- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-06-10
- Bylos Nr.
- 1A-379-185-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-77-1-00220-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- D. D.
- Nukentėjusysis
- K. K.
- Advokatai
- Gintautas Gaspariūnas
Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-379-185/2013
Teisėja Valentina Paliulionienė Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00220-2012-5
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2013 m. birželio 10 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 3 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 6 metams; pagal BK 150 str. 3 d. išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš D. D. nukentėjusiajai K. K. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
D. D. nuteistas už tai, kad jis 2012-06-08, laikotarpyje nuo 1.30 val., iki 4.40 val., nuvežęs nepilnametę K. K., gim. (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) , P. K. priklausančią sodybą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, P. K. priklausančio namo svetainėje, panaudodamas prieš nukentėjusiąją nepilnametę K. K. fizinį smurtą, nutraukęs nuo jos nuogo kūno striukę, įstūmęs į lovą, rankomis smaugdamas bei laikydamas jos rankas, taip sutrikdydamas nukentėjusiajai nežymiai sveikatą, užgulęs visu kūnu, taip palauždamas nukentėjusios nepilnametės K. K. pasipriešinimą ir atimdamas pastarajai galimybę priešintis, lovoje lytiškai santykiavo su nepilnamete K. K. prieš jos valią.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Biržų rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nuosprendį – išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 149 str. 3 d. ir atmesti civilinį ieškinį arba skirti švelnesnę bausmę. Teigia, kad su K. K. lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, tuo tarpu teismas pripažindamas jį kaltu rėmėsi melagingais K. K. parodymais, klaidingai vertino jo ir kitų liudytojų parodymus bei kitą bylos medžiagą. Nurodo, kad jo kaltė pagrįsta spėliojimas, o ne objektyviais įrodymais. Pripažįsta, kad atliko visus kaltinime nurodytus veiksmus, tačiau nesutinka su teismo išvada, jog šie veiksmai yra smurtiniai ir prievartiniai, nes tai buvo glamonės ir pasiūlymai, kaip pavyzdžiui, nusirenginėti. Visą laiką, iki tol, kol lytinio santykio metu K. nepradėjo draskyti nugaros, jis suprato, kad glamonės ir kalbos yra gražus žaidimas prieš lytinę sueitį. Pažymi, kad nors jo glamonės gali pasirodyti nerangios ir grubios, tikslo naudoti prievartą ar smurtą prieš K. jis neturėjo, todėl lytinio akto metu K. pradėjus draskyti nugarą, jis staigiai atšoko. Pabrėžia, kad atšoko ne nuo skausmo, bet iš nesupratimo, kodėl K. staiga taip ėmė elgtis. Mano, kad mėlynės ant K. kūno galėjo atsirasti netyčia, jam staigiai atsitraukiant nuo jos. Nurodo, kad manė, jog K. yra 18 metų, bet žinojo ir tai, kad jeigu asmenims yra 14 metų ir lytinis aktas vyksta apibusiu sutikimu, tai nėra nusikaltimas.
Pasak apelianto, būtent iš K. veiksmų jis suprato, kad ji nori lytinių santykių, nes ji pati rodė iniciatyvą dėl susitikimo, pati išėjo vidurnaktį iš namų, geranoriškai įsėdo į automobilį ir sutiko važiuoti pas jį į namus, tuo tarpu jos pasakymą, kad reikia važiuoti namo, jis suprato kaip maivymąsi norint paįvairinti ir paskubinti lytinį aktą, nes glamonės truko 4 val. ir galbūt tai ją ėmė erzinti. Apelianto nuomone, jei K. būtų nenorėjusi lytinių santykių, būtų pareiškusi nenorą eiti į namą, būtų rėkusi, šaukusi pagalbos, nes greta įvykio vietos buvo kiti gyvenamieji namai, tačiau K. laisva valia nuėjo į namą ir pradėjo su juo santykiauti. Tai, jog K. pradėjus draskyti nugarą, jis staigiai atšoko, apelianto manymu, ir įrodo, kad jai išreiškus aiškų nenorą santykiauti, lytinis aktas buvo nutrauktas. Taigi šios aplinkybės, apelianto manymu, paneigia esant jo veikoje BK 149 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius.
