Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Jūratės Semėnienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingai išspręsti bylą. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, apylinkės teismo ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas, priešingai nei nurodo prokurorė, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išanalizavęs padarė pagrįstą išvadą, kad objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepatvirtina R. D. padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl jį pagrįstai išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, nesant padarytų veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl R. D. kaltės, ištyrė ir įvertino nukentėjusiosios M. K. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiosios pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką, pateiktą nuotrauką, kurioje matomi nukentėjusiajai galimai padaryti sužalojimai, viso proceso metu duotus išteisintojo parodymus, išteisintojo ir nukentėjusiosios akistatos metu išsakytus parodymus, taip pat liudytojų J. P., R. T., S. N. (S. N.), D. B. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, eksperto J. R. paaiškinimus. Nurodytų duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo nagrinėjamoje byloje esant abejonių dėl to, ar R. D. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos teismo skundžiamame nuosprendyje išvardintos abejonės, išnaudojus visas galimybes jas pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

9. Išteisintasis R. D. viso proceso metu nuosekliai neigė kaltę smurtavęs prieš nukentėjusiąją ir grasinęs pastarąją nužudyti. Nukentėjusioji įvykio aplinkybes dėstė priešingai, jos parodymai skundžiamame nuosprendyje buvo analizuojami ir padaryta išvada, kad M. K. nebuvo nuosekli ir, kas svarbu, pastarosios parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs byloje esantys duomenys (liudytojo J. P. parodymai pripažinti kaip nepakankami kaltinamojo kaltei nustatyti). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus duomenis, su tokiomis skundžiamo nuosprendžio išvadomis nesutikti neturi pagrindo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nukentėjusioji parodymus apie nagrinėjamą įvykį davė iš viso keturis kartus, tačiau kiekvieną kartą nurodė skirtingas įvykio aplinkybes. Pateiktame pirminiame pareiškime nukentėjusioji nurodė „minėtas asmuo 2019 m. gegužės 28 d. atvykęs prie mano darbo ((duomenys neskelbtini)) užstatė mano mašiną savo mašina, įšoko į mano mašinos saloną ir griebė mane už gerklės rėkdamas, kad atiduočiau mobiliojo ryšio telefoną, nes bijojo, kad neišsikviesčiau pagalbą < ... > aš pradėjau rėkti, kad liudininkas nufilmuotų, kas vyksta. R. D., pamatęs, kad yra filmuojamas, paleido mane ir nubėgo prie savo mašinos, iš kurios išsitraukė kažkokį geležį ir norėjo pulti liudininką“ (1 t., b. l. 1). Apklausiama 2019 m. gegužės 30 d. nukentėjusioji nurodė „aš jau sėdėjau savo automobilyje, kai staiga prie manęs prišoko mano buvęs sugyventinis R. D. < ... > jis rusiškai man pasakė „pagavarym“ piktu tonu ir, pamatęs, kad mano rankoje yra mobiliojo ryšio telefonas, bandė jį pagriebti, jam nepavykus, jis rankomis sugriebė man už kaklo ir pradėjo mane smaugti. Aš bandžiau jam priešintis, buvau labai išsigandusi, šaukiausi pagalbos, kadangi mačiau, kad gatvėje tuo metu buvo žmonių. Jis dar norėjo man smūgiuoti rankomis į veidą, paskui pasitraukė nuo manęs. Aš patyriau didelį šoką ir, kai jis mane smaugė, didelį skausmą kaklo srityje < ... > po kelių minučių prie manęs priėjo vyras, kuris viską matė, ir pasakė, kad gali šį įvykį paliudyti, jeigu reikės, aš užsirašiau jo mobiliojo ryšio telefono numerį” (1 t., b. l. 20-21). Akistatos su išteisintuoju metu nukentėjusioji M. K. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, tačiau patikslino, kad jai išvažiavus iš darbo aikštelės buvęs sugyventinis sudarė avarinę situaciją, dėl kurios ji privalėjo sustoti ir tuomet pastarasis įsėdo į jos automobilį (1 t., b. l. 48-51). Apklausiama bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė „aš išėjau iš darbo apie 17.30 val., sėdau į mašiną ir pradėjau važiuoti, bet turėjau praleisti kitą mašiną, kurioje, pasirodo, sėdėjo kaltinamasis ir jis manęs specialiai nepraleido, vos ne į šoną man įvažiavo, tada aš prisiparkavau. Tada jis įšoko į mano mašiną iš keleivio pusės, pradėjo rėkti „atiduok man telefoną“. Pradėjo mane smaugti ir plėšti iš rankų telefoną, tačiau telefonas iškrito, jis jo nesugebėjo pakelti ir tada, kadangi langas buvo atviras, aš gal pradėjau šaukti „gelbėkit“ < ... > kaltinamasis mane su ranka pradėjo smaugti, apglėbęs kaklą su kaire ranka, ir atsirado raudonos dėmės kakle. Po to išbėgo iš mašinos liudytojas, sakė „ką jūs darote“. Tuomet jis (past. R. D.) šoko greitai į savo mašiną“ (1 t., b. l. 115-120).

