Kauno apygardos teismo nutartis

2017-05-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-264-327/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-08
Bylos Nr.
1A-264-327/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-08921-2016-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Viktoras Preikšas
Kaltinamasis
A. K.
Advokatai
Zenonas Žymančius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-264-327/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08921-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7 (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Rimo Švirino,

sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei,dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei,išteisintajam A. K., jo gynėjui advokatui Zenonui Žymančiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės R. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuos­pren­džio, kuriuo A. K. išteisintas dėl nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos bau­džiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalyje, nes padarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

M. R. atstovaujančios R. V. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Proceso išlaidos nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. K. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. sau­sio 25 d. apie 14 val. 26 min., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), kam­baryje, dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) nesunkiai sužalojo žmogų, nors tu­rė­jo ir galėjo tai numatyti, o būtent: kambaryje, prie mažamečio nukentėjusiojo M. R., gim. 2014 m. spalio 6 d., lovytės, ant komodos pastatė ir nusikalstamai nerūpestingai be prie­žiūros paliko puodelį su karšta kava, kurį, trumpam paliktas be priežiūros, mažametis nu­ken­tėjusysis M. R. pasiekė paimti, o paėmęs puodelį, karštą kavos skystį užsipylė ant savo kūno, ko pasėkoje buvo nesunkiai sutrikdyta mažamečio nukentėjusiojo M. R. svei­kata dėl konstatuotų mažamečio nukentėjusiojo M. R. veido srities, kairės ausies, krūtinės ląstos, kairio žasto 2A0 – 2B0 nudegimų, apėmusių 13 procentų bendro kūno pavir­šiaus.Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į tai, kad A. K. kartu su nukentėjusiuoju ir jo motina gyveno vieno kambario bute, kuriame tarp virtuvės ir kambario nebuvo durų, tai, kad mažametis savarankiškai negalėjo vaikščioti ir labiau šliau­žio­jo, vaiko amžių, jo ūgį, komodos, ant kurios buvo padėtas puodelis su kava, aukštį, tai, kad karš­tas gėrimas buvo paliktas trumpam, tik siekiant atsiliepti telefonu, tai, kad nelai­min­gas atsi­ti­ki­mas įvyko gyvenamose patalpose, o ne specializuotoje vaikų priežiūros įstaigoje, nedi­delę kal­ti­na­mojo gyvenimiškąją patirtį, jauną amžių, todėl padarė iš­vadą, kad kalti­na­masis nenumatė ir neturėjo realios galimybės numatyti, kad savo veiksmais sukels pavojų vaiko sveikatai.Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. iš­teisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. K. pri­pa­žinti kaltu dėl BK 139 straipsnio 1 dalies ir skirti jam bausmę – viešuosius darbus 1 metams, įpa­rei­gojant A. K. neatlygintinai dirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui.Skunde teigiama, jog nusikalstamas A. K. nerūpestingumas pasireiškė tuo, kad nors jis nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, tačiau pagal vei­kos ap­lin­ky­bes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Išteisintasis A. K. teis­­mui nedavė parodymų apie savo psichinį santykį su veika ir jos padariniais, t. y. nie­ko nepaaiškino apie tai, ar numatė, ar nenumatė, kad nuo jo veiksmų nukentėjusysis ma­ža­metis M. R. apsipils karštos kavos puodeliu ir dėl to patirs nesunkų sveikatos sutrikdymą, jei numatė, tai ar norėjo tokių pasekmių, ar tik sąmoningai leido joms atsirasti, ir pan.