Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gedimino Stočkaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. Č. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. Č. buvo išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2022 m. rugpjūčio 17 d. apie 12.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, užtaisydamas pramoninės (Vokietija) gamybos „P.BERETTA Mod.84FS“ Nr. (duomenys neskelbtini), 4,5 mm kalibro, pusiau automatinį, pneumatinį pistoletą, naudojantį CO2 suspaustas dujas, skirtą šaudyti 4,5 mm kalibro pneumatiniams ginklams skirtomis kulkomis (šratais), nukreipdamas pistoletą į žmoną R. Č. ir sakydamas jai žodžius „tuoj aš tau, vienas šūvis tau į akį ir būsi nebegyva“ taip grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios R. Č. sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, prašo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir G. Č. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Č. veikoje nėra šio nusikaltimo požymių, todėl jis buvo išteisintas pagrįstai.

6. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkių neigiamų padarinių. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi, jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz. žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas turi būti realus. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento.

7. Šioje byloje nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 17 d. apie 12.30 val. nukentėjusiosios R. Č. motinos namų, esančių (duomenys neskelbtini), virtuvėje, konfliktavo G. Č. ir R. Č. bei pastarąją užstojusi jos sesuo L. Č.. Konflikto metu G. Č. rankose laikė pistoletą, priskiriamą nešaunamiesiems, pneumatiniams D kategorijos ginklams. Konfliktas kilo dėl to, kad G. Č. norėjo pasikalbėti su žmona R. Č. dėl pašlijusios santuokos, o ji nesutiko to daryti. Konflikto metu G. Č. siekė pagriebti sutuoktinę už rankos ar kitos kūno vietos, reikalavo, kad tarp jo ir nukentėjusiosios stovėjusi L. Č. pasitrauktų į šoną ir jam netrukdytų. L. Č. neleido G. Č. prisiartinti prie nukentėjusiosios R. Č. stumdama jį rankomis. Ir kai L. Č. pasakė, jog kvies policiją, G. Č. pasišalino iš įvykio vietos. Tokias konflikto aplinkybes patvirtina išteisintojo G. Č., nukentėjusiosios R. Č., liudytojos L. Č. parodymai, specialisto išvada, garso bei vaizdo įrašai, kiti byloje surinkti įrodymai.

8. Pagal kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes, iš esmės remiantis tik nukentėjusiosios R. Č. parodymais, G. Č. grasinimas nužudyti nukentėjusiąją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą pasireiškė tuo, kad jis užtaisė rankose laikytą pistoletą, nukreipė ginklą į nukentėjusiąją R. Č. ir pasakė jai žodžius „tuoj aš tau, vienas šūvis tau į akį ir būsi nebegyva“. Tačiau, viena vertus, byloje surinkti įrodymai neabejotinai nepatvirtina, kad G. Č. tikrai užtaisė pistoletą ir jį užtaisęs nukreipė į R. Č.. Kita vertus, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, G. Č. minėtus grasinančio pobūdžio žodžius pasakė ne R. Č., bet jos seseriai L. Č.