10. Taigi nukentėjusioji pirminiame pareiškime nurodė, jog išteisintasis griebė jai už gerklės ir norėjo atimti telefoną, ji šaukėsi pagalbos, matė liudytoją ir prašė šio nufilmuoti, kas vyksta, liudytojas priėjo prie išteisintojo automobilio, tačiau pastarasis atstūmė liudytoją iš automobilio paimta metaline lazda. Vėliau nukentėjusioji taip pat parodė buvusi smaugiama, išteisintasis sugriebė rankomis už kaklo, tačiau papildomai nurodė, jog išteisintasis norėjo smogti jai ir į veidą bei, skirtingai nei pirminiame pareiškime, teigė, jog išteisintasis iš jos automobilio išlipo lyg kažko išsigandęs, įlipo į savo automobilį ir nuvažiavo, o liudytojas, kuris kaip ankščiau tvirtino, buvo priėjęs prie išteisintojo automobilio, šiuo atveju pasirodė tik po to, kai išteisintasis išvažiavo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodymuose tikino, kad išteisintasis ją smaugė ne abejomis rankomis, tačiau kaire ranka apglėbęs jai už kaklo, papildė, jog jiems grumiantis telefonas nukrito ant žemės, taip pat teigė, kad liudytojas atėjo išteisintajam dar būnant jos automobilyje, tačiau nebeminėjo, kad išteisintasis būtų atstūmęs jį su metaline lazda. Taigi analizuojant parodymus nesunku pastebėti, kad nukentėjusiosios pateikiama įvykių versija nėra nuosekli ir, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skiriasi ne tik dėl to, kokiu būdu išteisintasis suėmė nukentėjusiosios kaklą, bet ir dėl aplinkybių – kada pasirodė liudytojas, ar šiam buvo suduota metaline lazda. Atsižvelgiant į pareikšto kaltinimo turinį, pastarosios aplinkybės, suprantama nėra esminės, tačiau skirtingas jų dėstymas kelia papildomas abejones dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Nors prokurorė skunde teigia, jog netikslumai dėl smaugimo mechanizmo galėjo atsirasti dėl tyrėjos R. T. klaidos netinkamai užfiksavus (surašius) nukentėjusiosios parodymus, tačiau toks skundo argumentas yra deklaratyvus, nepatvirtintas nei pačios tyrėjos parodymais, nei jokiais kitais bylos duomenimis.

11. Tai, jog nukentėjusioji negalėjo tiksliai įvardinti smaugimo aplinkybių (abejomis ar viena ranka išteisintasis jai sugriebė už kaklo ir smaugė), kelia klausimų, kiek patikimi yra pastarosios parodymai, o abejones dėl smurtinių išteisintojo veiksmų sustiprina ir iš esmės patvirtina bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme apklauso eksperto parodymai, kurie, atkreiptinas dėmesys, prokurorės skundė nevertinami ir iš esmės apie juos nė neužsimena, nors, sprendžiant nukentėjusiosios parodymų patikimumo ir atitinkamai išteisintojo kaltės klausimus, jie yra neabejotinai reikšmingi.

