Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijos Smalakienės, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Dainiui Stasiuliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Air Baltic Corporation AS, veikiančios per Latvijos bendrovės Air Baltic Corporation AS filialą Lietuvoje skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

TVPĮ 20 str. 1 d. numato pareigą vežėjams (o tuo pačiu ir atsakomybę už šios pareigos nevykdymą) užtikrinti, kad užsienietis turėtų „kelionės dokumentą“. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėta TVPĮ norma visiškai nekalba apie vizą. TVPĮ nėra apibrėžtos „kelionės dokumento“ ir „vizos“ sąvokos. Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 2 str. 10 d. apibrėžia, kad kelionės dokumentas – užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. Analogišką kelionės dokumento apibrėžimą pateikia ir Kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos, patvirtintos 2004-01-19 Užsienio reikalų ministro ir Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 9/1V-16, 4.1 punktas. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 str. 33 d. pateiktą apibrėžimą viza – įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną.

Pažymėjo, kad „kelionės dokumentas“ ir „viza“ yra visiškai skirtingos nors ir susijusios sąvokos, kurios negali būti sutapatinamos ir prilyginamos viena kitai, ką Nutarime padarė Tarnyba. Mano, kad tai patvirtina ir kitos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 7 straipsnyje „kelionės dokumentas“ ir „viza“ išskiriami skirtinguose punktuose kaip dvi savarankiškos įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos. Plečiamai aiškinant kelionės dokumento sąvoką išeitų, jog vežėjai privalo užtikrinti, kad užsienietis turėtų absoliučiai visus įvažiavimui į Lietuvos Respubliką reikalingus dokumentus. Be to, Atsisakyme leisti atvykti kertant sieną atsakingi pasienio kontrolės pareigūnai kaip atsisakymo įleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją priežastį nurodė (pažymėjo atitinkamą C laukelį) galiojančios vizos ar leidimo gyventi neturėjimą, o ne galiojančio kelionės dokumento neturėjimą, kuriam skirtas atskiras A laukelis.Tuo patvirtino, kad minėtos dvi sąvokos ir neįleidimo į Lietuvos Respubliką priežastys nėra tapačios. Atkreipė dėmesį į tai, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Užsienio reikalų ministerija 2006-10-30 rašte Nr. (16-01)-3-30610 bei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-02-15 sprendime (adm. byla Nr. I-2860-12/2007).

Pažymėjo, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 9 str. 1 ir 2 d. nuostatas Tarnybos pareigūnai yra įpareigoti kontroliuoti ir nustatyti, ar užsienietis, vykdamas per valstybės sieną, atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas, tuo tarpu TVPĮ 20 str. 1 d. vežėjams numato pareigą užtikrinti tik vienos iš viso sąrašo įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygų įvykdymą – „kelionės dokumento“ turėjimą. Mano, kad plečiamasis TVPĮ 20 str. 1 d. nuostatų aiškinimas, kad vežėjas yra įpareigotas užtikrinti dar vienos įleidimo sąlygos – vizos turėjimo įvykdymą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Minėtos įleidimo sąlygos kontrolė ir užtikrinimas yra Tarnybos pareigūnų kompetencija ir atsakomybė.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos Federacijos piliečio K. S. turėtas pasas, kaip Nutarime konstatavo Tarnyba, atitinka „kelionės dokumento“ sąvoką ir yra tinkamas kelionės dokumentas, todėl Bendrovė tinkamai įvykdė visus TVPĮ jai numatytus įpareigojimus. Bendrovė kaip vežėjas nėra atsakinga už tai, kad asmuo į Lietuvos Respubliką nebuvo įleistas dėl kitų priežasčių, t. y. vizos neturėjimo.