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusysis mažametis M. R. labiau šliaužiojo nei vaikščiojo, tačiau teis­mas nepagrįstai atmetė ir nevertino mažamečio motinos liudytojos V. R. ir ma­ža­mečio atstovės pagal įstatymą R. V. parodymus, kad vaikas gerai ropojo. Liu­dy­toja V. R. patvirtino, kad vaikas po operacijos nueidavo 2-3 žingsnius, jam tik bū­da­vo sunku atsistoti, tačiau jis atsistodavo, pasilaikydamas už staliuko. Prokurorės tei­gimu, šių aplinkybių visuma leidžia teigti, jog mažametis M. R. galėjo nevar­žo­mai ju­dė­ti po kambarį ir galėjo prisiartinti bei pasiekti kal­ti­na­mojo A. K. nu­si­kals­ta­mai nerūpestingai be priežiūros paliktą puodelį su karšta kava. Teismas, pažeis­da­mas BPK 289 straipsnio nuostatas, neapžiūrėjo R. V. mobilaus ryšio telefono ir neįsitikino jos pa­rodymų patikimumu, taip pat nesiėmė jokių veiksmų nau­jai paaiškėjusiems teisiniu po­žiūriu reikšmingiems faktams patikrinti, t. y. neišreikalavo medicinos dokumentų, iš kurių būtų galima patvirtinti arba paneigti minėtos vaiko opera­ci­jos atlikimą ir datą, nenustatė ir neapklausė gydančio gydytojo dėl vaiko gijimo ir jo ga­limybės judėti.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nors kaltinamasis A. K. prižiū­rėjo M. R. kaip savo vaiką, tačiau yra jaunas, vaikų priežiūros patirties neturėjo, spe­cialių žinių šioje srityje įgijęs nebuvo, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, A. K. įvykio metu jau buvo 25 metų amžiaus, praeityje daug kartų baustas ad­mi­nistracine tvarka, teistas už smurtą artimoje aplinkoje, V. R. ir A. K. šeima įra­šyta į Kauno rajono socialinės rizikos šeimų, augi­nan­čių vaikus, apskaitą dėl socialinių įgū­džių stokos ir Kauno rajono socialinių paslaugų cen­tro darbuotojai teikė šeimai so­cia­li­nes paslaugas, nebuvo jokių priekaištų iš socialinių dar­buo­to­jų dėl vaiko priežiūros. A. K. teigimu, jis kiekvieną dieną prižiūrėdavo M. R. A. K. tei­gė, jog supranta, kad padėti karštą kavos puodelį ant nesta­bi­lios komodos netoli ma­ža­me­čio nukentėjusiojo žaidimo vietos nėra saugu, todėl jis pa­si­el­gė neap­gal­vo­tai. Supranta, kad vaikui eiti prie pečiaus yra nesaugu. Tai reiškia, kad A. K. supranta, kas yra saugu, o kas – ne. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad A. K. yra pakan­ka­mai socialiai subrendusi asmenybė, kad suvoktų savo veiks­mų esmę ir galėtų juos valdyti, todėl skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. netu­rėjo galimybės numatyti, kad mažametis, paliktas vienas kambaryje, neprieis prie ko­mo­dos, nepasieks paimti puodelį, o paėmęs jį, neuž­sipils karštą kavą ant savo kūno. Esant tokioms aplinkybėms, prokurorės teigimu, pir­mo­sios ins­tan­cijos teismo išvada, kuria buvo grindžiamas kaltinamojo A. K. ištei­si­ni­mas, yra nepagrįsta, todėl neteisinga.Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, jog priimdamas ištei­si­na­mąjį nuosprendį, teismas vertino vaiko amžių, jo ūgį, komodos ant kurios buvo padėtas puo­delis su kava, aukštį, taip pat ir tai, kad karštas gėrimas buvo paliktas trumpam, tik sie­kiant atsiliepti telefonu. Prokurorės teigimu, teismas neturėjo jokių duomenų apie nuken­tė­jusiojo mažamečio M. R. ūgį įvykio dienai ir nesiėmė jokių veiksmų tokiems duo­menims gauti. Todėl neaišku, kokiu būdu teismas įvertino nukentėjusiojo mažamečio ūgį bei, kaip tai susiję su nagrinėjamo įvykio situacija. Tai reiškia, kad tokia teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių. A. K., turėdamas pareigą prižiūrėti vaiką, nepasi­rū­pino, kad karštos kavos puodelis būtų pa­dėtas atokiau nuo vaiko ir vaikui būtų nepa­sie­kiamas. Be to, liudytojas T. K. teis­mui pa­tvir­tino, jog mažamečio nukentėjusiojo M. R. nudegimo pobūdis bū­din­gas apsi­pylimui, nes buvo pažeistas vaiko kaklas ir smakras, o, tai būdinga traukiant puo­delį iš viršaus.Skunde pabrėžiama, kad jeigu A. K. suvokia, jog virtuvėje vaikui nėra sau­gu dėl virtuvėje esančios krosnies, todėl virtuvę nuo kambario atskyrė lenta, jam turėjo užtekti supratimo, jog negalima palikti vaiką be priežiūros kambaryje, kuriame vaikui pri­ei­namoje ir pasiekiamoje vietoje paliktas puodelis su karštu