Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj ir Aušrelės Mažrimienės, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant pareiškėjos S.S. atstovui J.S., 2008 m. rugsėjo 2 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S.S. skundą atsakovėms – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui Rimvidui Valančiui, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus pavaduotojai Sanlei Vembrienei dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įpareigojimo priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2008-06-04 prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008-06-11 sprendimo Nr. SP-1453-(7.1149) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja, atsakovės bei tretieji suinteresuoti asmenys, tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (b.l. 62-67), į teismo posėdį neatvyko. Negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius Rimvydas Valančius atsiliepimo į skundą nepateikė.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai, atsakovams, tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir jų atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja.

Pareiškėja S.S. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. SP-1453-(7.1149), kuriuo atsisakyta pareiškėjai S.S. suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 820-529(07)-D/08 panaikinimo bei įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2008 m. birželio 4 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Ginčas byloje kilo dėl to, ar teisėtai pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą išnagrinėjo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kuriai pareiškėja prašymo neteikė, o ne Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kuriai buvo pateiktas pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje dėl šios tarnybos sprendimo panaikinimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) yra valstybės institucija (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis), todėl privalo vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, bet ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų veiklą, inter alia Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Prielaidą įgyvendinti šią Konstitucijos nuostatą sudaro Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, nustatantis viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą. Šiai sistemai priskirtinos ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, todėl paminėtas įstatymas taikytinas ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų veikloje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas šiuo atveju yra lex generalis, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymas – lex specialis, o tai reiškia, jog pirmasis įstatymas yra taikomas tiek, kiek įsakmiai nedraudžia antrojo įstatymo nuostatos. Tas pats pasakytina ir apie Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo santykį.

Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio asmenų, asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievoles, 1, 2, 4 punkte nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo inter alia sąžiningai, nešališkai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto; priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalies definiciją interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su privačiais interesais. Privatūs interesai – turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (2 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti valstybei ar savivaldybei arba valstybės, savivaldybės institucijoms, jeigu dėl to kyla interesų konfliktas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis. Vienas iš šių principų yra objektyvumo principas (2 punktas), kurį įstatymų leidėjas apibrėžė kaip reiškiantį, jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Pareiškėja 2008 m. birželio 4 d. Klaipėdos tarnybai pateikė prašymą (b.l. 30-33) suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje (ruošti reikalingus procesinius dokumentus, atstovauti visų lygių teismuose iki visiško bylos išnagrinėjimo) dėl Klaipėdos tarnybos 2008 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 820-529(07)-D/08, kuriuo pareiškėjai nutraukta antrinė teisinė pagalba, panaikinimo (b.l. 39-43). Pažymėtina tai, kad pareiškėja taip pat prašė Klaipėdos tarnybos direktorių dėl interesų konflikto nušalinti nuo jos prašymo nagrinėjimo.

Klaipėdos tarnybos direktorius 2008 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-79 nušalino visus Klaipėdos tarnybos valstybės tarnautojus ir specialistus (įsakymo 1 punktas) bei nusišalino pats (įsakymo 2 punktas) nuo sprendimo projekto rengimo pagal pareiškėjos 2008 m. birželio 4 d. prašymą ir įsakė perduoti nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą Šiaulių tarnybai (įsakymo 3.1 punktas) (b.l. 26).

Tą pačią dieną, t.y. 2008 m. birželio 4 d., vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 11 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 25 straipsnio 2 dalimi bei Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas tvarkos 5 punktu, Klaipėdos tarnyba raštu Nr.1.7-SR-2530 persiuntė pareiškėjos prašymą Šiaulių tarnybai (b.l. 27).

