- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-05-05
- Bylos Nr.
- 1-22-743/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-72-1-00344-2009-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Asta Vailionienė
- Civilinis ieškovas
- J. R.
- Kaltinamasis
- V. P.
- Advokatai
- Juozas Šilanskas, Klemensas Kriščiūnas
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Vailionienė, sekretoriaujant Rūtai Stanulienei, dalyvaujant prokurorei Linai Eviltienei, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. R., jo atstovui advokatui Juozui Šilanskui, kaltinamajam V. P., jo gynėjui advokatui Klemensui Kriščiūnui,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilkaviškio m., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 4 klasių išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyvenantis Marijampolės m. (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. rugsėjo 26 d. Lazdijų m (duomenys neskelbtini), J. R. sodyboje, nukentėjusįjį J. R. įtraukęs į turtinius santykius – įkalbėjęs J. R. savo arklį išmainyti į jo atvežtąjį bei gavęs 2000 Lt priemoką, nukentėjusiojo arklį pardavė už 1400 Lt, o J. R. iškeistąjį arklį grąžinus, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, realiai neketindamas vykdyti prievolės, nukentėjusiajam žadėdamas atvežti geresnį arklį ir už tai išreikalavęs dar 1000 Lt priemoką iki žadėto termino arklio neatvežė ir priemokos negrąžino, tuo laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. iki 2010 m. gegužės 3 d. apgaule, savo naudai įgijo svetimą turtą – 3400 Lt, t. y. 1400 Lt už iš J. R. įgytą arklį bei 2000 Lt priemoką bei vėlesnę 1000 Lt priemoką, tuo padarydamas nukentėjusiajam J. R. bendrą 4400 Lt turtinę žalą.
Kaltinamasis V. P. kaltu neprisipažino, paaiškino, kad jis pragyvena iš to, kad važinėdamas po kaimus superka arklius, o po to juos parduoda arba maino. 2009 m. rugsėjo mėnesį Lazdijų mieste jis užkalbino J. R. prašydamas parduoti jam arklį. Kadangi senukas parduoti arklio nenorėjo, sutarė su juo arklį mainyti, nes senuko arklys buvo senas. Jis J. R. su žmona nusivežė į Marijampolę, ten jie išsirinko jiems tinkantį arklį ir tokiu būdu jis išmainė savo arklį į J. R. arklį. Sutarė, kad už arklį primokės dar 2000 Lt. J. R. arklį kitą dieną pardavė. Praėjus 4-7 dienom jis atvažiavo pas J. R. paklausti, ar jam tinka arklys, senukas pasakė, kad arklys jam per greitas, todėl vėl sutarė mainyti. Dar po kiek laiko jis už 2400 Lt nupirko arklį, kurį nuvežė J. R. už 1400 Lt priemoką, o pas jį buvusį arklį pasiėmė. Maždaug po 1-2 savaitės užvažiavo pas J. R., tačiau jis pasakė, kad arklys šlubas. Jis ir tą arklį iš senuko paėmė, tačiau pasakė, kad kito arklio reikės palaukti, nes šiuo metu neturi jam tinkamo. 2009 m. lapkričio 9 d. atvežė jam arklį, šis jo neėmė, sakė, kad neturi kuo šerti, todėl jie surašė raštelį su J. R., kad iki 2010 m. gegužės 3 d. atveš jam arklį. 2010 m. rugpjūčio mėnesį jis atvežė senukui arklį, jį paliko. Su civiliniu ieškiniu nesutinka (t. 2, b. l. 46-49).
