Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00988-2014-1

2016 m. sausio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Albino Antanaičio, Rimo Švirino, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei, gynėjai advokatei Onai Klinavičienei, nuteistajam R. A., nukentėjusiojo A. A. atstovei advokatei L. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių;

pagal BK 145 str. 2 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams dviems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str., R. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones: 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią sumą sumokant per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, 6 (šešis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlikti 50 (penkiasdešimt) valandų nemokamų viešųjų darbų sveikatos priežiūros globos ir rūpybos įstaigose ar organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš R. A. priteista A. A. naudai 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimui, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki vaiko pilnametystės paskiriant jo motiną V. A..

Tuo pačiu nuosprendžiu R. A. pagal BK 300 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m., tiksliau nenustatyto laiko, iki 2014 m. rugsėjo mėnesio (duomenys neskelbtini), namo kambariuose, virtuvėje bei kieme, sistemingai, ne mažiau kaip 5 kartus, bet tiksliau nenustatytą skaičių kartų, baugino savo nepilnametį sūnų A. A., gimusį 1998 m., naudodamas prieš jį psichinę ir fizinę prievartą, t. y. užduodavo vaikui žeminančių užduočių, pvz., išrauti nustatytą skaičių piktžolių ir surūšiuoti jas pagal dydį, už padarytas klaidas perrašinėti tekstą po 10-20 kartų, apie atliktus darbus nurodydavo jam kompiuteriu pateikti ataskaitas, norėdamas ryte prikelti, užpylė sūnui ant veido šalto vandens, sistemingai vadino A. A. įžeidžiančiais žodžiais: žiopliu, asilu, debilu, benkartu, naudojo prieš jį fizinį smurtą, suduodamas rankomis, diržu, pagaliu per rankas, galvą, kitas kūno vietas, spirdamas į sėdmenis dėl to, kad nukentėjusysis laiku neatlikdavo paskirtų darbų, kad išeidavo pas draugus, kad pas jį ateidavo draugai, kad paskubėtų dirbti, o tiksliau:

- 2011 m. balandžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, sudavė A. A. smūgius pagaliu per rankas dėl neatliktų užduotų darbų, dėl to vaikas patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą;

- 2012 m. vasarą, tiksliau nenustatytu laiku, nukentėjusiojo A. A. kambaryje diržu sudavė nemažiau kaip dešimt smūgių jam per rankas dėl to, kad pasikvietė į namus draugus, dėl to vaikas patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą;

- 2014 m. gegužės mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, nukentėjusiojo A. A. kambaryje sudavė kumščiais nemažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam į veidą, per galvą dėl to, kad jis neatsiuntė kompiuteriu ataskaitų apie išravėtas piktžoles, perskaitytas knygas;

- 2014 m. liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, kieme šalia batuto sudavė A. A. nemažiau kaip du smūgius į galvą, pečius, dėl to vaikas patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą;

- 2014 m. rugpjūčio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, ryte apie 7 val. nukentėjusiojo A. A. kambaryje užpylė nukentėjusiajam ant veido šalto vandens, kad jį pažadintų.

Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sumenkina santuokos nutraukimo proceso įtaką šiam baudžiamajam procesui. Juk V. A. pripažino, jog savo giminaitei J. M. Vasiliauskienei elektroniniu paštu ji rašė, kad „man įdomu jį paėsti, už visus metus atsigriebsiu“, ir toks jos požiūris neabejotinai atspindi tikruosius jos ketinimus.

Be to, pabrėžiama, kad nei kaltinamajame akte, nei apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyta, kuo remiantis teigiama, kad apeliantas A. sudavė pagaliu. Tiek pats A., tiek V. A. skirtingai nurodo daiktą, kuriuo tariamai buvo nuduoti smūgiai, kas leidžia pagrįstai manyti, jog apeliantui pareikštas kaltinimas buvo neaiškus, nekonkretus, verčiantis jį spėlioti, kodėl jam pareikšti kaltinimai, lygiai taip pat lieka pagrįstos abejonės dėl jo pripažinimo kaltu.