2. Paaiškino, kad šiuo atveju nėra vieno iš būtinųjų įstatymo pažeidimo požymių – vežėjo kaltės (nei tyčios, nei neatsargumo), todėl atsakomybė negalima. TVPĮ nustatyta pareiga vežėjui nereiškia, kad konkrečiu atveju vežėjas galėjo ją įvykdyti ir kad yra kaltas dėl jos neįvykdymo. Reikia išsiaiškinti ir įvertinti atsakomybėn traukiamo asmens realias galimybes tokią pareigą įvykdyti ir jo kaltę dėl jos neįvykdymo. Pasų kontrolę Malagos oro uoste (kaip ir Vilniaus oro uoste) vykdo atitinkami pasienio kontrolės pareigūnai, kurie Rusijos Federacijos pilietį K. S., neturintį Lietuvos Respublikos vizos, išvis neturėjo įleisti į oro uosto teritoriją, iš kurios vykdomi skrydžiai už Šengeno susitarimo šalių ribų ir turėjo patikrinti, ar minėtas asmuo gali skristi į Lietuvos Respubliką. Malagos oro uosto pasienio kontrolės darbuotojai šio asmens neinformavo, kad Lietuva dar nėra Šengeno erdvės narė ir atvykimui į ją reikalinga Lietuvos Respublikos viza. Pažymėjo, kad privatus vežėjas (aviakompanija) neturi galimybių sudaryti sutarties su Ispanijos ar kitos užsienio valstybės pasienio kontrolės pareigūnais dėl jų įsipareigojimo neįleisti į oro uosto terminalą asmenų, neturinčių reikalingų dokumentų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, ir atsakomybės prisiėmimo už šio įsipareigojimo pažeidimą. Asmenų kelionės dokumentai nėra ir negali būti tikrinami keleiviams įlipus į orlaivį. TVPĮ 20 str. 1 d. numatyta vežėjo teisė „tikrinti keleivio kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką“ neturi jokios teisinės galios kitos šalies (šiuo atveju Ispanijos) jurisdikcijoje (įstatymo galiojimo erdvėje principas). Be to, lėktuvo stiuardesės nėra pajėgios ir įpareigotos žinoti visų įstatyminių reikalavimų dėl įvažiavimui į Lietuvą reikalingų dokumentų. Atsižvelgiant į tai, teigia, jog vežėjas neturėjo realių galimybių užtikrinti, kad minėtas užsienietis turėtų visus įvažiavimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus, todėl negalima konstatuoti Bendrovės kaltės, o tuo pačiu ir TVPĮ pažeidimo bei vežėjo atsakomybės.

3. Mano, kad paskirtos baudos dydis yra neproporcingai didelis galimai padarytam pažeidimui, neatitinkantis proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl vadovaujantis Konstitucinio Teismo nutarimais turėtų būti mažinamas. Prašė atsižvelgti į tai, kad Bendrovė geranoriškai savo kaštais grąžino Rusijos Federacijos pilietį K. S. atgal, geranoriškai bendradarbiavo su Vilniaus oro uosto bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais išsiaiškinant visas įvykio aplinkybes.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį patenkinti remiantis skunde išdėstytais motyvais (b. l. 61-62).

Atsakovė – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 31-35) dėl teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių atvykimą į Lietuvos Respubliką bei vežėjų pareigas ir atsakomybę, paaiškino, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 7 str. 1 d. nustatyta, jog užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai: 1) turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip; 2) turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, arba turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal minėto įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas, užsienietis neįleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, jeigu jis neatitinka įstatymo 7 str. nustatytų sąlygų. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 str. 10 d. ir 33 d. apibrėžtos „kelionės dokumento“ ir „vizos“ sąvokos. Kelionės dokumentas - užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje (2 str. 10 d.), viza - įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną (2 str. 33 d.).Kas laikytina tinkamu kelionės dokumentu atvykti į Lietuvos Respubliką nustato užsienio reikalų ministro bei vidaus reikalų ministro 2001-01-19 įsakymu Nr. 9/1V-16 patvirtintas Kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką sąrašas (su vėlesniais pakeitimais), kurio 178 pozicijoje nurodyta, jog Rusijos Federacijos piliečiai į Lietuvos Respubliką atvyksta su piliečio pasais. 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006 (toliau – Reglamentas Nr. 562/2006), nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (toliau - Kodeksas) 5 str. 1 d. įtvirtintos trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, kur be kitų įleidimo sąlygų 5 str. 1 d. (a) punktas numato, kad trečiųjų valstybių piliečiams leidžiama atvykti jei jis turi galiojantį kelionės dokumentą ar dokumentus, leidžiančius jam kirsti sieną, bei to paties straipsnio 1 dalies (b) punktas reglamentuoja, kad jie turi turėti galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (toliau – Reglamentas Nr. 539/2001), nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi. To paties straipsnio 4 dalies (a) punkte nurodyta, jog nukrypstant nuo 1 dalies trečiųjų šalių piliečiams, kurie atitinka ne visas 1 dalyje numatytas sąlygas, bet turi vienos iš valstybių narių išduotą leidimą gyventi ar pakartotinio atvykimo vizą, arba abu dokumentus, jei jų reikalaujama, leidžiama vykti per kitų valstybių narių teritorijas. Taigi, tiek valstybių narių išduotas leidimas gyventi, tiek pakartotinio atvykimo viza yra traktuojami kaip dokumentai. Reglamento Nr. 539/2001 1 str. 1 d. nurodyta, jog I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą. I priede nurodyta, jog Rusijos piliečiai turi turėti vizas.

