- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-27
- Bylos Nr.
- 1A-51-72-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius (pran.)
- Nuteistasis
- D. G.
- Nukentėjusysis
- M. K.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Prano Šimkaus ir Ričardo Gilio, sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, nuteistajam D. G., jo gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui, nukentėjusiajam M. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pagal LR BK 284 str. 1 d. vadovaujantis BK 93 str. 1 d. 3 p. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla jo atžvilgiu nutraukta. Skirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas šešiems mėnesiams ir įpareigotas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš D. G., M. K. solidariai 479 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai. Nukentėjusiojo M. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš D. G. ir M. K. 81,77 Lt turtinės žalos atlyginimo M. K. naudai. Nukentėjusiojo M. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš D. G. ir M. K. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo M. K. naudai. Priteista iš D. G. ir M. K. solidariai 2800 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiojo M. K. naudai. D. G. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.
Tuo pačiu nuosprendžiu M. K. pagal LR BK 284 str. 1 d. vadovaujantis BK 93 str. 1 d. 3 p. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo atžvilgiu byla nutraukta, tačiau jis nuosprendžio neskundė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. G. ir M. K. remiantis BK 93 str. 1 d. 3 p. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 284 str. 1 d. dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, t. y. kad jie 2008 m. gegužės 9 d. apie 23.30 val., prie VĮ (duomenys neskelbtini) pastato, esančio Utenoje, (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio bendrai veikdami, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, pasivijo nukentėjusįjį M. K., pašalinių asmenų, UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų T. P. ir P. T. akivaizdoje, D. G. pargriovė M. K. ant žemės ir grumdamasis su nukentėjusiuoju, ranka jam smūgiavo į įvairias kūno vietas, tuo tarpu M. K., pribėjęs prie ant žemės gulinčio nukentėjusiojo M. K., spyrė vieną kartą jam koja į galvos sritį, taip M. K. dėl dešinio žasto kraujosruvos, kairės blauzdos nubrozdinimo, galvos smegenų sukrėtimo, padarė sveikatos sutrikdymą, kuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Nuteistasis D. G. skundžia 2009 m. lapkričio 16 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, jį išteisinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog jis pargriovė M. K. ant žemės ir grumdamasis ranka jam sudavė į įvairias kūno vietas. Visų savo apklausų metu tvirtino, kad būtent M. K. jį apglėbė ir jie pargriuvo. Tokius jo parodymus iš dalies patvirtino ir pats M. K.. Nurodo, kad jiems pargriuvus, M. K., būdamas ant jo, jį laikė, o jis stengėsi ištrūkti. Teigia jokių smūgių M. K. nesudavė ir tai patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam padaryta dešinio žasto kraujosruva ir kairės blauzdos nubrozdinimas. Mano, kad šie sužalojimai nukentėjusiajam galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis - kraujosruva dešinio žasto vidiniame paviršiuje galėjo atsirasti tuo metu, kai jis bandė iš jį laikiusio nukentėjusiojo išsivaduoti, o kairės kojos nubrozdinimas galėjo būti padarytas M. K. griūnant arba sėdint ant jo gulinčio ir blauzda remiantis į žemę. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jo ir M. K. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nedetalizavo, kuo pasireiškė visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. M. K. jokių smūgių nesudavė, todėl jo veiksmai negali būti laikomi įžūliais. O atsakyti už tai, kad M. K. M. K. įspyrė į galvą, nors to ir nematė, negali. Nesutinka su teismo išvada, kad veiksmas vyko pašalinių asmenų - UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų T. P. ir P. T. akivaizdoje. T. P. ir P. T. negalima laikyti pašaliniais asmenimis, nes jie M. K. prašymu, ėjo sulaikyti jo ir M. K.. Nei T. P., nei P. T. neparodė, kad jie dėl jo veiksmų būtų pažeminti, šokiruoti ar panašiai. Nurodo, kad nei jo, nei M. K. veiksmais nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, todėl mano, kad nesant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, jo veiksmai kaip viešosios tvarkos pažeidimas, kvalifikuoti nepagrįstai.
Atsikirtime į apeliacinį skundą nukentėjusysis – civilinis ieškovas M. K. prašo nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nuosprendį. Taip pat priteisti iš nuteistojo D. G. jo turėtas išlaidas už advokato suteiktas paslaugas. Nurodo, kad su nuteistojo D. G. apeliaciniu skundų nesutinka, nes jis neteisingai argumentuoja visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą. Mano, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Utenos rajono apylinkės teismo 2009-11-16 priimtas nuosprendis yra teisingas bei teisiškai argumentuotas.
Nuteistasis ir jo gynėjas advokatas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).
Nuteistasis D. G. apeliaciniu skundu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ar bylos duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. LR BPK 20 str. 4 d. numatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o to paties straipsnio 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiųjų teisės normų. Šio reikalavimo laikymasis turi užtikrinti, kad sprendimą baudžiamojoje byloje nulemtų tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamas nuosprendis, teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra tik subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir visus įrodymus įvertino bendrajame bylos duomenų kontekste. Apie visus surinktus bei įvertintus įrodymus teismas išsamiai pasisakė nuosprendyje. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam D. G. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.