Apeliaciniu skundu išreiškiamos abejonės ir dėl R. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Pabrėžiama, kad pagal BK 55 str., asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tokiu būdu, apylinkės teismas paskirdamas apeliantui laisvės atėmimo bausmę, pažeidė minėtą teisės nuostatą. Toks nuteistojo nubaudimas griežčiausia bausmės rūšimi, apelianto teigimu, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nepagrįstai, R. A. teigimu, buvo pritaikytos ir baudžiamojo poveikio priemonės. Apylinkės teismas nepakankamai įvertino svarbias apeliantą charakterizuojančias aplinkybes: dirba pagal darbo sutartį atsakingą vadovaujantį darbą, neteistas, nebaustas, į įskaitas neįrašytas, kol kas gyvena santuokoje, šeimoje auga trys nepilnamečiai sūnūs. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus civiliniu ieškiniu dėl 1000 (vieno tūkstančio) eurų neturtinės žalos atlyginimo A. A..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. A. ir jo gynėja advokatė O. Klinavičienė prašė nuteistojo R. A. apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Nukentėjusiojo A. A. atstovė advokatė L. Gervelienė ir prokurorė prašė nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo R. A. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo sprendimo turiniui. Priešingai, negu nurodo apeliantas savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės labai detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo motyvus.

BK 140 str. 2 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas – suprantamas kaip poveikis žmogaus kūnui siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis žmogaus kūnui, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužymu ir panašiais veiksmais.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde savo kaltę neigia ir tvirtina, jog pareikšti kaltinimai yra nekonkretūs ir neaiškūs, jis yra kelis kartus nepagarbiai kalbėjęs su sūnumi A. A., kelis kartus uždavęs, tačiau tai nebuvo sistema, tačiau kolegija įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad apelianto argumentus paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ištirti ir patikrinti įrodymai. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo A. A., liudytojų V. A., A. A. parodymų kritikai, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone nuteistojo R. A. teiginiai apie minėtų asmenų parodymų nepatikimumą yra nepagrįsti. Iš ikiteisminio tyrimo bylos matyti, kad nuosprendžiu nustatytos aplinkybės paaiškėjo ne skyrybų proceso metu, o tuomet, kai V. A. kreipėsi į policiją, kad R. A. nebūtų išduotas leidimas įsigyti ginklą. Būtent tiriant tokio V. A. prašymo priežastis ir paaiškėjo R. A. veiksmai.

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis A. A. pakankamai išsamiai parodė, kokius smurtinius veiksmus jo atžvilgiu atliko tėtis, t. y. R. A.. Vertinat nukentėjusiojo A. A. parodymų išsamumą negalima neatsižvelgti į nukentėjusiojo amžių bei į įvykių laiką, nes nukentėjusysis davė parodymus apie įvykius kurie tęsėsi kelis metus. Nukentėjusysis A. A. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė apie jo atžvilgiu naudotą smurtą, t. y., kad jį tėtė pradėjo skriausti, buities darbus uždėdavo kaip bausmę. O jų nespėjus atlikti, pridėdavo dar bausmių ir ne kartą mušė. 2012 metais vasarą už draugų pasikvietimą, grįžęs išsitraukė diržą ir daužė gal 20 kartų. Nuo smūgių dengėsi rankomis, todėl buvo apie 10 raudonų žymių ant rankų. Tėvas jį visada vadina bet kaip, tik ne A.. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad 2014 m. gegužę buvo namie, seneliai dirbo, o jis sėdėjo prie kompiuterio. Tėvas liepė duoti ataskaitą, kiek piktžolių išrovė. Tėtis atėjo, kažką pasakė ir kumščiu jam dėjo į veidą. Jis užsidengė veidą. Tėvas jam kirto į veidą kumščiu iš priekio nemažiau kaip 5 kartus. Vienas smūgis buvo ypač stiprus, tada jis užsidengė rankomis galvą. Daug įvykių buvo, bet šitie du įsimintiniausi. Mušimo atvejų buvo daug. Diržu, ranka, šaka ar mediniu pagaliu mušdavo, vadindavo žiopliu, asilu, benkartu. Daugiau lupo dėl darbų ir draugų. Kartą broliai vasarą matė, kaip tėvas jį mušė. Tada jis 2014 m. liepos mėnesį šokinėjo ant batuto. Tėvas trenkė į galvą, pečius. Broliai matė, buvo susigūžę. Niekam nesiskundė dėl mušimo, bet iš kažkur sužinojo artimieji.

Šiuos nukentėjusiojo A. A. parodymus patvirtina net tik V. A., kuri davė nuoseklius parodymus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, parodymai, bet ir mažamečio A. A. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui apie tai, kad tėtis (R. A.) ne kartą mušė brolį A.. Liudytojo teigimu jis tai matė ir girdėjo. Tiek nukentėjusiojo A. A., tiek liudytojo A. A. parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti įstatymo numatyta tvarka.

Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo A. A. ir liudytojo A. A. parodymų seka ir turinys atitinka jų amžiaus pažintinius gebėjimus. Tam tikri pasikartojimai, nenuoseklumai ar temos pakeitimai atspindi kaip apklausai aktualius įvykius realiai jie išgyvena, kokios detalės ir kokios veiksmų pasekmės jiems sukėlė stipriausius neigiamus psichologinius išgyvenimus.

Nuteistasis R. A. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde tvirtino, kad sūnus A. A. duodamas parodymus nurodė aplinkybes, kurias jam ant pirkinių kvito buvo surašiusi jo motina, t. y. V. A.. Tačiau šias aplinkybes paneigia byloje esantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės atkas, kuriame nurodoma, kad negauta jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį A. A. duodamiems parodymams. Kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti ekspertizės akto išvadomis. Ekspertizė paskirta nepažeidžiant BPK 209 str. reikalavimų. Apie būtinumą skirti ekspertizę buvo informuoti visi proceso dalyviai, 2014-11-21 Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi motyvuotai ir pagrįstai buvo atmeti įtariamojo gynėjos prašomi užduoti klausimai ekspertams.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato baudžiamajam įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir jų nori, arba nors padarinių nenori, bet sąmoningai leidžia jiems kilti. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog priešingai nei nurodo nuteistasis, R. A., kad tėviškai auklėjo sūnų A. A., laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m. rugsėjo diržu, kumščiu, pagaliu suduodamas smūgius savo nepilnamečiui sūnui A. A., tyčia sukėlė savo nepilnamečiui sūnui A. A. fizinį skausmą. Įvertinus R. A. atliktus veiksmus, jų pobūdį, situacijas, kuriomis esant tie veiksmai buvo padaryti, akivaizdu, jog jis tyčia A. A. sukėlė fizinį skausmą. Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nuteistojo atlikti veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip tyčinis fizinio skausmo sukėlimas šeimos nariui – sūnui, ir R. A. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d.

R. A. inkriminuotas sistemingas, nuo 2011 m. tiksliai nenustatyto laiko iki 2014 m. rugsėjo mėnesio vykdytas psichinės prievartos naudojimas prieš nepilnametį sūnų. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad išnagrinėtų įrodymų visuma neginčytinai patvirtina R. A. kaltę padarius ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d.

Pagal šį straipsnį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Sistemingas bauginimas yra ne mažiau kaip tris kartus pasikartojantys atviri ar užmaskuoti įvairūs grasinimai, siekiant sukelti stresą, nerimą ir baimę. Psichinė prievarta – pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės, grasinimas turi būti konkretus ir realus. Sprendžiant apie psichinio poveikio realumą, yra atsižvelgiama į tai, kaip realumą suprato asmuo, kuriam jis adresuotas, o grasinimo realumui užtenka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios būsenos. Asmens bauginimas gali būti išreikštas įvairiais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą sukeliančiais veiksmais, ne tik tiesiogiai išsakant grasinimus, bet ir atliekant kokius nors veiksmus, ir bendraujant įvairiomis ryšio priemonėmis.

Kolegija konstatuoja, kad nors nuteistasis kaltės ir nepripažino, ji yra patvirtina ne tik nuosekliais nukentėjusiojo A. A., bet ir liudytojų A. A., V. A. parodymais, ekspertizės akto išvadomis ir kitais bylos duomenimis. Nukentėjusysis A. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės nuoseklius parodymus apie nuteistojo veiksmus, kaip ir kokias užduotis skirdavo tėtis, kad tėtis į vadino įvairiais įžeidžiančiais žodžiais bei kaip ir kokį fizinį smurtą jo atžvilgiu vartojo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina kiti objektyvius byloje esantys įrodymai, nėra.

Ekspertizės akte konstatuota, kad A. A. apibūdintos įvykio aplinkybės atitinka jo žodyną ir jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, kurie formavosi byloje nagrinėjamu laikotarpiu dėl įtariamojo sistemingų veiksmų, atliekamų jo atžvilgiu. A. A., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei protinio išsivystymo lygį, galėjo ir gali teisingai suprasti įtariamojo veiksmų pobūdį, tačiau jų reikšmę A. A. pradėjo suvokti ilgainiui, tačiau ir šiuo metu negali visapusiškai suprasti jų reikšmės (pavyzdžiui, negali suvokti, kokiu mastu visa tai jį paveikė). A. A. tėvo galimai atlikti psichologinis bei fizinis smurtai psichotraumuojančiai veikė ir iki šiol tebeveikia jo psichikos būseną. A. A. elgesys, reagavimas į įtariamojo veiksmus ilgainiui kito, tačiau visumoje atitiko situacines aplinkybes bei jo būseną (fizinis silpnumas, pagalbos trūkumas; netikėti įtariamojo elgesio protrūkiai ir kt.). A. A. yra psichiškai sveikas, konstatuojamos kitos patikslintos problemos, susijusios su artimiausios aplinkos asmenimis – didelė emocinė įtampa šeimoje. A. A. ryškūs emociniai svyravimai, elgesio, bendravimo sunkumai (su suaugusiaisiais, tame tarpe ekspertėmis) yra susiję su sutrikusiais šeimos narių santykiais, sutrikusiu tėvo elgesiu (byloje nagrinėjami įvykiai).