Pažymėjo, kad Šengeno konvencijos 26 str. 1 dalyje įtvirtinta, jog Susitariančiosios Šalys įsipareigoja, atsižvelgdamos į įsipareigojimus, prisiimtus prisijungus prie 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu, į nacionalinės teisės aktus įtraukti šias taisykles: a) Jei užsieniečiams neleidžiama atvykti į vienos iš Susitariančiųjų Šalių teritoriją, vežėjas, atvežęs juos oro, jūrų ar sausumos keliais, privalo nedelsdamas perimti juos savo atsakomybėn. Pasienio kontrolės institucijų reikalavimu vežėjas privalo tuos užsieniečius grąžinti atgal į trečiąją valstybę, iš kurios jie buvo atvežti, arba į trečiąją valstybę, išdavusią kelionės dokumentą, su kuriuo jie keliavo, arba į bet kurią kitą trečiąją valstybę, kurioje jie tikrai bus priimti. b) Vežėjas, naudodamasis visomis reikiamomis priemonėmis, privalo užtikrinti, kad oro ar jūrų keliais vežamas užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurių reikalaujama atvykstant į Susitariančiųjų Šalių teritorijas. Tiek 2001-06-28 Tarybos direktyvoje 2001/51/EB dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo, tiek TVPĮ 20 str. 1 d. įtvirtinta, jog vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Nurodė, kad Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (toliau – Aviacijos konvencija) 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punkte imperatyviai nurodyta, kad vežėjai, keleivių įlaipinimo punkte, privalo imtis priemonių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui būtinus dokumentus. Pagal 3.40.3 p. Susitariančios šalys ir vežėjai, kur tai įmanoma, turi bendradarbiauti nustatant pasų ir vizų tinkamumą ir tikrumą. Vežėjams nustatyta pareiga užtikrinti ir šios pareigos nereikia perkelti kitos valstybės oro uosto darbuotojams. Be to, kaip matyti iš visų teisės aktų reikalavimų, vežėjas privalo imtis visų reikiamų priemonių, jog užtikrintų šios normos vykdymą. Jei pats vežėjas neturi galimybių ar noro pats tikrinti vežamų keleivių dokumentus, o kitos šalies partneris, vykdantis antžeminį aptarnavimą ar parduodantis bilietus keleiviams nežino Aviacijos konvencijoje ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų ar nesinaudoja ICAO sukurtomis keleivių aptarnavimo sistemomis, numatančiomis priimančiosios šalies reikalavimus (vizinį ar revizinį režimo taikymą), privalo imtis priemonių informuoti partnerį dėl Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, nustatančių vizų režimą. Pareiškėja, priimdama Rusijos Federacijos pilietį į savo lėktuvą žinojo, jog šis asmuo kirs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, todėl privalėjo užtikrinti, kad Rusijos pilietis turėtų galiojančiame kelionės dokumente galiojančią vizą. Tai, kad pareiškėja savo kaštais grąžino Rusijos Federacijos pilietį atgal, tai ji tik įvykdė TVPĮ 19 str. 1 dalies reikalavimus. Atsakomybė kyla keleivio gabentojui - vežėjui už tai, kad įvežant (vykstant per valstybės sieną atliekant pasienio kontrolę) keleivį nepasirūpino keleivio įvažiavimui būtinų dokumentų turėjimu. Akivaizdu, kad praktiškai toks rūpestis kyla prieš laipinant keleivius į orlaivį. Vežėjas, parduodantis bilietą keleiviui įsipareigoja už tam tikrą mokestį nuvežti keleivį iki paskirties vietos, o ne iki valstybės sienos. Vežėjo prievolė nesibaigia atvežus keleivį iki paskirties vietos - pasienio kontrolės punkto. Vežėjas yra atsakingas už gabenamą keleivį iki jo įleidimo į paskirties šalies teritoriją. Tokia nuostata įtvirtinta Aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.39.4 p., kuris numato, kad vežėjo prievolė išvežti bet kurį asmenį iš Susitariančių šalių pasibaigia tuo momentu, kai toks asmuo įleidžiamas į šalį.

Atkreipė dėmesį į tai, kad institucijos neturi teisės teikti autentišką įstatymų aiškinimą. Užsienio reikalų ministerijos rašte pateikta tik nuomonė, kuri nėra privaloma. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos pridėtas prie skundo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-02-15 sprendimas yra neįsiteisėjęs, todėl juo remtis negalima, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą analogiškoje byloje praktiką (Nr. A-11-223-2007), jei užsienietis neturi galiojančios vizos, tai įstatymo 20 str. taikymo prasme jis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Pažymėjo, kad TVPĮ 20 str. įstatymo leidėjas numato sankcijas vežėjams nuo 11 000 iki 18 000 litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį. Tarnybos pareigūnas, atsižvelgdamas į lengvinančias aplinkybes, nurodytas TVPĮ 26 str. 2 d. 1 p. skyrė pareiškėjai minimalią baudą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo (b. l. 61-62).

