- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-264-327/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08921-2016-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Viktoras Preikšas
- Kaltinamasis
- A. K.
- Advokatai
- Zenonas Žymančius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Rimo Švirino,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės R. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisintas dėl nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalyje, nes padarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. R. atstovaujančios R. V. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Proceso išlaidos nepriteistos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. K. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. sausio 25 d. apie 14 val. 26 min., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) nesunkiai sužalojo žmogų, nors turėjo ir galėjo tai numatyti, o būtent: kambaryje, prie mažamečio nukentėjusiojo M. R., gim. 2014 m. spalio 6 d., lovytės, ant komodos pastatė ir nusikalstamai nerūpestingai be priežiūros paliko puodelį su karšta kava, kurį, trumpam paliktas be priežiūros, mažametis nukentėjusysis M. R. pasiekė paimti, o paėmęs puodelį, karštą kavos skystį užsipylė ant savo kūno, ko pasėkoje buvo nesunkiai sutrikdyta mažamečio nukentėjusiojo M. R. sveikata dėl konstatuotų mažamečio nukentėjusiojo M. R. veido srities, kairės ausies, krūtinės ląstos, kairio žasto 2A0 – 2B0 nudegimų, apėmusių 13 procentų bendro kūno paviršiaus.Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į tai, kad A. K. kartu su nukentėjusiuoju ir jo motina gyveno vieno kambario bute, kuriame tarp virtuvės ir kambario nebuvo durų, tai, kad mažametis savarankiškai negalėjo vaikščioti ir labiau šliaužiojo, vaiko amžių, jo ūgį, komodos, ant kurios buvo padėtas puodelis su kava, aukštį, tai, kad karštas gėrimas buvo paliktas trumpam, tik siekiant atsiliepti telefonu, tai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko gyvenamose patalpose, o ne specializuotoje vaikų priežiūros įstaigoje, nedidelę kaltinamojo gyvenimiškąją patirtį, jauną amžių, todėl padarė išvadą, kad kaltinamasis nenumatė ir neturėjo realios galimybės numatyti, kad savo veiksmais sukels pavojų vaiko sveikatai.Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. K. pripažinti kaltu dėl BK 139 straipsnio 1 dalies ir skirti jam bausmę – viešuosius darbus 1 metams, įpareigojant A. K. neatlygintinai dirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui.Skunde teigiama, jog nusikalstamas A. K. nerūpestingumas pasireiškė tuo, kad nors jis nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Išteisintasis A. K. teismui nedavė parodymų apie savo psichinį santykį su veika ir jos padariniais, t. y. nieko nepaaiškino apie tai, ar numatė, ar nenumatė, kad nuo jo veiksmų nukentėjusysis mažametis M. R. apsipils karštos kavos puodeliu ir dėl to patirs nesunkų sveikatos sutrikdymą, jei numatė, tai ar norėjo tokių pasekmių, ar tik sąmoningai leido joms atsirasti, ir pan.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusysis mažametis M. R. labiau šliaužiojo nei vaikščiojo, tačiau teismas nepagrįstai atmetė ir nevertino mažamečio motinos liudytojos V. R. ir mažamečio atstovės pagal įstatymą R. V. parodymus, kad vaikas gerai ropojo. Liudytoja V. R. patvirtino, kad vaikas po operacijos nueidavo 2-3 žingsnius, jam tik būdavo sunku atsistoti, tačiau jis atsistodavo, pasilaikydamas už staliuko. Prokurorės teigimu, šių aplinkybių visuma leidžia teigti, jog mažametis M. R. galėjo nevaržomai judėti po kambarį ir galėjo prisiartinti bei pasiekti kaltinamojo A. K. nusikalstamai nerūpestingai be priežiūros paliktą puodelį su karšta kava. Teismas, pažeisdamas BPK 289 straipsnio nuostatas, neapžiūrėjo R. V. mobilaus ryšio telefono ir neįsitikino jos parodymų patikimumu, taip pat nesiėmė jokių veiksmų naujai paaiškėjusiems teisiniu požiūriu reikšmingiems faktams patikrinti, t. y. neišreikalavo medicinos dokumentų, iš kurių būtų galima patvirtinti arba paneigti minėtos vaiko operacijos atlikimą ir datą, nenustatė ir neapklausė gydančio gydytojo dėl vaiko gijimo ir jo galimybės judėti.