skysčiu. A. K. neneigė savo kaltės, kad palikęs puodelį karštos kavos ant komodos, elgėsi nerūpes­tin­gai. Tai reiškia, kad jam žinomos ir suprantamos bendrosios atsargumo buityje taisyklės. BK 139 straipsnio 1 dalies kontekste nėra privaloma nustatyti, kad nesunkus sveikatos su­trik­dymas atsitiko specializuotoje vaikų priežiūros įstaigoje, o ne įprastoje vaiko gyve­na­mo­joje patalpoje, BK 139 straipsnio 1 dalis taikoma tuomet, kai nesunkus sveikatos sutrik­dymas atsitinka bui­ty­je, nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. By­lo­je nustatytos ap­lin­ky­bės leidžia teigti, kad A. K. pažeidė buityje nusi­sto­vėjusias visuotinai pripa­žin­tas bendrąsias atsargumo taisykles ir tai tiesiogiai susiję su pa­sekmėmis – nukentėjusiojo mažamečio M. R. nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors nukentėjusiojo mažamečio M. R. atstovė pagal įstatymą R. V. civili­nia­me ieškinyje pareikšto turtinės žalos dydžio negali pagrįsti dokumentais, tačiau iš civilinio ieškinio turinio matyti, kad visos R. V. išlaidos yra susijusios su nukentėjusiojo maža­me­čio M. R. gydymu. Todėl, šios išlaidos priteistinos iš kalto asmens. Nuken­tė­jusiojo mažamečio M. R. ateityje laukia plastinės operacijos ir, kaip teigė maža­me­čio atstovė R. V., nukentėjusysis bijo visko, kas yra šilta, naktimis nemiega, verkia ir šaukia, bijo žmonių baltais chalatais, neprognozuojami liekamieji potrauminiai reiškiniai ateityje, mažametis patyrė emocinius išgyvenimus. Paminėtų aplinkybių visuma leidžia da­ryti išvadą, kad M. R. turėjo kęsti tiek fizinį, tiek psichinį skausmą bei dva­si­nius išgyvenimus, kas neabejotinai apribos jo bendravimo galimybes ateityje. Jis patyrė ne­mažą žalą psichinei sveikatai, kas jau padarė bei gali daryti ir ateityje neigiamą įtaką jo gy­ve­ni­mo kokybei. Šie padariniai atsirado dėl A. K. padaryto neatsargaus nusi­kal­timo. Todėl, prokurorės teigimu, nukentėjusysis turi teisę į civiliniame ieškinyje prašo­mą netur­tinės žalos atlyginimą. Byloje pareikštas ir Kauno teritorinės ligonių kasos 959,25 Eur civilinis ieškinys dėl tur­ti­nės žalos atlyginimo. Informacinės sistemos duomenimis, nukentėjusysis nuo 2016 m. sau­sio 25 d. iki 2016 m. vasario 3 d. buvo gydomas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto li­go­ninės Kauno kli­ni­kose dėl liemens nudegimo. Paciento M. R. sveikatos prie­žiūros paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšų. CK 6.283 str. 1 d. numatyta, jog žalą, padarytą asmeniui, jeigu jis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Tarp A. K. neatsargių veiksmų bei padarytos žalos PSDF biudžetui yra tiesioginis priežastinis ryšys.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė pritarė apeliaciniame skunde pa­reikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Ištei­sin­ta­sis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.Kauno apygardos pro­kuratūros Kauno apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­ros prokurorės R. O. ape­liacinis skundas atme­tamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pa­grin­džia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis tai­syk­lėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo tei­sėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikr­i­ni­mu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo spren­di­mų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 5 d.) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuos­pren­dį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su teismo išvada, kad byloje surinktais duomenimis buvo pa­grįstai nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad prokurorei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pa­žei­dimu.BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra pre­ziu­­muo­ja­ma, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų prak­ti­koje, tei­sės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­lai­domis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę pa­da­rius nusikalstamą