Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-03-25 · Civilinė byla Nr. 2S-173-431/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-25
Bylos Nr.
2S-173-431/2014
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-03030-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Atsakovas
A. P., O. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Ieškovas
T. K.
Trečiasis asmuo
R. Ž.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-173-431/2014Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03030-2013-4 Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 110.5.; 122.4.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 25 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. P. ir O. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės T. K. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. P. ir O. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo byloje – R. Ž..

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu 2013-10-03 susitarimą Nr. 9503, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, A. P. ir O. P., dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi, valdymo ir disponavimo tvarkos.

Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovams A. P. ir O. P. atlikti bet kokius veiksmus, kuriais galėtų būti apsunkinta, suvaržyta ar kitaip apribota galimybė ieškovei naudotis 0,0615 ha ploto žemės sklypo dalimi, 2010-11-09 plane pažymėta indeksu I. Šioje žemės sklypo dalyje naikinti medžius, želdinius ir augalus. Nurodo, kad ginčijamu susitarimu nustatyta tvarka yra visiškai neracionali, nes ieškovei atitenkantis žemės sklypas padalintas į dvi dalis, atsakovai po susitarimo pateikimo ieškovei, ėmėsi įgyvendinti susitarimu nustatytą ginčo žemės sklypu tvarką, perkėlė savo tvoros dalį į ieškovės naudojamą žemės sklypo dalį, pareiškė reikalavimą nukelti jos tvorą, pašalinti vaismedžius ir kitus želdinius iš jiems ginčijamu susitarimu atitenkančios sklypo dalies.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 24 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė atsakovams A. P. ir O. P. atlikti bet kokius veiksmus, kuriais galėtų būti apsunkinta, suvaržyta ar kitaip apribota galimybė ieškovei T. K. naudotis 0,0615 ha ploto žemės sklypo dalimi, 2010-11-09 plane pažymėta indeksu I, šioje žemės sklypo dalyje naikinti medžius, želdinius ir augalus.

Teismas nustatė, jog ieškovės pateiktame 2010-11-09 plane, pasirašytame T. K., R. Ž. ir A. P., nustatytos ribos nesutampa su 2013-09-24 plane nustatytomis atsakovų A. P. ir O. P. žemės sklypo ribomis. Atsižvelgdamas į ieškovės pateiktą O. P. reikalavimą nukelti nuo jai priklausančio sklypo tvorą (metalines konstrukcijas), nukelti medžius ir augalus, į tai, kad atsakovams laikinosiomis apsaugos priemonėmis nenustatoma jokių papildomų naudojimosi savo nuosavybe apribojimų, teismas sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti negalimas teismo sprendimo įvykdymas, todėl ieškovės prašymą tenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovai A. P. ir O. P. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartį.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Byloje ginčo dalyku yra 2013-10-03 susitarimas Nr. 9503 tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos ir atsakovų dėl žemės sklypo naudojimosi, valdymo ir disponavimo tvarkos. Ieškovė neprašo nustatyti naujos naudojimosi žemės sklypu tvarkos, o 2010 m. rugpjūčio mėnesį sudarytas žemės sklypo planas nėra susitarimas, atitinkantis CK 4.81 straipsnio reikalavimus. Todėl nėra suprantamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas. Laikųjų apsaugos priemonių taikymas nėra pakankamai aiškus vykdymo prasme, nes 2010-11-09 žemės sklypo plane M 1:500 nėra pažymėta 0,0615 ha ploto, skirto ieškovės naudojimui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovų A. P. ir O. P. atskirąjį skundą ieškovė T. K. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, jog ginčijamas susitarimas pasirašytas, nesuderinus nustatomos naudojimosi žemės sklypu tvarkos su kitais žemės sklypo naudotojais – ieškove ir trečiuoju asmeniu. Susitarimu nustatyta tvarka yra neracionali, nes ieškovei atitenkantis žemės sklypas padalintas į dvi atskiras dalis, kurios atitolusios viena nuo kitos. Be to, atsakovams atitenkančioje žemės sklypo dalyje yra dalis ieškovės tvora, daržas, vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Po ginčijamo susitarimo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, atsakovai perkėlė savo tvoros dalį į ieškovės naudojamo sklypo dalį, pareiškė reikalavimą nukelti ieškovei priklausančią tvorą, pašalinti jos vaismedžius ir kitus želdinius nuo jiems atitenkančios žemės sklypo dalies. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai nekliudomai galėtų imtis šių neteisėtų veiksmų, iškirsti ieškovės augalus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Ieškinyje ieškovė nurodė, jog jai kartu su atsakovais A. P., O. P. ir trečiuoju asmeniu bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Namų valdos žemės sklypu ieškovė su kitais bendrasavininkais ilgą laiką naudojosi bendru žodiniu susitarimu. 2010-08-24 bendrasavininkai pasirašė žemės sklypo planą, kuriame buvo nurodytos kiekvieno iš jų faktiškai naudojamos sklypo dalys. Pagal bylos šalių prašymą dėl leidimo išsipirkti namų valdos žemės sklypą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius 2010-11-09 sudarė žemės sklypo planą. Pagal 2012-05-03 Nacionalinės žemės tarnybos įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2188 buvo nuspręsta parduoti 0,1537 ha ploto žemės sklypą, kuris atitiko 2010-11-09 sklypo planą, tokiomis dalimis: ieškovei 0,0615 ha ploto žemės sklypo dalį, atsakovui A. P. – 0,0768 ha ir trečiajam asmeniui – 0,0154 ha. Atsakovai 2013-10-12 pateikė ieškovei naudojimosi žemės sklypu schemą, kuri neatitiko faktiškai esančios naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Atsakovai Nekilnojamojo turto registre įregistravo jiems priklausančią sklypo dalį pagal 2013-10-03 susitarimą Nr. 9503, pasirašytą tik atsakovų A. P., O. P. ir Nacionalinės žemės tarnybos. Šis susitarimas nebuvo derinamas su ieškove ir trečiuoju asmeniu. Ginčijamu susitarimu buvo padidinta prie pat gyvenamojo namo atsakovams priklausančio žemės sklypo dalis, kuris užima ieškovės ir jos tėvų nuo 1960 m. naudojamos žemės teritoriją, kurioje yra ieškovės statyta tvora, daržas, auga jos vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Todėl ieškovė prašo pripažinti šį susitarimą negaliojančiu (b.l. 2-6). Ieškovė taip pat nurodo, jog atsakovai pradėjo įgyvendinti ginčijamu susitarimu nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką, perkėlė savo tvoros dalį į ieškovės naudojamo sklypo dalį, pateikė ieškovei raštišką reikalavimą nukelti tvorą, pašalinti vaismedžius ir vaiskrūmius (b.l. 8-9).

