Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, būti savo namuose, esančiuose Musninkų g. 14-39, Vilniuje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su V. T., J. N. I. ir su nepakaltinamu asmeniu V. Ž., 2008-09-14, apie 22 val., viešoje vietoje - Kalvarijų g., Vilniuje, važiuodami 26 maršruto autobusu sukėlė konfliktą su nukentėjusiuoju P. B., po to sudavė P. B. nenustatytų smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, stotelėje „Seminarija“ ištempė iš autobuso ir toliau mušė rankomis ir kojomis, tuo padarydami P. B. poodines kraujosruvas kaktoje, kairės akies viršutiniame voke, dešinės ausies kaušelyje viršutinėje dalyje, dešinio peties srityje su odos nubrozdinimu, odos nubrozdinimus veido kairėje pusėje, veikiant kietais bukais daiktais, t.y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ištyręs ir tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, G. Š. nusikalstamus veiksmus pagal BK 284 str. 1 d. kvalifikavo teisingai.

Nors G. Š. savo kaltės nepripažįsta, tačiau kolegijai abejonių dėl apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo nekyla.

Nors nuteistasis nurodo, jog jis P. B. iš autobuso netempė, sudavė tik vieną smūgį nukentėjusiajam į krūtinę, tačiau viešosios tvarkos nepažeidė ir nukentėjusiajam priklausančio mobilaus ryšio telefono nepagrobė, tai paneigtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

V. T. parodė, kad autobuse konfliktas įvyko tarp G. Š. ir nepažįstamo vaikino, pats jis to vaikino nemušė, padėjo ištempti į lauką, tačiau stotelėje jo nemušė ir nematė, ar kartu buvę draugai būtų mušę. Kartu buvęs J. N. I. parodė, jog G. Š. ir jo draugas (V. Ž.) autobuse prisikabino prie poros, vėliau praėjo mušti tą vaikiną. Atsidarius autobuso durims, jie išsitempė visi kartu nukentėjusįjį ir toliau mušė, o vėliau išsiskirstė. Akistatos tarp minėtų asmenų metu J. N. I. parodė, kad jie visi sumušė nepažįstamą vaikiną, t.y. nukentėjusįjį P. B.. V. T. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus ir nurodė, jog nemušė nukentėjusiojo, tik padėjo jį ištempti į lauką. Akistatos su J. N. I. metu, apeliantas G. Š. prisipažino, kad dalyvavo minėtose muštynėse.

Minėtų asmenų nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtina ir nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada Nr. G 4677/08(01). Nukentėjusysis nuosekliai parodė, kad bevažiuojant 26 maršruto autobusu prie jų pradėjo priekabiauti du nepažįstami vaikinai. Autobusui sustojus stotelėje, jis buvo ištemptas į lauką ir mušamas, vėliau kažkas jį apieškojo ir ištraukė iš džemperio kairės kišenės mobilųjį telefoną „Nokia 6300“. Vėliau jis ėjo Kalvarijų gatve ir pastebėjęs policijos patrulius viską jiems papasakojo, kartu pavažinėjus rado netoli „Maximos“ parduotuvės ant suoliukus sėdinčius 2 vaikinus iš tos kompanijos. Įvykio vietos apžiūros metu buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti stotelėje „Seminarija“, Kalvarijų g., Vilniuje.

Kolegija pažymi, kad netikėti nukentėjusiuoju nėra jokio pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo parodymai buvo vienodi ir nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradėjimo, be to, jis anksčiau nuteistojo G. Š. nepažinojo, jokių santykių su juo neturėjo, vadinasi, pagrindo jo apkalbėti neturėjo.

Nors apeliantas nurodo, jog sudavė tik vieną smūgį nukentėjusiajam į krūtinę, tačiau viešosios tvarkos nepažeidė, šis jo argumentas yra atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pastarasis apelianto skundo argumentas nėra pagrįstais jokiais byloje surinktais ir ištirtais duomenimis, tai paneigia tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo J. N. I. parodymai, be to, pats apeliantas akistatos su J. N. I. pripažino dalyvavęs muštynėse, todėl laikytina, kad vėlesnis jo parodymų pakeitimas vertinamas kaip apelianto siekis išvengti ar sušvelninti baudžiamąją atsakomybę.

Nors apeliantas mano, kad yra nepagrįstai griežtai nuteistas, kolegija su šiuo apelianto skundo argumentu nesutinka. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, kad G. Š. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), anksčiau neteistas, niekur nedirba, todėl paskyrė jam laisvės apribojimą – vieną iš alternatyvių sankcijų, numatytų baudžiamajame įstatyme. Kolegija konstatuoja, kad paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra jokio objektyvaus pagrindo

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis. Kolegija pažymi, kad BK 28 str. numatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmuo neatsako pagal LR BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis turi būti pavojingas ir realus. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir nurodyta aukščiau, byloje neginčytinai įrodyta, kad būtent apeliantas mušė nukentėjusįjį, be to, jis su V. Ž. pradėjo konfliktą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas nenurodė, jog jo veiksmai atitinka būtinąją gintį, tačiau parodė, jog dalyvavo muštynėse. Akivaizdu, kad apeliuodamas į galimai buvusią būtinosios ginties situaciją, apeliantas siekia išvengti ar sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikia.

Teismo nuomone, atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuotina, jog Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio objektyvaus pagrindo

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.