Nukentėjęs J. R. parodė, kad 2009 m. rugsėjo 26 d. kaltinamasis pasiūlė jam parduoti arklį, tačiau jis nesutiko, todėl sutarė arklius mainyti, nes jo arklys jau buvo senas. Jis su žmona nuvažiavo į Marijampolę, išsirinko arklį ir V. P. jį parvežė namo. Už arklį primokėjo 2000 Lt, nes parsivežtas arklys buvo jaunesnis ir geresnis. Kitą dieną su juo padirbus jis jam nepatiko, todėl kai 2009 m. rugsėjo 28 d. pas jį vėl atvažiavo V. P., jam liepė grąžinti jo arklį. V. P. jam arklio negrąžino, sakė neturi, tačiau po kiek laiko atvežė kitą arklį, jie juos apmainė su pas jį buvusiu ir V. P. paprašė primokėti dar 1500 Lt, iš kurių primokėjo 1400 Lt, nes manė, kad arklys geresnis. Viso V. P. sumokėjo 3400 Lt. Pabandžius jam netiko ir šis arklys, todėl apie tai vėl pasakė atvažiavusiam V. P.. Šis arklį paėmė, sakė, kad kito neturi, reikės palaukti. Akistatoje pripažino, kad V. P. nurodė, kad kito arklio gali reikėti palaukti ir iki kovo mėnesio (t. 1, b. l. 57 ). Kurį laiką V. P. nepasirodžius su arkliu, 2009-10-27 kreipėsi į policiją. Prašo iš V. P. priteisti turtinę žalą: savo arklį vertina 2500 Lt, primokėjo 3400 Lt, atvežtą V. P. arklį vertina 2500 Lt, V. P. jam davė 100 Lt arklio šėrimui, todėl prašo priteisti 3300 Lt bei turėtas išlaidas advokatui – 1000 Lt. (t. 2, b. l. 49-50).
Liudytoja J. R. parodė, kad jiems reikėjo pasikeisti arklį, todėl 2009 m. rugsėjo 26 d. V. P. pasiūlius arklį pakeisti jaunesniu, jie sutiko. Marijampolėje išsirinko arklį ir pasivežė į namus, už arklį primokėjo 2000 Lt. Vyras su juo padirbo ir sakė, kad negeras arklys, todėl kai netrukus atvažiavo V. P., vyras liepė jam grąžinti jo arklį. Tačiau V. P. arklio negrąžino, sakė, kad jo nėra, o netrukus atvežė kitą arklį, už kurį vyras primokėjo 1000 Lt, o ji - 400 Lt už arklį ir kelionę. Šis arklys šlubavo, todėl netiko, jį vėl grąžino V. P.. P. V. P. atvežtas arklys buvo visai prastas (t. 2, b. l. 50,51).
Liudytojas A. N. patvirtino, kad buvo Lazdijų mieste su V. P. ir prisimena, kad su J. R. jie susitarė mainytis arklius. Jie nuvažiavo į Marijampolę, kur ganykloje nukentėjęs su žmona išsirinko arklį, kurį jie jam parvežė, o jo arklį pasiėmė. Žino, kad buvo mokami pinigai už arklį. Dar vieną kartą buvo, nes senukas sakė, kad arklys negeras, todėl atvežė kitą arklį (t. 2, b. l. 51,52).
Liudytojas P. G. patvirtino, kad 2010 m. spalio 16 d. ar 17 d. iš J. R. už 200 Lt nupirko arklį, tokį liesą, nes J. R. sakė, kad jam jo nereikia. Jis manė, kad arklys atsigaus, tačiau maždaug po mėnesio laiko tas arklys nugaišo. Dėl ko nugaišo - nežino (t. 2, b. l. 81).
Liudytojas A. M. patvirtino, kad turi savo individualią įmonę ir užsiima arklių supirkimu. Iš įmonėje esančių duomenų patvirtino, kad V. P. nuo 2009-09-26 iki 2010-02-01 jo įmonei pardavė du arklius: 2009-11-18 už 2800 Lt ir kitą už 3500 Lt. Daugiau šiuo laikotarpiu V. P. jam arklių nepardavė, gali tai tvirtinti, nes visus pirkimus įteisina kvitais, o daugiau kvitų nėra. Patvirtino ir tai, kad kartais arklių pirkimas įforminamas V. P. mamos A. P. vardu. Pagal duomenis 2009 m. ji pardavė arklių bendrai 15100 Lt sumai (t. 2, b. l. 81,82).
Liudytojas A. M. parodė, kad 2010 m. rudenį jis pardavė J. R. arklį už 3000 Lt, nes J. R. reikėjo arklio (t. 2, b. l. 82).