Skundas netenkinamas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos sargybų būrio specialistės 2007-07-05 surašė tarnybinius pranešimus dėl to, kad 2007-07-05 16.20 val. į Vilniaus oro uosto PKP reisu BT 688 iš Malagos atvyko Rusijos Federacijos pilietis K. S., turintis Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nėra galiojančios Lietuvos Respublikos įvažiavimo vizos (b. l. 39-41). Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės pareigūnas 2007-07-05 sprendimu Nr. 148-53 atsisakė Rusijos Federacijos piliečiui K. S. leisti atvykti į Lietuvos Respubliką kertant sieną dėl to, kad jis tikrinimui pateikė Rusijos piliečio pasą Nr. 621289322 be galiojančios vizos ar leidimo gyventi (b. l. 42). 2007-07-05 Vilniaus oro uosto užkardos sargybų būrio specialistė surašė aviakompanijai „Air Baltic Corporation“ Įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 167-59 už tai, kad 2007-07-05 16.20 val. į Vilniaus oro uosto PKP reisu BT 688 iš Malagos atskraidino užsienietį – Rusijos pilietį K. S. be galiojančios Lietuvos Respublikos vizos, kai ji yra būtina, t. y. neužtikrino, kad keleivis turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 str. 1 d. (b. l. 47-48). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėja įvežė oro keliu į Lietuvos Respublikos teritoriją Rusijos Federacijos pilietį, kuris neturėjo Lietuvos Respublikos vizos, leidžiančios jam įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Vilniaus oro uosto užkardos vado pavaduotojas, išnagrinėjęs bedrovės Air Baltic Corporation AS (vežėjo) Įstatymo pažeidimo bylą, 2007-08-02 priėmė nutarimą Įstatymo pažeidimo byloje Nr. 167-59 (toliau – Nutarimas), kuriame nustatė, kad bendrovė Air Baltic Corporation AS padarė Protokole nurodytą veiką. Padarytą veiką pareigūnas kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, nustatęs TVPĮ 26 str. 2 d. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad vežėjo įgaliotas asmuo suteikė pagalbą VSAT pareigūnams aiškinant ir nagrinėjant minėtą teisės pažeidimą, nutarė skirti Bendrovei minimalią TVPĮ 20 str. 2 d. numatytą baudą - 11 000 litų (b. l. 56-57).

Pareiškėja Nutarimą ginčija tuo aspektu, kad, pareiškėjos manymu, atsakovas plečiamai išaiškino TVPĮ 20 str.1 d. vartojamą kelionės dokumento sąvoką, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog vežėjas privalo užtikrinti, kad užsienietis įvažiuodamas per valstybės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją turėtų ne tik galiojantį užsieniečio kelionės dokumentą (pasą ar kitą jį atitinkantį kelionės dokumentą), bet ir vizą. Pareiškėjos teigimu, vizos kontrolė ir užtikrinimas, kad vykstantis į Lietuvos Respubliką užsienietis turėtų Lietuvos Respublikos įvažiavimo vizą, yra priskirtas ne vežėjo, o VSAT pareigūnų kompetencijai. Todėl mano, kad nėra Bendrovės kaltės už asmens, kuris neturėjo vizos gabenimą, o tuo pačiu ir atsakomybės už TVPĮ 20 str.1 d, pažeidimą.

Lietuvos Respublikos transporto viešojo administravimo, vežėjų veiklos bendruosius principus, visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų ir kitus su transporto veikla susijusius santykius reglamentuoja 1991-10-08 Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas Nr. I-1863 (2006-07-04 įstatymo Nr. X-747 redakcija). Šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio Įstatymo priede. TPVĮ 20 str.1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog vežėjai (TVPĮ 2 str.11 d.), įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Šios pareigos užtikrinimui įstatymų leidėjas suteikė vežėjui teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Iš TVPĮ 20 str. 1 d. turinio yra aišku, jog šioje įstatymo normoje įtvirtinta vežėjo prievolė turi būti suprantama ir aiškinama neatsiejamai nuo teisės aktais įtvirtintų reikalavimų, kuriais nustatyta kokius galiojančius dokumentus reikia turėti užsieniečiui tam, kad juos pateikęs Valstybės sienos kontrolės tarnybai jis galėtų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną. Minėtoje įstatymo normoje pavartota „kelionės dokumentų“ sąvoka apima visus dokumentus, kurie pagal teisės aktus yra būtini ir pakankami tam, kad užsienietis galėtų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną.

