Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tempo invest“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tempo Invest“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Aqua Service“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

3. Byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išreikalautini bylai reikšmingi duomenys iš trečiųjų asmenų.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, siekdamas visapusiškai išsiaiškinti atsakovo turtinę padėtį, papildomai įpareigojo atsakovą pateikti ilgalaikio turto sąrašą, skolas valstybės (savivaldybės) biudžetams bei iš rašytinio bylos nagrinėjimo perėjo į žodinį.

2. UAB „Holdeksas“ kreditorių sąraše nurodytas padarius rašymo apsirikimą, nes 2011 m. gruodžio 5 d. perleido visos skolos reikalavimą naujajam kreditoriui „Dextron Universal Ltd“, skolos sumokėjimo terminas – 2013 m. rugsėjo 15 d.

3. Atsakovui yra skolingas UAB „Alksnio baldai ir Co“, šios įmonės kodas įvestas atsakovo buhalterinėje programoje, o pavadinimas nurodytas UAB „Alksnio baldai“, tačiau šios įmonės atstovai niekada nereiškė pretenzijų dėl bendrovės pavadinimo nurodymo sąskaitose faktūrose.

Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantas pateikė paaiškinimus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios, anot jo, nebuvo žinomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas, nurodęs, kad UAB „Holdeksas“ reikalavimo teisę perleido Naujojoje Zelandijoje registruotai ofšorinei įmonei „Dextron Universal Limited“ ir skolos sumokėjimo terminas sueina 2013 m. rugsėjo 15 d., nepateikė duomenų, pagrindžiančių mokėjimų įvykdymą. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų apie kitiems kreditoriams įvykdytus mokėjimus, kurių terminas suėjo atsiliepimo pateikimo dienai. Nepateikti jokie 509 448 Lt skolos akcininkui susidarymo faktą įrodantys dokumentai. Apelianto manymu, kreditoriai UAB „Holdeksas“ arba Dextron Universal Limited, UAB „Naitonas“ ir UAB „Nordema“ yra tarpusavyje susiję asmenys, todėl skolos dydžiai ir apmokėjimo terminai nurodomi netikslūs.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismui apeliantas pateikė naujus rašytinius įrodymus, kurie priimami atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą nagrinėjant bankroto bylas (CPK 314 str.).

Atskirasis skundas tenkinamas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą atsakovui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).

ĮBĮ normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą bankroto byla keliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, sudarant sąlygas jiems patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, ar įmonė tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti nekeliant bankroto bylos ir išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tam, kad teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, galėtų spręsti dėl įmonės finansinės padėties ir jos mokumo, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.

Nagrinėjamoje byloje vadovaudamasis atsakovo pateiktais finansiniais dokumentais, kreditorių sąrašu, teismas padarė išvadą, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės, todėl nenustatė pagrindo konstatuoti jo nemokumą.

Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, kad teismas neteisingai įvertino atsakovo pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, kreditorių sąrašą ir nepagrįstai konstatavo atsakovą esant mokia įmone.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo į bylą pateiktu balansu, sudarytus 2013 m. gegužės 31 dienai (77 b. l.). Balanso duomenys patvirtina, kad įmonės į balansą įrašyto turto vertė – 812 916 Lt, iš jo 27 379 Lt ilgalaikis turtas, 785 537 Lt trumpalaikis turtas, kurį sudaro 502 483 Lt atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys bei 283 048 Lt per vienerius metus gautinos sumos. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 120 312 Lt; po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 509 448 Lt. Šiam laikotarpiui įmonė gavo 151 431 Lt pelno (78 b. l.).

Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu būtų vadovaujamasi vien minėto atsakovo pateikto 2013 m. gegužės 31 d. balanso duomenimis ir atsakovo kreditorių sąrašu, būtų galima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo būsena neatitinka nemokumo kriterijų. Rėmimasis balanso duomenimis nustatant įmonės mokumą (nemokumą) paprastai yra pakankamas, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos duomenis, sutiktina su apeliantu, jog kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovo pateiktų finansinių dokumentų patikimumo.

Iš VĮ Registrų centras pateiktų atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012 m. matyti, kad 2012 m. į įmonės balansą įrašyto turto vertė buvo 556 547 Lt (47 b. l.); ilgalaikis turtas – 30 342 Lt, trumpalaikis turtas – 526 205 Lt, jį iš esmės sudarė atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 385 613 Lt, bei per vienerius metus gautinos sumos – 132 288 Lt. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 524 823 Lt. Ilgalaikių įsipareigojimų nebuvo. 2012 m. įmonė gavo 2 390 Lt pelno.