Liudytojas J. G. parodė, kad 2010 m. rugsėjo mėnesį buvo susirgęs J. R., tai jis šiek tiek prižiūrėjo jo arklį: arklys buvo labai menkas, prastai ėdė, negėrė (t. 2, b. l. 82,83).
Liudytojas E. Č. patvirtino, kad turi priekabą tinkamą vežti arkliams. Šią priekabą yra davęs V. P., taip pat yra vežęs arklį į Lazdijų miestą J. R., šis arklio neėmė, todėl jis jį parvežė atgal. Jo priekaba vežant arklius niekada nebuvo sulaužyta ir jokių pinigų už tai iš V. P. nėra prašęs.
Įvykio vietos apžiūros metu 2009-10-27 J. R. sodyboje arklių nėra (t. 1, b. l. 28-31).
Susitarimas patvirtina, kad 2009 m. lapkričio 9 d. V. P. ir J. R. susitarė, kad V. P. 2010 m. gegužės 3 d. atveš arklį, o J. R. jį paims (t. 1, b. l. 40).
Iš pažymų matyti, kad įmonėse UAB ,,Miglūnas“, ŽŪB ,,Žara“, UAB ,,Osmedas“, UAB Gyvulių skerdykla, UAB ,,Trupinys“, įregistravusiose mėsos perdirbimo ir konservavimo veiklą, arkliai nesuperkami (t. 2, b. l. 34-42).
Gyvulių pirkimo kvitai patvirtina, kad 2009-11-18 V. P. A. M. individualiai įmonei pardavė du arklius, už kuriuos gavo 2800 Lt ir 3500 Lt (t. 2, b. l. 80). A. P. 2009-11-10 šiai įmonei pardavė tris arklius, gavo 2900 Lt, 3000 Lt, 2800 Lt, o 2009-11-26 dar tris arklius, už kuriuos gavo: 2000 Lt, 1400 Lt, 3000 Lt. Duomenų pagal kuriuos būtų galima arklius indentifikuoti, nėra (t. 2, b. l. 92,93).
Baudžiamojo proceso kodeksas jokiems įrodymams nesuteikia pirmenybės, todėl įrodymine prasme tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo ar kaltinamojo parodymai yra vienodi. Tačiau įrodymai turi būti vertinami visete (BPK 20 str. 5 d.), jų patikimumas nustatomas vertinant kiekvienus parodymus tiek atskirai, tiek kitų įrodymų visete. Byloje pagrindinė įrodinėjimo priemonė yra kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai. Vertinant kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymus, pažymėtina, kad jie nėra nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, detales dėl sandorio sudarymo aplinkybių nukentėjęs nurodo skirtingai: pirminiame pareiškime, apklausos protokole nenurodo apie sandorio sudarymą grasinant (t. 1, b. l. 2,34,35), o ikiteisminį tyrimą nutraukus, skunde nurodo apie grąsinimus (t. 1, b. l. 5,6,8,9); dėl šių naujų aplinkybių atnaujinus tyrimą (t. 1, b. l. 12), grasinimus paneigia (t. 1, b. l. 39); gavęs arklį 2009-11-09, kurį paimti atsisako, prašo ikiteisminį tyrimą nutraukti (t. 1, b. l. 37), nutraukus, skunde prašo atnaujinti (t. 1, b. l. 20,21); nurodo 400 Lt mokėjęs už sulaužytą priekabą, jo sutuoktinė – už arklį ir kelionės išlaidas, akistatų metų šie prieštaravimai nepašalinti (t. 1, b. l. 67,68). Teisiamojo posėdžio metu sandorio aplinkybių neatsiminė. Kaltinamojo parodymai dėl to, kur, kada arklius pardavė ar išmainė, iš ko gautą arklį vežė nukentėjusiajam, kiek už kurį gavo nėra tikslūs, jis juose painiojasi, nes arklių pirkimu-pardavimu-mainymu verčiasi ilgą laiką, todėl vertinant jų parodymus į tai atsižvelgtina.