Kelionės dokumento sąvoka nustatyta Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, kurioje nurodoma, kad „kelionės dokumentas“ yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 7 straipsnio, nustatančio užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygas, 1 punkte, tarp kitų šiame straipsnyje išvardintų būtinų užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygų, nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, o šio straipsnio 2 punkte nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 33 punkte pateiktą sąvoką viza yra įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną. Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkamais atvejais viza (pagal formą - įklija kelionės dokumente arba atskirai įformintas sprendimas) yra būtina užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlyga.

2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnio 1 dalyje nurodomos trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, kurioje be kitų įleidimo sąlygų, (a) punkte nurodoma, kad trečiųjų valstybių piliečiui leidžiama atvykti, jei jis turi galiojantį kelionės dokumentą ar dokumentus, leidžiančius jam kirsti sieną, bei šio straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodoma, kad trečiųjų valstybių pilietis turi turėti galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą Nr. 539/2001/EB, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi. 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento Nr. 539/2001/EB 1 str. 1 d. nurodoma, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą, o tarp I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečių patenka ir Rusijos piliečiai, todėl jie, kirsdami Lietuvos Respublikos išorines sienas, turi turėti vizas.

Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos, įsigaliojusios Lietuvos Respublikoje 1992-02-07, 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punkte nurodoma, kad vežėjai keleivių įlaipinimo punkte privalo imtis priemonių, kad keleiviai turėtų visus patikrinimui būtinus dokumentus, kurių reikalaujama susitariančioje šalyje.

Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu konstatuotina, kad atsakovas teisingai aiškino ir taikė teisės aktus ir faktą, kad pareiškėja (vežėjas) įvežė oro keliu į Lietuvos Respubliką Rusijos Federacijos pilietį, kuris turėjo galiojantį Rusijos Federacijos piliečio pasą, tačiau neturėjo galiojančios Lietuvos Respublikos įvažiavimo vizos, pagrįstai traktavo kaip TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neužtikrinimą. Tokią praktiką analogiškose bylose yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007-02-27 nutartis Nr.A11-223/2007; 2007-09-21 nutartis adm. byloje Nr.A10-779/2007; 2007-10-12 nutartis adm. byloje Nr.A3-876/2007). Šiose nutartyse pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktą vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų sampratą, prie tokių dokumentų priskirtini dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai praleisti arba nepraleisti užsienietį per dokumentų kontrolės punktą. Šioje sampratoje pabrėžiamas ne tik kelionės dokumento turėjimo, bet ir jo pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną aspektas. Tokia samprata neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse.

TVPĮ 20 str.2 d. nustato, kad jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį.

Remiantis byloje ištirtais rašytiniais įrodymais ir išdėstytais motyvais konstatuotina, kad atsakovas 2007-08-02 nutarimu Nr. 167-59 pagrįstai ir teisėtai skyrė pareiškėjai (vežėjui) baudą už šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje vežėjui nustatytos pareigos nevykdymą.

Iš skundžiamo Nutarimo matyti, kad skiriant baudą buvo nustatytos Bendrovės atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir, atsižvelgus į jas, paskirta minimali bauda. Minėta, kad šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio Įstatymo priede, tarp jų su 2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva Nr.2001/51/EB dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo. Direktyvos Nr.2001/51/EB 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad baudos, taikomos vežėjams pagal Šengeno konvencijos 26 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatas, būtų atgrasios, efektyvios ir proporcingas ir kad (b) mažiausia piniginė bausmė, taikoma už kiekvieną vežamą asmenį, yra ne mažesnė kaip 3000 eurų arba lygiavertės nacionalinės valiutos, esant valiutos keitimo santykiui, nurodytam 2001 m. rugpjūčio 10 d. Oficialiojo leidinio numeryje. Taigi TVPĮ 20 str.2 d. numatytos 11 000 Lt baudos vežėjui minimumas yra suderintas su minėtoje Direktyvoje nurodyta minimalia baudos vežėjui už kiekvieną neteisėtai vežamą asmenį suma. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pareiškėjai paskirta minimali bauda negali būti mažinama.

Įstatymo pažeidimo byla išnagrinėta laikantis TVPĮ 21-26 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Aplinkybių, numatytų TTVĮ 20 straipsnio 3 dalyje, kurioms esant bauda vežėjui neskiriama, nenustatyta. Todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007-08-02 nutarimą Nr. 167-59 nėra. Skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas dėl šio nutarimo panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.