9. Išteisintasis G. Č. iš esmės viso proceso metu parodė, kad konflikto metu jis mosikavosi rankomis ir galėjo tam tikrais momentais rankoje laikytą pistoletą nukreipti į žmones, tačiau pistoleto neužtaisė, sąmoningai jo į nieką nenukreipė ir savo žmonai juo negrasino. Pirmosios instancijos teismas išsamiau šių G. Č. inkriminuotų neteisėtų veiksmų – pistoleto užtaisymo ir jo nukreipimo į R. Č. – nuosprendyje neaptarė. Bet teisėjų kolegija sutinka su šio teismo esmine išvada, kad virš paminėtų išteisintojo parodymų byloje surinkti įrodymai nepaneigia. Vienintelis įrodymas, kuris tokias kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, patvirtina – tai nukentėjusiosios R. Č. parodymai. Vertinant juos matyti, kad pirmą kartą apklausiama 2022 m. rugpjūčio 17 d. nukentėjusioji parodė, jog konflikto metu G. Č. užtaisė rankoje laikytą pistoletą ir nukreipė į jos kojų pusę. Papildomos 2022 m. rugsėjo 29 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad konflikto metu G. Č. užtaisė pistoletą bei jį keletą kartų buvo nukreipęs į ją ir į L. Č.. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji jau tvirtino girdėjusi, kaip G. Č. užtaisė pistoletą, bei tuo pistoletu taikėsi. Šįkart nukentėjusioji nesukonkretino, kur būtent taikėsi – pasak jos, kad gal į kojas ar dar kažkur. Taigi, nukentėjusioji R. Č. viso proceso metu iš esmės buvo nuosekli dėl to, kad konflikto metu G. Č. užtaisė rankoje laikytą pistoletą bei juo taikėsi į ją ir/ar tuo pačiu metu į jos seserį L. Č. (už pastarosios R. Č. slėpėsi bandydama išvengti G. Č. ketinimo ją sugriebti). Bet, vertindama nukentėjusiosios parodymus, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, atsižvelgia į tai, kad esant susiklosčiusiems proceso dalyvių konfliktiniams santykiams, kokie įvykio metu buvo tarp sutuoktinių G. Č. ir R. Č. (pastaroji prieš įvykį išėjo iš jų bendrų namų ir gyveno atskirai, be to, ji tvirtino, kad dar anksčiau G. Č. prieš ją naudojo fizinį ir psichinį smurtą), nukentėjusiosios parodymų patikimumas turi būti labai įdėmiai ir atidžiai įvertintas. Taip pat natūralu, kad konfliktiniuose santykiuose bei situacijose žmonės paprastai į viską reaguoja jautriau, negu yra reali situacija.

10. Iš bylos matyti ir tai yra svarbu, kad anksčiau nurodytų nukentėjusiosios R. Č. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytoja L. Č., tiesiogiai dalyvavusi sutuoktinių G. Č. ir R. Č. konflikte, nebuvo tokia kategoriška, kad G. Č. iš tikro užtaisė rankoje turėtą pistoletą – ji tik spėliojo apie tai, nurodydama, kad girdėjo kažkokį garsą (apklausiama ikiteisminio tyrimo metu) arba kad G. Č. kažkaip sudavė per pistoletą (apklausiama teisiamajame posėdyje). Dar daugiau, liudytoja parodė, kad konflikto metu G. Č. tik skėsčiojo rankomis ir jo rankoje laikytas pistoletas buvo nukreiptas į visas puses, bet G. Č. tiesiogiai pistoleto nebuvo nukreipęs nei į ją, nei į R. Č.; ji keletą kartų blokavo G. Č. ranką, kurioje buvo pistoletas, po to jis rankas nuleido ir išėjo. Be to, nei nukentėjusioji R. Č., nei liudytoja L. Č. nepaneigė išteisintojo G. Č. parodymų, kad įvykio metu jo rankoje laikytas pistoletas buvo be dėtuvės ir jam nebuvo jokio reikalo jį užtaisyti. Nukentėjusioji ir liudytoja parodė nemačiusios, ar konflikto metu G. Č. pistoletas buvo su dėtuve. Bylos duomenimis, iš karto po įvykio (2022 m. rugpjūčio 17 d. 13.16 val.) G. Č. policijos pareigūnams pateikė pistoletą, kuris tuo metu buvo be dėtuvės. Šio pistoleto dėtuvę G. Č. pateikė atskirai tik kitos dienos 13.15 val. matyti ir tai, kad tiek G. Č. pateiktas pistoletas, tiek jo dėtuvė buvo be jam naudoti reikalingų šratų ir CO₂ suspaustų dujų balionėlio. Tai reiškia, kad šiuo atveju vienintelė nukentėjusioji, kurios santykiai su G. Č. buvo konfliktiški, parodė, jog išteisintasis užtaisė pistoletą ir ginklą nukreipė į ją. Kitų įrodymų, kurie leistų be pagrįstų abejonių patvirtinti šias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, byloje nėra. Kadangi nukentėjusiosios parodymai dėl šių aplinkybių, įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, kelia pagrįstų abejonių, kurių pašalinimui baudžiamojo proceso metu buvo išnaudotos visos galimybės, todėl jos aiškintinos G. Č. naudai. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje neįrodyta, kad konflikto metu G. Č. užtaisė pistoletą ir jį aiškiai nukreipė į nukentėjusiąją R. Č..