Apeliantas D. G. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotos BK 284 str. 1 d., tačiau teisėjų kolegijos nuomone, D. G. kaltė pažeidus viešąją tvarką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais: nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvada bei kita rašytinė bylos medžiaga.
Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomenės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Teismų praktika bei teorija nurodo, kad Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nusikaltimo objektyviąją pusę sudaro veikos, jos pasekmių, priežastinio ryšio, padarymo būdų ir vietos požymiai. Veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas. Pasekmės – realus visuomenės rimties arba tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas gali pasireikšti įžūliais veiksmais, veika turi būti padaryta viešoje vietoje. Įžūlūs veiksmai - neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir pažeidžiantis viešąją tvarką. Įžūlūs veiksmai atitinka fizinio smurto panaudojimą. Viešoji vieta – vieta, kurioje įprasta lankytis žmonėms ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikaltimą sudarantys veiksmai gali pasireikšti viešoje vietoje tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių – nepagarbos demonstravimas aplinkiniams, tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra – nepagarbos demonstravimas aplinkai. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. G. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, kad jo elgesys laikytinas atviru iššūkiu visuomeninei tvarkai siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinį požiūrį į juos, panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį. Nukentėjusysis nuo pat tyrimo pradžios iki jo apklausos teisiamajame posėdyje nurodė, kad jam einant link namų, (duomenys neskelbtini) gatve, iš priekio pamatė ateinančius tris jaunuolius, kurie garsiai šūkavo. Su jais prasilenkiant ant tilto, vienas iš jaunuolių, kurį vėliau atpažino kaip J. A., smūgiavo jam į galvą, bet nepataikė, nes nuo smūgio išsisuko. Apie šį įvykį telefonu pranešė tėvui, paprašė iškviesti policiją, o jo paliepimu pagalbos kreipėsi ir į VĮ (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotojus. Tai, kad prasilenkiant su nukentėjusiuoju, įvyko konfliktas, teisme neneigė ir nuteistasis D. G. bei tą patvirtino ir kartu su juo buvę - nuteistasis M. K. ir liudytojas J. A., tačiau jie iš esmės nurodė visai kitokias konflikto kilimo priežastis, kad pats nukentėjusysis kažką jiems pasakė, o J. A. atsisukus ir jo paklausus „kas yra?“, jis pradėjo bėgti (T. 3, b. l. 55-57). Tačiau netikėti nukentėjusiojo parodymais teismas neturi pagrindo, nes juos patvirtina liudytojo B. K. parodymai, kad jam paskambino labai išsigandęs sūnus ir pasakė, kad jį užpuolė trys vaikiniai, taip pat ir liudytojo T. P. parodymai, kad pastatęs automobilį ir po kurio laiko sugrįžęs išsigandęs M. K. pasakė apie jį užpuolusius tris vaikinus (T. 3, b. l. 56-57). Nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojo R. G. parodymai, kad jam dirbant Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato budinčioje dalyje, gavo pranešimą, kad prie (duomenys neskelbtini) vyksta muštynės (T. 3, b. l. 56). Iš aptartų parodymų matyti, kad konfliktą inicijavo ne nukentėjusysis M. K.. Pagal nukentėjusiojo M. K. parodymus, jam stovint sankryžoje ir laukiant atvažiuojančių policijos pareigūnų, jaunuoliai jį vėl pamatę, staigiai apsisuko ir pradėjo bėgti link jo. Pasivijęs D. G. į jį smūgiavo, tačiau jis jį apglėbė iš už nugaros. Besigrumdamas su juo pargriuvo ant žemės, ant kurios grūmėsi toliau. M. K. spyrė jam į galvą, po ko pasidarė labai silpna. D. G. paėmė už pirštų ir pradėjo juos sukti. Viso jam buvo suduoti 3-4 smūgiai (T. 3, b. l. 56). Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (T. 1, b. l. 12-13). Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai: dešinio žasto kraujosruva, kairės blauzdos nubrozdinimas, galvos smegenų sukrėtimas, padaryti bukais kietais daiktais kontakto su kūnu metu. Kadangi konstatuotos traumuotos trys anatominės sritys – galva, dešinysis žastas, kairė blauzda, minėti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais (T. 1, b. l. 43-44). Tokia specialisto išvada nukentėjusiojo parodymų kontekste patvirtina pastarojo teiginius dėl jam padarytų sužalojimų. Apelianto skundo teiginys, jog sužalojimai nukentėjusiajam galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis - kraujosruva dešinio žasto vidiniame paviršiuje galėjo atsirasti tuo metu, kai jis bandė iš jį laikiusio nukentėjusiojo išsivaduoti, o