjas A. D., kuris patvirtino, jog bendravo su J. K., surašė protokolą. Nors gynėjo apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytojo apklausa neatitinka reikalavimų, tačiau matyti, jog pareigūnas tik patvirtino administracinio teisės pažeidimo byloje buvusius duomenis, naujų aplinkybių nenurodė. Nėra pagrindo manyti, jog paimdamas paaiškinimą iš J. K., A. D. būtų išgalvojęs įvykio aplinkybes. Nors apeliaciniuose skunduose akcentuojama, jog proceso metu nukentėjusioji netiksliai nurodė ją užpuolusio šuns veislę, tačiau pats J. K. pripažino, kad tuo metu turėjo vokiečių aviganių veislės šunį, I. S. iškart po įvykio nurodė, koks šuo ją užpuolė, galutiniame kaltinime J. K. taip pat nurodoma, kad I. S. užpuolė J. K. šuo – vokiečių aviganis, būtent tokia šuns veislė nurodyta ir nuosprendyje, kuriuo nuteistas apeliantas. Taigi įrodymų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad I. S. buvo apkandžiota būtent J. K. šuns.
Gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad neįrodyta nuteistojo kaltė, kadangi nenurodyta, koks buvo J. K. neatsargumas – nusikalstamas pasitikėjimas ar nusikalstamas nerūpestingumas. Kaip matyti, nuosprendyje tikrai nurodyta, jog J. K. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau nedetalizuota, kokia neatsargumo rūšis. Nepaisant to, tai nereiškia, jog J. K. kaltė neįrodyta. Priešingai, jo kaltę patvirtina įrodymų visuma. Jo neatsargumas pasireiškė kaip nusikalstamas pasitikėjimas, kadangi J. K., paleisdamas net ir savo namų teritorijoje lakstyti didelį šunį, be abejo, suvokė, jog toks šuo gali pabėgti ir būti pavojingas kitiems asmenims, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi, jog taip neatsitiks. Kaip matyti, šuo iš kiemo vis dėlto ištrūko ir apkandžiojo pro šalį ėjusią I. S..
Gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su priteista 4000 Lt turtine žala dėl būtinųjų gydymo išlaidų, susijusių su rekomenduojamu lazeriniu gydymu. Sprendimas priteisti 4000 Lt gydymo išlaidų pagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, jog šuns I. S. padaryti sužalojimai akivaizdūs, kolegija net ir be specialių medicininių žinių apeliacinės instancijos teismo posėdyje pamačiusi nukentėjusiosios kūne likusias sužalojimo žymes sutinka, jog I. S. reikalingas tolimesnis gydymas, sužalojimai pastebimi, randai aiškiai matomi. I. S. apygardos teisme taip pat užsiminė, jog ateityje gali nevaldyti ir pirštų. Taigi nukentėjusiajai pagrįstai priteista pinigų suma būtinosioms gydymo išlaidoms.
Nukentėjusioji atsikirtime į apeliacinį skundą prašo papildomai priteisti 700 Lt advokato pagalbai apmokėti. Šis prašymas netenkinamas. Kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. S. buvo priteista protinga ir pakankama suma advokato išlaidoms apmokėti, be to, iš nuteistojo I. S. priteista solidi turtinė bei neturtinė žala, todėl priteisti papildomas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, juolab, jog apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, o ne nukentėjusiosios, nebėra būtina.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas, naikinti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. K. bei jo gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.