12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog ekspertas J. Rybalko, duodamas paaiškinimus dėl nukentėjusiosios pateiktos nuotraukos, kurioje matyti paraudonavimai nukentėjusiosios kaklo srityje (1 t., b. l. 37-40, 41-44), pirmiausia pabrėžė negalintis patvirtinti to, kad matomi pėdsakai yra mechaninio poveikio. Ekspertas negalėjo vertinti buvus smaugimą, nurodė apskritai nesant galimybės konstatuoti, kad yra padarytas sužalojimas (nustatytas paraudimas). Pasisakydamas dėl nukentėjusiosios įvardinto galimo sužalojimo mechanizmo, ekspertas J. Rybalko parodė „<...> jei užpuolikas sėdėjo keleivio sėdynėje ir griebė jai su kaire ranka. Tai jeigu įsivaizduoti tą situaciją, tai užpuolikui nepatogu taip griebti, labiau būdinga su dešine < ... > šioje nuotraukoje matomas paraudimas, kuris randasi kiek žemiau ausies kaušelio. Iš praktikos savo galiu pasakyti, kad jis nėra būdingas tokios formos, ploto paspaudimui spaudžiant rankos pirštais, nei lokalizacija, spaudžiant rankos pirštais < ... > jeigu smaugimas, tai lieka pėdsakai vienoje ir kitoje kaklo pusėje < ... > nepanašu ir pagal lokalizaciją į smaugimą < ... > nukentėjusioji pasakė, kad spaudė ranka, o ne plaštakos briauna...jeigu spaudė delnu, tai turi būti likę pirštai. Ir jeigu vienoje pusėje išliko pėdsakai, tai ir kitoje kaklo pusėje“ (1 t., b. l. 183-186). Tuo pačiu ekspertas neatmetė galimybės, jog galimi paraudimai galėjo atsirasti nukentėjusiajai pačiai paspaudus matomas paraudonavusias vietas. Teismas neturi pagrindo abejoti eksperto, kuris yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, turi ilgametę praktiką ir, be kita ko, atlieka gyvų asmenų ekspertizes, parodymais, kurie, kaip matyti, nepatvirtina nukentėjusiosios aiškinimo dėl to, kokiu būdu jai buvo padaryti pateiktoje nuotraukoje matomi paraudimai. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo posėdyje aiškinantis galimą smaugimo mechanizmą, dalyvaujant ekspertui, nukentėjusiajai buvo užduoti papildomi klausimai, tačiau M. K. jokių konkrečių detalių nurodyti negalėjo („detalizuoti, kuria rankos vieta spaudė, negaliu pasakyti < ... > neužfiksavau, ar plaštaka, ar rankos pirštais spaudė < ... > aš neatsimenu tiksliai, kaip jis ten spaudė“) (1 t., b. l. 183-186). Nukentėjusioji tik tvirtino patį smaugimo faktą, akcentavo, kaip ji sunkiai kvėpavo, trūko oro, nors ekspertas J. Rybalko nurodė, jog nėra jokių pėdsakų, kad nukentėjusiosios kaklas buvo suspaustas, kad šiai galėjo sutrikti kvėpavimas ir pan. Taigi tokie anksčiau aptarti eksperto parodymai vertintini kaip reikšmingi, kadangi jie ne tik nepašalino abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų, tačiau iš esmės ir paneigė juos.

13. Siekdama pateisinti nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą dėl to, kaip išteisintasis ją galimai smaugė, prokurorė skunde nurodo neva tokius parodymus galėjo lemti nukentėjusiosios stresinė būsena ir išgąstis, taip pat pažymima, kad dėl atsiradusių sužalojimų pastaroji nesikreipė į medicinos darbuotojos, kadangi abejojo, ar tikslinga teikti pareiškimą, be kita ko, nurodo, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojų D. B. ir J. P. parodymai. Vis tik teisėjų kolegija su nurodytais apeliacinio skundo argumentais sutikti neturi pagrindo.