Apeliantas pabrėžia, kad tik ryte suprato, kad galbūt netinkamai elgėsi. Mano, kad K. taip elgėsi dėl pinigų, norėdama pasipelnyti ir atiduoti skolą parduotuvei, nes panaši situacija buvo atsitikusi ir jos seseriai. Supranta, kad juo patikėti gali būti sunku, nes apklausose duodamas parodymus nelabai apgalvojo savo sakomų žodžių prasmę, nelabai tiksliai prisiminė veiksmų eiliškumą ir aiškiai jų neišdėstė chronologine tvarka. Neneigia, kad lytinių santykių metu buvo išgėręs, tačiau nemano, kad tai turėjo įtakos jo veiksmams, kadangi pilnai valdė savo veiksmus, vairavo automobilį. Nesutinka su teismo išvada, kad tik teisiamojo posėdžio metu advokatas iškėlė versiją, kad K. santykiavo savo noru, nes jis (apeliantas) taip buvo sakęs ir ikiteisminio tyrimo teisėjui („tuo metu nesupratau, kad ji nenorėjo, tik ryte supratau, kad negerai gavosi“). Pažymi, kad teismas nevertino K. parodymų duotų teisme, kai ji parodė, kad „jis mane įkalbinėjo“, „aš jam trenkiau ir jis nušoko nuo manęs, ėmė greit rengtis“, kurie sutampa su jo parodymais, be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, jog K. klaidingai aiškino, kad susitikimo iniciatorius buvo jis, nes byloje esantys duomenys (telefono apžiūros protokolas (b.l. 76, 80-81)) patvirtina, jog pati K. buvo iniciatorė. Atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) mokykla K. charakterizuoja kaip linkusią meluoti, ši jos savybė atsiskleidė ir teisme, kuomet ji duodama parodymus, jog į automobilį įsėdo per prievartą, melavo, ir tik supratusi, kad automobilyje buvęs liudytojas A. B. gali paneigti jos melagystes, šiuos parodymus pakeitė, nurodydama, jog į automobilį įsėdo geranoriškai. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, patvirtina, kad K. pasinaudodama jo naivumu, suprasdama, kad už melagingus parodymus neatsako, siekė iš jo pasipelnyti, melagingai apkaltindama jos išžaginimu.
Apelianto teigimu, tai, jog jis nuoširdžiai paaiškino visas įvykio aplinkybes ir gailisi, turėtų būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, be to, jis teisiamas pirmą kartą, todėl jam turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliantas prašo jį išteisinti, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 149 str. 3 d. būtinojo požymio – prievartos. Teigia, kad su K. K. lytiškai santykiavo abipusiu sutikimu, tačiau teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi melagingais K. K. parodymais, neteisingai vertino kitus byloje esančius įrodymus. Su šiuo skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, todėl teisingai kvalifikavo D. D. nusikalstamą veiką.
BK 149 straipsnio 1 dalyje pateikta išžaginimo sąvoka, pagal kurią išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Šio straipsnio 3 dalyje pateikta kvalifikuota išžaginimo sudėtis, kai išžaginamas nepilnametis asmuo. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Apeliantas neneigia lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja, tačiau tvirtina, kad jis tai darė jos sutikimu, netgi jos pačios iniciatyva, jokio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo. Šie skundo argumentai paneigiami byloje esančiais įrodymais.
Nuteistojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, jie keitėsi nuo visiško prisipažinimo iki savo kaltės neigimo. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai dėl esminių nusikaltimo, numatyto BK 149 str. 3 d., požymių, nesikeitė. D. D. skunde savo parodymų nenuoseklumą aiškina tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nelabai apgalvojo savo sakomų žodžių prasmę, nelabai tiksliai prisiminė veiksmų eiliškumą ir aiškiai jų neišdėstė chronologine tvarka. Tačiau, palyginus jo pirmuosius parodymus, duotus dalyvaujant gynėjui, su nukentėjusiosios viso proceso metu duotais parodymais, matyti jog esminės įvykio aplinkybės sutampa iki detalių. Abu parodė, jog su D. D. pasiūlymu pasimylėti K. K. kategoriškai nesutiko. Mergina nesutiko ir nusirengti, prašė parvežti namo. Siekdamas palaužti jos valią, ne kartą smaugė kaklą ir sakė, kad parveš namo tik po to kai pasimylės. Tuo metu, kai D. D. bandė užgulti K. K. visu kūnu, ji priešindamasi nuspyrė patalynę ir čiužinį ant žemės. Santykiavimo metu K. K. muistėsi, bandė išsilaisvinti, nagais draskė nugarą (1 t., b.l. 80-83, 84-88, 139-141). Parodymų patikrinimo vietoje metu D. D. manekeno pagalba pademonstravo kaip K., atsisakiusią su jo pasimylėti, parvertė ant lovos ir dešine ranka suspaudė jos kaklą, liepdamas nusirengti. Parodė vietą, kur abu nusirengę numetė rūbus. Atsigulęs į lovą manekeno pagalba pademonstravo kaip vėl sučiupo besipriešinančios ir besispardančios K. kaklą ir spaudė prie pagalvės. Parodė, kaip jis laikė besipriešinančios K. dešinę ranką ir petį tuo metu, kai jis ją buvo užgulęs visu kūnu. Parodymų patikrinimo vietoje metu D. D. paaiškino bei pademonstravo, kaip K., įdrėskusią jam nugarą, vėl sučiupo už kaklo ir spaudė jos kaklą dešine ranka prie lovos. Po to atliko lytinį aktą su ja. D. D. pareigūnams parodė kaip atrodė čiužinys lovoje po to, kai K. spardėsi, nenorėdama su juo mylėtis (1 t., b.l. 149-168). Iš šių parodymų matyti, kad K. K. nenorą lytiškai santykiauti su D. D. aiškiai išreiškė tiek žodžiu, tiek veiksmais ir tai D. D. suprato, tačiau, įveikęs jos pasipriešinimą fiziniu smurtu, išžagino ją. Nukentėjusiosios ir nuteistojo teiginius apie smaugimą patvirtino ir teismo medicinos specialistas, kuris, apžiūrėjęs K. K., nustatė poodines kraujosruvas kaklo dešinės pusės užpakalinėje dalyje ir dešiniame žaste, kurios susiformavo galimai spaudžiant rankų pirštais ar panašiai (1 t., b.l. 58-59). Neįtikėtina, kad priešingus interesus procese turintys asmenys, kurie po įvykio nebuvo susitikę, vienodai papasakotų esmines įvykio aplinkybes, todėl vėlesnius nuteistojo parodymus, kuriais neigiama jo kaltė ir siekiama teismą įtikinti, jog nukentėjusioji jį apkalbėjo savanaudiškais tikslais, siekdama gauti pinigų šeimos skoloms padengti, apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai, kaip bandymą išvengti arba sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Iš mobiliojo ryšio telefono Nokia C1, kuris priklauso K. K. motinai G. K. apžiūros protokolo (1 t., b.l. 68-70), matyti, kad ji turi skolą, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad „K. taip elgėsi dėl pinigų“, juolab kad G. K. mokyklos direktorės charakterizuota kaip rūpestinga motina, besidominti dukters mokymusi ir elgesiu, taigi neįtikėtina, kad ji savo finansines problemas būtų linkusi spręsti apelianto nurodytu būdu (2 t., b.l. 29). Be to, prievartinių lytinių santykių buvimą įrodo ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš G. K. ir K. K. parodymų bei G. K. telefone rastų SMS pranešimų matyti, kad K. K., vežama D. D. namo, 2012-06-08, 04:42 val. parašė „Mamyt kviesk ments“ ir 04:43 val. parašė „Mane išprievartavo“ (kalba netaisyta). G. K. žodžiais tariant, dukra grįžo verkdama. Išraše iš medicininių dokumentų nurodyta K. K. diagnozė – potrauminis streso sindromas dėl birželio mėnesį patirtos prievartos (1 t., b.l. 102), jai buvo skirti raminamieji vaistai. Minėtų įrodymų visuma atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pati nukentėjusioji K. K. norėjo ir siekė lytinių santykių.