CPK 145 str. 2 d. įvirtintas ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Iš aukščiau nurodytų bylos aplinkybių ir atskirajame skunde bei atsiliepime į jį nurodytų argumentų matyti, jog ginčas tarp šalių yra kilęs dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Ieškovė nesutinka su Nekilnojamojo turto registre nustatyta tvarka, kadangi atsakovams priskirtoje žemės sklypo dalyje yra jos tvora, daržas, vaismedžiai ir vaiskrūmiai, o atsakovai reikalauja juos pašalinti.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Teismas šiuo atveju neturi pareigos aiškintis, ar ieškovės pateiktas 2010-08-24 žemės sklypo planas pripažintinas bendrasavininkų susitarimu, turinčiu CK 4.81 straipsnyje numatytą reikšmę, kadangi tai yra bylos nagrinėjimo metu nustatytina aplinkybė. Ieškovė pateikė raštišką atsakovų reikalavimą nukelti nuo ginčijamu susitarimu jiems priskirtos žemės sklypo dalies ieškovės tvorą bei medžius ir augalus. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus atsakovams trukdyti ieškovei naudotis jai priskirto dydžio sklypo dalimi pagal 2010-11-09 sudarytą planą, ieškovė turės išardyti savo tvorą bei nukelti savo ilgus metus augintus vaismedžius ir vaiskrūmius, tai yra faktiškai sunaikinti savo užaugintą sodą, kurio nebus įmano greitai atstatyti, teismui priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą. Tuo tarpu ieškovei nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovai galės pareikšti aukščiau minėtus reikalavimus ieškovei. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos tikslingai, siekiant apsaugoti ieškovę nuo galimo jos sukurto sodo sunaikinimo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia atsakovų dėmesį, jog jeigu jiems nėra aiški teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis ar jos tinkamas įvykdymas, jie turi teisę pagal CPK 278 straipsnį kreiptis į nutartį priėmusį teismą dėl jos išaiškinimo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovų atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Gerasičkinienė