15. Be to, iš bylos medžiagos ir D. B. parodymų matyti, jog siuntimas įvertinti galimus sužalojimus nukentėjusiajai išduotas po kreipimosi į pareigūnus, taigi akivaizdu, jog, priešingai nei nurodo prokurorė, nukentėjusioji tyrimui pas ekspertus nenuvyko ne dėl to, kad abejojo dėl kreipimosi į policiją, kadangi siuntimas duotas jau po to, kai D. K. pateikė pareiškimą policijos įstaigai. Tai, jog nukentėjusioji pati užfiksavo jai padarytus sužalojimus, nepatvirtina, kad galimi paraudimai atsirado dėl išteisintojo veiksmų.

16. Taip pat ir liudytojo J. P. parodymai, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nepašalina abejonių dėl išteisintojo smurtinio poveikio veiksmų prieš nukentėjusiąją panaudojimo. Nors tiek nukentėjusioji, tiek ir išteisintasis nurodė įvykio metu matę prie nukentėjusios automobilio prieinantį J. P., tačiau jo duodami parodymai dalyje dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių išteisintajam smurtaujant prieš nukentėjusiąją, būtent matyto smaugimo momento, taip pat nėra nuoseklūs. Pirminės apklausos metu liudytojas nurodė matęs, kaip „vyras, sugriebęs automobilyje sėdinčiai moteriai už kaklo, ją smaugia, moteris muistėsi, bandė ištrūkti“ (1 t., b. l. 31), o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aiškino, „pamatęs iš savo mašinos, kad kitoje mašinoje vyriškis pasilenkęs prie moters, pamanė, kad galbūt nori pabučiuoti, bet paskui pamatė, kad moteris muistosi“, teigė matęs, kaip išteisintasis smaugė nukentėjusiąją, tačiau negalėjo įvardinti, nei kuria ranka, nei kaip pastarasis tą darė. Tokiu būdu ir liudytojo J. P. parodymai nepašalina abejonių dėl to, ar išteisintasis naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją.

17. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad būtent išteisintojo parodymai nėra nuoseklūs ir jais tikėti nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, jog išteisintasis viso proceso metu nuosekliai parodė, jog nesmaugė nukentėjusiosios, nurodė, kad į nukentėjusiosios automobilį sėdo jos pakviestas, matė, jog ji rankoje laikė telefoną ir kažkam gestu parodė ateiti (užeiti), dėl ko jis susierzino ir išlipo iš automobilio, be to, išteisintasis neneigė sukonfliktavęs su J. P. ir bandęs jį atstumti lazda. Prokurorės teigimu, akivaizdu, jog išteisintasis nebuvo iš anksto susitaręs su nukentėjusiąja dėl susitikimo, pastarosios ilgą laiką laukė, o, įvertinus tai, kad tarp šių asmenų buvo susiklostę neabejotinai konfliktiniai santykiai, akivaizdu, kad nukentėjusioji vengė išteisintojo, todėl, priešingai nei nurodo išteisintasis, negalėjo pati pastarąjį pakviesti atsisėsti į savo automobilį, kas atitinkamai paneigia ir visus kitus išteisintojo argumentus dėl įvykusio konflikto. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu prokurorės išsakytu aplinkybių vertinimu, kuris, kaip matyti, grindžiamas tik pasvarstymais ir prielaidomis.

18. Tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiosios versijos apie tai, ar išteisintasis buvo pakviestas į automobilį ar pats į jį įsibrovė, skiriasi, ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių vieno ar kito asmens parodymus dėl nurodytų aplinkybių, todėl prokurorės daromos išvados yra tik tikimybinio pobūdžio. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis ir tikimybinėmis išvadomis, o tik neginčijamais ir neabejotinais įrodymais, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai, todėl nesant kitų objektyvių duomenų daryti išvadą dėl išteisintojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nėra pagrindo. Apeliantė taip pat nurodo, jog smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją panaudojimą patvirtina išteisintojo elgesys prieš įvykį ir po jo, tai yra grasinančio pobūdžio žinučių rašymas, skambinimas nukentėjusiajai. Vis tik byloje nėra pateikta jokių duomenų, kuriuose būtų matyti išteisintojo rašytų žinučių turinys, be kita ko, toks elgesys niekaip nepatvirtina to, jog išteisintasis prieš nukentėjusiąją galėjo imtis ir ėmėsi fizinio pobūdžio veiksmų.

19. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių patikimų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, o ant kaklo užfiksuoti paraudimai padaryti nukentėjusios nurodytomis aplinkybėmis, tai yra išteisintajam ją smaugiant, todėl nenustačius objektyviųjų ir subjektyviųjų nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymių, R. D. pagrįstai išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

20. Be anksčiau aptartos nusikalstamos veikos R. D. buvo kaltinamas ir tuo, kad grasino nukentėjusiąją M. K. nužudyti, tai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Prokurorė akcentuoja, kad išteisintojo veiksmai smaugiant, taip pat pastarojo elgesys, kuomet būdamas neblaivus, skambinėjo jai, grasino, sekė, dėl ko nukentėjusioji nurodė besijaučianti nesaugiai ir bijanti dėl savo šeimos, juo labiau, kad išteisintasis nukentėjusiajai dar anksčiau yra grasinęs pasamdyti žmones, kurie su ja susidoros, leidžia daryti išvadą, jog tokie veiksmai sukėlė nukentėjusiajai stresą, patvirtina išteisintojo ankščiau išsakytų grasinimų realumą ir sudarė nukentėjusiajai pagrindą manyti, jog grasinimai gali būti realiai įvykdyti. Visgi teisėjų kolegija su tokiu veikos vertinimu nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad prokurorės suformuotu kaltinimu R. D. šioje byloje buvo kaltinamas tuo, jog grasinimus nužudyti nukentėjusiajai pareiškė įsėdęs į jos automobilį – „grasindamas ją nužudyti, sugriebė rankomis už kaklo ir pradėjo ją smaugti, tokiu būdu grasino nužudyti nukentėjusiąją“, tačiau tokių inkriminuotų aplinkybių nepatvirtina byloje esantys duomenys. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad pastaroji viso proceso metu nenurodė to, kad nagrinėjamo įvykio metu išteisintasis būtų išsakęs grasinančio pobūdžio žodžius, tai yra grasinęs ją nužudyti. Taigi pati nukentėjusioji nenurodė ir nepatvirtino, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo grasinta ją nužudyti, todėl akivaizdu, jog atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, jog išteisintasis padarė ir BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tuo pačiu pabrėžtina, kad prokurorės akcentuoti nukentėjusiosios parodymai, kuriuose M. K. nurodė anksčiau galimai išsakytus išteisintojo grasinimus, pastarojo elgesį sekant ją ar skambinant, nėra nei objektyviai nustatyti, nei reikšmingi byloje suformuluotam kaltinimui pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir nepagrindžia jo. Šiuo atveju proceso metu buvo tiriami, analizuojami ir vertinami tik tie išteisintojo galimi veiksmai, kurie atlikti konkrečiai apibrėžtame laiko tarpe, tai yra nuo jo atvykimo į vietą, kurioje įvyko konfliktas, iki išvykimo iš jos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamo įvykio metu išteisintasis atliko veiksmus, kvalifikuotinus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje turi būti be jokių pagrįstų abejonių įrodytos kaltinime nurodytos aplinkybės, kas nagrinėjamoje byloje nėra padaryta, o ne vien sukeltos abejonės dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens nurodomų aplinkybių. Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Esant anksčiau aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie be jokių pagrįstų abejonių leistų padaryti išvadą, jog R. D. sukėlė nukentėjusiajai M. K. fizinį skausmą, grasino ją nužudyti, visos galimybės išsiaiškinti objektyvią tiesą šio proceso metu buvo išnaudotos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažino, kad R. D. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti dėl prokurorės apeliaciniame skunde nurodomų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Jūratės Semėnienės apeliacinį skundą atmesti.