Motyvuojamoji dalis
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo pradžia susijusi su apgaulės panaudojimu. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą, ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui ar konstatuoti tokią teisę. Sukčiavimas apgaule įgyti svetimą turtą laikomas baigta nusikalstama veika nustačius du momentus: 1) apgaulės panaudojimą prieš teisėtą turto savininką ar kitus aukščiau išvardytus asmenis ir 2) turto ar turtinės teisės įgijimą.
Pažymėtina ir tai, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2010, 2K-620/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2?-851/2001).
Šio teisinio reglamentavimo ir paminėtų precedentų kontekste pažymėtina, kad arklio mainai 2009-09-26 nukentėjusiojo namuose įvyko abiejų laisva valia: V. P. pasiūlė arklį parduoti, J. R. nesutiko parduoti, bet sutiko mainyti, nes jo arklys, pasak nukentėjusiojo, buvo senas; byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kokie nors V. P. veiksmai, kokios nors jo nurodytos aplinkybės įtakojo šį nukentėjusiojo apsisprendimą; po šio apsisprendimo, jis su sutuoktine vyksta į Marijampolės miestą, kur arklį šviesiu paros metu išsirenka, pasikinko, išmėgina, sutinka jį imti mainais; šį, nukentėjusiojo išsirinktą, arklį V. P. parveža į nukentėjusiojo namus; J. R. sutinka primokėti 2000 Lt už geresnį, jo nuomone, arklį; šių nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pripažintina, kad kaltinime nurodytas veikos padarymo būdas, kad ,,V. P. įtraukęs nukentėjusįjį į turtinius santykius – įkalbėjęs J. R. savo arklį išmainyti į jo atvežtąjį...” akivaizdžiai neatitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, nes nukentėjusiajam atvežtas jo pageidautas arklys. Kitas arklių mainymas vyko ne V. P., o paties nukentėjusiojo iniciatyva: jis pasakė V. P., kad arklys jam netinka ir sutiko, kai V. P. jam atvežė kitą arklį, o netikusįjį jam, pasiėmė; už šį J. R. sutiko primokėti 1000 Lt. Tačiau ir šiam arkliui netikus, V. P. liepė arklį pasiimti; V. P. jį pasiėmė 2010-10-09 (iš nukentėjusiojo parodymų; pagal kaltinamojo parodymus keliomis savaitėmis vėliau). Paimdamas šį arklį V. P. nurodė, kad kito, nukentėjusiajam tinkamo, šiuo metu neturi, sakė reikės palaukti, gal ir iki kovo mėnesio; šių aplinkybių neginčijo nukentėjęs ir akistatos su V. P. metu (t. 1, b. l. 57,58). 2009-10-27 J. R. kreipėsi į policijos komisariatą. Įvertinus šias nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo kokių nors V. P. veiksmų pripažinti apgaulės panaudojimu taip, kad ši apgaulė būtų esminė įtraukiant nukentėjusįjį į mainų sandorį.
Sprendžiant ar apgaulė nepasireiškė tuo, kad V. P. nukentėjusiajam atvežė prastesnius arklius, tačiau pasinaudojęs senyvu nukentėjusiojo amžiumi, paėmė priemoką kaip už geresnius, pažymėtina, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų neginčijamai šias aplinkybes konstatuoti: nukentėjęs tvirtina, kad jo arklys buvo vertas apie 2500 Lt, kaltinamasis, kad apie 1200 Lt – 1300 Lt; iš A. M. įmonės pateiktų kvitų, neįmanoma nustatyti, ar jam parduotas kuris nors nukentėjusiojo arklys, nes arkliai niekaip tuo metu nebuvo indentifikuojami; pats kaltinamasis painiojasi nurodydamas, kur padėjo nukentėjusiojo arklį: pirmojoje apklausoje nurodė kitą dieną pardavęs A. M., vėliau nurodė neatsimenąs; pagal kvitus matyti, kad vien nuo 2009-09 iki 2009-11 V. P. su A. P. vien A. M. yra pardavę aštuonis arklius, todėl tikėtina, kad praėjus tiek laiko, jis gali ir neatsiminti šių aplinkybių; kiti nukentėjusiojo turėti arkliai taip pat gali būti vertinami tik pagal nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymus: paimdamas arklius nukentėjęs