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nors kaltinamasis A. K. prižiūrėjo M. R. kaip savo vaiką, tačiau yra jaunas, vaikų priežiūros patirties neturėjo, specialių žinių šioje srityje įgijęs nebuvo, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, A. K. įvykio metu jau buvo 25 metų amžiaus, praeityje daug kartų baustas administracine tvarka, teistas už smurtą artimoje aplinkoje, V. R. ir A. K. šeima įrašyta į Kauno rajono socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos ir Kauno rajono socialinių paslaugų centro darbuotojai teikė šeimai socialines paslaugas, nebuvo jokių priekaištų iš socialinių darbuotojų dėl vaiko priežiūros. A. K. teigimu, jis kiekvieną dieną prižiūrėdavo M. R. A. K. teigė, jog supranta, kad padėti karštą kavos puodelį ant nestabilios komodos netoli mažamečio nukentėjusiojo žaidimo vietos nėra saugu, todėl jis pasielgė neapgalvotai. Supranta, kad vaikui eiti prie pečiaus yra nesaugu. Tai reiškia, kad A. K. supranta, kas yra saugu, o kas – ne. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad A. K. yra pakankamai socialiai subrendusi asmenybė, kad suvoktų savo veiksmų esmę ir galėtų juos valdyti, todėl skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. neturėjo galimybės numatyti, kad mažametis, paliktas vienas kambaryje, neprieis prie komodos, nepasieks paimti puodelį, o paėmęs jį, neužsipils karštą kavą ant savo kūno. Esant tokioms aplinkybėms, prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kuria buvo grindžiamas kaltinamojo A. K. išteisinimas, yra nepagrįsta, todėl neteisinga.Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas vertino vaiko amžių, jo ūgį, komodos ant kurios buvo padėtas puodelis su kava, aukštį, taip pat ir tai, kad karštas gėrimas buvo paliktas trumpam, tik siekiant atsiliepti telefonu. Prokurorės teigimu, teismas neturėjo jokių duomenų apie nukentėjusiojo mažamečio M. R. ūgį įvykio dienai ir nesiėmė jokių veiksmų tokiems duomenims gauti. Todėl neaišku, kokiu būdu teismas įvertino nukentėjusiojo mažamečio ūgį bei, kaip tai susiję su nagrinėjamo įvykio situacija. Tai reiškia, kad tokia teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių. A. K., turėdamas pareigą prižiūrėti vaiką, nepasirūpino, kad karštos kavos puodelis būtų padėtas atokiau nuo vaiko ir vaikui būtų nepasiekiamas. Be to, liudytojas T. K. teismui patvirtino, jog mažamečio nukentėjusiojo M. R. nudegimo pobūdis būdingas apsipylimui, nes buvo pažeistas vaiko kaklas ir smakras, o, tai būdinga traukiant puodelį iš viršaus.Skunde pabrėžiama, kad jeigu A. K. suvokia, jog virtuvėje vaikui nėra saugu dėl virtuvėje esančios krosnies, todėl virtuvę nuo kambario atskyrė lenta, jam turėjo užtekti supratimo, jog negalima palikti vaiką be priežiūros kambaryje, kuriame vaikui prieinamoje ir pasiekiamoje vietoje paliktas puodelis su karštu skysčiu. A. K. neneigė savo kaltės, kad palikęs puodelį karštos kavos ant komodos, elgėsi nerūpestingai. Tai reiškia, kad jam žinomos ir suprantamos bendrosios atsargumo buityje taisyklės. BK 139 straipsnio 1 dalies kontekste nėra privaloma nustatyti, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas atsitiko specializuotoje vaikų priežiūros įstaigoje, o ne įprastoje vaiko gyvenamojoje patalpoje, BK 139 straipsnio 1 dalis taikoma tuomet, kai nesunkus sveikatos sutrikdymas atsitinka buityje, nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad A. K. pažeidė buityje nusistovėjusias visuotinai pripažintas bendrąsias atsargumo taisykles ir tai tiesiogiai susiję su pasekmėmis – nukentėjusiojo mažamečio M. R. nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors nukentėjusiojo mažamečio M. R. atstovė pagal įstatymą R. V. civiliniame ieškinyje pareikšto turtinės žalos dydžio negali pagrįsti dokumentais, tačiau iš civilinio ieškinio turinio matyti, kad visos R. V. išlaidos yra susijusios su nukentėjusiojo mažamečio M. R. gydymu. Todėl, šios išlaidos priteistinos iš kalto asmens. Nukentėjusiojo mažamečio M. R. ateityje laukia plastinės operacijos ir, kaip teigė mažamečio atstovė R. V., nukentėjusysis bijo visko, kas yra šilta, naktimis nemiega, verkia ir