vei­ką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Res­pu­bli­kos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pa­grindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiš­kinamos kaltinamojo nau­dai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų by­lai aplinkybių drau­džia­ma pri­imti apkaltinamąjį nuos­prendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir negin­čytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Prokuratūros apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neapklausė A. K. apie jo psichinį santykį su veiką. Atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, kolegija pažymi, jog A. K. parodė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, savo kaltės nepripažino, t. y. aki­vaizdu, kad vertindamas įvykį kaip nelaimingą atsitikimą, A. K., palikdamas puodelį su karšta kava, galimų pasekmių nenumatė ir jų nenorėjo. Pripažinimas fakto, kad ant komodos paliko puodelį su karšta kava, būdamas įsitikinęs, kad tai pakankamai saugu, nelai­ky­tinas kaltės pripažinimu. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir nevertino mažamečio motinos liudytojos V. R. ir mažamečio atstovės pagal įstatymą R. V. parodymų, kad vaikas gerai ropojo. Kolegija pažymi, jog iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jos tie­sio­giai įvykio nematė, nežino ar tuo metu nukentėjusysis vaikščiojo ar ropojo, jų parodymai iš­ves­tiniai. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. R. parodė, kad nu­ken­tėjusysis gerai ropojo, bet atsistoti jam buvo sudėtinga, atsistodavo užsikabinęs už lovos arba už stiklinio staliuko. Stiprių, stabilių žingsnių nebuvo. Išteisintasis A. K. pa­ro­dė, kad vaikas buvo tik pradėjęs vaikščioti. Jis eidavo ir šliauždavo, galėdavo paeiti kelis met­rus. Taigi tiek V. R., tiek V. K. analogiškai nurodė, jog nukentėjusysis įvykio metu mokėjo ropoti ir žengė pirmus žingsnius. Pirmosios instancijos teismas, priim­da­mas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai nesivadovavo prielaidomis, todėl pagrįstai išskirtinės reikš­mės nesuteikė liudytojų parodymams, kurios tiesiogiai įvykio nematė ir negalėjo pasakyti, ar mažametis M. R. įvykio metu ėjo ar ropojo. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pir­mo­sios instancijos teismas neturėjo pagrindo apklausti gydytojo apie vaiko galimybes judėti po operacijos, nereikalavo dokumentų, susijusių su anksčiau M. R. daryta operacija, nes minėti duomenys byloje nebūtų galėję nei patvirtinti, nei paneigti apeliaciniame skunde nuro­do­mų aplinkybių, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuos­prendį, pažeidė BPK 289 straipsnio nuostatas, atmetami kaip nepagrįsti. Prokurorė skunde teigia, jog teismas neturėjo jokių duomenų apie nukentėjusiojo mažamečio M. R. ūgį įvykio dienai ir nesiėmė jokių veiksmų tokiems duomenims gauti. Teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus ir nurodo, jog Valstybinės teismo medicinos tar­nybos Kauno skyriaus specialisto išvados matyti, jog mažametis vaikas yra 70 cm ūgio (1 t., b. l. 164-165). Iš bylos duomenų matyti, jog nagrinėjamas įvykis buvo 2016 m. sausio 25 d., o spe­cialisto išvada surašyta 2016 m. vasario 29 d., t. y. praėjus mėnesiui laiko, todėl teismui nebu­vo pagrindo nustatinėti, koks mažamečio nukentėjusiojo ūgis buvo būtent 2016 m. sausio 25 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, komodos, ant kurios buvo padėtas puodelis su kava, aukštis yra 94 cm. Šiomis aplinkybėmis, įvertinus komodos aukščio ir vaiko ūgio santykį, nėra pagrindo išvadai, kad karštas gėrimas buvo padėtas akivaizdžiai vaikui pasiekiamame aukštyje.Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog A. K. pagal savo asmenines savybes turėjo ir galėjo numatyti daromos veikos pavojingumą. Atmesdama šiuos skundo argumentus, ko­le­gija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į A. K. nedi­delę gyvenimišką patirtį, jo jauną amžių, į tai, kad vaikų priežiūros patirties jis neturėjo, jokių spe­cialių žinių šioje srityje įgijęs nebuvo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog A. K. anksčiau baustas administracine tvarka, teistas, V. R. ir A. K. šeima įrašyta į Kauno rajono socialinės rizikos šeimų, augi­nan­čių vaikus, apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos ir Kauno rajono socialinių paslaugų cen­tro darbuotojai teikė šeimai so­cialines paslaugas, niekaip negali patvirtinti aplinkybės, kad jis pakankamai socialiai subrendusi asmenybė. Priešingai, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad A. K. trūko socialinių įgūdžių ir patirties, todėl jis nenumatė ir neturėjo realios galimybės numatyti, kad savo veiks­mais sukels pavojų vaiko sveikatai.Skundo argumentai, jog jeigu A. K. suvokia, jog virtuvėje vaikui nėra sau­gu, jam tu­rėjo užtekti supratimo, jog negalima palikti vaiką be priežiūros kambaryje, kuriame vaikui pri­ei­namoje ir pasiekiamoje vietoje paliktas puodelis su karštu skysčiu, tai reiškia, kad jam žino­mos ir suprantamos bendrosios atsargumo buityje taisyklės, vertintini kaip prielaidos, nepagrįstos jokiais faktiniais bylos duomenimis, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teis­mas, pagrįstai nesivadovavo prielaidomis, o vertino tik bylos duomenimis pagrįstus faktus, t. y., kad įvykio dieną, M. R. motinai trumpam išėjus, su mažamečiu liko vienas A. K., kuris, suskambus telefonui, išėjo iš kambario atsiliepti telefonu į virtuvę, o kavos puo­delį su karštu gėrimu trumpam paliko ant komodos, Kokiu būdu mažametis užsipylė kavą nenus­tatyta. Iš nudegimų lokalizacijos darytina išvada, kad karštas skystis pateko ant nuken­tė­ju­siojo iš viršaus. Tai galėjo įvykti tiek sujudinus komodą ir puodeliui krentant, tiek nenustatytu būdu vaikui pasiekus puodelį bandant jį paimti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teis­mas, turėjimas numatyti sveikatos sutrikdymo pasekmes yra objektyvus kriterijus, siejamas su pareiga būti atsargiam. Galėjimas numatyti kito žmogaus sveikatos sutrikdymą – tai kal­ti­nin­ko reali galimybė suprasti veikos pavojingumą bei numatyti pasekmes. Tačiau visuotinai pri­pa­žin­tų bendrųjų atsargumo taisyklių laikymasis ne visada gali užtikrinti, kad neįvyks nelaimingas atsitikimas.Vienintelė byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė, kad M. R. buvo sužalotas, tačiau priešingai nei nurodyta kaltinime, nėra duomenų neginčijamai patvirtinančių, kad A. K. padarė kaltinime nurodomą nusikalstamą veiką. Įvertinus aptartas aplinkybes, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, byloje surinkti duomenys nėra pakankami kal­ti­ni­me nurodytoms aplinkybės pagrįsti. Prokurorė apeliaciniame skunde remiasi daugiau prie­lai­domis, negu byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo pritarti jo argumentams. Pažy­mi­ma, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, bet kokios abejonės turi būti verti­na­mos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teis­mas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pareikštas civi­li­nis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtu..Teisėjų kolegija spren­džia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrody­mais ir rašytine bylos me­džiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištir­tus įro­dy­mus ati­tin­kančias išvadas. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieštaravimus ir abejo­nes, bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog A. K. pa­darė nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad ap­kal­ti­namasis nuos­prendis negali būti grin­džiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to rei­ka­lauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Atsižvelgiant į visa tai, prokurorės apeliacinis skun­das atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos pro­ku­ra­tū­ros Kauno apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­ros prokurorės Renatos Oželienės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasViktoras PreikšasRimas Švirinas