sutinka, kad geresni, primoka skirtumą, vėliau teigia, kad prasti; kaltinamasis tvirtina, kad pirmieji du arkliai, atvežti nukentėjusiajam buvo geresni, todėl sutarė dėl priemokos; objektyviai paneigti ar patvirtinti kurio nors parodymus nėra galimybės, o tikėti vien nukentėjusiojo parodymais, atsižvelgiant į jo požiūrio į arklių vertę kaitą, ir grįsti nuosprendį vien šiais parodymais būtų nepagrįsta; liudytojas A. M. parodė, kad priklausomai nuo arklio, tuo metu kainos už kilogramą svorio svyravo nuo 1 Lt iki 5 Lt, todėl kainos diapazonas galėjo būti labai didelis; iš J. R. apklausos protokolo matyti, kad jis apklaustas tyrėjo 2010-09-14 patvirtino, kad jam arklį (paskutinįjį) V. P. atvežė 2010-09-14 (apklausos dieną) (t. 1, b. l. 44), tačiau ir šis arklys neapžiūrėtas, neįvertintas; būtent šis arklys maždaug po mėnesio buvo parduotas P. G., pas kurį dar po mėnesio nugaišo; tačiau nekonstatavus arklio būklės paėmimo momentu, negalima neginčijamais įrodymais paneigti kaltinamojo versijos, kad arklys buvo geras, o grįsti nuosprendį prielaidomis įstatymas draudžia; pažymėtina ir tai, kad 2009-11-09 V. P. atvežtas arklys, pasak J. R., buvo vertas apie 2500 Lt, tačiau jis jo neėmė, nurodė, kad arklį turi, tačiau iš liudytojo A. M. parodymų spręstina, kad jis arklį J. R. pardavė tik 2010 metų rudenį, todėl 2009-11-09 arklio J. R. neturėjo (t. 1, b. l. 40,41). Todėl apgaulę grįsti turto verte nėra teisinio pagrindo.
Vertintina ir tai, ar apgaulė prieš nukentėjusįjį nepasireiškė tuo, kad 2009-10-09 V. P., paėmęs nukentėjusiajam neįtikusį arklį, pažadėdamas atvežti kitą, kai turės, iki 2009-10-27 (kol nukentėjęs kreipėsi į policiją) arklio neatvežė, ar tuo, kad arklio neatvežė iki susitarimo termino pabaigos, t.y. iki 2010-05-03. Šias aplinkybes įvertinus aukščiau paminėto teisinio reglamentavimo kontekste pripažintina, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės; nenustatyta jokių aplinkybių, kad kaltinamasis sąmoningai sudarytų situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas: neslėpė savo asmenybės, neginčijo sandorio turinio, nenuslėpė kokių nors esminių sandoriui sudaryti aplinkybių, vengdamas prievolės nesistengė tapti beturčiu, vykdė savo įsipareigojimą arklį atvežti; nukentėjęs į policiją kreipėsi praėjus vos porai savaičių po arklio išvežimo, nesulaukęs kaltinamojo nurodyto termino atvežti arklį iki 2010 metų kovo mėnesio, todėl spręstina, kad tarp V. P. ir J. R. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.
Įvertinus tai, V. P. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).
Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktinos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Civilinio ieškovo J. R. civilinis ieškinys – 3300 Lt, paliktinas nenagrinėtu, nes kaltinamasis išteisintinas neesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl J. R. turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. R. išlaidos advokato pagalbai apmokėti – 1000 Lt, nepriteistinos iš V. P., nes jis išteisintinas (BPK 106 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 301 str., 302 str., 303 str., 304 str., 305 str., 307 str., teisėja
nusprendžia:
V. P. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
2010-03-18 Lazdijų rajono apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Eviltienės nutarimu taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu registruotoms transporto priemonėms – VW Golf, v.n.ž. (duomenys neskelbtini) bei VW Golf, v.n.ž. (duomenys neskelbtini) panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.
J. R. 3300 Lt (trijų tūkstančių trijų šimtų) dydžio civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.