kairės kojos nubrozdinimas galėjo būti padarytas M. K. griūnant arba sėdint ant jo gulinčio ir blauzda remiantis į žemę, yra paremtas tik jo paties samprotavimais, kurio nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo T. P. parodymai, kad jam su P. T. einant M. K. maždaug 15-20 m. iš paskos, pamatė, kaip link nukentėjusiojo atbėga trys agresyviai nusiteikę jaunuoliai. M. K. pradėjo bėgti link jų – apsaugos darbuotojų. Jaunuoliai iš karto puolė muštis, o ne aiškintis ar kalbėti. D. G. M. K. pagavo ir tarp jų prasidėjo grumtynės. Jie grūmėsi iki kol atvyko policijos pareigūnai. Jis sulaikė J. A., P. T. sulaikė M. K.. M. K. koja spyrė M. K. į galvą. Mano, kad jaunuoliai prieš puldami M. K., jų - apsaugos darbuotojų, nepastebėjo (T. 3, b. l. 56). Pats nuteistasis neneigia buvus tokiai įvykio eigai, tačiau nurodė kitas aplinkybes. Apeliantas teigia norėjęs išsiaiškinti, kodėl nukentėjusysis juos seka, nuėjo prie jo, tačiau pats nukentėjusiojo buvo užpultas ir pargriautas ant žemės. Nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė, grūmėsi tik norėdamas iš jo išsilaisvinti (T. 3, b. l. 55). Tačiau tokie nuteistojo parodymai duoti teisme prieštarauja net jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kur jis prisipažino bėgęs prie nukentėjusiojo M. K. (T. 2, b. l. 162-163, 168). Be to, nuteistojo D. G. parodymus iš dalies paneigia ir nuteistojo M. K. teisme duoti parodymai, kad kai pamatė, jog M. K. juos seka ir su kažkuo kalbasi telefonu, D. G. su J. A. nubėgo link jo išsiaiškinti. Pats vėliau nuėjęs link jų pamatė, kad M. K. sėdi ant D. G. ir abu grumiasi. Norėdamas išlaisvinti D. G., M. K. spyrė į koją (T. 3, b. l. 55). Netikėti nukentėjusiojo ir liudytojo T. P. parodymais, kurie iš dalies sutampa su paties nuteistojo D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat ir nuteistojo M. K. teisme duotais parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Byloje duomenų, jog nukentėjusysis M. K. būtų turėję pagrindą D. G. apkalbėti, nėra, tokių duomenų nenurodė ir pats nuteistasis, tuo labiau, kad jie parodė vienas kito nepažinoję. Tuo tarpu nuteistojo D. G. parodymai, kad jis tik nuėjo nukentėjusiojo paklausti, kodėl jis juos persekioja ir pats nukentėjusiojo buvo užpultas, vertintini tik kaip jo pasirinkta gynybinė versija. Tai, kad M. K. apie pačias grumtynes nurodė D. G. palankias aplinkybes paaiškinama tuo, kad jis į įvykio vietą atbėgo paskutinis ir nematė grumtynių pradžios, ką patvirtina ir D. G. parodymai teisme, kad pirmas link nukentėjusiojo M. K. ėjo J. A., jis jam iš paskos. Kaip matyti iš aptartų įrodymų, nuteistasis D. G., pasinaudodamas menkaverte dingstimi esą, norėdamas išsiaiškinti, kodėl nukentėjusysis eina paskui jį bei jo draugus M. K. ir J. A., viešoje vietoje - gatvėje prie VĮ (duomenys neskelbtini) pastato, esančio, (duomenys neskelbtini), Utenoje, naudojo prieš jį fizinį smurtą. Tokie D. G. veiksmai vertintini kaip įžūlūs, akivaizdžiai prieštaraujantys moralės ir pagarbos vienų kitiems principams, kuriais pagrįstos bendrosios visuomenėje egzistuojančios viešo elgesio taisyklės. D. G. savo smurtiniais veiksmais ne tik kad išreiškė nepagarbą nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams – jam padėti atėjusiems liudytojams – T. P. ir P. T., kurie dėl nuteistojo veiksmų kurį laiką net turėjo nutraukti darbą. Dėl D. G. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis M. K. turėjo atsisakyti ketinimų eiti namo, buvo iškviesta policija, teko kreiptis į medikus. Apelianto veiksmų eiga patvirtina, kad jo tyčia buvo nukreipta ne į draugišką santykių aiškinimąsi, o į visuomeninės rimties ir tvarkos sutrikdymą ir jis aiškiai suvokė pažeidžiantis viešąją tvarką ir taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesioginė tyčia. Tokie apelianto veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį ir kvalifikuoti teisingai, todėl tenkinti jo skundą, jį išteisinti, nėra pagrindo.
Nukentėjusysis M. K. prašo iš nuteistojo D. G. priteisti jo turėtas išlaidas už advokato suteiktas paslaugas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis M. K. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatei J. U. sumokėjo 200 Lt.. Šios išlaidos yra pagrįstos advokatės teisinių paslaugų sutartimi Nr. 147 ir išrašytu pinigų priėmimo kvitu (T. 3, b. l. 87-88) ir nėra aiškiai per didelės, todėl jos priteistinos iš nuteistojo D. G. (BPK 106 str. 2 d.).
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2009-11-16 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.
Iš D. G. priteisti nukentėjusiojo M. K. naudai 200 Lt atstovavimo išlaidų.