11. Kiti išteisintojo G. Č. veiksmai, telpantys į BK 145 straipsnio 1 dalies dispozicijos turinį – tai jo pasakyti žodžiai „tuoj aš tau, vienas šūvis tau į akį ir būsi nebegyva“ – buvo nukreipti ne į pačią nukentėjusiąją R. Č., o į jos seserį L. Č.. Tai pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas. Nors nukentėjusioji R. Č. tiek apklausų metu, tiek į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad konflikto metu G. Č. jai grasino sakydamas, kad ji gaus į galvą, į akį, ją nušaus ir panašiai, tokius jos parodymus paneigia liudytojos L. Č. parodymai. Ši liudytoja iš esmės viso proceso metu nuosekliai parodė, kad iš pradžių ji bandė gražiuoju kalbėtis su G. Č., prašė jo ramintis, o šis jai liepė pasitraukti, sakė, kad šaus jai (L. Č.) į akį, jeigu ši neatsitrauks. Tai L. Č. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, ką patvirtina byloje esantys vaizdo bei garso įrašai. Liudytoja paneigė nukentėjusiosios R. Č. parodymus, kad G. Č. grasino nukentėjusiajai šauti į akį ar kokiais nors panašiais žodžiais ir veiksmais (kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde). Liudytoja kaip tik parodė atvirkščiai – kad konflikto metu G. Č. vartojo necenzūrinius žodžius, nukentėjusiąją įžeidinėjo sakydamas „ateik, žiurke“, bet jai tiesiogiai negrasino. Kad G. Č. būtų grasinęs R. Č. kaltinamajame akte nurodytais ar kitokiais žodžiais, L. Č. nenurodė nei Bendrojo pagalbos centro operatoriui, nei į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Taigi, pagal liudytojos L. Č. parodymus, G. Č. grasino (iš pistoleto šauti į akį) tik pačiai L. Č., o nukentėjusiąją jis įžeidinėjo sakydamas „ateik, žiurke“. Tokiais liudytojos parodymais teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo netikėti. Tokių priežasčių nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Liudytoja L. Č. parodė ir tai, kad ji G. Č. neturi jokių pretenzijų. Sprendžiant iš liudytojos L. Č. parodymų, nukentėjusiajai R. Č. nebuvo jokio pagrindo G. Č. grasinančio pobūdžio žodžių („tuoj aš tau, vienas šūvis tau į akį ir būsi nebegyva“) prisitaikyti sau, kadangi ji tuo metu slėpėsi už L. Č. nugaros, todėl turėjo girdėti, kad pastarajai G. Č. sakė šausiantis į akį, jei ji nepasitrauks jam iš kelio. Todėl, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, G. Č. žodžiai „tuoj aš tau, vienas šūvis tau į akį ir būsi nebegyva“, pagal bylos duomenis, buvo skirti ne nukentėjusiajai R. Č., o jos stojusiai ginti L. Č.. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ši kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė, jog G. Č. žodžiais grasino R. Č., nepasitvirtino, ją paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.

12. Apeliaciniame skunde prokuroras akcentuoja, kad G. Č. dar prieš pat įvykį nukentėjusiajai R. Č. automobilyje suspaudė kaklą, taip pat jo agresyvus elgesys viso konflikto virtuvėje metu leidžia daryti išvadą, jog tokie veiksmai sukėlė nukentėjusiajai stresą bei baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės. Visų pirma, prokuroro akcentuoti nukentėjusiosios parodymai apie G. Č. elgesį prieš ją anksčiau automobilyje nėra nei objektyviai nustatyti, nei reikšmingi byloje suformuluotam kaltinimui pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir jo nepagrindžia. Šiuo atveju proceso metu buvo tiriami, analizuojami ir vertinami tik tie išteisintojo galimi veiksmai, kurie atlikti konkrečiai apibrėžtame laiko tarpe, tai yra nuo jo atėjimo į nukentėjusiosios R. Č. motinos namų virtuvę, kurioje įvyko konfliktas, iki išvykimo iš jos.