Tačiau, skirdamas bausmę, teismas neteisingai taikė įstatymą ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).
Apeliantas neneigia, kad lytinių santykių metu buvo išgėręs, tačiau nurodo, kad pilnai valdė savo veiksmus, vairavo automobilį, taigi, neturėjo įtakos jo veiksmams. BK 60 str. 1 d. 9 p. įtvirtintoje normoje nurodyta, kad atsakomybę sunkinančia gali būti pripažinta aplinkybė, kai veiką padaro apsvaigęs nuo alkoholio asmuo. Bet nusikalstamos veikos padarymas asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe tik tais atvejais, kai apsvaigimas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 27 punktas). Deja, teismas teisiamojo posėdžio metu nesiaiškino girtumo įtakos šios veikos padarymui, nors ji, kaip ir visos kitos nustatinėtinos bylos aplinkybės, turi būti įrodyta. Nesant duomenų, kad girtumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalinama iš skundžiamo nuosprendžio.
Byloje nustatyta, kad K. K. lytinių santykių nenorėjo, tačiau, iš byloje esančių duomenų matyti, kad susitikimas su D. D. įvyko tik jos iniciatyva. Iš D. D. mobiliojo ryšio telefono, SIM kortelės apžiūros protokolo (1 t., b.l. 76) matyti, kad K. K. 2012-06-07 per trumpą laiko tarpą – nuo 22.50 val. iki 23.14 val. parašė keturis SMS pranešimus, prašydama D. D. paskambinti jai ir 23.16 val. nurodė susitikimo vietą „prie tilta“ (kalba netaistyta). Nakties metu nuėjo į susitikimo vietą ir savo noru įsėdo į D. D. vairuojamą automobilį. Tai rodo, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo ir pačios nukentėjusiosios didelis neatsargumas. Nors ši aplinkybė nusikaltimo kvalifikavimui įtakos neturi, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai turėjo atsižvelgti skirdamas bausmę. Panaikinus D. D. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p., įvertinus nukentėjusiosios didelį neatsargumą įvykio metu bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas bei pirmosios instancijos teismo įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (D. D. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai), nuteistajam skirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu artima sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, švelnintina.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino 6.250 straipsnyje numatytus kriterijus, reikšmingus nukentėjusiosios K. K. patirtos neturtinės žalos dydžio nustatymui. Teismas konstatavo, kad nukentėjusioji dėl patirto smurto, nežymaus sveikatos sužalojimo ir lytinės prievartos patyrė išgyvenimus, stresą, pažeminimą. Ji pakeitė mokymo įstaigą, buvo paskirti raminamieji vaistai. Kita vertus, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas įvertino ir tai, kad D. D. dėl vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 str. 3 d., išteisintas. Nusikalstama veika, numatyta BK 149 str. 3 d., yra tyčinė, tačiau teismas pagrįstai atsižvelgė į pačios nukentėjusiosios didelį neatsargumą. Kolegijos manymu, įvertinus visas minėtas aplinkybes, nukentėjusiajai iš nuteistojo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma –10000 Lt nėra aiškiai per didelė, ji atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei formuojamą teismų praktiką. Nuteistasis skunde nurodo, kad jo turtinė padėtis nėra gera, nes jis niekus nedirba, tačiau, vadovaujantis šia aplinkybe teisingai nustatytas neturtinės žalos dydis negali būti mažinamas, nes nuteistasis D. D. būdamas jaunas ir darbingas vyras, turi realią galimybę padarytą žalą pilnai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
NUTARIA:
Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti D. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).
D. D., nuteistam už nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje, skirtą laisvės atėmimo bausmę švelninti iki 3 (trejų) metų šešių mėnesių.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.