šaukia, bijo žmonių baltais chalatais, neprognozuojami liekamieji potrauminiai reiškiniai ateityje, mažametis patyrė emocinius išgyvenimus. Paminėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad M. R. turėjo kęsti tiek fizinį, tiek psichinį skausmą bei dvasinius išgyvenimus, kas neabejotinai apribos jo bendravimo galimybes ateityje. Jis patyrė nemažą žalą psichinei sveikatai, kas jau padarė bei gali daryti ir ateityje neigiamą įtaką jo gyvenimo kokybei. Šie padariniai atsirado dėl A. K. padaryto neatsargaus nusikaltimo. Todėl, prokurorės teigimu, nukentėjusysis turi teisę į civiliniame ieškinyje prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Byloje pareikštas ir Kauno teritorinės ligonių kasos 959,25 Eur civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo. Informacinės sistemos duomenimis, nukentėjusysis nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2016 m. vasario 3 d. buvo gydomas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose dėl liemens nudegimo. Paciento M. R. sveikatos priežiūros paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšų. CK 6.283 str. 1 d. numatyta, jog žalą, padarytą asmeniui, jeigu jis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Tarp A. K. neatsargių veiksmų bei padarytos žalos PSDF biudžetui yra tiesioginis priežastinis ryšys.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės R. O. apeliacinis skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 str. 5 d.) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su teismo išvada, kad byloje surinktais duomenimis buvo pagrįstai nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad prokurorei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Prokuratūros apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neapklausė A. K. apie jo psichinį santykį su veiką. Atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, kolegija pažymi, jog A. K. parodė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, savo kaltės nepripažino, t. y. akivaizdu, kad vertindamas įvykį kaip nelaimingą atsitikimą, A. K., palikdamas puodelį su karšta kava, galimų pasekmių nenumatė ir jų nenorėjo. Pripažinimas fakto, kad ant komodos paliko puodelį su karšta kava, būdamas įsitikinęs, kad tai pakankamai saugu, nelaikytinas kaltės pripažinimu. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir nevertino mažamečio motinos liudytojos V. R. ir mažamečio atstovės pagal įstatymą R. V. parodymų, kad vaikas gerai ropojo. Kolegija pažymi, jog iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jos tiesiogiai įvykio nematė, nežino ar tuo metu nukentėjusysis vaikščiojo ar ropojo, jų parodymai išvestiniai. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. R. parodė, kad nukentėjusysis gerai ropojo, bet atsistoti jam buvo sudėtinga, atsistodavo užsikabinęs už lovos arba už stiklinio staliuko. Stiprių, stabilių žingsnių nebuvo. Išteisintasis A. K. parodė, kad vaikas buvo tik pradėjęs vaikščioti. Jis eidavo ir šliauždavo, galėdavo paeiti kelis metrus. Taigi tiek V. R., tiek V. K. analogiškai nurodė, jog nukentėjusysis įvykio metu mokėjo ropoti ir žengė pirmus žingsnius. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai nesivadovavo prielaidomis, todėl pagrįstai išskirtinės reikšmės nesuteikė liudytojų parodymams, kurios tiesiogiai įvykio nematė ir negalėjo pasakyti, ar mažametis M. R. įvykio metu ėjo ar ropojo. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo apklausti gydytojo apie vaiko galimybes judėti po operacijos, nereikalavo dokumentų, susijusių su anksčiau M. R. daryta operacija, nes minėti duomenys byloje nebūtų galėję nei patvirtinti, nei paneigti apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 289 straipsnio nuostatas, atmetami kaip nepagrįsti. Prokurorė skunde teigia, jog teismas neturėjo jokių duomenų apie nukentėjusiojo mažamečio M. R. ūgį įvykio dienai ir nesiėmė jokių veiksmų tokiems duomenims gauti. Teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus ir nurodo, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados matyti, jog mažametis vaikas yra 70 cm ūgio (1 t., b. l. 164-165). Iš bylos duomenų matyti, jog nagrinėjamas įvykis buvo 2016 m. sausio 25 d., o specialisto išvada surašyta 2016 m. vasario 29 d., t. y. praėjus mėnesiui laiko, todėl teismui nebuvo pagrindo nustatinėti, koks mažamečio nukentėjusiojo ūgis buvo būtent 2016 m. sausio 25 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, komodos, ant kurios buvo padėtas puodelis su kava, aukštis yra 94 cm. Šiomis aplinkybėmis, įvertinus komodos aukščio ir vaiko ūgio santykį, nėra pagrindo išvadai, kad karštas gėrimas buvo padėtas akivaizdžiai vaikui pasiekiamame aukštyje.Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog A. K. pagal savo asmenines savybes turėjo ir galėjo numatyti daromos veikos pavojingumą. Atmesdama šiuos skundo argumentus, kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į A. K. nedidelę gyvenimišką patirtį, jo jauną amžių, į tai, kad vaikų priežiūros patirties jis neturėjo, jokių specialių žinių šioje srityje įgijęs nebuvo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog A. K. anksčiau baustas administracine tvarka, teistas, V. R. ir A. K. šeima įrašyta į Kauno rajono socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos ir Kauno rajono socialinių paslaugų centro darbuotojai teikė šeimai socialines paslaugas, niekaip negali patvirtinti aplinkybės, kad jis pakankamai socialiai subrendusi asmenybė. Priešingai, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad A. K. trūko socialinių įgūdžių ir patirties, todėl jis nenumatė ir neturėjo realios galimybės numatyti, kad savo veiksmais sukels pavojų vaiko sveikatai.Skundo argumentai, jog jeigu A. K. suvokia, jog virtuvėje vaikui nėra saugu, jam turėjo užtekti supratimo, jog negalima palikti vaiką be priežiūros kambaryje, kuriame vaikui prieinamoje ir pasiekiamoje vietoje paliktas puodelis su karštu skysčiu, tai reiškia, kad jam žinomos ir suprantamos bendrosios atsargumo buityje taisyklės, vertintini kaip prielaidos, nepagrįstos jokiais faktiniais bylos duomenimis, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nesivadovavo prielaidomis, o vertino tik bylos duomenimis pagrįstus faktus, t. y., kad įvykio dieną, M. R. motinai trumpam išėjus, su mažamečiu liko vienas A. K., kuris, suskambus telefonui, išėjo iš kambario atsiliepti telefonu į virtuvę, o kavos puodelį su karštu gėrimu trumpam paliko ant komodos, Kokiu būdu mažametis užsipylė kavą nenustatyta. Iš nudegimų lokalizacijos darytina išvada, kad karštas skystis pateko ant nukentėjusiojo iš viršaus. Tai galėjo įvykti tiek sujudinus komodą ir puodeliui krentant, tiek nenustatytu būdu vaikui pasiekus puodelį bandant jį paimti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, turėjimas numatyti sveikatos sutrikdymo pasekmes yra objektyvus kriterijus, siejamas su pareiga būti atsargiam. Galėjimas numatyti kito žmogaus sveikatos sutrikdymą – tai kaltininko reali galimybė suprasti veikos pavojingumą bei numatyti pasekmes. Tačiau visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių laikymasis ne visada gali užtikrinti, kad neįvyks nelaimingas atsitikimas.Vienintelė byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė, kad M. R. buvo sužalotas, tačiau priešingai nei nurodyta kaltinime, nėra duomenų neginčijamai patvirtinančių, kad A. K. padarė kaltinime nurodomą nusikalstamą veiką. Įvertinus aptartas aplinkybes, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, byloje surinkti duomenys nėra pakankami kaltinime nurodytoms aplinkybės pagrįsti. Prokurorė apeliaciniame skunde remiasi daugiau prielaidomis, negu byloje surinktais įrodymais, todėl nėra pagrindo pritarti jo argumentams. Pažymima, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, kai nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pareikštas civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtu..Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištirtus įrodymus atitinkančias išvadas. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieštaravimus ir abejones, bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog A. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Atsižvelgiant į visa tai, prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Renatos Oželienės apeliacinį skundą atmesti.