Taigi kolegija konstatuoja, kad byloj esantys duomenys patvirtina, kad nuolatinis tėvo rėkimas, mušimas, užduočių skyrimas, baudimas už jų nepadarymą padvigubinant užduotis, neadekvačios vaiko kontrolės formos - vertimas daryti kompiuterines ataskaitas apie šių užduočių atlikimą, grubus vaiko žadinimas apipilant lovoje miegantį šaltu vandeniu, nuolatinis vadinimas įžeidžiančiais žodžiais duoda pagrindo daryti išvadą, kad tokiais sistemingais veiksmais R. A. siekė sąmoningai sudaryti sūnui A. A. baimės ir nerimo atmosferą, sunkiai pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Toks elgesys netraktuotinas vien tik kaip sūnaus griežtas auklėjimas, nes jis atitinka smurto artimoje aplinkoje sampratą ir pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus, o juos vertindamas ir kvalifikuodamas apelianto veikas, išsamiai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė. O apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Tai, kad teismas liudytojų ir nukentėjusiojo asmens parodymus įvertino ne taip, kaip pageidauja nuteistasis, nereiškia, kad šie parodymai įvertinti neteisingai ar šališkai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuteistajam paskirtos bausmės teisingumu. BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Pagal BK 55 str. asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už neatsargaus arba nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuojant sprendimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe. Taigi baudžiamajame įstatyme nėra nuostatų, įpareigojančių teismą pilnamečiams asmenims, pirmą kartą teisiamiems už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija šešerių metų laisvės atėmimo, būtinai skirti tik bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.

BK 140 str. 2 d. sankcijoje numatytos kelių rūšių bausmės, t. y. viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, o BK 145 str. 2 d. numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą – tyčia, į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių, įvertino nuteistojo asmenybę – anksčiau neteistas, dirba, administracinėmis nuobaudomis nebaustas. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad nors nuteistasis padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, tačiau nusikalstamos veikos padarytos prieš šeimos narį – nepilnametį sūnų, pažeista asmens sveikata, kaip vieną iš labiausiai teisės ginamų ir nesunkiai pažeidžiamų vertybių. Atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog R. A. teismo paskirta bausmės rūšis – laisvės atėmimas ir jos dydis – yra teisinga bausmė, atitinka padarytų veikų pavojingumą, nuteistojo asmenybę, dera su teisingumo principo reikalavimais ir yra pakankama, norint pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus, todėl keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį ir paskirti švelnesnę bausmę nėra teisinio pagrindo.

Taip pat kolegija konstatuoja, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išspręsti teisingai. Byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam A. A. priteistinos neturtinės žalos dydžio būtų pažeidęs LR CK 6.250 str. 2 d. nuostatas, kurioje nustatyta, jog spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas įvertino nukentėjusiojo patirtų neigiamų išgyvenimų pobūdį, apimtį (patirtą fizinį skausmą, baimę, stresą, pažeminimą, atsiradusį nesaugumo jausmą, dvasinį sukrėtimą, kitus nepatogumus, pablogėjusią dvasinę savijautą), atsižvelgė į kitas aplinkybes - tai, kad veikos tyčinės, baigtos ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nenukrypdamas nuo formuojamo teismų praktikos tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo A. A. atstovė advokatė L. Gervelienė išreiškė prašymą iš nuteistojo R. A. priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. 792218, iš kurio matyti, kad nepilnamečio nukentėjusiojo A. A. motina, V. A. advokatei sumokėjo 200 Eur (t. 2, b. l. 166). Šis prašymas pagrįstas ir tenkinamas, kadangi nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas, o nepilnamečio nukentėjusiojo motina dėl nuteistojo inicijuoto apeliacinio proceso turėjo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Išlaidos pagrįstos objektyviais duomenimis, todėl priteistinos iš nuteistojo (BPK 104 str. 2 d., 105 str. 1 d., 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Iš R. A. priteisti V. A. 200 Eur proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.