Pareiškėjos 2008 m. birželio 4 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinio analizės pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjos tikslas – inicijuoti procesą, kuriame atsakove būtų Klaipėdos tarnyba, t.y. Klaipėdos tarnyba būtų proceso šalimi, į kurią nukreiptas reikalavimas dėl šios tarnybos sprendimo panaikinimo. Taigi pareiškėja į Klaipėdos tarnybą kreipėsi prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje prieš pačią Klaipėdos tarnybą. Be to, pareiškėja prašė nušalinti Klaipėdos tarnybos direktorių nuo prašymo nagrinėjimo dėl interesų konflikto. Klaipėdos tarnyba, spręsdama antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimo klausimą, turėtų nagrinėti savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, nes Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje implicitiškai įtvirtintas reikalavimas tarnybai, prieš priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinti bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą perspektyvas ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju šioje vietoje ir kilo interesų konfliktas, kadangi Klaipėdos tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai administracinėje byloje, kurioje ginčijamas pačios tarnybos sprendimas, būtų turėjusi įvertinti savo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Minėto įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi dėl tos savivaldybės, kurios tarnautojas teikia pirminę teisinę pagalbą, įstaigos veiksmų ar neveikimo, tas savivaldybės tarnautojas informuoja jį apie galimą interesų konfliktą. Nors šiame įstatyme nėra panašios nuostatos apibrėžiant antrinės teisinės pagalbos teikimą, šiuo atveju galima taikyti įstatymo analogijos principą.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinta, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų uždavinys yra užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą ir kad jos: 1) organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje; 2) priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo; 3) sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą ir t.t.

Iš pacituoto teisinio reguliavimo turinio akivaizdu, jog Klaipėdos tarnybos nusišalinimas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje yra ginčijamas šios tarnybos sprendimas bei išreiškiamas nepasitikėjimas tarnybos vadovu, yra grindžiamas sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Toks atsakovės sprendimas užtikrina, jog pareiškėjai antrinė teisinė pagalba nebus suteikta tik formaliai, paneigiant Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės ir efektyvumo principus, kadangi pati Klaipėdos tarnyba yra tiesiogiai suinteresuota administracinės bylos, kurioje yra ginčijamas jos (tarnybos) sprendimas, jos atžvilgiu pozityvia baigtimi. Klaipėdos tarnybos sprendimas perduoti pareiškėjos prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, jis užtikrina, jog antrinės teisinės pagalbos skyrimo pareiškėjai klausimas bus išspręstas objektyviai ir nešališkai.

Atsakovės sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje 3, 11 straipsniuose nustatytą teisinį reglamentavimą. Be to, tokia situacija tiesiogiai aptarta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos direktorių kolegijos (veikiančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 1R-59 patvirtintų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos direktorių kolegijos nuostatų pagrindu) 2006 m. kovo 29 d. posėdžio protokolu Nr. 2 patvirtintoje Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarkoje.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnis nustato viešojo administravimo subjekto nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindus ir tvarką. Šio straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato valstybės tarnautojo ir darbuotojo nušalinimo pagrindą, jeigu tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių (nei 1 ir 2 punktuose numatytų giminystės ryšių ar pavaldumo santykių), galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimą dėl valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas. Sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialus viešojo administravimo subjekto vadovas.

Pareiškėjos prašymas nušalinti Klaipėdos tarnybos direktorių išspręstas 2008 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. V-79 antruoju punktu, todėl pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjos teiginys, kad dėl direktoriaus Rimvido Valančiaus nušalinimo sprendimas nepriimtas. Nušalinimas išspręstas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Šioje byloje tam tikra prasme galima kalbėti ir apie Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto nušalinimo (nusišalinimo) pagrindą, kadangi atsižvelgiant į tai, kad už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiką yra tiesiogiai atsakingas jos vadovas, bei į tai, kad kiti atitinkamoje tarnyboje dirbantys asmenys yra jam pavaldūs, šiuo konkrečiu atveju negalima daryti išvados, jog Klaipėdos tarnybos vadovui nusišalinus nuo atitinkamo sprendimo priėmimo, likusieji šios tarnybos darbuotojai būtų priėmę objektyvų, nešališką ir pagrįstą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai.

Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo visumos ir jo sisteminių sąsajų Klaipėdos tarnyba, dėl galimo interesų konflikto nusprendusi nusišalinti nuo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai, pasielgė teisėtai ir pagrįstai. Tokiu būdu pareiškėjos teisės ir teisėti interesai pažeisti nebuvo, priešingai – toks Klaipėdos tarnybos veiksmas buvo atliktas tam, kad pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nebūtų pažeisti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2006 m. vasario 23 d. įsakymu Nr.1R-59 patvirtino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijos (toliau – ir Kolegijos) nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurių 5 punkte įtvirtinta, jog pagrindinis Kolegijos uždavinys – padėti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms formuoti vieningą praktiką organizuojant antrinės teisinės pagalbos teikimą. Vykdydama Nuostatuose numatytas funkcijas, Kolegija 2006 m. kovo 29 d. posėdžio protokolu Nr. 2 patvirtino Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarką (toliau – ir Tvarka). Tvarkoje numatyta, kad tais atvejais, kai tarp atitinkamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir į ją besikreipiančio asmens dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo gali kilti interesų konfliktas, tarnyba, siekdama užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimą, turi nusišalinti ir šį klausimą perduoti spręsti kitai valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai. Tvarkos 5 punktas nustato, kad tais atvejais, kai dėl galimo interesų konflikto nuo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nusišalina Klaipėdos tarnyba, atitinkamas prašymas ir kiti dokumentai yra perduodami atsižvelgiant į besikreipiančiojo asmens deklaruotą gyvenamąją vietą – sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Klaipėdos mieste gyvenantiems asmenims tokiu atveju priima Šiaulių tarnyba (b.l. 28-29).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė – Klaipėdos tarnyba, pareiškėjos, kurios gyvenamoji vieta deklaruota Klaipėdos mieste, prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, pagrįstai ir teisėtai persiuntė Šiaulių tarnybai. Šiuos veiksmus atliko laikydamasi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų bei teisinio veiklos reglamentavimo. Konstatavus, kad Klaipėdos tarnyba teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo persiuntė Šiaulių tarnybai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Klaipėdos tarnybą priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2008 m. birželio 4 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, kurį jau išsprendė Šiaulių tarnyba.

Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad Klaipėdos tarnyba vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, nes nusišalinimas (ir nušalinimas) bei pareiškėjos prašymo perdavimas nagrinėti Šiaulių tarnybai buvo atlikti pareiškėjos prašymo pateikimo Klaipėdos tarnybai dieną, t.y. 2008 m. birželio 4 d., apie tai informuojant pareiškėją (b.l. 27).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima atitinkama tarnyba. Nors pareiškėja tiesiogiai Šiaulių tarnybai prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą neteikė, tačiau Šiaulių tarnyba, remdamasi aukščiau aptarta teisine reglamentacija, turėjo įgalinimus svarstyti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos sutikimo, nors pareiškėja pati asmeniškai į šią tarnybą nesikreipė.

Šiaulių tarnyba, 2008 m. birželio 11 d. gavusi Klaipėdos tarnybos persiųstą pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, jį išnagrinėjo tą pačią dieną. Šiaulių tarnyba 2008 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. SP-1453-(7.1149) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 820-529 (07)-D/08 panaikinimo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, t.y. dėl to, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose (b.l. 11).

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalis (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d.) numato, kad tarnyba turi teisę atsisakyti antrinę teisinę pagalbą, jei pareiškėjui ji teikiama daugiau kaip 3 bylose.

Ginčijamame sprendime nurodyta, kad pareiškėja per 6 šių metų mėnesius pateikė 12 prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Antrinė teisinė pagalba jai buvo suteikta 4 kartus: 2008 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. SP-199-(7.0129), 2008 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. SP-332-(7.0228), 2008 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. SP-331-(7.0229) ir 2008 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. SP-739-(7.0584).

Darytina išvada, kad Šiaulių tarnyba pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Pažymėtina tai, kad pareiškėja Šiaulių tarnybos sprendimą skundžia ne dėl to, kad netenkintas jos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, bet dėl to, kad, pareiškėjos teigimu, Šiaulių tarnyba neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti jos prašymą.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjos skundas dėl Klaipėdos tarnybos įpareigojimo priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagal pareiškėjos 2008 m. birželio 4 d. prašymą bei Šiaulių tarnybos 2008 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. SP-1453-(7.1149) panaikinimo pripažintinas nepagrįstu, todėl netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendė:

pareiškėjos S.S. skundą dėl Klaipėdos tarnybos įpareigojimo priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagal pareiškėjos 2008 m. birželio 4 d. prašymą bei Šiaulių tarnybos 2008 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. SP-1453-(7.1149) panaikinimo, kaip nepagrįstą, atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.