Kaip minėta, sprendžiant dėl atsakovo mokumo, svarbu nustatyti bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį ir jo santykį su įmonės turto verte. Šiuo aspektu svarbu nustatyti tikrąją įmonės turto vertę ir tiksliai nustatyti pradelstus įsipareigojimus kreditoriams. Pateiktų balansų duomenimis, ilgalaikio turto vertė santykinai nedidelė, pagrindinę turto masę sudaro atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad byloje pakankamai neištirta, kas sudaro šį turtą, kad būtų galima nustatyti, ar šios sumos gali būti laikomos realiu atsakovo turtu. Apeliantas pagrįstai kvestionuoja 2013 m. gegužės 31 d. balanse įrašytą 509 448 Lt ilgalaikį įsipareigojimą, kuris nebuvo nurodytas 2012 m. balanse. Teismui pateiktame kreditorių sąraše nurodyta, kad tai skola atsakovo akcininkui ir vadovui V. M., tačiau pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė šio klausimo, nors, kaip matyti, ši suma sudaro esminę atsakovo turto dalį, šis įsipareigojimas 2012 m. balanse nebuvo nurodytas, o susidarė vos per penkis 2013 metų mėnesius.

Apelianto teigimu, atsakovas turi įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Atsakovas šį įsiskolinimą neigia, tačiau iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad atsakovas nuolat vėluoja atsiskaityti su SODRA, bet duomenų apie įsiskolinimus socialinio draudimo, valstybės ir savivaldybių biudžetams iš šiuos fondus administruojančių institucijų teismas nepareikalavo.

Apelianto argumentus dėl įsiskolinimo UAB „Holdeksas“ buvimo, atsakovas neigia su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikdamas reikalavimo perleidimo sutarties kopiją, pranešimą apie kreditoriaus pasikeitimą, bei prašymą leisti mokėti skolą dalimis (129-133 b. l.). Nepaisant to, kad ant dokumentų nėra žymų apie jų gavimą ir nepateikta duomenų apie kreditoriaus Dextron Universal Limited atsakymą į prašymą leisti mokėti skolą dalimis, teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad 50 880,77 Lt įsipareigojimas galimai pradelstas, savaime neturi įtakos nustatinėjant atsakovo mokumą ar nemokumą, kadangi, kaip minėta, vertinama visuma – įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis.

Apelianto pateikti duomenys ir samprotavimai apie kreditorių UAB „Holdeksas“ arba Dextron Universal Limited, UAB „Naitonas“ ir UAB „Nordema“ sąsajas, neturi reikšmės nagrinėjamam klausimui.

Apeliantas teisus, kad atsakovo į bylą pateikti kreditorių ir debitorių sąrašai ne visiškai atitinka ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pateiktų sąrašų duomenys neleidžia identifikuoti visų atsakovo kreditorių ir skolininkų, nustatyti įsipareigojimų sumų ir atsiskaitymo terminų. Pažymėtina, kad pagal balansą gana nemažą turto dalį sudaro gautinos sumos, o pateiktame debitorių sąraše 7 ir 8 punktais nurodyti skolininkai ir kiti debitoriai, kaip minėta, nedetalizuoti, nors jų įsiskolinimo suma (105 327,78 Lt) įmonei yra ženkli ir turi būti sumokėta iki 2013 m. rugpjūčio 15 d., o 11 205,36 Lt – iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (79 b. l.).

Apeliantas kritikuoja debitorių sąrašą ir tuo aspektu, kad jame įrašyta UAB „Alksnio baldai“ 2009 m. balandžio 21 d. yra išregistruota iš juridinių asmenų registro. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal atsakovo pateiktose sąskaitose faktūrose (134-139 b. l.) nurodytą skolininko įmonės kodą atsakovui yra skolinga UAB „Alksnio baldai ir Co“, įmonės pavadinimo neatitikimas neturi esminės reikšmės debitorių sąrašo patikimumui, atsižvelgiant ir į tai, kad ši įmonė atsakovui skolinga tik 2 312,18 Lt.

Įmonių nemokumo klausimai turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei, todėl bankroto bylos turi viešąjį interesą. Teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, gali savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės finansinę padėtį, iš kurios būtų galima spręsti apie įmonės (ne)mokumą, tam, kad būtų išsiaiškinta, ar yra pagrindas tenkinti (atmesti) ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši aplinkybė suponuoja teismui pareigą reikalauti ir rinkti papildomus įrodymus, būtinus realios atsakovo turtinės padėties atskleidimui ir teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Šios pareigos nagrinėjamoje byloje teismas tinkamai neįvykdė. Privalomoms nustatyti faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms sprendžiant dėl įmonės mokumo ar nemokumo, nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti aktualią atsakovo finansinę padėtį.

Išdėstytos aplinkybės kelia abejonių pirmosios instancijos teismo išvados apie atsakovo mokumą ir pagrindo jam kelti bankroto bylą nebuvimą teisėtumu ir pagrįstumu. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nereikalavo ir nevertino jas pagrindžiančių įrodymų, todėl byla galėjo būti išspręsta neteisingai ir dėl to yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą (CPK 185, 265 str., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas negali priimti nutarties iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 8 d.), todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bankroto bylos iškėlimo klausimui nagrinėti iš naujo, kuris yra kompetentingas spręsti ir dėl baudos už teismo reikalautų dokumentų nepateikimą atsakovo vadovui skyrimo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Aqua Service“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.