13. Antra, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad po įvykio nukentėjusioji R. Č. buvo išsigandusi ir drebėjo, taip pat nepatvirtina nusikalstamos veikos požymių ir grasinimų realumo išteisintojo veiksmuose, kadangi nukentėjusioji buvo susijaudinusi dėl paties įvykio. Pagrįsti pirmosios instancijos teismo motyvai, kad išteisintasis G. Č., nors ir buvo agresyviai nusiteikęs, tačiau jo toks elgesys turėjo kitokią prasmę. Tokiu elgesiu jis išreiškė nepasitenkinimą ir pyktį dėl žmonos R. Č. nenoro su juo kalbėtis apie pašlijusią santuoką, o ne realius ketinimus ją nužudyti ar sunkiai sužaloti. Nors išteisintojo G. Č. leksika bei elgesys buvo nepriimtinas, tačiau, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju vien tai nepatvirtina išteisintojo tiesioginės tyčios realiai įvykdyti grasinimus. Iš specialisto išvados matyti, kad pistoletas, kurį konflikto metu G. Č. laikė rankoje, priskiriamas prie nešaunamųjų, pneumatinių D kategorijos ginklų, skirtas šaudyti šratais bei naudojantis CO₂ suspaustas dujas. Taigi, jo nukaunamoji galia nėra didelė, ką nukentėjusioji R. Č. žinojo. Tokiu pistoletu žmogų sužeisti sunku, ypač per drabužius, tuo labiau, per atstumą juo iššauti į akį, kas reikalauja įgūdžių bei patirties. Tai, kad nukentėjusiajai R. Č. nebuvo kilusi reali grėsmė sveikatai ar gyvybei ir kad G. Č. nesiekė jos įbauginti, patvirtina ir aplinkybės, jog G. Č. virtuvėje iš esmės jokio fizinio smurto prieš ją nenaudojo (iš jos asmens apžiūros protokolo matyti, kad po įvykio ant jos kūno jokių sužalojimų nebuvo nustatyta), nei R. Č., nei L. Č. iš namo nebėgo. Kiti tuo metu name buvo asmenys – tai R. Č. ir L. Č. brolis bei jų motina, L. Č. vyras, į konfliktą nesikišo bei į jį niekaip nereagavo, nors jį girdėjo būdami kitose namo patalpose. Pagal liudytojos L. Č. parodymus visas konfliktas virtuvėje truko labai trumpą laiką, po to, kai G. Č. pasakė jai žodžius „tuoj aš tau, vienas šūvis tau į akį ir būsi nebegyva“, jis išėjo į savo namus. Nors G. Č. buvo pakankamai agresyvus, tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad virtuvėje jis tyčia nieko nelaužė, nedaužė, bendra tvarka virtuvėje nebuvo pažeista. Atvykus policijos pareigūnams, G. Č. nebuvo agresyvus, jokio pavojaus niekam nekėlė, su policijos pareigūnais bendradarbiavo, aiškino įvykio aplinkybes. Įvertinus tai kartu su tuo, kad byloje nepasitvirtino kaltinimo aplinkybės, jog G. Č. konflikto metu užtaisė pistoletą, nukreipė jį į R. Č. bei pasakė jai grasinančio pobūdžio žodžius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį išteisino pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

14. Nors apeliaciniame skunde nurodoma kaip precedentu vadovautis kasacinio teismo nutartimi Nr. 2K-139-511/2020, kurioje buvo pripažinta, jog šaunamojo ginklo nukreipimas į asmenį yra pakankamas pagrindas vertinti tokius kaltininko veiksmus kaip nusikalstamus, tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir motyvuotai nurodė, kodėl tokio kasacinio teismo išaiškinimo šioje byloje netaikė. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra analogiškos prokuroro nurodytai kasacinio teismo praktikai (grasinama buvo šaunamuoju ginklu, tai buvo daroma mažesnėje erdvėje – automobilyje), todėl ja remtis ir vadovautis kaip precedentu šioje byloje nėra pagrindo.

15. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pritarti prokuroro argumentams, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nepagrįstai išteisino G. Č. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nors pastarojo elgesys vertinamu atveju nėra toleruotinas ir pateisinamas, nenustačius jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties požymių, tai nėra pakankamas pagrindas jo veiksmus vertinti kaip nusikalstamus ir jam taikyti baudžiamąją atsakomybę.

16. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad advokatas V. Garla teikė antrinę teisinę pagalbą išteisintajam G. Č.ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 130 Eur (2 t., b. l. 96). BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šioje byloje skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. Č. buvo išteisintas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo iš G. Č. išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias jį ginant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gedimino Stočkaus apeliacinį skundą.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš išteisintojo G. Č.